Iliustratorius Ž.Čiurlys: technologijų išrasta funkcija neatstos žmogaus braižo (interviu)

Laikas pateisinti vardą.
 

Londone studijuoji mados iliustraciją. Kada/kaip/kodėl tai įvyko?

Tai nutiko po supratimo, kad man reikia tiesioginės kūrybos. Iš pat pradžių negalvojau rinktis vien mados iliustracijos todėl, kad ši specialybė pasirodė gana siaura ir suabejojau jos pritaikymu. Tačiau dabar tikrai nesigailiu pasirinkęs būtent ją. Mados iliustratoriai balansuoja ant ribos ties menais ir mada, tad ir pasirinkimo galimybių saviraiškai – daugybė. Viskas priklauso nuo tavo norų, braižo ir užsibrėžtų tikslų.
 

Kodėl būtent Londonas?

Šalies ar miesto nesureikšminu – jei, tarkim, Lietuvoje būtų lygiai tokia pati studijų programa bei perspektyvos darbui pagal specialybę, kitų ir šalių neprireiktų. Rinkausi ne vien iš anglakabių šalių, tačiau kalba buvo vienas iš viską paprasčiau sustygavusių elementų. Taip pat pasirinkti visad gyvą Londoną padėjo ir tai, kad čia daugiau galimybių kūrybininkams bei lankstesnė paskolų sistema.

Manau, kad Londone didelę konkurenciją atsveria daugybė skirtingų grupių su savitais poreikiais ir estetiniais reikalavimais. Taip pat iš čia skleidžiamos naujos žinios, tendencijos bei judėjimai.
 

Kuo ypatinga mados iliustracija? Ka ji duoda tau pačiam?

Studijuojant mados iliustraciją išbandai daugybę skirtingų saviraiškos technikų, kurių, nors ir turėdamas savitą kūrybinį braižą, savarankiškai nenorėtum ar net nepagalvotum galįs išbandyti. Pavyzdžiu galėtų tapti, kad ir eksperimentavimai tušu su skirtingais mediniais pagaliukais. Taip pat studijuodamas iliustraciją susipažįsti su kultūros studijomis, gausybe techninių paskaitų bei eksmerimentuoji ne tik su iliustracija. Pirmo semestro metu turėjome knygos projektą, antrojo – mados fotosesiją, o baigiant pirmuosius metus kursim trumpametražius mados filmus.
 

 

Kokie iliustracijos pranašumai prieš fotografiją?

Matyt vienu didžiausiu iliustracijos pranašumu būtų tai, jog kurdamas bendrą vaizdą gali daugiau sau leisti: eksperimentuoti, fantazuoti ir peržengti įvairias vizualiai išreikštas ribas, stilizuoti ar iškreipti įprastą vaizdą, kurti naujas visumos suvokimo sąsajas ir jų prasmes. Taip pat jokia šiuolaikinių technologijų išrasta funkcija neatstos unikalaus ir nepakartojamo žmogaus braižo, to vos pastebimo virptelėjimo brėžiant (ne)tiesią liniją ar kelių klaidų, į kurias pažvelgęs kitu kampu pamatysi naują posūkį savoje kūryboje. Dabar bene kiekvienas iš mūsų užsiima skirtingo pobūdžio ir kilmės fotografija: nuo juostinio senelio fotoaparato iki nuotraukas redaguojančio telefono, o piešiančių, iliustruojančių – ne tiek jau ir daug.
 

Tavo darbai buvo įvertinti ir profesionalų. Papasakok apie marškinėlių konkursą, kuriame buvai pastebėtas.

Konkursas buvo organizuotas Orchid labdaros kompanijos, skirtos kovai su vyrų vėžiu. Reikėjo sukurti iliustraciją marškinėliams. Laimėtojas buvo tik vienas, tačiau išskirtinai užsiminta buvo ir apie antros, bei trečios (mano) vietos laimėtojus bei iliustracijas. Vertimo komisijoje dalyvavo Britų mados tarybos pirmininkas, žurnalo GQ redaktorius, parduotuvių tinklo House of Fraser vyriškų, vaikiškų ir kūno priežiūros prekių vykdantysis direktorius, dizaineris/laidų vedėjas bei žurnalo Shortlist stiliaus redaktorius – vietiniams ir besidomintiesms gerai žinomi žmonės. Nors kažko konkretaus ir apčiuopiamo nelaimėjau, tačiau išskirtinis dėmesio atkreipimas yra ne ką mažiau svarbus pradedančiam į dienos šviesą lįsti iliustratoriui. Ir žinoma – tai puikus įrašas į būsimą pasiekimų sąrašą.
 

Ko norėtum pasiekti šioje sferoje?

Norėčiau gyventi iš saviraiškos taip, kad nereiktų sukti galvos dėl papildomų nykių darbų vardan galimybės užsiimti tuo, kas labiausiai patinka. Žinoma, geriau niekad neplanuoti, bet kai norų daugybė, tai ir veikti kažką kūrybiško nebus sudėtinga. Noris nuolat tobulėti save stebinant, nesustoti vietoje ir visad eksperimentuoti – siekiniai, neapsiribojantys vien pirminiais poreikiais.
 

Rašai tinklaraštį March&Fight, kuriame kalbini mados kūrėjus iš viso pasaulio. Kaip gimė ši idėja?

Ši idėja gimė gan paprastai: norėjosi bent šiek tiek prisidėti prie lietuviškos mados bei jaunų kūrėjų populiarinimo už šalies ribų. Tačiau ilgainiui idėja pakito – pasirinkau kūrėjus iš viso pasaulio, nes tokiu būdu žymiai lengviau pasiekti skirtingas skaitytojų grupes. Taip pat visai neseniai atsisakiau vertimo į lietuvių kalbą – taip paspartės apsisukimai darbuose. Žinoma, kažkam norint, visad galiu bendradarbiauti ir dalintis išverstais interviu. O ir bendradarbiavimas su lietuvos kūrėjais bei jų pristatymas platesnei publikai ir toliau domina, išlieka planuose.
 

March & Fight šiuo metu ties pasikeitimų riba, tačiau viskam reikia laiko ir tam tikra tvarka sudėliotų prioritetų.
 

 

Šiemet pirmą kartą lankeisi Londono mados savaitės renginiuose. Kokie įspūdžiai?

See Also

Kaip išsirinkti tobulą piniginę? 3 patarimai

Įspūdžiai įvairūs, tokio masto renginyje buvau bene pirmą kartą. Įdomu pamatyti kaip viskas „veikia“, sugretinti su mažesniais renginiais, išskirti abiejų pranašumus ir trūkumus. Matyt nenustebinsiu pasakęs, kad renginys įtraukia – po savaitės begiojimo prireikė laiko sugrįžti į normalų, įprastą ritmą. Renginiai labai įvairūs ir, sakyčiau, netolygūs savo kokybe. Labiausiai patiko jaunų ar kelią besiskinančių dizainerių prezentacijos, betarpiškas bendravimas su jais. Taip pat bendravimas su žmonėmis, kuriuos, kad ir trumpam, suvienija viena tema. Aišku, būta ir šiokių tokių nusivylimų, bet tai nenustelbia gerų įspūdžių.

 

Tradicinis klausimas apie Lietuvos madą. Kokia ji yra tavo akimis?

Jauna, besiskinanti kelią. Įdomūs vingiai, kelios kopijos.
 

 

Kas tave įkvepia?

Įkvepia ir iškvepia viskas nuo smulkiausių detalių iki ilgiausių patyrimų vis kitaip ir savaip. Vaizdai, istorijos, kvapai, garsai, skoniai… kiekvienas darbas ar veikmas, judesys kyla iš tam tikro taško – duodamas tam tikras impulsas veikti. Bet svarbu paminėti ir tai, kad kai trapus hobis tampa bene vienintėliu tikru užsiėmimu, laukti įkvėpimo ir vaikytis efemeriškų sąvokų būtų per didelė prabanga. Žinoma, visad galima žaisti menus ir manipuliuoti skambiomis idėjomis bei mojuoti konsepcijomis – kiekvienas renkasi savaip.
 

Filmas: Luca Guadagnino „Io Sono l‘Amore“, Peter Weir „The Truman Show“, Lars von Trier „Dogville“.

Knyga: „Gyvasis vanduo“, Kōbō Abe „Moteris smėlynuose“ (įtaiga), V.Woolf „Orlando“, Michael Cunningham „Tos valandos“ (detalės), Jean-Dominique Bauby „Skafandas ir drugelis“ (istorija).

Paveiklas: sudėtinga išskirti vieną, kai pasąmonėje sukaupti ištisi vaizdinės informacijos klodai. Pirmieji pasirodė H.Matisse šokiai, muzika ir mėlynasis aktas, paskui sekė E.Schiele medžiai ir pavytusios saulėgrąžos, vėliau L.Freud dvigubas portretas su besiilsinčiu šunim, S.Eidrigevičiaus veidai paremti medinėmis šakomis… galiausiai viskas tapo neaprėpiama matytų darbų galerija.

Dizaineris: paradoksalu, bet lyg ir atsiribojau nuo žinojimo kas ką kuria: kol neprireikia, nesidomiu ir naujienomis. Paminėčiau Hussein Chalayan (konceptualumas), Alexander McQueen (kitoniškumas), Jil Sander (minimalizmas bei mėlynieji veidai iš SS12), Victor & Rolf (krizės iškarpyti siluetai), bei daug jaunų, kelią skintis pradėjusių kūrėjų (Geraldine van Riesenbeck, Phoebe English, Kristian Steinberg, Morana Kranjec ir kt.), kuriuos įdomu atrasti ir stebėti pokyčius jų darbuose.