Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Justė Urbonavičiūtė, Simonas Švitra
Praėjusio penktadienio vakarą Kauno senamiestyje vieni linksminosi griebdami lauko kavinių kėdes ir tikrindami jų tvirtumą į vienas kito veidus, kiti tuo tarpu rinkosi prie Laisvės alėjoje įsikūrusio valstybinio dramos teatro. Žmonių buvo tiek daug, kad į nedidelę „Rūtos“ salę jie tilpo tik daliai atsisėdus ant laiptų ar sustojus salės kraštuose. Tuo stebėtis nereikėtų – juk čia vyko šiuolaikinio šokio festivalio „Aura“ spektaklis.
„Aura“ festivalis šiemet vyko jau 22-ąjį kartą. Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio jame buvo surengta 10 spektaklių, kuriuos parodė trupės iš Austrijos, Portugalijos, Prancūzijos ir ne tik. „Laikui“ teko džiaugsmas apsilankyti izraeliečių Niv Sheinfeld ir Oren Laor režisuotame spektaklyje „Kvailių laivas“ (angl. „Ship of Fools“, premjera – 2011 m.)
Trys artistai scenoje darė tai, kas konservatyvius tradicinio šokio mėgėjus pastatytų į nepatogią padėtį: šaržavo baletą, persirenginėjo čia pat scenoje, judino klubus pagal „Billie Jean“, padrąsino publiką dainuoti kartu vienam iš šokėjų pradėjus groti gitara, o vėliau su ta pačia gitara bandė publiką iššaudyti. Tai buvo spektaklis, trinantis ribas tarp teatro ir šokio, absurdo ir „rimtų“ temų. Trumpai tariant, tikras šiuolaikinio meno kūrinys:
Žmogus, atsakingas už tai, kad festivalis įvyktų, ir įvyktų profesionaliai – choreografė ir buvusi šokėja, viena šiuolaikinio šokio pradinininkių Lietuvoje Birutė Letukaitė. „Auros“ festivalyje ji yra direktorė ir meno vadovė. Tokio paties pavadinimo pirmajame profesionaliame modernaus šokio teatre Lietuvoje, kurį pati B. Letukaitė ir įkūrė, ji atlieka ir administracinius (direktorės) ir kūrybinius (meno vadovės, choreografės) darbus.
Po spektaklio, žiūrovams išsiskirsčius ir salėje likus tik scenos darbuotojams, su B. Letukaite kalbamės apie festivalį, publiką, atsargų Lietuvos visuomenės santykį su šiuolaikiniu menu ir tolesnę „Auros“ šokio teatro veiklą. Pastaroji žada daug įvykių: lapkritį „Aura“ švęs 30-metį.
Šįvakar ne mažesnį įspūdį už patį spektaklį padarė tai, kokio dėmesio jis sulaukė. Salė buvo sausakimša. Ar visi festivalio spektakliai sulaukia tokio ažiotažo?
Na, čia yra palyginti maža salė. Be to, į spektaklius ateina mūsų svečiai, savanoriai, dalyviai. Vakar spektaklyje kameriniame teatre visi norintieji apskritai netilpo, nes ten salė dar mažesnė. Spektaklio nematė net mūsų darbuotojai. Bet kai spektakliai vyksta „Girstutyje“ („Girstučio“ kultūros ir sporto centre – K. V.), laisvų vietų būna.
Manau, kad per 22 „Auros“ festivalio metus, mes užsiauginome publiką. Be to, nuo pat Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo (1989 m. – K. V.) jame dėsčiau šokio istoriją, judesio meno įvadą. Visą laiką, kai vykdavo festivalis, studentams sakydavau, kad jie turi būtinai nueiti, duodavau jiems gaires, kaip rašyti spektaklių recenzijas. Taip jie buvo pratinami prie šiuolaikinio šokio, ir, manau, didelė dalis taip užaugo į mūsų publiką.
