Dovilė Raustytė
Nuotraukos pašnekovo
Užsukus į „Albatrosą“, kurį laiką pasitikdavo ant baro stovintis puikiai pažįstamas lietuviškų vestuvių palydovas šakotis, liaudyje labiau žinomas bankucheno vardu. Ir ne šiaip sau, o papuoštas žybsinčiomis lemputėmis. „Šventinis bankuchenas“, – pagalvoji ir tada supranti, kad čia tikrai jis. Taip atrodė „Šventinio bankucheno“ flajeris. Jei kviečia, reikia nueiti. Gal ir tundra, bet tą vakarą pirmą kartą gyvai mačiau Shidlo, arba Luko Šidlausko (27 m.), atliekamus bajerius (ne pasirodymus su lietuviško regio grupe).
Truputį buvo nejauku, kai aplink ankštame baro rūsyje susispietę žmonės kvatojasi ir klausinėja: „Nejuokinga? Tai gal nepagauni?“ Atrodo, pagaunu ir nuotaika gera, ir alus skanus, ir „Gogelmogel“ postai patinka, bet nesinori juoktis. Nežinau, ar tai buvo šokas, ar silpnaprotystės simptomas, bet juokinga tai, ką mačiau, pradėjo atrodyti tik kitą dieną. Dar porą dienų pasvarsčiau apie su įrašu besikalbantį vaikiną ir nebeturėjau kitos išeities, kaip jam parašyti… Pokalbis išėjo daug žemiškesnis, nei tikėjausi.
Žinau tave kaip dviejų regio albumų, „Šventinio bankucheno“ ir „Gogelmogel.lt“ autorių, reklamos kūrėją. Gal ką praleidau? Kaip apskritai prisistatytum nežinantiems, kas tas Lukas Šidlauskas, arba Shidlas?
Nepraleidai nieko. Nežinantiems pasiūlyčiau pasidomėti kūryba internete fone skambant muzikai iš „The Kelly Family“ arba Grigorijaus Lepso repertuaro.
Kas bendro tarp regio ir tavo bandymų juokinti žmones?
Nieko.
Ar nauji projektai reiškia, kad nebegrįši prie regio ir nesulauksime naujo albumo?
Albumas yra jau taip stipriai nustekentas žodis, kad kartais baisu apie jį ir galvoti. Tuo labiau, kad jį išleisti nebėra toks didelis įvykis kaip prieš kokius 15 metų. Tai tėra tik žodis, formalumas. Manau, svarbiausia tiesiog daryti ir kurti tai, kas patinka tau pačiam ir kuo smagu būtų pasidalyti su kitais. Prie regio grįžtu visada, kai tik gyvai grojame su grupe. Dar tikrai įrašysiu naujų dainų, galbūt regio irgi. Pastaruoju metu noriu sukurti itin už širdies griebiančią dainą, bet Grigorijus Lepsas kartelę iškėlė taip aukštai, kad baisu, ar išvis pavyks.
Pasikviečiu draugą kartu pažiūrėti „Šventinio bankucheno“. Kaip man jam pristatyti tą „reikalą“?
Gyvą „Šventinio bankucheno“ pasirodymą apibūdinčiau kaip humoro, audio teatro, performanso ir visiško fiasko mišinį. Pastarojo momentą norėtųsi kiek įmanoma sumažinti, bet kartais net ir jis tampa savotiška pasirodymo „numerio“ dalimi. Kol kas neturėjau itin daug progų „išstoti“ „Šventinio bankucheno“ amplua, bet po kiekvieno karto stengiuosi padaryti tam tikras išvadas, mokytis ir eiti į priekį.
 |
 |
Koks „bankucheno“ numeris tau pačiam arčiausiai širdies? Kodėl?
„Kodėl?“ yra pats sunkiausias žmonijos sugalvotas klausimas, į kurį iki dabar visi ieško atsakymų. Todėl iš nežinojimo ir atsiranda tokie numeriai. Išskirčiau poeto debiutą ir poezijos skaitymą, saksofono „soundčekinimą“, viešnagę sunkiojo roko koncerte. „Krepšinis“ dar patinka, ypač jei yra daug erdvės, po kurią galima bėgioti ir daryti šuoliukus.
