Agnė Gecevičiūtė
Organizatorių nuotr.
Net danų kalbos nesuprantantys klausytojai dažnai teigia, kad dėl jausmingo vokalo beveik pavyksta suprasti jų atliekamų dainų tekstus. Tokių komplimentų susilaukia danų duetas Bente Kure ir Leif Ernstsen, savo šalies tradicinės liaudies muzikos puoselėtojai, dainose nesibodintys ir šiuolaikinių variacijų. Prieš 27 metus festivalyje „Skagen“ Danijoje pirmą kartą scenoje pasirodę kartu, jie nesiskiria iki šiol. Šiuos atlikėjus Lietuvos publika jau turėjo progos pažinti, o šiemet juos bus galima sutikti dešimtajame Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „TAI–AŠ“. Į klausimus apie savo muzikos ypatybes, koncertavimo patirtį bei Lietuvos publiką atsakinėja dueto vokalistė Bente Kure.
Kaip susidūrė judviejų keliai muzikos scenoje?
Iš pradžių atlikėjas Alanas Klitgaardas pasiūlė Leifui prisijungti prie savo grupės. Vėliau Alanas išgirdo mane dainuojančią klube, ir pakvietė dalyvauti jo vedamoje Danijos nacionalinio radijo laidoje apie folk muziką. Netikėtai paklausė, ar nenorėčiau savo dainose išgirsti akordeono skambesį. Sutikau, ir taip susipažinau su Leifu. Tai nutiko 1985 metais. Nuo tada mes dar nė karto nesudvejojome, ar likti duetu. Ir štai, kartu koncertuojame jau beveik 30 metų!
Kaip įkvepiančius atlikėjus esate įvardiję roko grupes „Pink Floyd“, „Genesis“, „The Moody Blues“. Kuo Jums reikšminga roko muzika?
Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs: „Yra tik dvi muzikos rūšys – gera ir bloga!“. Ir jis buvo teisus! Nors grojame folk muziką, tačiau mus neabejotinai įkvepia ir kiti stiliai. O minėtos trys grupės turi labai aukšto lygio, jei galima taip išsireikšti, sąmoningumą. Jų muzika labai gili, ir stipriai paveikia tiek kūną, tiek sielą. Pačios muzikos motyvų mes „nepasivogiame“, tačiau pasisemiame to iki širdies gelmių besismelkiančio jausmo.
Kokių muzikos stilių dar klausotės?
Klasikinės, popmuzikos ir, žinoma, kitų folk atlikėjų. Be abejo, daug dėmesio skiriame mūsų šalies tradicinei muzikai.
Jūsų albumas „Ovenover Alting“ 2004 m. laimėjo Danijos muzikos apdovanojimus. 2007 m. albumas „Den Niende udsigt“ buvo šiems apdovanojimams nominuotas. Kokią įtaką toks įvertinimas padarė tolimesnei Jūsų muzikinei veiklai?
Nors mūsų muzika ir nepakito, bet apdovanojimas tikrai atvėrė nemažai naujų durų. Tokie įvykiai atkreipia koncertų organizatorių ir radijo stočių dėmesį, todėl gavome daug nemokamos reklamos. O kai pagalvoji apie už mus balsavusius gerbėjus ir muzikantus, jautiesi pakylėtas. Žinoma, pats įteikimų vakaras taip pat buvo nuostabus! Lipti ant scenos, stovėti prožektorių šviesoje ir dėkoti visiems, kas to nusipelnė – nepakartojamas jausmas, kurį sunku išreikšti žodžiais.
Koncertavote daugelyje šalių. Kokie prisiminimai yra ryškiausi?
Išliko labai daug gerų prisiminimų. Kartą iš vietos, pavadinimu Kvala Lampūras, faksu gavome kvietimą atvykti pakoncertuoti. Kopenhagoje yra daug barų egzotiškais pavadinimais, todėl pamanėme, kad šis kvietimas yra iš kokio nors baro. Bet kai norėjome jiems paskambinti ir atsakyti, jog nerengiame pasirodymų triukšminguose baruose – pastebėjome, kad telefono numeris yra užsienietiškas. Praėjus dviems savaitėms jau keliavome į Borneo groti atogrąžų miškų konferencijoje, o vėliau – vienai savaitei į Malaiziją koncertuoti penkių žvaigždučių viešbutyje. Ir tai įvyko dėl to, kad Kvala Lampūre gyvenanti danė buvo girdėjusi vieną mūsų dainą.
Kartą, kai koncertavome Grenlandijoje, grožintis dideliais ledkalniais, staiga pradėjo skilinėti ledas – vos spėjome pasitraukti. O po pusvalandžio jau koncertavome lauko scenoje, nuo kurios atsivėrė vaizdas į jūrą su ledo nuolaužomis.
Ir, žinoma, dalyvavimas Tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „TAI-AŠ“ Lietuvoje. Ypatingas buvo pats pirmasis mūsų apsilankymas. Tada išvykome į dviejų dienų kelionę ir turėjome keturis koncertus skirtingose vietovėse. Dvylikos žmonių komanda buvo susispaudusi mažame sename autobusiuke. Nebuvo labai patogu, bet kelionės metu visi tapome šeima. Tos 48 valandos buvo vienos iš geriausių mūsų gyvenime.
Kuo festivalis „TAI–AŠ“ skiriasi nuo kitų, kuriuose esate dalyvavę?
Ryškiausias skirtumas – publika. Danijoje jauni žmonės retai klauso tokio stiliaus folk muzikos, mūsų klausytojai čia yra 45–68 metų amžiaus. Ir kai Vilniuje išvydome pusę tūkstančio jaunų žmonių, atėjusių mūsų pasiklausyti, patyrėme lengvą šoką. Buvome įsitikinę, kad koncertas bus tikra katastrofa. Bet pasirodė, kad tai – nuostabi ir tokią muziką labai mėgstanti publika. Buvo ne tik be galo malonu jiems koncertuoti, tai mums suteikė naują tikėjimą muzikos ateitimi.
Kaip, koncertuodami užsienyje, stengiatės įveikti kalbos barjerą?
Koncertuodami Danijoje dainuojame beveik vien tik danų kalba, nors mūsų repertuare yra nemažai dainų angliškai. O užsienio šalyse visuomet naudojame abi kalbas. Kai dainuojame daniškai, anglų kalba paaiškiname, apie ką ši daina. Man labai svarbu kuo geriau išnaudoti savo vokalo išraiškos galimybes – kad dainos prasmę žmonės pajustų net ir nesuprasdami žodžių. Pavykus tai padaryti, atsiranda ypatingai stiprus ryšys su publika.
Kitas svarbus dalykas yra muzikos kalba – būdas, kuriuo Leifas mėgina priversti savo akordeoną prakalbti garsais. Taip pat koncertų metu Leifas kartais kalba universalia kalba – Volapyksk. Apie trolius ir panašius dalykus. Tačiau svarbiausia žinoti tai, kad muzika neturi jokių ribų ir kalbos barjeras nieko nereiškia.
Bente Kure ir Leif Ernstsen koncertai tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „TAI – AŠ“ įvyks spalio 17 d., trečiadienį, Baisogalos (Radviliškio r.) dvaro kolonų salėje, spalio 18 d., ketvirtadienį, Gargždų kultūros centre, spalio 19 d., penktadienį, Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje, spalio 20 d., šeštadienį Vasaknų (Zarasų r.) dvare, spalio 21 d., sekmadienį Vilniaus mokytojų namų svetainėje ir festivalio pabaigos koncerte Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Visą tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „TAI – AŠ“ programą, rasite paspaudę šią nuorodą.