„Utgardas“ — gyvosios istorijos klubas

Neretai istorijos mylėtojai svajoja ir patys atsidurti viename ar kitame praeities laikotarpyje. Vienus domina XX a., kitus — viduramžių riterių mūšiai, o dar kiti visa galva pasineria į protėvių baltų pasaulėžiūrą.

Lietuvoje egzistuoja ne vienas gyvosios istorijos klubas, kurio nariai pritaikydami teoriją, perskaitytą knygose, praktiškai atkuria senųjų gyventojų drabužius, karybą, amatus, buitį ir net charakterį. Tačiau yra tik vienas tokio pobūdžio klubas, kurio nariai rekonstruoja ne tik baltų, bet ir IX—XI a. skandinavų vikingų gyvenimą, tai gyvosios istorijos klubas „Utgardas“.

Pagrindinė klubo veikla

„Utgardas“ susikūrė 2005 m. dviejų vaikinų, klube dalyvaujančių iki šiandien, iniciatyva. Nuo seno domėjęsi senosiomis skandinavų tradicijomis Tomas ir Paulius panoro patys pabandyti atkurti to meto vikingų gyvenimą, tačiau neradę klubo, prie kurio galėtų prisijungti, pradėjo „Utgardo“ veiklą.

Anot Pauliaus, viskas rekonstruojama remiantis istorine ir archeologine medžiaga. Klubas neapsiriboja vien tik daiktų atkūrimu. Jo nariai mokosi kovoti taip, kaip kovodavo vikingai, rengia žygius, kad galėtų pajusti naštą, kuri slėgdavo karius, traukiančius į mūšį, žaidžia senovinius žaidimus, užsiima rankdarbiais ir amatais — viskas tam, kad pajustų vikingų dvasią.

IX—XI a., kurį rekonstruoja „Utgardo“ nariai, Europos istorijoje vadinamas „vikingų amžiumi“, nes tuo metu labiausiai reiškėsi vikingų galybė. Patys vikingai pasižymėjo kaip kariai, pirkliai ir plėšikai. Jie buvo garsūs dėl siaubiamųjų žygių Skandinavijos, Britų salų pakrantėse ir kitose Europos dalyse. Apie 9 „Utgardo“ klubo „gyventojus“, galingus vikingų žygius, amatus ir linksmas pramogas rimtai ir ne visai kalbamės su klubo nariais Pauliumi, Tadu ir Viktorija.

— Kodėl pasirinkote „Utgardo“ pavadinimą?

Paulius: Iš pradžių mes ilgai diskutavome dėl klubo pavadinimo. Mąstėme kas galėtų atspindėti ir pristatyti klubo veiklą. Pagal mitologiją, „Utgardas“ — šiaurės milžinų tvirtovė, o mitologiniai Skandinavijos šiaurės milžinai garsėjo savo aršiu būdu ir nuožmumu. Todėl nusprendėme pasirinkti tokį vardą, tarsi mūsų klubas būtų šiaurės milžinų tvirtovė. Tuo metu pagrindinė klubo kryptis buvo skandinaviška, dėl to ir pavadinimas yra iš skandinavų mitologijos.

Po kurio laiko, kai vikingų rekonstrukcija ėjo į pabaigą, atsirado noras pasidomėti kaip vis dėlto yra su mūsų protėviais, taigi dalis klubo narių nutarė atsigręžti į baltus. Taip atsirado antra kryptis — baltų rekonstrukcija, nors vikingų atkūrimas vis dar išliko pagrindine klubo veiklos kryptimi.

Klubo vyrai

„Utgardo“ klube yra 5 vyrai: klubo „jarlas“ Ragnaras (Paulius), Kepalas (Tadas) su dailiu šalmu narsiai liekantis už kovos linijų ir saugantis klubo alų… dažniausiai savo pilve, karštligiškomis žmonos paieškomis pasižymintis „berserkas“ Keeperis (Tomas), tamsos dievus garbinantis Mindaugas ir mušeika Kęstas.

— Kodėl Paulius yra vadinamas klubo „jarlu“, o Tomas „berserku“?

Paulius: Skandinavų kalba „jarl“ vikingų visuomenėje buvo tarsi didiko titulas. Kadangi „jarl“ valdė visus sau pavaldžius laisvus žmones ir vergus, taigi galima sakyti, kad jis buvo vadas. Mes viską adaptuojame lietuvių kalbai, todėl sakome „jarlas“.

Tomą vadinam „berserku“, nes skandinavų mitologijoje taip būdavo vadinami tokie kariai, kurie prieš kovą sugebėdavo save įvesti į tranzo būseną ir pasiversdavo vilkais arba meškom ir eidavo į mūšį be jokių šarvų, nuogi. Jis mėgsta agresyviai kovot ir iš visų mūsų labiausiai panašus į tą mitologinį veikėją, todėl mes jį ir praminėm „berserku“.

— Ar pavyko Tomui susirasti žmoną?

Tadas: Dar nepavyko susirasti žmonos ir jis vis dar karštligiškai jos ieško, kartais netgi perka…

Paulius: Kartą mes prasukom tobulai tobulą sandėrį. Turėjom skydą, visai naują, tik vakar sulaužytą ir nutarėm jį iškeist į žmoną. Einam mes su Keeperiu ir visiem sutiktiems vyrams su žmonom siūlom: „Mainom skydą į žmoną?“. Vyrai sustoja, pagalvoja, mes sakom: „Puikus skydas, naujas, tik vakar lūžo, pirkit ir visos mergos bus jūsų, šitos žmonos jums nereikia, mainom“. Vyrai apžiūrėdavo skydą, pamąstydavo ir atsakydavo „Neee“, nes žmonos įžnybdavo į pašonę. Ir staiga mes taip beeidami ant piliakalnio krašto išvydome lietuje stovinčias dvi mergaites. Priėjom prie jų ir vienai sakom: „mainom tavo draugę į skydą“ ir kitai sakom tą patį: „mainom tavo draugę į skydą“ ir jos abi vienu metu atsakė „Taip“. Taigi mes jas abi pasiėmėm ir dar skydas liko mums.

— Iš kur kilo vardai Ragnaras (Paulius), Keeperis (Tomas) ir Kepalas (Tadas)?

Paulius: Ragnaras — yra vienas iš populiaresnių skandinaviškų vardų. Tokį vardą sugalvojo klubo vyrai, nes buvo nutarta, kad vadui reikia tinkamo vardo. Keeperis iš anglosaksų kalbos išvertus reiškia pinigų ir mergų turėtoją, Tomas šį vardą atsinešė jau atkeliaudamas į klubą.

Tadas: Kepalu mane vadina, nes myli ir gerbia kaip duoną (kikena).

— Kokiais amatais užsiima klubo vyrai?

Tadas: Aš festivaliuose pristatinėju autentiškus vikingų žaidimus ir esu pasiuvęs palapinę vikingams. Dabar vadovauju naujos palapinės siūvimo darbams. Aš — darbų vadovas (kikena). Kęstas užsiima juvelyrika, kalvyste, odos dirbiniais. Mindaugas — drožyba. Tomas siuva pošarvius.

Paulius: Aš užsiimu odos, kaulo ir rago dirbiniais. Iš odos gaminu įvairias tašeles, iš rago ir kaulo – druskines, adatines, adatas, smeigtukus, pakabukus ir pan. menkniekius. Stengiamės viską daryti senovinėmis technologijomis ir autentiškomis priemonėmis: lininiai siūlai, vaškuota, natūrali oda, natūralus kaulas, ragas, viską atliekame rankomis.

Klubo moterys

Klube yra 4 merginos: skandinaviškų keiksmų ir būrimo runom besimokanti Viktorija, blondine tituluojama Laura, šauniausios merginos garbę ginanti Aušra ir daugybę pravardžių turinti Karolina.

— Ką merginos veikia gyvosios istorijos klube?

Viktorija: Merginos parodo autentišką vikingų buitinį gyvenimą. Festivalių metu mes gaminame valgyti, siūname drabužius, padedame apsirengti ir nusirengti kariams, o pagrindinis dalykas — amatai. Visos mūsų klubo merginos audžia juostas, kuriomis puošia savo ir vyrų drabužius, pina kasas. Taip pat moterys turi mokėti su adata, pagaminta iš medžio, kaulo ar rago, megzti kojines.

Aš studijuoju skandinavų filologiją, norvegų kalbą, todėl kalbu norvegiškai ir suprantu švedų, danų kalbas. Taip pat domiuosi runomis, jau išmokau jas skaityti, jomis rašyti ir burti.

Paulius: Pati šauniausia mergina mūsų klube yra Aušra, tai įrodžiusi jau ne viename festivalyje, nes yra laimėjusi ne vienus šauniausios merginos rinkimus. Konkursuose merginos atlikinėja svogūnų pjaustymo, ugnies įkūrinėjimo, kiaušinių mėtymo į neprietelius, kasų pynimo ir pan. užduotis. Mūsų Aušra nugali be konkurencijos. Taip pat ji turi atkurtas audimo stakles ir festivalių metu audžia audinius. Kita klubo panelė Laura neseniai išmoko iš kanapinių virvių gaminti pintinius pošarvius.

„Utgardo“ linksmybės

Nors, kaip patys „Utgardo“ vikingai sako, dideliais kariniais laimėjimais jie negali pasigirti, tačiau tarp kitų gyvosios istorijos klubų garsėja savo neeiliniais sugebėjimais linksmintis ir linksmybėmis užkrėsti kitus. Ko gero, apie įvairiausius linksmus nuotykius, kuriuos „Utgardo“ nariams teko patirti istorijos mylėtojų festivalių metu, jau būtų galima parašyti ne vieną knygą, arba vikingų sagą.

— Kas yra „Girtas vikingaaa šokių studija“ ir iš kur kilo vikingų saga „Vikingaaa be kelnių“?

Paulius: Mūsų klubas turi įkūręs savo šokių studiją, kuri labai greitai išpopuliarėjo. Mes nuolat visur pasirodome, tai Trakuose, tai Kernavėje, kartais net užsienyje, nes juk vikingai nuo seno garsėja savo mokėjimu linksmintis. Mūsų šokių studija yra atvira visiems ir prie jos gali prisijungti bet kas, nesvarbu kokio amžiaus, lyties, orientacijos ar sveikatos būtų. Nėra net svarbu jausti ritmą, svarbu mokėti linksmintis ir linksminti kitus.

O dėl „vikingaaa be kelnių“, tai mes dažniausiai dalyvaujame tuose festivaliuose, kurie yra rengiami ankstyvųjų viduramžių rekonstruktoriams, o Trakuose būna vėlyvųjų viduramžių atkūrimas ir mūsų oficialiai niekas nekviečia, tačiau mes vis tiek ten dalyvaujame nuo senų senovės, turbūt dar anksčiau negu oficialūs dalyviai, nes mums patinka smagi atmosfera. Iš vėlyvųjų viduramžių susirenka visokių vienuolių, riterių ir kitokių krikščionių, o mes esam nekrikštai ir jie sako: „reikia jus krikštyti, mes jus būtinai krikštysim“.

Tadas: Pagal senuosius papročius, krikšto metu pagonims duodavo marškinių, o mūsų klubo vyrai marškinių turi daug, mes jaučiam kelnių trūkumą. Kadangi labai dažnai tenka bėgiot be kelnių, tai mes bandom išsidėrėti, kad mums už krikštą duotų kelnių. Neduoda, mes nesikrikštijam.

— Kokia žaidimo „Pabadyk girtą jarlą pagaliuku“ istorija?

Tadas: Tai buvo pats pirmasis vikingų dalyvavimas Apuolės festivalyje. Po vakarykščio pasilinksminimo mūsų vadui buvo sunku ir jis miegojo pravertoje palapinėje. Mes su Keeperiu nusprendėme, kad vadui ne laikas miegot ir jis turi vadovaut klubui, taigi greitai buvo surastas ilgas pagalys ir pora sykių švystelėta miegančiam „jarlui“, kuris užriaumojo kaip meška ir mėgino rėpliot mūsų pusėn, bet kadangi buvo beviltiškai pavargęs, krito į savo migį ir nusisuko ant kito šono. Kadangi baksnoti pasirodė labai smagu, pažaisti šį žaidimą pasiūlėme visiems praeinantiems, o norinčių atsirado visai nemažai ir susidarė eilutė pasiruošusių bakstelt į miegantį „jarlą“.

— Kokie artimiausi klubo planai?

Paulius: Šiemet ketiname keliauti į Kirvakalnio festivalį Varnupiuose ir Apuolės festivalį Skuodo rajone. Dar nesame buvę latvių festivaliuose, tad šiemet planuojame apsilankyti Tervetėje ir Jomsborgo festivalyje Lenkijoje.

Taip pat organizuosime rudeninę „Utgardo“ stovyklą, į kurią ketinam pasikviesti draugų iš kitų gyvosios istorijos klubų ir su jais nusiaubsim kokią vietinę pelkę. Būtinai stengsimės bendrom jėgom surasti Keeperiui žmoną, galbūt žiemą išsiskalbti autus ir kojines ir surasti jaunimo, kuris pakeistų veteranus, nebegalinčius išeiti į kovą (juokiasi).

Akimirkų iš „Utgardo“ vikingų ir baltų gyvenimo galite pamatyti nuotraukų galerijoje. Daugiau apie klubo veiklą tinklalapyje www.utgardas.lt arba facebook puslapyje.