Kokiai auditorijai jis yra skirtas? Sulauki iš žiūrovų to, ko tikėjaisi, ruošdamas programą?
Prieš sugalvodamas idėją, nelabai apie auditoriją galvoju. Apskritai „Šventinis bankuchenas“ gimė tada, kai įsigijau MIDI klaviatūrą, susipirkau studijines kolonėles ir pradėjau namuose daryti įvairius įrašus. Tada ir atsirado visokie audio eskizai, jeigu taip galima juos pavadinti, kuriuos gyvai galima paversti „numeriais“. Be to, klausytis įrašų „Soundcloud’e“ ir stebėti programą gyvai yra skirtingi dalykai. Per paskutinį pasirodymą bare „Marsas“ įsiminė įvykis, kai rankose laikydamas apie 40 cm aukščio lapų šūsnį skaičiau turbo grafomanišką, apie 5 minutes trunkantį triptiką pavadinimu „Slinktys. Erosas“. Po maždaug trijų minučių skaitymo, „numeriui“ dar tik įpusėjus, iš publikos pusės nugirdau merginą tyliai šnabždant: „Nu, galėtų jau ir baigt jis…“ Tokią reakciją vertinčiau teigiamai. Žinoma, tobulėti yra kur, puikiai tą suprantu. Šiaip kol kas „bankucheną“ mėgsta gana specifinė publika, kurią sunku būtų suskirstyti į kokias nors kategorijas.
.jpg)
Daug laiko praleidi internete? Turi mėgstamiausią memą? Gal pasidalyk su skaitytojais kokiu nors
paties kurtu internetiniu pokštu?
Internete „prasėdžiu“ daugiau nei reikėtų. Memais nelabai domiuosi ir seku, bet, aišku, pasijuokiu, kai į akiratį patenka. Visa geriausia medžiaga iš mano kurtų dalykų sudėta į „Gogelmogel.lt“. Mėgstu tiek memorialines lentas, dėl jų net kreipiausi į patį Zuoką, kad leistų surengti oficialų memorialinės lentos atidengimą, bet visi tie biurokratiniai niuansai mane palaužė (šypsosi), tiek popieriaus lapo autoportretas, tiek aureolės efektas stotelėse.
Kaip apibūdintum savo humorą? Gal turi jis kokią „kilnią misiją“: išjuokti tai, kas tau nepatinka, atverti žmonėms akis ar tiesiog pakelti nuotaiką?
Apie tai negalvoju. Pats kūrybos procesas yra esminė „kilniosios misijos“ dalis.
Ką laikai mūsų tautos herojumi? Gal gali prognozuoti, iš ko ateityje sulauksime gerų naujienų?
Lietuvoje yra tikrai daug gabių, talentingų žmonių. Nenoriu kalbėti konkrečiais vardais, bet, manau, viskas bus gerai. Dar yra Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, ką? Nors gal ir nelabai.
.jpg)
Gal pabaigoje gali rekomenduoti gerą regio dainą?
Pala, kažkas man skambina. Alio… (L. Šidlauskas nueina į vonią, ten užtrunka apie 2 minutes. Grįžęs iš vonios paaiškina, kad kažkas sumaišė numerius, kadangi ieškojo visai ne L. Šidlausko, o kažkokio Silverijaus Kniukštos iš Rudaminos ir norėjo pranešti, kad iš visų kandidatų būtent Silverijus buvo tinkamiausias aktyvaus pardavimo vadybininko pozicijai).
Aha, šita man irgi patinka. Tada dar vienas – kur bus galima tave artimiausiu metu pamatyti arba išgirsti?
Dar nežinau, bet va perskaityti tai jau ir dabar galima (šypsosi).
Beje, gal nori pats savęs ko nors paklausti?
Kodėl?