Violeta Radzevičiūtė
Nuotraukoje – Linas Slušnys (asm. archyvas)
Gyvenimas mažame bute arba net vagone, darbas dvylika valandų per dieną ir daugiau – su tokia kasdienybe neretai susiduria emigrantai. Tačiau, nepaisant to, dažnai galima išgirsti juos pasakojant, kokie yra patenkinti, o Lietuva – ta šalis, kurioje sunku išgyventi. „Tai kas neleidžia susispausti iki tokių sąlygų čia?“ – klausia vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Apie pasikeičiantį žmonių mąstymą emigracijoje, problemas, kurias sukelia šis procesas tiek vaikams, tiek suaugusiems, kalbamės su „emigranto duonos“ taip pat ragavusiu L. Slušniu.
Kaip Jūs apibūdintumėte emigracijos procesą?
Tai normalios atviros ekonomikos, atviro pasaulio paseka. Šio proceso priežastys labiausiai susijusios su socialinėmis garantijomis. Žmonės renkasi tas valstybes, kuriose jaučiasi saugesni plačiąja prasme, arba bent jau nori geresnio materialinio gerbūvio. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas: jei Lietuva kažko nesuteikia, spjaunu ir važiuoju ten, kur bent pinigai yra.
Lietuvis, kai gyvena Lietuvoje, visuomet sakys, kad neuždirba tiek, kad gyventų taip, kaip nori. Juk reikia kaimynams atrodyti solidžiai! Tuo tarpu tokie žmonės, išvažiavę į užsienį, dažniausiai sutinka gyventi, kaip aš sakau, trimis šeimomis viename kambaryje, dirbti juodžiausius darbus, kurių Lietuvoje niekada nesiimtų. Jie uždirba pinigus ir tuo džiaugiasi. Bet jei pažiūrėtume į pragyvenimo sąlygas, staiga paaiškėtų, kad žmogus, išvažiavęs į užsienį nebekelia jokių reikalavimų pragyvenimui, mitybai ar panašiai. Tai kas neleidžia susispausti iki tokių sąlygų čia? Žinoma, nekalbu apie taip vadinamus kviestinius asmenis, kuriems specialiai sudaromi kontraktai.
Beje, iš savo pacientų pažįstu ir tokių, kurie niekaip neranda, ką veikti, viskas jiems visada nepatinka, atmeta bet kokias galimybes, o išvažiavę „kabinasi“ už bet ko, dirba bet ką, kad tik išgyventų. Iš jų dažnai išgirsti: „Va ten tai aš pagaliau pradėjau gyventi!“ Bet jei pasidomi tokių asmenų priešistore, pagalvoji: „O kas tau trukdė Lietuvoje dirbti po 12-15 valandų?“ Ne, jie tiesiog atmesdavo bet kokias galimybes. O štai nuvažiavę ten nekelia jokių reikalavimų.
Kaip suprasti tokį fenomeną? Ar prieš pinigus viskas nublanksta?
Matote, kaip yra… Pinigai susiję su tam tikra saviverte. Galiu papasakoti, kaip man pačiam buvo. Dar būdamas studentu, apie pusę metų praleidau Vokietijoje. Dirbau 14-15 valandų per dieną, buvo nežmoniškai suku. Tiek dirbau ne dėl to, kad versdavo, bet pats norėjau – juk atvažiavau užsidirbti. Po poros mėnesių tikrai pradėjo važiuoti stogas. Bet! Kai grįžau į Lietuvą, staiga supratau labai daug galintis! Pavyzdžiui, mėnesį padirbęs nusipirkau automobilį, kurio visi pavydėjo. Tas momentas, kai gali sau leisti daug – skatina jaustis gerai.
Yra ir dar vienas aspektas – išvažiavęs žmogus dažnai menkai moka kalbą ir nepažįsta tos vietos įstatymų. Kitaip tariant, jis nežino, ko gali reikalauti ir nelabai tuo domisi, tada paklūsta visoms sąlygoms, kurias nurodo darbdavys. Tuomet atrodo, kad ten viskas gerai, nors taip galbūt nėra.
Žinoma, yra ne maža dalis emigrantų, pavyzdžiui, gydytojų ar slaugytojų, kurie išvykę uždirba tikrai solidžius atlyginimus. Užsienyje jie gali užtikrinti sau orų gyvenimą. Bet tai jau mūsų šalies problema – Lietuva neišgali ir nesistengia užtikrinti oraus gyvenimo kai kurių profesijų žmonėms.
Dažnas emigrantas skundžiasi, kad Lietuvoje blogos sąlygos gyventi vien dėl to, kad čia žmonės nemalonūs. Tokia priežastis iš tiesų gali tapti pagrindu emigruoti?
Tikrai taip. Lietuvoje daug kur nesijauti žmogumi. Valdininkai – karaliai. Jei ką nors darai, visuomet turi žvalgytis, kad tik tavęs nenubaustų. Nesirūpinama žmonėmis. Pavyzdžiui, nuspręsta ištraukti milijardą iš šešėlio ir vykdoma, o kaip jausis žmonės – nesvarbu.
Žmonės Lietuvoje dažnai jaučiasi tiesiog nereikalingi. Atsimenu vienos gydytojos, kuri metė labai gerai apmokamą darbą Norvegijoje ir grįžo į Lietuvą tuomet, kai ją pasikvietė ligoninė: „Iš tiesų mums nereikia pinigų, norime jaustis reikalingi“.
Dar kitas pavyzdys – mokykla. Dėl savo veiklos pažįstu daug pasaulio mokytojų. Galiu pripažinti, kad Lietuvos vaizdas liūdnas. Norėčiau, kad mano vaikas mokytųsi Norvegijoje. Ten vaikai – dovana, Lietuvoje, deja, ne. Ir tai visai nesusiję su finansavimu. Mokytojai, kitų profesijų atžvilgiu, gauna tikrai neblogus atlyginimus.
Dar viena išties didelė problema – žmonių tarpusavio santykiai: pagiežos, pykčiai. Kalbu net ne apie vaikus, o apie suaugusius. Tai žmonių mentaliteto lygis ir dažnai sunku ką nors pakeisti.
Kalbant apie vaikus – kiek Jūs įžvelgiate problemos tame, kad tėvai emigruoja, čia palikdami savo atžalas?
Vaiko palikimą prilyginčiau situacijai, kai po karo vaikai lieka be tėvų. Tik tokiu atveju, tėvai žūsta – tas įvardijama ir žinoma – taip gal netgi geriau. Emigracijos atveju – tėvai yra, bet lyg ir nėra, o dar baisiau, kad jie išdarinėja visokias nesąmones: parveža planšetinius kompiuterius, iPhon‘us… Kas tai? Kaltės jausmas? Ne to vaikams reikia. Jiems, ypač paaugliams, pirmiausia reikia su kuo nors pakalbėti, pasidalinti.
Mano asmeniniu įsitikinimu, palikti vaikus yra milžiniškas nusikaltimas. Tai žala visais įmanomais aspektais. Tokie vaikai neišmoksta normalių šeimos santykių. Bet kokios skyrybos yra netektis. O ką jau kalbėti apie vaikus – kai kurių dar net jausmų sistema normaliai nesusiformavo, o ant jų pečių staiga užkraunama patiems susitvarkyti su netekties jausmais. Iš to niekas nesigauna.
Į ką tai gali peraugti?
Vaikas auga piktas ant šeimos, visuomenės… Taip mes auginame piktus, viskuo nepatenkintus žmones. Nežinau, kaip spręsti tokias problemas. Čia jau ir valstybės problema. Reikia, kad atsirastų sąmonė, jog vaiką reikia užauginti. Ne pinigai svarbiausi.
Ypač problemiški tie vaikai, kurie viską išgyvena savyje. Dažnai sako: „Koks geras vaikas buvo, o jam taip nesiseka“. Bet jei pažiūrėtume, kaip tas vaikas augo, paaiškėja daugybė dalykų: jis buvo paliktas, todėl į gyvenimą visuomet žiūri tarsi pro kampą – kol pagalvoja, kiti aplenkia. Bet juk tai ne jo kaltė – vaikas taip užaugo. Jo niekas neapgindavo, kai labiausiai reikėjo.
O kas būna, kai tokie vaikai sukuria šeimas? Viskas tęsiasi… Tarsi užburtas ratas. Ši problema, mano manymu, valstybės saugumui didesnė nei visos kitos.
Bet galbūt išvežti vaikus – taip pat ne mažesnis jų traumavimas?
Taip, bet visgi tas mano minėtas bendravimo, palaikymo niuansas – kur kas svarbesnis. Vaikui, ypač paaugliui, reikia turėti į ką atsiremti.
Seneliai dažniausiai pavargę nuo gyvenimo, jie negali vaikams skirti pakankamai laiko. Gerai, jei atsiranda koks nors mokytojas. Bet kiek toks mokytojas gali turėti vaikų? Vieną, du, kuriems gali būti atidus, ir viskas.
Kokie galimi tokių problemų sprendimo būdai?
Viskas pačių žmonių rankose. Tereikia pagalvoti ir pamąstyti, ką paliekate. Paliekate vaikus.
Beje, kartais net ir patys vaikai sugrąžina tėvus iš emigracijos. Žinau du tikrus atvejus: vaikas griežtai pasakė, kad nepatinka mokytis užsienyje ir nori grįžti – daktarų šeima grįžo, kitu atveju – tėvai turėjo labai gerą pasaulinės kompanijos pasiūlymą, bet neišvažiavo, nes vaikas pasakė nepaliksiąs savo mokyklos. Tad būna ir tokių atvejų, bet jie vienetiniai.
Visgi reikia ugdyti žmonių sąmonę.