O kokia ta publika? Kokie žmonės ateina į šiuolaikinio šokio spektaklius Kaune?
Kai ateinu į spektaklius, nesvarbu ar šokio, ar dramos, visada stebiu publiką. Matau, jog į „Auros“ festivalį ateina visiškai saviti žmonės. Aš jais labai didžiuojuosi. Manau, kad čia ateina patys įdomiausi Kauno žmonės: tie, kurie nori naujovių, o ne eina į spektaklį, pamatė kokį nors žinomą ten vaidinantį vardą, išreklamuotą bulvariniuose žurnaluose.
Čia susirenka daug kuriančių žmonių, tokių, kurie patys ką nors daro, nebūtinai šokio srityje. Ateina daug dailininkų, studentų iš dailės akademijos. Dalis publikos yra vyresni žmonės, kurie metai iš metų seka mūsų raidą. Dėl to mūsų publika yra labai įvairi.
Spektaklis „Kvailių laivas“ Kaune (nuotr. Simonas Švitra)
Šių metų „Auros“ festivalis – jau 22-asis. Ar jis kuo nors išskirtinis, kitoks, lyginant su ankstesniais metais?
Pernai metų festivalyje buvo daugiau tradicinio šokio. Šiemet programa yra įvairesnė. Be to, ji mažiau skaitlinga: vakar vyko du monospektakliai, šiandien – trio ir dueto. O pernai buvo viena trupė, scenoje turėjusi 14-16 žmonių.
Bet prieš festivalį nenusistatome, jog šiemet kviesime tik tokios ar tokios pakraipos atstovus. Tai, kokie kolektyvai atvyks, priklauso nuo to, ką pamatai metų bėgyje ir su kuo bendraujame ilgiau.
Sudarydama programą taip pat atsižvelgiu ir į žiūrovą. Noriu jį jaukintis, edukuoti. Manau, kad Kaunas dar turi didesnį potencialą suvalgyti šį meną. Todėl nuo paprastesnių spektaklių pereiname prie sudėtingesnių. Žinoma, programą stengiamės sudaryti taip, kad joje būtų ir to, kas žiūrovams jau yra žinoma – tradicinio šokio, kuriame artistai daug šoka, atlieka sudėtingus judesius skambant gražiai muzikai. Tačiau po truputį siekiame, kad publika gebėtų perskaityti ir kito tipo, ne tokius įprastus spektaklius.
Lietuvoje šiuolaikinis menas, nesvarbu ar tai būtų šokis, ar vizualieji menai, ar performansai, dažnai priimamas įtariai, manoma, kad juo siekiama tik šokiruoti, kad jis neturi prasmės ir t.t. „Aura“ kūryba – taip pat šiuolaikinio meno dalis. Ar toks visuomenės požiūris jums nesukelia papildomų problemų?
Man dėl to labai gaila. Matau, kad problema yra mūsų švietimo sistemoje, kuri nei vidurinėje mokykloje, nei aukštesnėse mokymosi pakopose, nesupažindina su tuo, kas yra šiuolaikinė muzika, šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis šokis.
Kai pirmą kartą susitinku su studentais, pirmojoje paskaitoje duodu jiems testą, pagal kurį nusprendžiu, kokia tai auditorija, kiek jie žino. 95 proc., jei ne 98 proc. visada būna girdėję apie šiuolaikinio meno festivalius, girdėję apie „Aurą“, bet juose nesilankė. Taip būna net su menotyros ar artimų menų studentais. Dėl to man kyla didžiulis klausimas, kaip tuos žmones atvesti pas mus, kaip supažindinti. Jie patys negali atsakyti į klausimą, kodėl jie neateina į teatrą. Juk šiuolaikinio šokis nėra toks dažnas – Lietuvoje jo festivaliai būna tik du kartus per metus. Vilniaus – pavasarį („Naujasis Baltijos šokis“ – K.V.), mūsų rudenį. „Auros“ spektakliai irgi nėra labai dažni.
Viena vertus, dėl to yra labai keista. Kita vertus, kaip tik ne. Tai tiesiog rodo žmogaus ribotumą. Jei jis nemėgsta naujų dalykų, nenori jų patirti, jis ir neateina.
Kasmet į festivalį atvyksta daug svečių iš užsienio. Vien šiemet atvyko šokėjai iš Portugalijos, Austrijos, Prancūzijos, Norvegijos, mūsų stebėto spektaklio atveju – iš Izraelio. Kaip pavyksta juos visus pritraukti į Lietuvą? Ir kokį įspūdį apie šalį jie parsiveža?
Tokia jau artisto profesija: jei choreografas ar šokėjas kuria, jis nori, kad jo kūryba būtų pamatytų kuo plačiau. Dėl to, jeigu yra laiko ir galimybių, šokėjai mielai atvažiuoja. Svarbiausia, kad mes turėtume nors kiek lėšų juos pakviesti.
Kitas dalykas – tie artistai, kurie buvo „Auros“ festivalyje ne vieną kartą, sako mums: „Jūsų honorarai juokingi, bet jūs turite tokią puikią komandą ir publiką, kad norime čia atvažiuoti vėl.“ Pas mus yra eilė norinčiųjų atvažiuoti. Aš tuo galiu didžiuotis.
Birutė Letukaitė (nuotr. Justė Urbonavičiūtė)
Kai pasirodys šis interviu, „Auros“ festivalis jau bus pasibaigęs. Kas dabar jūsų kūrybiniuose planuose?
Sekantis mūsų žingsnis – „Auros“ 30-metis. Tiek metų praėjo nuo pirmojo spektaklio. Lapkritį mes planuojame „Aurai“ ir judesiui skirtą mėnesį. Galerijoje „Meno parkas“ bus surengta paroda. Bandysime ją paruošti truputį judančią, ne tokią, kad tik nuotraukos ant sienų būtų, bet su gyvom instaliacijom, su judesiu, su performansu.
Po to turėsime kelis spektaklius, taip pat planuojame surengti kelias visuomenei atviras šokio pamokas. Į jas sukviesime tiek šokio profesionalus, tiek mėgėjus, taip pat senjorus – aš taip pat turiu senjorų grupę, kurie renkasi kelis kartus per savaitę. Dar planuojame paskaitą apie šokį Lietuvoje ar „Auros“ istoriją.
Pačiame pagrindiniame spektaklyje idėja yra tokia: norime atnaujinti vieną šokį, kuris buvo pastatytas prieš 15 metų ir pakviesti jį atlikti tuos pačius artistus, kurie šoko ir tada. Dvi iš šokėjų dabar yra direktorės, vienas gyvena Anglijoje ir t.t. Bet visi sutiko grįžti į sceną. Vasarą jie buvo susirinkę repetuoti.
Prieš tą šokį noriu padaryti prologą, kuriame kiekvienas artistas išeitų į sceną ir pasakytų, pašoktų, paimprovizuotų ką nors susijusio su tuo, kas jis yra dabar, praėjus tiems 15-ai metų.
O kitoje spektaklio dalyje noriu iš naujo perstatyti Čiurlionio „Jūrą“, kurią buvau pastačiusi šį pavasarį ir padaryti viską šiuolaikiškiau.
Pastatėte šokį šį pavasarį ir jau norite perdaryti?
Taip, noriu padaryti visiškai naujai. Nes tada mus visiškai užvaldė muzika. Ji buvo per daug galinga – niekas šiuolaikiniame šokyje tokios muzikos nenaudoja. Dabar noriu su ja konfrontuoti. Liko mėnesis, visokios mintys dėl to kyla. Tikiuosi, lapkritį naujas variantas jau bus baigtas.
Daugiau informacijos: