Esė konkursui „Ištrauk mane iš stalčiaus“: Mokslas ir gyvenimas – ar galime ką pakeisti?

Edita Anglickaitė

Mokslas, išsilavinimas, pasaulis, kasdienybė, gimstantys daiktai, gimstantis žmogus, visuomenė, laboratorija... tiek daug visko norisi aprėpti, kad pabandyti suprasti tą juntamą dualizmą – gamta ir visuomenė, objektas ir subjektas. Regis, sunku pažaboti padrikų minčių srautą tam, kad pavyktų nors šiek tiek priartėti prie suvokimo – o kas gi įvyko ir kas šiuo metu vyksta šiam pasaulyje nuo Galilėjo Galilejaus laikų, kai mokslas imtas matematizuoti, kai filosofija, toji išminties meilė, buvo atskirta nuo mokslo?

Galiu tik pasistengti ieškoti problematikos, remiantis savo asmenine patirtimi – gal tai pagelbės užčiuopti tą atskirybės klausimą ir pasvarstyti, kodėl gi mokslas taip nutolo nuo kasdienio žmogaus pasaulio ir iš esmės nebesprendžia jokių egzistencinių klausimų.

Savo ieškojimą pabandysiu pradėti nuo gimnazijoje įgytų, o gal labiau norėtųsi sakyti – suteiktų, man matematikos žinių. Retrospektyviai žvelgiant į praeitį, net dabar keistas jausmas apima prisiminus tuos, dar vaikui, kilusius klausimus – o tai kas yra skaičius? kaip jį suprasti? Kaip „vienas“ - tai vienas tėtis, mama – taip pat „vienas“, o kas tuomet „du“? Kodėl tai tėtis ir mama, stovintys šalia, kuomet jie abu yra „vienetai“? Taip, vaiko vaizduotė ir suvokimas, veikia kaip oralinių visuomenių, kurios nesusidūrusios su matematizuotu ir abstrahuotu pasauliu.

Žinoma, ne ilgai trukus, vaiko protas adaptuojasi, priima žaidimo taisykles, ir daugiau tokių klausimų nebekelia – abstrakcija ir matematizacija įsigali jo vaizduotėje ir, palaipsniui, skaičius kaip toks, nebetenka prieš tai turėto emocinio krūvio bei tampa matematikos dalimi. Arba kitas, iki šiol įstrigęs atmintyje, klausimas – o kas toji begalybė? Nesu tikra, ar iki šiol ją suvokiu... Ir kurgi veda tiesė, ir, jei ji veda į begalybę, tai ar jos susitinka, o jei susitinka, tai kur, ir apskritai – kaip toji begalybė atrodo – nejau tai išties nukritęs „aštuoni“? Nežinau, ar dėl to, kad nepasitikima vaikų sugebėjimais suprasti, niekas niekada nesistengė paaiškinti šių klausimų filosofiškai, pabandant tai sieti su kasdieniu gyvenimu, galbūt su laikinumu ir mirtimi, galbūt su pasaulio ir vieno žmogaus istorija... Interpretacijų bei kontekstų gali būti daug, bet kad ir paprasčiausiais iš jų, nė vienas pedagogas nepabandė pasinaudoti.
Vėliau, klausimas, kaip taikomoji matematika gali sietis su mano asmeniniu gyvenimu bei kur aš ją galiu ar galėsiu panaudoti, gimė neatsitiktinai, nes būdama Vilniaus Universiteto ketvirto kurso taikomosios matematikos studentė, buvau pasimetusi, nežinodama, kaip aš kasdienybėje naudosiu visus tuos, dabar tik pavadinimais likusius objektus, kaip separabili erdvė, Čebyševo neligybės, matricų teorija ir pan. Bet net tuomet, ironiškai besišypsantis dėstytojas, atsakydamas į mano klausimą, ištarė tik tiek, kad labiausiai studentus kankinusi matematinė analizė, egzistuotų mūsų gyvenimuose, jei dirbtume NASA kompanijoje...Taigi, ir vėl manasis matematikos suvokimas buvo nuasmenintas, tarsi vienintelė jos funkcija gyvenime – pagelbėti suskaičiuoti gaunamus ir išleidžiamus pinigus, o kaip tas formulių labirintas šliaužia žmonių gyvenimais ir kaip susijęs su mūsų egzistencija, niekada nebuvo bandyta paaiškinti.

Kitas subjekto-objekto ryšio praradimo pavyzdys, mano požiūriu, iškyla kalbant apie matematikos mokslo autoritetus – kas gi tas Pitagoras? Kas buvo Niutonas ar Einšteinas? Kaip klostėsi jų gyvenimai iki to laiko, kai jų pavardės tapo tiesiog formulių, teorijų ar teoremų pavadinimais? Ir kodėl visa tai nebe kvestionuojama? Į mokinių ir studentų galvas brukamas matematikos objektyvumas atskiria ją nuo asmeniško subjekto pajautimo. Galbūt matematika vėl atrastų filosofinį gylį, abstraktumą ir kontekstą, jei klasėse ir auditorijose Pitagoras būtų analizuojamas ir kaip dvasinės ekstazės ieškotojas, ir etinės-religinės sąjungos įkūrėjas? Kaip būtų galėjęs paveikti mano matematikos suvokimą žinojimas, jog Pitagoras, remdamasis religine mistika ir tiksliųjų mokslų analize, bandė padėti sielai bendrauti su dievybe? Taip, dievo ir mokslo santykis šių dienų kontekste, atrodo išties archajiškas, kelia nepasitikėjimą ir, regis, kažkokią viduramžišką nuotaiką. Tačiau remiantis Bruno Latour'o mintimis, išdėstytomis knygoje „Mes niekada nebuvome modernūs“, dievo eliminavimas iš mokslo, padarant jį pasyviu, į užribį iškeldintu objektu, yra moderniųjų, kaip jie patys save vadina, žmonių, net nebūtinai mokslininkų, sukurtos Konstitucijos sąlyga. Toks mąstymas įaugęs į daugelio mūsų, net ir mano, pilkąsias ląsteles, dėl ko šiuo metu tenka perkratyti daugelį savo vertybių ir suvokimus apie save, mokslą ir mane supantį pasaulį.

Prisilietus prie Pitagoro temos, iškyla ir kitas mokslo, kaip objekto, ir manęs, kaip subjekto, santykių aspektas – tai apgaulė, kuri remiasi faktų klastojimu. Kodėl aš tik studijuodama antikos filosofiją, susiduriu su faktu, jog nėra tiksliai žinoma, ar pats Pitagoras sukūrė savo garsiąją teoremą, ar, pasinaudojus jo autoritetu, taip ją mokslo pasaulyje įtvirtino bevardis pitagorininkų sąjungos narys?

Nuslėptų faktų iškilimas aikštėn tik dar labiau atitolina mokslą nuo tikrojo, gyvenimiško pasaulio. Kaip galiu nejusti abejonės, kaip galiu pasitikėti mokslu ir vadinti jį objektyviu, jei susiduriu su faktų klastotėmis? Mokslas staiga tampa subjektyvus – objektas paradoksaliai tampa subjektu. Ir gal šioje subtilioje suvokimo akimirkoje, mokslas ir juslinis pasaulis susiriša Ariadnės siūlu?

Remiantis Thomo S. Kuhn'o mokslinių paradigmų kaitos analize, kuri pateikta knygoje „Mokslo revoliucijų struktūra“, paaiškėja dar daugiau faktų, kaip įsigali nauja mokslinė teorija, ir kaip dažnai naujos paradigmos įsigalėjimą lemia subjektyvūs sprendimai, autoriteto ir jo galios pozicijos stiprumas ar silpnumas. O ką jau kalbėti apie laboratorijose gaunamų tyrimų rezultatų objektyvumą, kuomet tie rezultatai gaunami tikslingai ir sąmoningai judant lik jų pačių – galvosūkis išsprendžiamas būtent taip, kaip iš anksto tikimasi. Juk jei nėra žinoma, ar galvosūkis turi sprendimą, tai jau nebėra galvosūkis, todėl retam mokslininkui kyla ambicijos jį spręsti, kad nepakenkti savo autoritetui. Ir jei jau kalbame apie autoritetą ir mokslą – ar tai nėra tai, ko mes ieškome, ar tame neatsiskleidžia tas subtilus ryšys, kuris plačiai neigiamas, skanduojant apie mokslo objektyvumą?

Staiga mokslas mano akyse tampa tuo hibridu - „juodąja dėže“ - apie kurią jau anksčiau minėtoje savo knygoje, kalba Bruno Latour'as. Subjektas ir objektas tampa sumišę tarpusavyje, todėl pagaliau galime pajusti konteksto gylį, apie kurį sąmoningai ar ne, pamirštama kalbėti mokyklose ir universitetuose, taip formuojant daugelio žmonių suvokimą ir pajautimą apie mokslo ir gyvenimo santykį, o gal geriau sakyti, jo nebuvimą.

T. S. Kuhn'as išties taikliai pastebėjo vieną iš aplinkybių, didinančių atotrūkį tarp mokslinių teorijų ir realaus pasaulio – tai mokslinės praktikos, atliekamų užduočių santykis su pačia mokslo teorija studijų metu. Iki šiol mūsų švietimo sistemoje yra formuojama praktika, pirmiausiai išdėstyti teorinę medžiagą, o tik vėliau padėti įsisavinti ją eksperimentų metu, atliekant įvairias praktines užduotis ar sprendžiant uždavinius. Ratas vėl užsidaro – mes jau žinom, ką turime gauti bei rasti. Imkime pavyzdžiu matematines trupmenas - kodėl nepradėjus jų aiškinimo mokiniams ir vedimo link sprendimų, pasitelkus muziką, muzikos metrą? Juk muzikoje be matematikos – nė žingsnio, nė takto negalėtum žengti, jau nekalbant apie tai, kad mokinio sąmonėje būtų formuojamas mokslinis kontekstas, platesnis požiūris į jį supantį pasaulį, į įvairius objektų sąryšius. Juk ne tik pyragą ar obuolį daliname į dalis ir, valgydami jo skilteles, gauname trupmenas...

Be matematikos ir muzikos, dar viena, man iki šiol buvusi svarbi mokslo sritis, kurią norėčiau trumpai aptarti šiame kontekste, yra psichologija. Regis, tai turėtų būti tas mokslas, kuris geriausiai ir giliausiai gvildena žmogaus egzistencijos klausimus. Bet ar tikrai taip yra? Ar iš tiesų, pavyzdžiui, Zigmundo Freudo išvystyta psichoanalizė, paremta laisvųjų asociacijų metodu bei sapnų analize, keliaujant į žmogaus pasąmonę, gali padėti man gyventi? Iš tikrųjų atsakyti į fundamentalius klausimus apie būtį, apie prasmę, apie viso to sąryšį su kasdienėmis buities ir socialinio gyvenimo realijomis? Tik dabar susimąstau, jog psichologas, kurio kušetėje daugelis mūsų drybsome, ar įvairi psichologinė literatūra, kurią skaitome ir analizuojame, tenuveda mus iki fakto, iki konstatavimo: taip, tu negali užmegzti ilgalaikių santykių su partnere, nes vaikystėje patirtas motinos smurtas, verčia tave nepasitikėti moterimis; taip, tavo seksualinės fobijos susijusios su vaikystėje išvysta tėvų mylėjimosi scena; taip, tu turi persivalgymo maniją, nes bandai užkišti vidinę tuštumą, kurią kelia nepasitikėjimo savimi jausmas, pilnatvės nebuvimas, nes vis nepavyksta atrasti srities, kurioje norėtum save realizuoti... Ir kas įvyksta po problemos įvardijimo ir elgsenos demaskavimo? Ar psichologija pasiūlo tolimesnį kelią? Ar tik turime su tuo, kokie esame, susitaikyti ir gyventi toliau? O ar tas „toliau“, po psichologinių niuansų išsiaiškinimo, bus „geriau“? Ką tai pakeičia? Ir ar iš esmės pakeičia? Kas iš to, kad žinosiu, jog įkyrius puolančius padarus, tokius, kaip skruzdėles, sapnuoju dėl to, kad mane puola įkyrios mintys apie nerealizuotus meilės santykius, jei tai nepadeda atsakyti į klausimą – ir kas iš to? Kaip objektyvus faktas gali padėti mano subjektyviame jusliniame gyvenime suvokti, kaip elgtis toliau ir kaip tai siejasi su egzistencija? Gal aš klystu, tačiau giluminis pajautimas verčia abejoti psichologijos, kaip hibrido, kurį sudaro daugelis kontekstų, pateikimu visuomenei.

Neretai man kyla klausimas ir dėl pačių mokslo sričių atskyrimo viena nuo kitos. Kaip pavyzdį imkime geografiją ir antropologiją. Kiekvienas iš šių mokslų tiria, regis, labai skirtingus objektus, tačiau, mano manymu, daug gliaudžiau susijusius tarpusavyje, nei galėtume pagalvoti. Juk gamtinių geosferų, kraštovaizdžio formavimosi dėsningumai tiesiogiai veikia sociokultūrinę istoriją. Kraštovaizdžio ypatumai lemia ūkio ir visuomenės formavimąsi, turi įtakos kiekvieno tos aplinkos žmogaus mąstymui, temperamentui, kūrybiškumui. Žinoma, susipažinus išsamiau su vienos ir kitos mokslo šakos bakalauro studijų programomis, galima susidaryti vaizdą, jog šių sričių sąlyčio taškai nėra pamirštami. Tai liudija ir viena iš geografijos studijų specializacijos sričių – kultūrinis turizmas, bet visgi, juntama daug platesnė takoskyra tarp geografijos ir antropologijos mokslų, nei tos fragmentiškos jų susikirtimo atkarpos. Be to, noriu atkreipti dėmesį į šių dviejų universitetinių studijų organizuojamą praktikos dalį. Geografijos studijose atliekama praktika susijusi su duomenų rinkimo ir jų analizavimo įgūdžių formavimu. Tačiau remiantis normalaus mokslo, kaip jį įvardina T.S. Kuhn'as savo, jau anksčiau minėtoje knygoje, apibūdinimu, duomenų rinkimas ir reikšmingų faktų nustatymas, išanalizavus duomenis, yra tik pati pirmoji mokslo srities problemų klasė, iš kurios toliau kyla faktų sugretinimo su teorija, bei paskutinioji – teorijos plėtojimo problemų klasės. Taigi, pagal šį skirstymą, geografijos studentams suteikiama praktika tėra pirmas žingsnis į mokslo problematikos pasaulį. Iš kitos pusės pažvelgus, gal tai yra sąmoningas švietimo sistemos sprendimas, nes tolimesnių problemų kėlimas ir sprendimų ieškojimas nukeliamas į magistro ir daktaro laipsnio studijas? Tačiau tai nekeičia mano nuomonės, kad daugelis žmonių, įgijusių geografijos bakalauro laipsnį, patiria tik ribotą pajautimą to, apie ką šnekame – apie mokslo ir kasdienio gyvenimo sąryšį, apie ribotą konteksto suvokimą. Bet grįžkime šiek tiek atgal, prie antropologijos studijų organizuojamos studentų praktikos – nežinau, ar pajusite tą patį, ką ir aš, bet mano didžiausiai nuostabai, kultūros istorijos ir antropologijos studijų programoje praktika iš viso nėra numatyta! Ir kaip šiuo atveju gali formuotis ryšys tarp mus supančio pasaulio ir mokslinės teorijos, jei studentai neturi progos įgytas žinias, profesūros priežiūroje, panaudoti analizuojant žmonių bendruomenes, tiesiogiai įsiliejant į tiriamųjų pasaulį? Ar iš tikrųjų tai tik valstybės švietimo ir kultūros sistemos skiriamo finansavimo klausimas, kad neorganizuojamos ekspedicijos į kitas šalis? O jei tai dėl pinigų stygiaus, tai kodėl, visgi, neatliekama praktika, tirti šalia mūsų gyvenančių skirtingų žmonių bendruomenes? Norisi tikėti, kad augant žmonių sąmoningumui, studentai nebus abejingi savo pačių išsilavinimui, ir nepaliaujamai kels šį klausimą universitetų bendruomenėms, bandydami pakeisti susidariusią situaciją.

Taigi, pabaigoje, regisi, kad klausimų yra daugiau, nei atsakymų. Problema, tikriausiai, gilesnė ir subtilesnė, kad ją būtų įmanoma taip paprastai išspręsti ir iki galo suvokti, juolab, kad žmogus yra ganėtinai statiška būtybė, nesuinteresuota greitai keisti savo požiūrį, vertybes ir suvokimų tinklus galvoje, nes visa tai yra tikrai skausminga. Tačiau norisi tikėti, kad mokslas, kaip medija, santykiauja su mūsų kasdieniu gyvenimu, tik gal tam santykiui trūksta vientisumo, nes tuose fragmentiškuose ryšiuose pasigendame egzistencinio gylio.

Literatūra:
1. Bruno Latour „Mes niekada nebuvome modernūs“, 2004 m., Vilnius, Homo Liber
2. Thomas S. Kuhn “Mokslo revoliucijų struktūra”, 2003 m., Vilnius, Pradai

Informacija apie esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ čia.

esė, esė konkursas, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Naujausi komentarai
Neringa
2013-01-09, 20:20
Super esė :)
Violeta
2013-01-03, 22:25
Puiki ese! :)
Islikime vaikais - kelkime klausimus, ieskokime, stebekimes, patys patirkime, dziaukimes kiekvienu atradimu! Juk ne patys rezultatai/atsakymai svarbiausi, o pats procesas, kuris vardu yra GYVENIMAS :)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai