Pasimatymas su Baru po jo mirties (interviu, foto)

Dovilė Raustytė
Visos nuotraukos iš Baro archyvo
Visos tekste naudojamos citatos – iš Gedimino Kajėno sudarytos knygos „Pasaulis pagal Barą“.

Kurtas Cobainas, Jackas Kerouakcas, Williamas S. Burroughsas, Artūras Barysas–Baras – žmonės, kurių biografijos lydėjo šiemet. Pastarasis menininkas, kuriam ir skirtas šis straipsnis, kartą „Šiaurės Atėnams“ apie jam skirtą knygą pasakė: „…paimi ją į rankas, išvarva iš jos visas alkoholis ir skaityti neverta.“ Taip, daugumos kūrėjų, kuriais beprotiškai žavimės, gyvenimai neatsiejami nuo svaigalų. Dažnai juos ir užbaigiantys, o tas purvas vėliau heroizuojamas, sudvasinamas, išaukštinamas…

Artūras Barysas–Baras, kaip knygos „Pasaulis pagal Barą“ (2012 m.) sudarytojui pasakojo kūrėjo mama Aldona Barysienė, 2005 m. mirė jos namuose: „…atėjo iš ryto dar gerokai „šiltas“, prigulė ant sofos ir užmigo… Nors niekada nesiskundė širdimi, ji neatlaikė. Štai toks nerimastingas gyvenimas ir tokia rami mirtis.“ Apie šį veikėją, kurį jau tuoj tuoj pristatysiu, straipsnis pradedamas rašyti nuo jo mirties datos, nes ji pačiam Barui, kaip jis ne kartą yra minėjęs duodamas interviu, yra jo tikrasis gimimas.

Barai, tu kada nors mirsi?
Mirsiu. Tai jau įvyko, kartoju, 1954-ųjų gegužės 10-ąją. Barai, tu kada nors gimsi? Žinoma. Lavoninėje prieš skrodimą. (Ištrauka iš ugn interviu: www.dangus.net, 2002 m. sausis–liepa).

Taigi Artūras Barysas-Baras, arba tiesiog Baras, kaip dažniausiai jis prisistatydavo, žmogus, gyvenęs už sistemos ribų. Niekuomet nebaigęs aukštųjų mokslų, nedirbęs jokioje įstaigoje… Jo pasaulis buvo Vilniaus senamiestis, kuriame jis rūkė per abi šnerves, gėrė alų aukštyn galvą, skanaudavo kavą su svogūnais, skaitydavo knygas tiesiog plėšdamas iš jų puslapius ir šnirpšdamas į juos nosį arba tiesiog nepaisydamas metų laiko miegodavo miesto parkuose.

Jo veikla, leidusi išgyventi iš savo laisvės – knygų ir muzikos kolekcionavimas. Mažame iki lubų paslaptingais būdais to meto geležinę sieną kirtusiais eksperimentiniais įrašais ir antikvarinėmis knygomis prikrautame kambarėlyje Baras niekada nesijausdavo vienišas. Jei jo nebuvo senamiestyje, senamiestis ateidavo pas jį, pasiklausyti ir pavartyti keisčiausių leidinių, kai ką įsigyti, o gal tiesiog išgerti su lyg magnetas traukiančiu žmogumi. „Koks kaifas klausytis triukšmo?“ – žmonės klausdavo Baro. O jis atsakydavo: „Pasileidi visu garsu – ir vien nuo jo tave prie sienos priploja, o kai baigiasi, taip gera gera pasidaro, tokia tyla ausyse ima spengti…“ Baras tiesiog svaigo nuo keistos, absurdiškos muzikos, kurią dažnai netgi sunku vadinti muzika. Jis turėjo kelias dėžes japono, noizo atlikėjo Merzbow diskų. (Rimas Šlipavičius, „Pasaulis pagal Barą“)

Vėliau tie klausymai peraugo į norą kurti muziką, o jie į avangardinę punko grupę „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ (buvo renkamasi iš dviejų variantų – kitas Baro siūlymas buvo pavadinti grupę „Užmušk savo artimą, nes ateis tavo tolimas ir užmuš tave“).

Dar viena Baro aistra, nuo kurios prasidėjo jo visą gyvenimą trukusi draugystė su menu, buvo mėgėjiškas, avangardinis kinas, kuriuo Baras buvo priverstas nusivilti Lietuvai tapus nepriklausoma: „Galiu pasakyti: kai Lietuva buvo priklausoma nuo Tarybų Sąjungos, mėgėjiškas kinas tobulėjo ir buvo „laisvas“.“ Barui taip pat buvo sunku susitaikyti, kad kino juostą keičia vaizdo kamera. Nors jis turėjo begalę diplomų, jo nė vienam filmui taip ir nepavyko respublikiniuose konkursuose laimėti pirmosios vietos, nes, kaip kadaise rašė pats Baras, „sklandė kalbos, kad esu ne visai sveiko proto“, kaskart paveikdavusios vertinimo komisiją…

Žmones traukė hipiška, bohemiška Barą gaubusi aura ir pats, niekada nenorėdamas būti toks kaip visi, jis buvo tuo, kuo slaptai troško būti jį pažinoję žmonės. Įsiminė muzikanto Domanto Razausko frazė: „Baras buvo lyg veidrodis, kiekvienam parodantis jo didelę pūliuojančią votį ant užpakalio, kurios šiaip nepamatysi, nors ir jauti ją maudžiant sėdėdamas kontoroje.“ (Pasaulis pagal Barą)

***

Tai tik maža ir gana paviršutiniška dalis Baro paveikslo, susidariusio perskaičius aukščiau ne kartą minėtą knygą. Daug aiškiau ir ryškiau apie šią asmenybę gali papasakoti knygos sudarytojas, išklausęs begalę Barą pažinojusių žmonių atsiminimų, Gediminas Kajėnas.

Surinkote daug atsiminimų apie Artūrą Barysą-Barą. Knygos pradžioje randama ir autobiografija, kurią, kaip rašoma, Baras parašė „vienu prisėdimu“. Sakykite, ar nebuvo kokių nors nesutapimų tarp Baro pasakojamų istorijų ir jūsų pašnekovų? Galbūt skyrėsi ir šių pateikiama informacija, faktai? Jei taip, ką darydavote tokiais atvejais?

Taip, išties tokių prasilenkiančių istorijų būta. Visus panašius nesutapimus priskirčiau legendų sferai, o tai taisyti, išbraukti ar keisti – ne mano jėgoms. Visų pirma todėl, kad negyvenau tuo laiku, nebendravau su Baru ir jo chebra. Sudarant šią knygą man buvo svarbu perteikti autentišką santykį – Baro su pasauliu ir chebros su Baru bei pasauliu. Tai knyga ne tik apie Barą, bet ir apie laiką, kartą, subrendusią sovietmečiu ir ieškojusią asmeninio ryšio su ta aplinka. Apie šį laiką, šeštajame–septintajame dešimtmetyje gimusią neformalų kartą mes žinome klaikiai mažai, nėra likusios dokumentinės medžiagos, atsiminimų, studijų. Tai balta dėmė mūsų sąmonėse. O juk tada irgi gyventa, ir dar kaip gyventa, ohoho – ta karta tranzais išmaišė visą Sovietų Sąjungą, augino plaukus, kuriuos komjaunuoliai kirpo per prievartą, klausė muzikos, kurios čia nebuvo, ėmė groti kopijuodami Vakarus ir ieškodami savo vidinių ritmų, priverstinai gydėsi psichiatrinėse, maištavo ir kliedėjo, svaiginosi ir mirė. Tai tikrai įdomios istorijos, tačiau dar neužrašytos, neišgirstos, neįamžintos. Tiesa, buvo vienas kitas bandymas – knyga apie poetą Rimą Buroką ar Vytautą Kernagį. Bet to maža. Aš nerašiau knygos „Pasaulis pagal Barą“, tik rinkau, dėliojau medžiagą, stengiausi netrukdyti istorijai tekėti. Tai jų istorija, jų pasakojimas – kas aš toks, kad kėsinčiausi į žmogaus atmintį?

Kita vertus, kuri iš tų Baro ar jo bičiulių papasakota istorija tikslesnė, tikresnė? Pavyzdžiui, legendinė Baro diskvalifikacija, kai metams jam buvo atimta teisė rodyti savo filmus kino mėgėjų festivaliuose. Baras rašo ir visuose interviu mini, kad šios bausmės sulaukė už filmą „Jos meilė“, o, dabartinio Kino mėgėjų sąjungos pirmininko Vidmanto Gaigalo nuomone, – už tai, kad savo filmų retrospektyvą Brensko kino festivalyje parodė savavališkai, be tuometės Vilniaus kino mėgėjų draugijos leidimo. Jokių dokumentų, patvirtinančių vieno ar kito liudijimą, nėra išlikę, kaip juokaujama, anuomet svarbiausi dalykai buvo sprendžiami telefonu… Tad tikras lieka tik draudimo faktas, o už ką – paslaptis… Arba nuotaikingas aliejaus gėrimo Salomeikės kieme performansas. Esu girdėjęs, kad šiame performanse, be Baro, dalyvavo ir visa tai matė du žmonės, tačiau renkant medžiagą knygai šią istoriją teko išgirsti iš mažiausiai dar kelių žmonių, kurie pasakojo taip, lyg būtų ten dalyvavę. Tad kas teisus, o kas meluoja? Aš nežinau. O gal buvo ne vienas toks performansas su skirtingais žiūrovais?

Tuo noriu pasakyti, kad prie Baro lipo legendos. Dar jam gyvam esant įvairiausios istorijos apie Baro nuotykius po šia saule sklandė ne tik po Vilnių, bet ir buvusią Sovietų Sąjungą. Ir tai tik parodo, kad šis žmogus buvo unikalus ir nepakartojamas su savo kitonišku požiūriu, vidine laisve ir kūrybingumu. Prie jo traukė žmones ir jis pats tuo mėgavosi, tad visos tos istorijos jau seniai tapusios legendomis. Na, o legendos tuo ir gražios, kad jose yra paslapties. Nebūtina jų kaip kokiam analitikui išnarplioti. Tiesiog pasirenki – tikėti tuo ar ne.

Operatorius Algimantas Mikutėnas jūsų sudarytoje knygoje sako: „Man dabar keista girdėti, kad Baras aukštinamas, kokios dvasingumo aureolės jam pripiešiamos. Neva Baras genijus, avagardininkas ir panašiai. Paprastas Lietuvos masto „čiuvakas“, ir tiek.“ Gal po knygos parengimo iš tikro ėmė atrodyti, kad Baras buvo pernelyg sudvasintas?

Labai gerai pasakė Algimantas Mikutėnas. Svarbiausia – sąžiningai. Nėra ko iš šūdo spausti grūdo. Na, nedarė jam jokio įspūdžio Baro filmai, neklausė jis jo muzikos, apskritai, susitikę apie kūrybą nekalbėdavo – nes ką čia apie tai prikalbėsi, geriau kokią taurelę išlenkti, bokalą sudaužti, mergelę pašokdinti… Šie žodžiai, toks A. Mikutėno požiūris atskleidžia judviejų su Baru santykius: jie buvo bičiuliai, lygiaverčiai žaidėjai.

Bet yra krūva žmonių, kuriems Baras buvo ir mokytojas, ir guru, ir švietėjas. Ir tai sako ne į sentimentalumą linkusios paauglės, bet suaugę vyrai, kuriems per penkiasdešimt, kurie gyvenime matę ir šilto, ir šalto, tačiau iki šiol vertinantys neišdildomą įtaką, kurią jų gyvenimuose padarė Baras su savo filmais, muzika, laisvu požiūriu, performansais, šėlionėmis, pokštais ir provokacijomis. Giliu sovietmečiu Baras darė tai, apie ką dauguma žmonių net nedrįsdavo pagalvoti. Anuomet jis turėjo tokių idėjų, kurios ir šiandien atrodo novatoriškos. Dauguma šių idėjų užfiksuota jo filmuose. Ir tai visiškai unikalu. Iš jo filmų mes labai daug ką galime sužinoti apie tą laiką ir, svarbiausia, žmonių kartą. Tai autentiškas liudijimas, ar, kaip rašė poetas Aidas Marčėnas Barui skirtame eilėraštyje, „savo / mirštančius užfiksuokite linksmus ir linksmai / kaip, to pats nesuvokdamas, padarė Artūras / Barysas, laisvas šešėlis tarp šešėlių laisvų.“

Tačiau tai nieko bendra neturi su dvasingumu, bent jau tuo įprastuoju – su aureolėmis ir raudonais kutais. Tokio Baro nėra ir knygoje. Baras labiau dera su provokacija, šamaniškomis mizanscenomis – klaikiomis ir gąsdinančiomis, su pirmykščiais riksmais ir pasiutimu iš malonumo visa tai darant.

Kita vertus, A. Mikutėno pasakymas apie Barą „paprastas Lietuvos masto „čiuvakas“, ir tiek“ man kelia ir šypseną. Galvoje kyla asociacijų su Jurgiu Mačiūnu ir Jonu Meku, kurie Niujorke ėmė įgyvendinti Fluxus idėjas labai panašiu laikotarpiu kaip ir Baras čia, Vilniuje, savo Art-kiną. Ir ką gi? Vieni sukūrė pasaulinio garso meninį judėjimą, o štai Baras su savo filmais, kuriuos režisavo, montavo, kuriuose vaidino, sumaniai įgarsino – tik „paprastas Lietuvos masto „čiuvakas“. Jei pas mus visi tokie „paprasti“ būtų… Lengviau herojus susikurti iš toli, iš kitur, nes jie atrodo didesni, gražesni, o savi herojai – ne herojai, jie tik „paprasti čiuvakai“.

Knygoje nėra Baro žmonos ir sūnaus atsiminimų. Kodėl jie nebuvo įtraukti?

Su Baro sūnumi Vyčiu teko nemažai bendrauti dėl Baro archyvo, kuriuo jis rūpinasi. Didžioji dalis nuotraukų bei dokumentų knygoje kaip tik ir yra iš šio archyvo, kuriuo Vytis maloniai leido pasinaudoti ir labai džiaugėsi pasirodžiusia knyga. Tačiau dalytis savo prisiminimais atsisakė. Aš ir neverčiau, neklausiau, kodėl.

Kodėl atsisakė kalbėti Baro žmona, visiškai suprantu. Gaila, ji būtų įbėrusi į pasakojimą daugiau druskos. Tuomet apie Baro „dvasingumą“ tikrai nebūtų kilę klausimų…

Kažkada Baras prasitarė: „Manau, kad po mano mirties mano biblioteka bus išmėtyta, nes mano atžala sūnus Vytis knygomis visiškai nesidomi.“ Pranašystė išsipildė? Kokia jo knygų, muzikos kolekcijos situacija?

Kiek žinau, muzikos diskų kolekcija išparduota. Jei neklystu, didžioji dalis kolekcijos iškeliavo į Šiaulius ir nusėdo kitų melomanų lentynose. Knygos… Pasakojama, kad Barui gyvam esant, kai į jo kambarį įeidavo šuo, atgal turėjo išeiti atbulom, nes per knygas ir diskus viduje neturėjo vietos kur apsisukti. Kai buvau Baro kambaryje prieš dvejus metus, knygos užėmė trečdalį kambario. Kur likusi dalis, nežinau. Greičiausiai iškeliavo pas kitus kolekcininkus.

Kodėl reikėjo dar vienos knygos apie Barą po Roberto Kundroto leidinio „Pasviręs pasaulis“? Nugarėlėje rašoma: „…tačiau nebuvo išleista nė vienos knygos, pristatančios tikrai spalvingą kontrkultūros asmenybę.“

Viena vertus, tokiai asmenybei ir dviejų knygų per maža. Juk yra sukurti net penki filmai apie Barą, dar vienas animacinis ir jie visi kartu neišsemia viso Baro paveikslo… O dėl knygų – skiriasi jų žanrai: „Pasviręs pasaulis“ – grožinis romanas, „apsimetantis“ dokumentika, „Pasaulis pagal Barą“ – dokumentika, „apsimetanti“ romanu…

Knyga apie Barą permirkusi svaigalais. Akivaizdu, jie ir Baras buvo neatsiejami. Ką pasakytumėte žmonėms, kurie galvoja: „Yra čia apie ką skaityti, eilinis Vilniaus valkata ir tiek“?

Taip, žmogaus ir menininko tragedija – tai ir Baro istorijos dalis. Bet tai tik dalis. Kas nori matyti jame valkatą ir girtuoklį, tegu mato, jame telpa ir tai. Kai kas geriau įsižiūrėjęs pamatys ir hipį, ir panką, gyvą savo maištu ir laisvės troškuliu. Kai kas prakrapštęs šitą lukštą pastebės jo meilę muzikai ir neįtikėtiną verslumą prekiaujant knygomis net sovietmečiu, kai bet kokia savarankiška finansinė veikla buvo traktuojama kaip Tėvynės išdavystė. Pažvelgę dar toliau atras jo kino provokacijas ir talentingą šou scenoje su „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“. Dar giliau – tiesiog norą gyventi, kurti, mylėti, pažinti, autentiškai būti… Pažvelgus dar giliau… Tfu, gal geriau išgerti į Baro ramybę arba kad su savo šėlionėmis dangaus neišverstų…

Esu pati susidūrusi su atsiminimų rinkimu. Kartais ima atrodyti, kad tą žmogų pažįsti geriau, tiksliau, kitokį nei jo aplinkiniai. Koks būtų jūsų atsiminimas apie Barą? Gal galėtumėte pradėti ar bent užbaigti atsakymu į klausimą „Kodėl apskritai turėtume vertinti Baro kūrybą?“

Kalbant apie Barą, labai sunku atskirti, kur yra vien tik gyvenimas, o kur jau prasideda kūryba. Man rodos, čia viskas persipynę ir susimazgę. Štai, 1980 m. Baras persirengęs moterimi vietoj rankinuko pasiėmęs suplotą geležinį kibirą vaikščiojo po Vilnių slėpdamasis nuo kirpyklos. Baras mėgo parūkyti susikišęs dvi cigaretes į kiekvieną šnervę. Vienos repeticijos metu Baras išgėrė visą šampano butelį, o ėmus repetuoti legendinę dainą „Šunparkis“ sudainavęs „pirmadienį, antradienį, trečiadienį“ pamiršo tekstą. Tarp gausybės knygų sovietmečiu Baras turėjo Hitlerio „Main Kamf“ ir Daniilo Charmso egzempliorių. Kartą nusiskuto pusę galvos ir pusę barzdos ir taip vaikščiojo palenkęs galvą į tą pusę, kur plaukai nusvėrė. Mėgo svogūnus užgerti kava. Filme „Intelektuali popietė“ Baras vaikšto po Kauno zoologijos sodą ir siūlo beždžionėms parūkyti. Tai tik keletas nuotykių iš audringo ir beprotiško Baro gyvenimo, kuris yra unikalus ir nepakartojamas.

Yra žmonių, kuriems neužtenka oficiozinės kultūros, patrauklios, perkamos, naudingos. Jiems reikia ko nors daugiau, ko nors crazy. Ir to reikia ieškoti sąmoningai, ne rinktis iš to, kas tau siūloma, bet ieškoti to, ko tau išties reikia. Šia prasme Baras yra visiškas unikumas. Sovietmečiu, aštuntajame dešimtmetyje, kai iš Vakarų pasiekiamos muzikos įvairovė plokštelių pavidalu buvo be galo skurdi, o visi bent šiek tiek mąstantys kitaip svaigo nuo bitlų, led zepelin, dorsų ir pan., Baras nusispjovė į visa tai ir pradėjo nepakartojamą žygį – per pažįstamus Vakaruose, susirašinėdamas su nekomercinėmis leidybos firmomis, jis ieškojo kitokios muzikos, nes žinojo, jautė, kad ji turi būti. Giliu sovietmečiu už geležinės uždangos jis sugebėjo siųstis muziką, kurios čia niekas nebuvo girdėjęs, kurios absoliuti dauguma žmonių nebuvo girdėjusi ir laisvame Vakarų pasaulyje. Barui tiesiog reikėjo daugiau. Ir tuo jis užkrėtė begalę žmonių, jis tapo muziknešiu, ne vienam, „užsisėdusiam“ ant bitlų, atvėręs muzikos pasaulį. Tai buvo nepakartojamas žygis, kurį šiandien net sunku įsivaizduoti.

Ir Barą su jo crazy idėjomis turi atrasti tie, kuriems to reikia – žingeidūs , ieškantys, patys šiek tiek crazy. Kam užtenka kultūros iš prekybos centrų lentynų, sunkiai Barą ten ras. Jiems ir nereikia. Ir gerai. Kiekvienam savas Baras…

Dėkoju knygos „Pasaulis pagal Barą“ sudarytojui Gediminui Kajėnui už pokalbį bei galimybę naudotis knygoje esančia medžiaga – tiek tekstais, tiek nuotraukomis.