Esė konkursas „Ištrauk mane iš stalčiaus“ baigėsi: visų dalyvių darbai

Iliustracija – Justė Urbonavičiūtė

Esė konkursą „Ištrauk mane iš stalčiaus“ skelbiame baigtu. Be galo džiaugiamės didžiuliu būriu dalyvių, kuris, prisipažinsime, nustebino mus pačius. Dėkojame visiems atsiuntusiems savo darbus.

Išpublikuoti esė kūriniai dabar komisijos rankose. 4 esė, labiausiai sužavėjusios rašytoją Vaivą Grainytę, „Kitų knygų“ leidėjus ir, žinoma, mūsų redakciją, bus išpublikuotos vasario 4 dieną pasirodinčiame naujame Laikas.lt numeryje, o jų autoriai bus apdovanoti minėtos leidyklos knygomis.

Linkime dalyviams sėkmės, o skaitytojams siūlome susipažinti su vertinamomis esė:

Kovoti naktimis

Fortūna arba pažinti

Gyvenimas dėžėje

Svajoti žmogiška

Ar gaudysi mane, jei krisiu?

Technologinis gyvastingumas

Niūraus lapkričio pamąstymai

Duobutės

Laisvė geležinėje pievoje

Ko nori moterys

Suteikia sparnus, bet atima dangų

Išpardavimas

Vaiduoklis

Saulėlydžio diduma

Solidari bendruomenė

Kirai

Pelenais paleidžiami gyvenimai

Apie tapimą žmogumi

Debesis

Gyvenimo pasaka

Lieptuviai

Aš – moteris

Žvilgsnis pro langą

Kas būtų, jeigu?..

Žiemoje slypi ramybė

Viešojo transporto damos ir kova dėl vietos po saule

Šauksmas

Laikinumas paslaptyje

Ateitis

CV gyvenimo meilei

Apie Maironį ir Tėvynę

Deganti žemė

Ak, tie sostinės troleibusai

Rudenėja

Idealus vyras

Balta bobulė

Besivaikant šešėlio

Pusė 4

Kartais gyvenime tereikia vienos sekundės

Ritualas, pagimdęs teatrą

Per daug dalykų. Nuostabių dalykų

Netikri pranašai

Grėsmė profesionaliajai žurnalistikai

Kad drebėjimas ir baimė išnyktų

Branginkite akimirkas

Mintys ir tyla

Trolių busas

Ar senas žmogus visur nemalonus?

Britiškos kalės sindromas

Durininkė

Gyvenimo žaidimas „Taip ir Ne“

Jauno žmogaus dvejonės

Kasdienių paklydimų, Dieve, duok...

Kavos puodelis

Laiko mašina

Likimo nuskriaustoji

Liko tik tyliai įkalti baltos spalvos ruožai duryse

Nebanali meilė

Nuotaikų metamorfozės

Senojo beržo istorija su realybės prieskoniais...

Šaltoji žemė

Trupiniai

Lintiano alėja

Šviesa tunelio gale

Vasaros kvapai

Apie gyvenimą

Skaityti nebūtina

Žvelk į priekį

Nuspalvink mane

Ufonautai

Istorija. Istorija, kuri degina. O gal visgi šildo...

Menas gyventi

Ištrauk mane iš stalčiaus

Lūžtantys kaulai

Mokslas ir gyvenimas – ar galime ką pakeisti?

Durų rankena

Kitąmet išmoksiu megzti

Pirmoji darbo diena

Spalvos

Penktą ryto...

Jaunas mėnulis

Ten, kur neša spinduliai

Mokyklą baigiau

Katino ir šeimininkės dienoraščiai

Maršrutas – Žirmūnai–Naujininkai

Kalnas

esė, esė konkursas, esė konkursas baigėsi, ištrauk mane iš stalčiaus, kitos knygos, laikas.lt

Naujausi komentarai
RAŠYDAMAS, BANDAI MINTIS ĮDUOTI SKAITANČIAM,JAUSDAMAS, GALVODAMAS, KAD SUPRAS, DALINSIS.TAI JAU TIESOS SURADIMAS.O DAR, KAD SUGEBI IŠDRĮSTI PADALINTI SAVE.TAI JAU, MANO GALVA/ŠIANDIEN/DIDVYRIŠKUMAS.
PAGARBA MOKANTIEMS IŠDRĮSTI DALINTI SAVE KITIEMS!
**
2013-01-06, 16:52
http://www.laikas.lt/lt/info/11208/ese-konkursui-istrauk-mane-is-stalciaus-laselis/
Į sąrašą neįtrauktas kūrinėlis.
2012-11-29, 20:25
Mano širdis byloja tylą. Ne ne, esu rami todėl, kad ten švaru, tikrai švaru, tikrai. Ne todėl, kad tuščia. Esu rami kaip kalnų esybė. Na, bent jau tikiuosi, kad ten ramu, kaip žmonės ir kalbėjo. Turiu batus, galiu be didesnio skausmo ir niekieno girdimo verlšlenimo eiti ieškoti kalno atbrailos, kur galėčiau nukarti kojas žemyn ir nunarinti galvą. Irgi žemyn. Išsinarinti. Irgi ramiai, be didesnio verlšlenimo. Ir man tikrai neskaudės, nes kvėpsiu į save tų kalnų stiprybę. Kojos pasikorė, kabo žemai ir žiūri žemyn. Ne į prarają, o į paslaptį. Galva žiūri sau, kažkur ten, kur šimtas aštuoniasdešimt laipsnių. Bet mes vis dar kartu. Su kojomis, galva ir batais, kuriais aviu tam, kad be didesnio skausmo eičiau. Mes dar kartu su kalnų ramybe. Jaučiu, kad man čia nereikalingi žodžiai. Taigi ir balsas. Ir liežuvis, stygos, visas mechanizmas, keistai pavadinta kalbos dovana, įbrukta žmogui. Turiu ramybę. Širdis byloja spengiančią tylą.

Ramybė ima pintis su žodžiais,
mechanizmo sraigtai sunkiai, bet ryžtingai kovoja tarpusavy, trindami viens į kitą įsisenėjusias nebylias geležis ir imdami kelt vis giliau veriantį griežimo ir cypimo triukšmą, iki bjaurumo maloniai virpindami stygas,
žadindami liežuvio raumenis, tie nerangiai keliasi, sukasi, verčiasi,
sraigtai trinasi vienas į kitą, vis čaižiau ir garsiau,
o dar tos nepakeliamai aukštos stygų natos,
dusliai bundantis liežuvis;
spengia, griežia, cypia, čaižiai, dusliai, garsiai, stipriai, veria, spaudžia;

Išvemiu tylą iš širdies. Palengva, kad kuo šleikščiau būtų. Siaubingą spengiančią tylą.

Dabar ten tikrai švaru. Prieš tai tik tuščia buvo. Iki kalnų esybę veriančio skausmo nebylu ten buvo. Susirenku batus nuo kalno atbrailos ir grįžtu pas brolius. Vakarop metas atnaujinti tylėjimo įžadus. Neilgam, iki kol kalnų esybė susigrąžins savąją tylą. Ne aš viena sėdėjau be batų pakartom kojom ir išsukta galva šįryt ant kalno atbrailos, užsidengusi be garso spiegiančiais žodžiais vemiančią burną tuščia širdimi – ant kiekvieno kalno krašto galėjai įžvelgti po iškreiptą nebylų brolio siluetą. Visi kažką skausmingai tylėjo, pražiotas burnas užsidengę širdimis. Be batų.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai