Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Maršrutas – Žirmūnai–Naujininkai

Mindaugas Kacinas Drigotas

Vėlgi mindžioju pažįstamą betono taką, dar turbūt menantį sovietmetį – numindžiotos plytelės, nudriskę kraštai, prilipusios gumos byloja ir šuniškai numindžiotą gyvenimą.

Judėjimas neša, o tiksliau turbūt „pachmielas“ elektrinių ūsų link. Stoviu, stingsta kūnas, jaučiu kaip šaltis kyla nuo didžiojo kojos piršto, keliauja pėdos link, įgavęs pagreitį sliuogia blauzda, galiausiai užsiropščia kažkur link kirkšnies. Šalta.

Troleibusas Numeris 1678 dar vis kažkur skendėja troleibusų žiede tarp kitų ūsuočių brolių. Važiuoja visi, kurių niekam nereikia. Kurie niekam nereikalingi. Toliau, visi savo apmąstymuose laukiam 17–ikto. Tie visi – „pachmielingasis“ aš, pensininkė, įsikniaubusi į laikraštį „Litovskij Kurjer“, ir vyriškis, vis besidairantis į visas puses. Šizofreniškas toks. Bet šalta tai visiems. Tas, nors ir dairosi, bet visas purtosi nuo šalčio kaip povas kedendamas plunksnas, o pensininkė su visu laikraščiu dreba, bet toliau varto ir kažką murma.

Taip ir kimarinam. Iš nevilties graibau telefoną, tenka nusimauti pirštines, mat durnas išmanusis telefonas liečiamu ekranu į pirštinuotus „lietimus“ nereaguoja. Nusimaunu.

Mano muzikinis skonis šiandien toks pat neskoningas kaip ir oras, kaip ir šitie būsimi keleiviai, kaip ir senas sukežęs troleibusas. Ellie Goulding – „Anything Could Happen“.

Anything...

(ir tada suprantu, kad pasidarė dar šalčiau jas nusimovus. Ore pasklinda keiksmažodžių dvokas.)
Atrupšnoja troleibusas. Tas ale iš senesnių – Škoda. Kur visas kiauras, jame dažniausiai šalta, o gale įprastai sėdi vienas kitas bomžas. Priklauso nuo darbo dienos. Nors ir jie kartais turi išeigines.

Taigi įlipu pro vidurines duris (ačiū Zuokui, kad nebereikia lipti tik per priekines autobuso/troleibuso duris kaip kokioje Didžioje Britanijoje (DK), šiuo atžvilgiu DK tik autobusai). Nesam ir tikiuosi nebūsim tokie išauklėti kaip emigrantų buveinė.

Kaip šūdinai jausdavausi kai reikėdavo lipti tik per priekines duris. Kaip kokiame Kauno Zoologijos sode, kai mažamečiai bando prisišaukti liūtą ar mešką, kuri nori tik papjauti visus tuos lankytojus arba kristi į vandenį kirviu ir nusiskandinti iš tuštybės mugės.

Logiška, kad mažamečių ji nepapjaus, nebent koks vienas rupūžiokas valgydamas Snikersą ar Bounty apsižioplinęs įkris. Taip sakant, paskutinė vakarienė. Taigi, vėl logiška, kad meška turi realesnį šansą (pasirinkimą) nusiskandinti.

Galima pasidžiaugti, kad Kauno Zoologijos sode tave stebi mažamečiai, jų tėvai (tikėkimės, kad tėvai...), gal mokytojai, arba retkarčiais porelės, kurios atėjo ekstremalių pojūčio vedamos pasimylėti kur nors terariumo skyriuje, kol šiuos stebės Karališkos kaliforninės gyvatės.

Gal tai net jas „užves“ ir gyvatės patelės suės savo patinus.

Tad skiriasi tuo, kad troleibuse tave nužvelgia visi – nuo negražių ir beviltiškų žmonių iki depresuojančių ir egoistiškų personų.

Sėdu kažkur tarp galo ir pradžios.

///...I knew the panic was over...///

Dilin diling dong dilin dan (troleibuso stotelių įgarsinimo melodija) – Maršrutas Žirmūnai–Naujininkai.

Šaltinėlio stotelė. Kita stotelė – Žirmūnų seniūnija.

Kažkada buvo Astros stotelė. Kažkada Žirmūnuose buvo tokia ir parduotuvė. Dviejų aukštų. Menanti sovietmečio architektūrą ir stilių. Dabar tiesiog Žirmūnų seniūnija.

Vaidas Jauniškis kalbėdamas apie niekinius stotelių pavadinimus dūrė pirštu į akį. Tad vat neperseniausiai ir turime kažkokią Žirmūnų seniūniją.

Troleibuso ūsai dėl šalčio žaibuoja ir mes slenkame Kareivių stotelės link. Pavadinimas ironiškai iliustruoja turbūt bene prasčiausius aplinkui daugiabučius. Kareiviai išėjo – byrantis betonas liko.

///...But I don't think I need you///

Daina baigėsi.

Į sceną žengia „Freaks On Floor“ – „Freedom Peace & Me“. Tiek daug egoizmo vienoje vietoje sulaukti gali retai – sėdi plačiai įsižergęs, neleidi niekam sėsti šalia ir dar daina sufleruoja ištaškyti visą troleibusą velniop.

Kita – Žirmūnai.

Anarchija Žirmūnuose. Nei tos anarchijos, nei ką – tik kartas nuo karto naktimis pasrūvantys kraujo klanai, atimta piniginė su 8 litais, skaudantys krumpliai. Liberalizmas.

O ir filmas ne kažką. Kaip vienas protingas žmogus išsireiškė (pavadinkime jį Elijumi) – „šitas posteris. nežinau ar aš čia nesveikas, ar dailininkas, bet šitas kadras – kojos plius balto krovinio slovikas primena tą čiūvą iš 4chan'o kur visus metus kaupia, kiek prismauko.“

Būtent.

///...Then I met peace...///

Mūsų vienišų pakeleivių ratas platėja – vis mažiau gaivaus oro. Langai apšnerkšti šerkšnu.

Norėčiau nuvalyti, bet ne... neišsidursiu ir nenusimausiu pirštinės, o vilnonė visai nesugeba nieko nugramdyti, tad toks mano veiksmas tik prajuokina kitame šone sėdinčią kažkokią stambių kaulų personą.

Mūsų žvilgsniai susitinka ir aš jai leidžiu suprasti – hamburgeris ne išeitis. Eik velniop.

Už dviejų sėdynių (geras matavimo vienetas – sėdynės, ne?), priekyje, susispaudusi intelektualė moteris vaidina, kad važiuoja troleibusu tik todėl, kad automobilis sugedo, arba vyras negali nuvežti. Žinom tokias – neturi nei vyro, nei automobilio, nei gyvenimo. Važinėjanti senmergė.

Ir jų mada – sėstis į patį patį priekį, kur už stiklo troleibuso vairuotojas, o stiklas kaip veidrodis, todėl jame gali matyti tik didžiulį ir tuščią savo ego.

Kita – Šiaurės miestelis. Kažkada čia buvo kareivinės, cechai, o jiems išėjus nedrąsų verslą pradėjo verslininkų garažinės parduotuvėlės. Vėliau juos visus sulygino su žeme „Rimi“, ir „Senukų Banginis“, nauji kartoniniai neišvaizdūs daugiabučiai, „Domus galerija“ ir kita niekinė butaforija.

Kita – Minties stotelė. Minčių apskritas 0. Turbūt geriau ši vieta žinoma kaip Birutės vaistinė – kur dažnai eidavau pirkti vaistų nuo „pachmielo“, kai jau antras (ketvirtas – meluoju pats sau) butelis alaus birzgalo nepadėdavo.

Troleibuse jaučiuosi kaip silkė aliejuj. Net ir jame sėdime pagal tam tikrus luomus – gale sėdi bomžai, vargetos, „pachmielingi“. Kiek arčiau į priekį stumiasi turgaus prekeiviai su didžiuliais savo maišais. Jiems kompaniją palaiko pensininkės, kurios kaip buvo visą gyvenimą nepatenkintos, taip ir liko. Kažkur tarp vidurio spiečiasi jaunimas žiaumojantis gumą ar kitą šūdą, o siekiant troleibuso aukštumos galime sutikti intelektualus, kurie apsimeta intelektualais...

///...Licking your ego and blowing big heart///

Freakai seniai nebegroja, bet Minties stotelė pažėrė naujų minčių, tai sustojusi daina priminė, kad reikia ją pakeisti.

...Netyčia patekusiais į troleibusą ir, žinoma, negalime apsieiti be sosto viršūnėje įsitaisiusios vienos kitos senmergės su plačia skrybėle.

Dar kartais į troleibusą ateina skėriai kontrolieriai, kurie paprastai slepiasi stotelėse už lauko reklamų. Vos tik troleibusas priartėja, jie puola!

Primena mažą specialiųjų tarnybų operaciją – į priekį pasiunčiamas pats storiausias(a) (nebūkime seksistai), kad negalėtum pro jų plačius raumenis praeiti, o tada prasideda tikrinimas. Pirmos pasiduoda jaunos studenčiokės ir pensininkės(ai). Štai iš Vilniaus dailės akademijos Milda bliauna net pasikūkčiodama, visas „špaklius“ bėga. Jeigu duotum drobę ar net servetėlę, gal gimtų koks naujas meno kūrinys.

Arba dar vienas snarglių rinkinys.

Kita stotelė – Tuskulėnų rimties parkas. Prašyčiau rimties – čia nieko naujo. Tik dar troleibuse dar daugiau smirda. Įlipo dar daugiau žmonių. Kvapų paletė visiškai susimaišiusi – nuo lyg ir Hugo Boss Nuit Pour Femme, iki „samadielnų Gariūninių“. Ir dar gale asocialūs kvepalai. Paletė užpildyta.

Aj, tiesa, dar neperjungiau dainos. Krister Linder – „Look At Me“.

Dėliojami vientisi muzikos taktai. Kaip ir vientisi ir vienas nuo kito nutolę pakeleiviai.

Kita – Šv.Petro ir Povilo bažnyčia. Netoli vidurio sėdi vaikas su vaiku. Žinant šiandieninę Lietuvą ir pedo–visuomenę didžioji dauguma keleivių įtaria vyrą nesant tuo, kuo jis yra. Manykim taip.

Vaikas sėdi, pliauškina katučiu, kojom spardo sėdynę, tėvas žiūri kažkur į tolumoje esančią pigią blondinę ir mąsto apie egzistencinius klausimus. Priešais juos išsidrėbęs vargeta snaudžia ir sapnuoja kaip laimi Teleloto. Nors galbūt jis jau miręs, nes oda ir ir pablyškusi, nepanašu, kad kvėpuotų. Vaikas toliau trepsi, tėvas toliau ryja žvilgsniu simpatišką tuštumą.

Pravažiavome šventą stotelę, čia jau vertėtų ir persižegnoti.

Kita – Kalnų parkas. Į parką nepanašu, nei jį kas tvarko, nebent butelius surenka miško(miesto) „sanitarai.“

Daina supuoja. O gal supuoja senosios Vilniaus plytelės, nežinau. Tik labai jau barška smegenys. Juk dar tas „pachmielas“. Tik pikdžiugiškai širdyje juokiuosi, kad turbūt ne vienam pensininkui(ei) iš keliamos vibracijos dreba dantų protezai.

Kažkada ir iš manęs taip dergsis. Laikas eina, pomėgiai nesikeičia.

Kita – Karaliaus Mindaugo tiltas. Pastatė tiltą. Nei šiokį, nei tokį. Bet bent jau nereikia grūstis iki „žaliako“.
Ir mažai kas dar pamena tuos 1975 m. 22 val. 30 min. kai minia žmonių, išėjusių iš Sporto rūmuose vykusio vengrų grupės „Syrius“ koncerto, link miesto centro patraukė per tais laikais šiltuoju metų sezonu veikdavusį pontoninį tiltą, kuris dėl pernelyg didelio žmonių srauto tiesiog neatlaikė. Tiltas nutrūko nuo vieno kranto, neužsandarinti pontonai ėmė skęsti ir daugelis žmonių atsidūrė vandeny.

Žmonių siekiai dideli, o galimybės ribotos.

Daina sukasi ant „repeato“. Perjungiam.

Oceana – Endless Summer. O taip, ENDLESS. Nusikeikiam ir perjungiam.

POLICA – Amongster. Tebūnie. Primena Kauno Zoologijos sodą.

Kita – Operos ir baleto teatras. Šiuo metu opera vyksta troleibuse. Du keleivių kontrolieriai šiaip ne taip bando išsivesti kažkokį susmirdusį padarą, kuris rėkia, kad jie neturi tokios teisės jo liesti ir kitaip prievartauti. Žmonės pakraupę.

Aš pakraupęs dėl kvapo. Dėl padaro ne.

Kita – Kražių stotelė. Įlipa žmogus primenantis patirties turintį narkomaną arba stiprių substancijų vartotoją. Dėl vieno abejoti neverta – patirties turi. Visus nužvelginėja, šviesios akys, tamsus veidas, randą primenanti dėmė boluoja ant dešiniojo skruosto, o ant kito jau kažkoks sumušimas.

Jei gavai į dešinį skruostą, atsuk ir kitą. Mano pusėn žvilgtelėjęs ilgai dėmesio nerodo ir ieško kitų pakeleivių.

///...Your words are not enough...///

Tik vėliau pamatau, kad bando „prastumti“ kažkokią grandinėlę. Spekuliantas, ne kitaip!

Vaikštančiam lombardui savo prekės įsiūlyti niekam nepavyksta. Neima nei jauni, nei seni. Tik po kokių 20 minučių, įlipus kažkokiam „šalavai“, mūsų prekybininkas nušliaužia iki jos ir jau kažką suokia.

Ta visa išsižiojus ir patenkinta tik linksi ir linksi. Matau, kaip jis įkiša į kišenę jai grandinėlę, o ši duoda jam vieną Daukantą.

Telefonas užtrūkčioja ir įsijungia „Queen“ – „The Show Must Go On“.

Vajėzau, koks aš „cekavas“. Turbūt kaip ir visas troleibusas. Net vairuotojas per savo didžiulį veidrodėlį stebi visą cirką.

Aj, koks skirtumas, karma atmokės savo. Turbūt dar šiandien vakare iš tos pačios „šalavos“ viskas bus atimta. Nors ne, ne viskas. Nekaltybės jau seniai nebeatimsi.

Kita – Lukiškės. Prisimenu tą narkomaną, dabar jau patenkintą. Mes panašūs. Bent jau vienu atžvilgiu – abu laukiame kol pasieksime paskutinę maršruto stotelę. Aš noriu į kitą balių, jis nori dozės.

Prisimenu ir Lukiškių tardymo izoliatorius. Kai buvo ekskursija... Vėl visos mintys apie Kauno Zoologijos sodą, tik šįkart pakeiskime – visi įvykiai tie patys, tik ne gyvatės, meškos, o, pavyzdžiui, Igoris ir Saša.
Džiunglių įstatymų sintezė.

Ten turbūt Quenn neužleidžia per bendrą radijo tašką? Nes tas The Show Must Go On... Skamba kiek šlykščiai. M?

Kita – Mikalojaus Konstatino Čiurlionio stotelė. Deja, jo muzikos neturiu. Bet akyse piešiniai ir galvą slegiantis „pachmielas“ kuria kažkokį darnų simpoziumą.

Bet įsijungia Rasmus Hedegaard – „Smoke weed everyday“. Manau, kad jam patiktų...

Kita – Taraso Ševčenkos. Čia jau visai nieko naujo. Toliau pučiam su Konstantinu ir „pachmielu.“ Vairuotojas irgi kažkaip įsismaginęs – smaugia tą troleibusą kiek tik gali. Atsilieka nuo grafiko, arba šiaip, šūdinas darbas. Bent iš jo žvilgsnio galima daryti tokią prielaidą.

Kita – Sparta. Mėgstamiausia stotelė. Visada įsivaizduoju mūsų treninguotą jaunimą, kuris sulipa lyg spartiečius. Kartais įlipa ir vienas kitas Leonidas. Jie visada sėdi gale... Nesuprantu kodėl kapitonai sėdi (atsijungia) gale?

„Pachmielas“ traukia vis arčiau žemės, jau imu graibyti sėdynės atlošą. Kas dar sėdi troleibuse, žiūri kaip į nenormalų. Tik narkomanas žiūri kaip tigras į zebrą. Taip, aš sušiktas zebras, kuriam narkomanas tikrai nepasiūlys grandinėlės.

Muštis tingiu.

Prasnaudžiu Prūsų stotelę. Judam į Sizifo kalną. Sizifai tai šiuo atveju „pachmielingasis aš“, narkomanas, ir dar tuzinas niekam nerūpinčių ir neįdomių keleivių.

Taip, teisingai, neišmanėliai, akmuo – 17 troleibusas.

Laukiam prie paskutinio šviesoforo, kuris nenori pažaliuoti. Ir dar šalia tas Naujininkų kažkoks paminklas. Kažkuo primena tą, kur Vingio parke yra. Bet gal net „šustresnis“?

Dar pasvarstau, kad reikėtų kokio paminklo ir prie Spartos stotelės. Pavyzdžiui, kritusiems nelygioje kovoje prieš Spartiečius ir Leonidus.

Paskutinė maršruto stotelė – Naujininkai.

Prasižergiu pro visą troleibuso purvyną, šiaip ne taip pastveriu rankeną ir bildu iš troleibuso žemyn.
„Depeche Mode“ – „Enjoy the Silence“.

///All I ever wanted
All I ever needed
Is here in my arms
Words are very unnecessary
They can only do harm...///

Tigras puola zebrą. Gaunu per dantis.

Grandinėles nenusiperku.

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

esė, esė konkursas, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Naujausi komentarai
jura.jura
2013-01-04, 18:27
skaityti buvo idomu, bet man nepatiko.
visi jaunikliai raso taip pat. jei as rasyciau, rasyciau irgi panasiai.
1- tai ta troleibusu/autobusu vietu klasifikacija pagal socialini statusa atrodo labai kvaila.
2- pasakotojas kaip ir tipiniai visu kitu: paxmielingi taciau dedasi viska ismanantys. tokie pilni cinizmo, ironijos arba dar ir gryno lietuvisko px'ujizmo.
3- labai jauciasi jog zaidziama stereotipais, ka visi, nesvarbu ar intelektualus ar eilinis skaitytojas, vis viena lengvai surija.
4- nei pradzios nei galo nenuskaiciau.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai