Elle G: „Mes klausomės ir elektronikos!“ (interviu, foto)

Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Elle G

Šiandienos kultūra išskirtinė tuo, kad joje yra labai daug naujam gyvenimui prikelto seno. Apie tai rašėme ir naujausiame „Laiko“ žurnalo numeryje, o dabar kalbiname retromanijos tendenciją ypač ryškiai patvirtinančias vilnietes Eleną Augustinaitę ir Giedrę Nalivaikaitę. Šį pavasarį jos pradėjo kurti muziką kaip „Elle G“ – 3-8 dešimtmečio dainas rekonstruojantis ir savaip atliekantis duetas.

Retromelodijomis ir šypsenomis jos aplink save subūrė tiek klausytojų, kad šie jau nori koncertuose daugiau naujų dainų, nes visas ankstesnes jau girdėjo. Nuotraukų jos taip pat turi tiek, kad mamų ir močiučių spintos tuoj nebeturės ko pasiūlyti. Tačiau interviu kol kas nedavė niekam. Dėl to kviečiame „Elle G“ išgerti kavos su pienu, kol niekas dar to nepadarė anksčiau.


 
Kadangi tai pirmasis jūsų interviu, papasakokit viską nuo pradžių. Kodėl ir kaip gimė „Elle G“?
 
Elena – Elle: Aš buvau žiauriai nusivylusi savo studijomis (Elena Vilniaus universitete studijuoja socialinį darbą – K.V.), o Giedrė labai seniai norėjo dainuoti. Tada netikėtai įsigijau ukulelę.
 
Giedrė – G: Buvo praėjusių metų žiema, važiavom prie jūros, nes norėjom pažiūrėti, kaip ten viskas atrodo tuo metų laiku. Niekada nebuvome buvę prie jūros žiemą.
 
Važiavome su draugo raudonu Golfu, sėdėjome gale. Elena išsitraukė ukulelę ir pradėjo groti, aš pradėjau kažką dainuoti. Draugė sako: „Palaukit, sustojam, aš noriu jus nufilmuoti“. Kažkas gavosi. Juokavome, kad jei Londone yra „Black Cab Session“', tai mes padarėme „Red Golf Sessions“ (juokiasi). Įkėlėme tą video kaip pasveikinimą Kalėdų proga draugam feisbuke. Dar ir dabar kažkur ten jį galima rasti. Visi pradėjo laikinti ir sakė dainuoti toliau.
 
Greitai į muziką pradėjome žiūrėti rimčiau. Neturėjome jokios savo vietos, todėl repetuodavome visur: namuose, universitete pas Eleną. Grodavom, kol valytoja neišvarydavo. Padarėme vieną dainą, antrą, sugrojome pirmą koncertą ir po kelių mėnesių pradėjome tikėti, kad palauk, gal kažkas tikrai yra!
 
Elle: Pirmas rimtesnis koncertas įvyko gegužę, Tilto namų sezono atidaryme. Jis buvo labai prastas, mes su Giedre daug nervinomės. Viskas įvyko per mano brolį Tautvydą (Tautvydas Paulius Augustinas, grupės „Baltasis kiras“ vokalistas) – jis ten su Tilto namais viską organizuoja. Tautvydas mus pakvietė, mes sėdėjom tokios uhhh. Buvo biškį pirmas blynas.
 
G: Bent jau mums taip atrodė. Bet kiti sakė – darykit viską toliau. Tada buvo Gatvės muzikos diena, vėliau atėjo vasara ir prasidėjo visi važinėjimai po Lietuvą. Tada ir patikėjome, kad tikrai galime groti. Susikūrėme taip visiškai.
 

„Ši muzika pati mus pasirinko. Mes ją visada mėgdavome, klausydavome ir ja dalindavomės. Taip pat labai mėgstame senus filmus, vintažinius rūbus. Nieko nereikėjo toli ieškoti, viskas jau buvo mumyse.

 
Esate senos draugės?
 
G: Taip, dar nuo solfedžio suolo. Susipažinome Balio Dvariono muzikos mokykloje, prieš kokius penkis-šešis metus. Buvome dvi peraugę mokinės, nes abi vėliau įstojome. Sėdėdavo ketvirtokai ir sėdėdavom mes, tokios didesnės.
 
