Violeta Radzevičiūtė
Nuotr. asm. archyvas
Internetinė radijo stotis „Svetur“, skirta emigrantams, lietuviškos duonos kepykla – visa tai 23 metų emigranto Pauliaus Abromaičio ir jo šeimos rankose. Prieš septynerius metus iš Šilutės į Šiaurės Airiją atsikraustęs vaikinas neslepia – į Lietuvą sugrįžti poreikio nejaučia, bet visgi kartais norisi būti arčiau jos, todėl lietuvių kalbos skambėjimas tiesioginiame eteryje ar juodos duonos kvapas tapo neatsiejama ir reikalinga gyvenimo dalimi.
Radijo stotis, skirta emigrantams – kas tai ir kam to reikia?
Stotis skirta tam, kad lietuviai sužinotų apie vykstančius renginius, lietuvių bendruomenės susibūrimus Airijoje. Mano paties šeima organizuoja susitikimus su lietuviais dainininkais, muzikos grupėmis čia, Airijoje. Visa tai pranešame per radijo stotį. Turime ir įvairiausios muzikos, laidų. Viskas skirta tik lietuviams. Dirbanti komanda – lietuviai emigrantai.
Kas jie?
Nėra čia jokių žurnalistų ar kitokių profesionalų, kurie prieš tai buvo susiję su radiju. Tai tiesiog paprasti, skirtingus darbus turintys žmonės, kuriems patinka daryti tai, ką jie daro. Komandoje dirbame keturiese.
Kaip sekasi pritraukti klausytojų?
Per dieną būna nuo 150 iki 200 prisijungimų. Pastovių klausytojų nėra daug – apie 60, bet juk pradžiai to užtenka. Gyvuojame dar tik 8 mėnesius, tad tikimės, kad klausytų po truputį daugės, juolab, kad populiarumas tikrai kyla.
Kokių laidų galima išgirsti per jūsų radijo stotį?
Kol kas daugiausiai muzikos. Turime vieną tiesioginės transliacijos laidą, kuri skirta jaunimui ir jo gyvenimui: skambučiai, žaidimai, kartais apgavystės, be abejo, būna ir rimtesnių temų – kalbame apie gyvenimą Airijoje. Ši laida ir apskritai radijo stotis – nekomercinis projektas, nežadame iš to gyventi. Visa tai darome tam, kad lietuviams būtų linksmiau.
Vadinasi, liūdna be Lietuvos?
Niekada nepamiršime Lietuvos, visgi – tai tėvynė. Tačiau planų sugrįžti kol kas nėra. Nežinau, kaip Lietuvoje šnekama apie emigrantus, bet čia mes gyvename tikrai gerai.
Kuo gyvenimas ten visgi atrodo geresnis?
Nereikia slėpti, kad daugelis emigruoja dėl pinigų. Lietuvoje mano šeima taip pat negyveno labai prastai. Tačiau, pavyzdžiui, sąlygos verslui vystytis tikrai nepalankios – tėčio verslas buvo uždarytas, jis nutarė emigruoti. Po kiek laiko atvykome ir mes su mama. Vėliau įsteigėme nuosavą verslą.
Kadangi labai trūko tikros lietuviškos duonos (dažniausiai gaudavome ją tik šaldytą), atidarėme duonos kepyklą. Ko gero, visi Airijos lietuviai dabar valgo mūsų duoną.
Viskas skamba taip gražiai. Argi būnant emigrantu netenka susidurti su kokiais nors sunkumais?
Be abejonės, nėra viskas taip jau gražu. Yra ir blogųjų pusių. Neišvengiama – diskriminacija. Visgi į užsieniečius žiūrima kitaip. Pavyzdžiui, nuėjus į kokį nors šokių klubą, galima pajusti, kad vengiama bendrauti su emigrantais. Bet, kita vertus, daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Lietuviai, deja, dažnai ir patys išprovokuoja įvairiausius ginčus, muštynes ar panašiai.
Kaip viskas pakito per tuos septynerius metus gyvenant emigracijoje?
Dabar viskas absoliučiai kitaip. Kai atvažiavau, čia nebuvo visko tiek daug lietuviško. Dabar visko apstu: lietuviško maisto, įvairiausių parduotuvių, rengiamų koncertų. Lietuvių emigrantų kaskart vis daugėja. Kartais net užsimirštu, kad esu užsienio šalyje.
Atstumas dažnai paskatina į gimtinę pažvelgti kiek kitaip. Kaip Jūs žiūrite į tėvynę?
Nebuvau Lietuvoje jau trejus metus. Kai paskutinį kartą buvau, jau po savaitės, atsimenu, norėjau grįžti atgal. Lietuvoje pajaučiau daug naštos ir, liaudiškai tariant, „grūzo“.
Kas kaltas dėl to „grūzo“?
Galiu pateikti paprastą pavyzdį. Lietuvos parduotuvėje paprašiau moters, dirbančios, konditerijos skyriuje, kad padėtų man išsirikti tortą nusivežti pas močiutę. Ji atsisuko ir pasakė: „Neturiu laiko su tavimi žaisti“. Tai tik vienas pavyzdys, bet noriu pasakyti, kad lietuviams dažnai trūksta kultūros, čia per daug rūškanų veidų, retai išvysi šypseną.
Lietuvos politikai nuolat svarsto, kaip sugrąžinti emigrantus. Kaip, Jūsų manymu, tai padaryti?
Manau, sugrąžinti emigrantų beveik nėra šansų. Visgi nėra Lietuvoje tokių sąlygų, kokios sukurtos užsienyje.
Bet juk viskas priklauso nuo paties žmogaus – gal tereikia labiau pasistengti?
Deja, aš pats nebuvau pajutęs lietuviško darbo. Bet galiu šnekėti už savo tėvus. Pavyzdžiui, mama dirbo mokytoja nuo aštuonių ryto iki vakaro. Darbas su vaikais nėra lengvas. Bet atlyginimas toks, už kurį pragyventi tikrai sunku. Visgi, kad ir kas ką besakytų, pinigai mūsų gyvenime svarbūs.
Koks yra Airijos lietuvių bendruomenės gyvenimas?
Šeimose ir tarpusavyje bendraujame lietuviškai. Problemų su anglų kalba nekyla – visuomet gali padėti vertėjai.
Koncertų ar kitokių bendrų susibūrimų metu sudarytos visos sąlygos, kad galėtume atsipalaiduoti, lyg ir pasijusti kaip Lietuvoje – su lietuviška muzika, lietuviškais patiekalais. Apie pačią Lietuvą kalbame nedaug, aišku nostalgija kartais jaučiama, bet kol kas nieko nepakeisime.
Apie ateities planus neklausiu, supratau, kad kol kas liksite Airijoje, bet grįžkime ir baikime tuo, nuo ko pradėjome – internetinė radijo stotis emigrantams. Kokie ateities planai, projektai?
„Svetur“ ateitis?.. Šiuo metu ruošiamas projektas „Svetur Pažintys“, taip pat planuojame laidą „Svetur Savaitės Naujienos“ – pateikti naujausias žinias iš Airijos bei Šiaurės Airijos. Dedame daug pastangų, kad pritrauktume informacinių tinklalapių ir būtume pasiekiami jų ausims.
Na, o svajonė, ko gero – FM radijo stotis.
„Svetur“ galite išgirsti adresu www.svetur.co.uk