Silvija Skarbaliūtė
Rytas. Suskamba žadintuvas. Laikas keltis. Pirma mintis – man tik pasigirdo. Antra (kurią iššaukia vis garsėjantis, iki kraujo pažįstamas žadintuvo skambutis) – ne, man nepasigirdo. Sukaupusi visą ryžtą (kuriuo, deja, negaliu pasigirti) keliuosi iš lovos… Ne, vis dėlto nesikeliu. Nesikeliu tol, kol nepradedu suprasti, kad jei nesikelsiu dar dvidešimt minučių, nespėsiu pasiruošti į paskaitą. Keliuosi…
Preliminariai apskaičiavusi laiko tarpą, kurio man užteks norint suspėti į šiandienos paskaitą, susimąstau: galiu teigti, kad visą gyvenimą pats ištikimiausias žmogaus palydovas yra laikas. Iš tikrųjų! Žinoma, tai visai kas kita nei antroji pusė arba augintinis (taip šiandien įprastai suvokiama žmogaus gyvenimo palydovo sąvoka), bet, žvelgiant iš kiek neįprastesnės perspektyvos, kur kas įdomiau: laikas – neužčiuopiamas, jį netgi galima vadinti paslaptingiausiu dalyku mūsų gyvenime. Vis dėlto esti tokių, kurie mėgino užčiuopti… Ne, tinkamesnis apibūdinimas būtų – savaip išmatuoti laiką. Kaip? Ogi kalbu apie tuos, kurie yra sukūrę laikrodžius, kalendorius. Būtent pastaruosius darinius galima „įvilkti“ į labai abstrakčią laiko sąvoką ir jį kiek sukonkretinti teigiant, kad gyvenimo palydovas gali būti laikrodis arba kalendorius. Laikrodis arba kalendorius vietoje antrosios pusės ar augintinio? Sakysite, nelabai? Mano nuomone, šiuos du daiktus galima vadinti kiekvieno iš mūsų gyvenimo vedliais. Atrodo, jei visi mes ir jūs turime tuos pačius gyvenimo vedlius, tai tas pats abstraktusis laikas turėtų „eiti“ kasdien taip pat ir tuo pačiu ritmu, tarsi laikrodžio rodyklė: „tik – tak, tik – tak“. Tačiau ne viskas taip paprasta: vieno brazilų rašytojo Coelho Paulo išreikšta mintis: „Laikas niekada nebėga tuo pačiu ritmu. Laiko ritmas priklauso nuo mūsų pačių“ grindžia visą laiko sąvoką, tačiau iki galo laiko paslaptis, galiu duoti galvą nukirsti, nebus atskleista. Priešingu atveju mes seniai būtumėme supratę, kodėl laiko yra tiek mažai, kada vėluojame ir taip daug, kai kažko laukiame.
Dėl visko kaltas laikas. Jis ne tik nuolat vartojamas mūsų kalboje (laikas keltis, laikas mokytis, laikas dirbti, laikas miegoti ar netgi laikas kitaip pradėti mąstyti), bet ir yra viso mūsų gyvenimo pagrindas. Šis gyvenimo pagrindas labai skirtingai vertinamas. Greitai ir lėtai (eina laikas). Šie antonimai, kaip nebūtų keista, visiškai priešingi vienas kitam. Žvilgsnis į laiką taip pat gali būti visiškai skirtingas, pavyzdžiui, niekam nenuostabu, kaip lėtai laikas eina sėdint nemėgstamoje paskaitoje ir kaip skirtingai mes imame žvelgti į laiką kai paskaita sudomina ir joje sėdime susidomėję bei ištempę ausis; kaip lėtai laikas eina, kai nesėkmingai bandome atrasti veiklą, kuria užsiimtumėme norėdami išsivaduoti iš kankinančio nuobodulio, ir kaip greitai laikas bėga, kai užsiimame mėgstama veikla, kurios atlikimui duotas laikas yra ribotas; kaip greitai prabėga šiltasis sezonas ir ateina šaltasis, kuris liudija, kad tuoj reikės apmokėti milžiniškas šildymo sąskaitas už butą… Būtų nuostabu, jei gebėtumėme sustabdyti laiką arba jį „prasukti“. Deja, tai padaryti gali tik stebuklinėse pasakose egzistuojanti laiko mašina. Stengiuosi iš savo minčių išvyti visus stebuklingus kraštutinumus ir pamąstyti realiai: „Ar yra būdas sustabdyti laiką?“ Pirma mintis – fotografija. Paradoksalu, bet šiuolaikinėje visuomenėje tai yra vienintelis būdas sustabdyti akimirką. Bet kas iš to? Pažvelgus į nuotrauką po kažkurio laiko vienintelis teigiamas dalykas, pateisinantis šį akimirkos stabdymo būdą, yra prisiminimas. O prisiminimas nepajėgus lygintis su tuo, ką jaučiame, kai, pavyzdžiui, esame su artimu žmogumi (su kuriuo buvimo laikas yra ribotas) ir trokštame, kad laikas sustotų.
Kaip bebūtų apmaudu, laiko valdyti mes nepajėgūs. Turime susitaikyti, kad jis, koks bebūtų, visada išliks mūsų gyvenimo palydovas – pagrindas. Tiesa, toks įprastas, kad net nepastebimas. Antanas Maceina šiuo klausimu pataiko tiesiai į dešimtuką: „Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma“. Mėgaukimės gyvenimu suprasdami, kad mes ir laikas – vienas nuo kito neatskiriamas būvis. Vienintelis skirtumas – mes – suvaldomi, o jis (laikas) – beatodairiškai ne. Paskutinis iškilęs klausimas: „Ar yra tokių, kurie nenorėtų sustabdyti ar „prasukti“ laikrodžio“? Tikriausiai tai vieninteliai vaikai. Bet tai yra taip trapu ir laikina… Kiekvienam ateina laikas suprasti, ką reiškia tėčio ar mamos „laikas miegoti“.