Elle: Mums buvo apie šešiolika, kitiems – ir po dešimt ar vienuolika. Taip automatiškai pradėjome bendrauti. Bet tada dar dar negalvojome, jog kartu kažką darysime su muzika. Tiesiog bendraudavome, solfedžiuodavome.
 
Ko jūs ten mokėtės?
 
Elle: Aš baigiau akordeoną.
 
G: O aš klasikinį dainavimą. Nė viena ne į temą su tuo, ką darome dabar.
 
Kaip reikia tarti jūsų pavadinimą? eldžy? Ali G? :)
 
G: (Juokiasi) nuolat kyla nesusipratimų dėl šito. Kai susikūrėme, visai neturėjome pavadinimo. Draugai mus vadindavo „Tautvydo seserimis“. Tada pasivadinom „Elle G“ – nes mūsų vardai yra Elena ir Giedrė, o „elle“ prancūziškai reiškia „ji“. Dėl to reikia tarti el dži, o ne „ele dži“. Mes ne skalbiankės LG ir ne reperiai Ali G!
 
Kodėl grojate retro muziką?
 
Elle: Aš šokau lindihopą, dėl to norėjau daryti visas tas dainas. Ir Rėjus daug prisidėjo. Ray Charles. Mes jo dar nuo solfedžio laikų labai daug klausydavome.
 
G: Ši muzika pati mus pasirinko. Mes ją visada mėgdavome, klausydavome ir ja dalindavomės. Taip pat labai mėgstame senus filmus, vintažinius rūbus. Nieko nereikėjo toli ieškoti, viskas jau buvo mumyse.
 
Kokie oldies muzikantai yra jūsų favoritai?
 
Abi kartu: Ella Fitzgerald.
 
Elle: Žinoma, ir Rėjus. Jo dainų daug neatliekame, bet jis labai įkvepia. Taip pat „The Everly Brothers“. Kai kurių dainų, kurias atliekame, net autorių tiksliai nežinome – jos tiek daug kartų jau perdainuotos, kad kartais nežinai, kieno originalas.
 

„Išėjimas į sceną mums yra šventė. Mes linksminamės ir persirengimas yra to dalis. Tai veikia kaip terapija sau: pasidažai, apsirengi, įsijauti.“

 
Kol kas atliekate tik koverius. Ar bandysite rašyti savo dainų?
 
G: Bandome jau dabar. Ruošiame pristatyti pirmąją artimiausio koncerto metu.
 
Elle: Bet dainų mes neperdainuojame taip, kokios jos yra originalios. Kiekvieną perdarome savaip, pridėdamos pauzių, sulėtinimų. Kartais mūsų variantas visiškai nutolsta nuo pradinės versijos.
 
G: Dėl to naujos dainos pas mus atsiranda labai lėtai. Aišku, būtų labai lengva pagroti kelis akordus, kažką padainuoti ir viskas. Bet kiekvienai dainai norime surasti savą idėją.
 
Iš pradžių mes apskritai nematėme prasmės kurti naujas dainas, nes galima tiek daug kūrybos įdėti į senas dainas jas perdarant! To visiškai užteko. Bet dabar jaučiame, kad jau nebeužtenka, dėl to darysime ir kažką savo.
 
Vis dėlto, žmonės, kurie eina į elektroninės muzikos ar roko koncertus, jūsų pasirinkimo gali ir nesuprasti. Kur matote senosios muzikos žavesį?
 
Elle: Nežinau. Gal ritmikoje? Nesiruošėme šito klausimo (juokiasi).
 
G: Mes klausome ir elektronikos, ne tik senosios muzikos. Bet darome tai, kas mums artimiau, ką darydamos jaučiamės stipresnės.
 
Bet sutinku, pradžioje man pačiai buvo klausimas, ar publikai, klausančiai šiuolaikinę muziką, patiks tai, ką darome mes. Tačiau net tie draugai, kurie visiškai neklauso džiazo, užskaitė mus, klausė ir palaikė. Tas labiausiai nustebino.
 
Man atrodo, kad ši muzika žmonėms tiesiog patinka. Aišku, vėliau gal ir atsibosta, nes ji visa gan panaši.
 
Elle: O man atrodo, kad žmonės yra pavargę nuo bumčikų. Senoji muzika išskleidžia erdvę ir joje atsiranda vieta tylai. Žmonės to yra pasiilgę.
 

Elena-Elle: „Visiems atsibodo tai, kas yra modernu. Dėl to labai faina atgaivinti kažką seno.“
 

Su džinsais scenoje jūsų nepamatysi. Atrodo, kad savo įvaizdžiui skiriate ne mažiau dėmesio, nei muzikai. Suknelės, makiažas, šukuosenos – kiek jums pačioms tai yra svarbu?
 
G: Išėjimas į sceną mums yra šventė. Mes linksminamės ir persirengimas yra to dalis. Tai veikia kaip terapija sau: pasidažai, apsirengi, įsijauti. Man tai labai patinka.
 
Elle: Dar niekada neturėjome koncerto, kuriam būtume nepasiruošusios. Bet kartais dėl to ir pasigailime, nes kai turime daug koncertų, labai pavargstame ieškodamos naujų suknelių. Galime padėkoti savo močiutėms, mamoms ir tetoms. Jei ne jos, mūsų turimi rūbeliai būtų greitai išsekę.
 
Turėtų būti keista ateiti į barą su vintažinėmis suknelėmis ir retro šukuosenomis, kai visi aplink laukdami jūsų koncerto geria alų.
 
G: Keista, bet labai smagu. Nes matai, kad ir kitiems smagu.
 
Elle: Taip, žiauriai faina. Tarsi sukuri spektaklį.
 
G: Vasarą, kai koncertuodamos keliavome po Lietuvą, turėjome savo seną lagaminą, kur dėdavome visus instrumentus. Būdavo, prieš pat koncertą, jau persirengusios ir su šukuosenom einam per miestą. Tai tikrai mini spektaklis. Jautiesi kaip iš praeities.
 
Kaip manot, kodėl vintažas dabar toks populiarus?
 
Elle: Visiems atsibodo tai, kas yra modernu. Dėl to labai faina atgaivinti kažką seno. Pavargę nuo modernumo visi pasikuitė namuose ir susirado daug senų dalykų, juos sutvarkė ir atrado visai kitą jų spalvą.
 
G: Aš manau, kad visada būdavo žiūrėjimo atgal. Mano mama, kai buvo maža, vogdavo savo tėčio megztinį.
 
Elle: Mano tai pati siūdavosi (juokiasi)
 

Giedrė-G: Iš pradžių mes nematėme prasmės kurti naujas dainas, nes galima tiek daug kūrybos įdėti į senas dainas jas perdarant! To visiškai užteko. Bet dabar jaučiame, kad jau nebeužtenka, dėl to darysime ir kažką savo.

 
Vis dėlto, pažiūrėkim ir į priekį. Greitai bus 2013-ieji. Turit svajonių sąrašiuką?
 
Elle: Turim...
 
G: Aha, mes visą laiką svajojam.
 
Gal galit išduoti apie ką?
 
Elle: Labai norėjom skristi į Ameriką, iš kur ir kilo visa ši muzika. Mus ten kvietė lietuvių bendruomenė, labai laukėme. Bet atsitiko nelaimė – uraganas. Ir mes nebevažiavome. Bet ten nuvykti pagroti būtų viena didesnių svajonių.
 
G: Aha, norisi prisiliesti prie šaknų.
 
Elle: Kitas dalykas – kompaktas. Labai jo norim.
 
O gal plokštelę?
 
Elle: Plokštelė būtų jėga! Ir apskritai yra daug vietų, kurios dabar dar atrodo labai didelės mums užlipti. Norėtume jose koncertuoti. Mus inspiravo „Kamanių šilelis“ („Laikas.lt“ interviu su jais), padarę labai gražų solinį koncertą „Menų spaustuvėje“. Svajojame, kad ir mūsų paklausyti ateitų pilna salė žmonių. Mes jiems paruoštume pilną programą, su šou. To ir sieksime.


 
Artimiausias „Elle G“ koncertas – lapkričio 22 d. Vilniuje, bare „Jackie“
 
Daugiau informacijos – www.facebook.com/ellegmusic

Elena Augustinaitė, elle g, Giedrė Nalivaikaitė, oldies music, retro, vintažas

Naujausi komentarai
Viole
2012-11-17, 21:03
Super! :)
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai