Kai komanda aukščiau visko (interviu, foto)

Kęstutis Neverauskas

„Ultros“ – fanatiškai ir išradingai sporto komandą palaikantys aistruoliai. Tačiau toks paprastas apibūdinimas mažai ką atskleidžia, o ir žodis „aistruoliai“ rodosi per silpnas. Žodį „fanatai“ norisi pakartoti bent tris kartus. Tokį įspūdį susidariau susipažinęs su dviem Kauno „Žalgirio“ „ultrų“ stiliaus grupuotės „Green White Boys“ nariais.

2001-aisiais, kai buvau dar žalias paauglys, mano pasaulis sugriuvo. Vilniaus „Lietuvos rytas“ Lietuvos krepšinio lygos finalo seriją pralaimėjo Kauno „Žalgiriui“. Atrodė, kad daugiau niekas neegzistuoja ir niekas nebesvarbu.

Kas galėjo pagalvoti, kad po 11 metų aš, Vilniuje gimęs ir augęs, sėdėsiu sostinės centre su dviem kauniečiais ir kalbėsiuosi apie jų deklaruojamą meilę „Žalgiriui“. Tikiu, kad kai kurie mano pažįstami tai sužinoję gali man ir rankos nebespausti.

Kai kurie sporto sirgalių principai yra sunkiai suvokiami ir paaiškinami su šiuo pasauliu nesusijusiems žmonėms. Visgi „ultros“, pasirodo, turi dar griežtesnį kodeksą. „Laikas.lt“ nutarė giliau pažvelgti į tokio pobūdžio grupuotes. Plačiau apie savo veiklą papasakoti sutiko du iš „Green White Boys“ berniukų.


 

Gimė iš požiūrio

Vos sutikti šie du krepšinio gerbėjai aptraukė „ultrų“ judėjimą šiokia tokia mistikos migla – paprašė neatskleisti jų tikrųjų vardų. Afišuotis jie nelabai nori, sako, kad nemėgsta dėmesio. Ką gi, vadinsiu juos K. ir Ž.

Abiem po 21 metus. Studijuojantys vyrukai pasakojo, kad savo mėgstamą komandą palaiko jau septynerius metus. Iš pradžių jie palaikė „Žalgirį“ su senųjų aistruolių grupe „Green Death“. Vėliau, anot pašnekovų, išsiskyrė vyresnių ir jaunesnių sirgalių požiūris į komandos palaikymą ir taip prieš penkerius metus atsirado „Green White Boys“ (GWB).

„Norėjome gyvesnės aistruolių tribūnos – daugiau mojuojamų vėliavų, naujų dainų ir skanduočių, dažniau atlikti choreografijas, kurioms įgyvendinti naudojamos milžiniškos paklodės ir kiti elementai. Senoji aistruolių karta į tai žiūrėjo labai konservatyviai ir nesileido į jokias kalbas“, – apie atsiskyrimo priežastis pasakojo Ž. Šiuo metu GWB vienija apie 90 narių, kurių amžius svyruoja maždaug nuo 14 iki 25 metų.

Užbėgdami už akių, K. ir Ž. patikslino, kad pagal apibrėžimą „ultromis“ jų grupės vadinti dar negalima. „Ultros“ yra tie, kurie komandą palaiko visur ir visada. Mes kol kas tik einame link to. Tačiau kiek įmanoma stengiamės keliauti paskui komandą, – sakė Ž. – Labai įtemptas rungtynių tvarkaraštis. Finansiškai neįmanoma visur spėti.“


 

Manijai tenka aukoti

Plakatams gaminti ir keliauti paskui komandą, kuri per savaitę žaidžia ne vienerias rungtynes, reikia daug laiko ir pinigų. Klausimas, iš kur jų gauna GWB jaunuoliai, kurių dauguma – studentai ir moksleiviai?

„Aišku, didžiausios pajamos iš tėvų. Tačiau kiekvienais metais mūsų daugėja – atsiranda vis daugiau studentų. Stengiamės nusipirkti automobilius, kad būtų pigiau važinėti į išvykas, – pasakojo Ž. – Aišku, yra ir nelabai sveikintinų būdų, bet, kai negali gyventi be komandos, be išvykų, kai kurie iš mūsų pasiima paskolas.“

Kai kurie, pasak vaikinų, dėl mylimos komandos būna pasiryžę net ir apsilankyti lombarde, lažybų kontorose ir taip prasimanyti lėšų kelionėms.

Kelionės – nepigus malonumas, tačiau žalios ir baltos spalvų marškinėliais vilkinčių berniukų užmojai taip pat ne ką mažesni. „Toliausia išvyka buvo į Atėnus. Nors dar buvome ir Turkijoje, Ispanijoje, Italijoje, Kroatijoje, Vokietijoje... Praktiškai išmaišėme visą Europą“, – vardijo Ž. Praėjusį sezoną du GWB aistruoliai autostopu pasiekė Bambergą, esantį už maždaug 2 000 kilometrų nuo Kauno. Dėl komandos šioje išvykoje jie sugaišo beveik savaitę.

Vaikinai neslėpė, kad šis fanatiškas pomėgis gali kelti nemažai trukdžių. „Tai kaip narkotikas – komandos palaikymas taip „veža“, kad kai kurie dėl to aukoja ir mokslus. Žinoma, kai kuriems pavyksta su šia aistra suderinti ir mokslus, ir darbus.“

GWB kasmet saviškiams išleidžia ziną, kuriame aprašomos kelionės ir rungtynės, pasakojama, kaip buvo palaikoma komanda. Taip pat savo veiklą aprašo interneto puslapyje.


 

Priešai lieka priešai visur

Dažnai žiniasklaidoje „ultros“ minimi susistumdymų, kurstomo smurto ar net neapykantos ir panašiame neigiamame kontekste. GWB vaikinai tvirtina, kad šis stereotipas yra neteisingas ir kyla dėl nesupratimo. Vis dėlto jie pripažįsta, kad kartais mylimos komandos spalvas tenka ginti ir muštynėse.

Atrodytų, „ultrų“ pasaulyje santykių tarp besivaržančių komandų gerbėjų pavadinti šiltais tikrai negalima. Tačiau, pasirodo, būna įvairių situacijų. GWB vaikinai pasakojo, kad nuvykus į Atėnus juos svetingai pasitiko visoje Europoje itin kovingais laikomi „Panathinaikos“ „ultros“. „Jie mūsiškiams parodė, kur arenoje galima pasikabinti vėliavą. Vietoj apsaugos darbuotojų visą areną ten valdo sirgaliai. Mus gerbė, bet pasakė, ko negalima daryti. Pavyzdžiui, buvo pasakyta, kad, jeigu patys provokuosime, niekas mūsų negins ir vargu ar gyvi išeisime iš arenos, – pasakojo Ž. – Visgi mačo metu kažkas iš „Panathinaikos“ aistruolių į mus paleido tuščią buteliuką. Tuomet patys graikai pradėjo rėkti ant to žmogaus, kuris taip padarė.“

Pašnekovai tvirtino, kad „ultrų“ pasaulyje galioja daug nerašytų taisyklių. Tačiau nė viena jų neįpareigoja pasirūpinti į svečius atvykusiais sirgaliais. „Jeigu grupuotės yra neutralios, o, pavyzdžiui, pas mus atvažiuoja „ultros“ iš Italijos ir mums įdomu su jais susipažinti, taip ir padarome, apsikeičiame kontaktais. Tačiau, jeigu tu atvažiuoji į priešininko teritoriją, turi įvertinti situaciją, nes kitaip gali blogai baigtis“, – sakė Ž.

Aistringai savo komandų spalvas ginančių sirgalių susitikimus prie arenų kartais seka ir muštynės. Vaikinai tvirtino, kad pagal nerašytus „ultrų“ įstatymus tai yra priimtina, kol nenaudojami ginklai. Subtilus būdas įsiutinti varžovų „ultras“ yra pagrobti jų vėliavą ir iškelti ją apverstą savo tribūnoje. Tai laikoma didelio įžeidimo ženklu. Futbolo, iš kur ir kilo „ultrų“ judėjimas, gerbėjai neretai varžovų vėliavą dar ir viešai sudegina.


 

Sėklos aistruoliu nevadina

Paklausti, kuo „ultros“ skiriasi nuo paprastų žiūrovų, besilankančių rungtynėse, GWB atstovai pasistengė nupiešti savotišką portretą. „Visuomenė visas be išimties rungtynes žiūrinčius žmones su savo komandos šalikais vadina „fanais“. Tačiau viena yra žiūrėti, o jau kita – palaikyti. „Ultrų“ pasaulyje žiūrovai, prisipirkę atributikos, nepiktai vadinami „pižonais“. Prie pagrindinių jų atributų galima priskirti dūdas“, – pasakojo Ž. Anot jo, tikrasis palaikymas kuriamas balsais, sinchroniškais plojimais, šokinėjimu.

„Mes esame kategoriškai prieš Sėklos idėjas“, – nukirto Ž., paklaustas, kaip tuomet vadinti Lietuvoje taip garbinamą „Lietuvos krepšinio sirgalių nr. 1“. „Tai yra žmonės, kurie bando tik trumpam atitrūkti nuo savo įprasto gyvenimo. Tai nėra rimtas palaikymas. Tarp jų dauguma vienadienių sirgalių, kurie su komanda būna tik tol, kol jai sekasi. Jiems svetimas įvairesnis palaikymas ir naujovės, palaikymo tradicijų kūrimas. Tai tiesiog gerų draugų susibūrimas, pomėgis išgerti alaus ir paskanduoti. Mes savo veikloje įžvelgiame žymiai daugiau“, – Sėklos ir jo draugų veiklą apibūdino K.

GWB nariai arenose tampa pastebimi ne tik dėl šūksnių ir originalių plakatų, vadinamųjų choreografijų, bet ir dėl naudojamos pirotechnikos. Dūminius užtaisus arenoje paleidę aistruoliai susilaukia policininkų dėmesio. Tačiau, pasak pačių sirgalių, policijos veiksmai kartais būna nepelnyti. „Jie visada stengiasi užmegzti pokalbį, vaidinti draugus, ieškoti kontaktų. Manau, kad jie taip daro, nes bijo, jog nesuvaldys situacijos, – pasakojo K. – Dažnai pareigūnai paleidžia į darbą „bananus“ ir kitas priemones net nesuprasdami situacijos.“

P. S. „Laikas.lt“ nepalaiko jokios sporto komandos ir neagituoja imtis veiksmų, kurie prieštarautų įstatymams arba drumstų viešąją tvarką.


Faktai apie „ultras“

  • „Ultros“ pirmiausia atsirado futbolo pasaulyje. „Ultromis“ sporto komandos sirgalių organizacijos vadinamos tik Europoje. Brazilijoje jos vadinamos torcidomis, Argentinoje – hinčadomis.
  •  
  • Seniausia „ultrų“ grupuote Lietuvoje vadinama „Pietų IV“, kurios nariai palaiko Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubą. Grupuotė įkurta 1985 metų spalio 19 dieną.
  •  
  • „Ultroms“ dėl susirėmimų tarpusavyje dažnai klijuojama chuliganų etiketė. Tačiau sporto chuliganų „firmos“ yra atskira sritis. Tokios grupuotės varžovų sirgalių puolimą laiko svarbesniu už savo komandos palaikymą.

Šis straipsnis publikuotas spalio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema FANATIZMAS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

„Kai skausmas peržengia visas ribas, jis tampa vaistu“, arba savižalos religijose fenomenas
Pamišę dėl kačių
Sapnų kolekcionierius: „Gyvenimo tikslas visada eina po savęs pažinimo“
Piligrimų kelias, parvedęs į Lietuvą
Fotografijos fanatikas – Dainius Ščiuka (interviu, foto)
Pokalbis su Videokauku Rolandu Maskoliūnu
Žurnalo „Ausis“ redaktorius: „Tai buvo laukinė tvarka ir taisyklės“

fanai, futbolo fanai, krepšinio fanai, sirgaliai, ultros

Naujausi komentarai
2012-11-04, 02:02
Kawenski nelaimingi, pats faktas, kad pasirinkote būtent juos, nors galėjote visapusiškumui atskleisti pasirinkti dar bent kelių ultrų grupuočių atstovus (ne tik Kauno ir ne tik kašio) jau parodo, kaip jus nepalaikote jokios sporto komandos. Nepiskite proto - jeigu tikrai dedate tokį atgrubnagišką šūdą į spausdintą leidinį, linkiu, kad iš jūsų šiknių niekas reklamos gyvenime nebepirktų ir baigtumėte savo dienas britų viščiukams kojas skusdami Londono fabrike anapus Lamanšo.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai