macchina.lt
NASCAR serija – pačios populiariausios lenktynių pirmenybės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mes pabandysime išsiaiškinti, kodėl keturi kilometrai – yra daug, kokiu būdu NASCAR apsieinama be telemetrijos pagalbos ir nuo ko mechanikai slepia ratų veržles.
Kaip manote, kuo galėtų kvepėti lenktynių boksai? Gal benzino ir tepalo mišiniu? Arba gal saulėje įkaitusiu metalu? Iš tiesų, NACAR serijos boksuose kvepia… maistu. Tipiškas fast food tinklų aromatas, kuriame susimaišo burgerių, bulvyčiu fri bei saulėgrąžų aliejus. Vietoje vežimėlių su padangomis mechanikai po pit-line stumdo karutį, kuris iki pat viršaus nukrautas gėrimais – tai skirta vaikinams, dirbantiems negailestingai kaitinančios saulės kaitroje.
Lenktyninė NASCAR serija – vienas iš labiausiai geidžaimų sporto čempionatų Jav. Pagal populiarumą aukščiausio diviziono Sprint Cup lenktynės nusileidžia tik amerikietiško futbolo varžyboms. Beisbolas ir krepšinis buvo nurungtas daugiau kaip prieš penkerius metus. NASCAR auditorijos augimo priežastis susijusi ne tik su pačių rungtynių žavumu, kur 43 pilotai nepertraukiamai kovoja vienas su kitu geras keturias valandas. Prie to prisideda ir ypatingas lenktynininkų charakteris. NASCAR dalyviai žodžio kišenėje neieško, neblogai juokauja, dažnai keikiasi ir nevengia spręsti problemas kumščių pagalba arba pasistumdymais į priešininko bolido bortus.
Tikriems amerikičiams paprasta NASCAR gyventojų moralė – bekompromisis traukos faktorius. Skirtingai nei šalti Formulės-1 pilotai arba per inteligentiški golfistai, Sprint Cup lenktynininkai įkūnija normalų amerikietį, kuris dirba kiekvieną savaitę, o savo teisėtų išeiginių metu nevengia išlenkti taurelės tauriųjų gėrimų. Suartėjimas su tauta leido kadaise ne pačiam populiariausiam čempionatui pradžioje nurungti amerikietišką Formulės-1 analogą – INDYCAR, o vėliau užsitikrinti aukštas pozicijas tarp pagrindinių amerikietiškų sporto renginių. NASCAR, Daytona 500 ir Visų žvaigždžių lanktynės įsitvirtino amerikietiškoje kultūroje greta kasmetinių Supercup ir futbolo transliacijų per padėkos dieną.
Ilgos sporto rungtynės – dalis amerikietiškos kultūros. Beisbolo ir amerikietiško futbolo žaidynės retai kada trunka mažiau kaip tris valandas. Komandos Roush pilotas, Gregas Biffleas, paklaustas ar nenorėtų, kad Sprint Cup varžybų laikas sutrumpėtų, atsakė, jog po maždaug keturių valandų lenktyniavimo, pilotas pradeda prarasti koncentraciją, o žiūrovai šiek tiek pavargsta. O apie varžybų sutrumpinimą jis net minties neturėjo.
Stock cars – taip vadinami automobiliai, specialiai paruošti dalyvavimui NASCAR lenktynėse, tačiau turintys serijinių automobilių gamintojų pavadinimus ir panašų stilistinį kėbulą.
Vienos mėgiamiausių trasų Jungtinėse Valstijose yra ovalūs autodromai. Be to, dalyvauti NASCAR serijoje išties nėra brangu. Konkurencingai Sprint Cup komandai reikalinga turėti apie 20 milijonų dolerių (palyginkite su 200 milijonų Formulėje-1). Galiausiai, nepaskutinis vaidmuo atitenka atsidavimui tradicijoms. Šioje serijoje nestipriai rūpinamąsi technikos tobulinimu, didesnis dėmesys tenka įpročiams ir serijos patrauklumui didinti žiūrovų atžvilgiu.
Kas liečia techniką, tai 2011 metais Super Cup buvo naudojami karbiuratoriai. Tiesioginis kuro įpurškimas atsirado tik šių metų sezone. Kita naujove tapo galimybė rinkti informacija iš rungtynes baigusio automobilio. Taip, jums nepasigirdo. Iki praeito sezono NASCAR komandos tiesiog išleisdavo bolidus į varžybas be jokios telemetrijos ir visą distanciją buvo palaikomas radio ryšys su pilotu. Dabar automobiliai gavo elektroninį variklio valdymo bloką, dėka kurio inžinieriai galės analizuoti pagrindinių mazgų elgesio tendencijas, tačiau iki pilnavertės telemetrijos, lyginant su Formule-1 dar labai labai toli. Netgi variklio alyva naudojama Sprint Cup automobiliuose atsilieka visa karta nuo INDYCAR ir Formulės-1. Atvirų ratų varžybos neįsivaizduojamos be sintetikos, tuo tarpu NASCAR automobiliai puikiai jaučiasi naudodami mineralinę alyvą.
Buvo prieita netgi iki to, jog variklių gamintoja, kompanija Roush Yates Engines surizikavo išmėginti kompanijos Valvoline pagamintą alyvos mišinį NextGen, perpus susidedančią iš jau atidirbusio tepalo. Labiau sudėtingose lenktynėse toks mišinys tiesiog neleistų bolidams pasiekti finišo, tačiau firmos direktorius Dougas Yatesas, pripažįsta, jog naujoji alyva NASCAR automobiliams tiko netgi geriau nei ankstesnioji.
Dar viena specifinė NASCAR ypatybė tai kuro papildymas. Pamirškite apie kuro papildymo įrengimus. Amerikoje kuro atsargos papildomos iš didelių kanistrų, kurias rankomis atneša iš boksų. Dėl įspūdingų talpų svorio, jas nešiojantys vaikinai tampa patys stipriausi komandoje. Sustojimo pit-line metu vyrukai privalo automobilio baką supilti dviejų, gana nemažų talpų turinį. Bet net ir tada ne iš karto tampa aišku, kiek degalų tikslai yra bolido degalų bake: po pit-stopo vyksta svėrimo procedūra.
Lenktynių kolektyvai žino, kiek sveria bolidai su tuščiu baku, todėl jie jį sveria ir prieš degalų pildymą ir po jo. Daugmaž žinodami, kiek išnaudojama kuro viename rate, inžinieriai apskaičiuoja, kiek pilotui užteks degalų po papildymo. Šios žinios – vienas iš NASCAR brangakmenių. Sugebėjimas parinkti taktiką ir taupyti degalus, neretai apsprendžia nugalėtoją įtemptuose Sprint Cup finišo etapuose.
NASCAR sustojimai boksuose trunka maždaug 13-15 sekundžių. Įskaitant ir tai, jog daugelis lenktynininkų linkę keisti tik po du ratus. Ties kiekviena padanga dirba po du žmones, be to mechanikams reikia paeiliui tvirtinti keturias rato veržles, tuo tarpu Formulėje-1 pakanka vienos. Tam, kad pagreitinti procesą, veržlės sutepamos specialiais klijais. Po to, kai komanda aptarnavo dešinę bolido pusę, mechanikai gali apibėgti automobilį ir imtis kairiosios – lygiagretus keturių ratų keitimas NASCAR yra uždraustas.
Žiūrovas visada teisus
Ir tai yra šventa tiesa. NASCAR žiūrovai – lyg amerikietiškų parduotuvių klientai. Čia sirgaliams skiriamas labai didelis dėmesys: jiems rengiamos nesibaigiančios autografų sesijos, pasivaikščiojimai po pit-line ,o kartais būna fanatų garbinimo dienos, kurių metu su jais tiesiogiai bendrauja pilotai ir netgi padavinėja jiems gėrimus. Kita vertus, toks suartėjimas turi ir kitą medalio pusę: žiūrovai, įpratinti požiūrio, jog jie visur laukiami, pradėjo skolintis komandų įrangą.
Pats geriausias laikas gauti suvenyrų, tai pasivaikščiojimas po pit-line .Paprastai tokie vizitai būna rytais prieš varžybas, kuomet mechanikai ruošia padangas būsimiems sustojimams boksuose. Tokiu metu dauguma ratų lieka po atviru dangumi be jokios priežiūros. Sirgaliai gali prieti, pačiupinėti padangas ir pasitaikius progai nušvilpti pora veržlių, kuriomis vėliau galėtų buti tvirtinamas ratas. Kai sustojimo metu tai aptinkama, laikas jau prarastas – komandai lieka skubos tvarka ieškoti kitų veržlių arba montuoti kitus ratus. Tam, kad išvengti panašių išpuolių, NASCAR ėmė uždenginėti ratlankius specialiais kartoniniais dangčiais.
Įstatymus gerbiantis amerikietis nelies ratlankių kurie bus uždengti. Be to tokioje pigioje vietoje galima šauniai patalpinti papildomą reklamą. Sponsoriai bus patenkinti dėl savo logotipo atsiradimo rato viduryje, tegul ir ne lenktynių metu. Kiekvienos komandos dangčiai nudažyti skirtingais firminiais ženklais.
Brickyard 400
NASCAR istorija, rengti lenktynes Senojoje plytinėje verčia naują puslapį, kuriame prasideda pasakojimas apie varžymąsi dėl populiarumo su kita, INDYCAR serija. Šia tema norėtume pakalbėti šiek tiek plačiau. Idėja surengti NASCAR varžybas Idianapolyje gimė autodromo valdytojui, Tony George’ui 1990 metų pradžioje. Tuo metu tarp jo ir INDYCAR serijos buvo daug nesutarimų. Šių pirmenybių dalyviai buvo įsitikinę, jog Indianapolis Motor Speedway (IMS) ir lenktynių serija INDY surišti neišskiriamai, tačiau George’o ambicijos įrodė, jog galima sugriauti bet kokį aliansą.
1994 metais pirmą kartą buvo surengtos NASCAR lenktynės IMS, gavusios Brickyard 400 pavadinimą. 400 šiuo atveju reiškia distanciją myliomis, kurią turėjo įveikti pilotai (paaiškėjo, jog šis atstumas lygus 160 ratų), o Brickyard – juosta iš plytų starto tiesiojoje, likusi nuo amžiaus vidurio. Juostos plotis lygus vienam jardui (91,44 centimetro). Nuo to ir kilo toks pavadinimas.
Pradžioje naujai atsiradęs aukščiausio NASCAR diviziono etapas pagrindinėje formulės trasoje Amerikoje daug žiūrovų dėmesio nesulaukė. ”Aš buvau puristas. Kuomet Stock Car’ai buvo pradėti testuoti Indianapolyje, aš pasisakiau prieš, – pasakojo 1997 metų INDYCAR čempionas, Tony Stewartas, duodamas interviu Speed TV. – Maniau, kad jokios kitos lenktynės išskyrus INDY-500 negali vykti IMS trasoje, tačiau su laiku supratau, jog Idianapolis Motor Speedway – puikus autodromas, kuriame galima rengti skirtingų klasių rungtynes. Brickyard 400 tapo aukščiausio laipsnio įvykiu”. Neilgai trukus po šios rungties atsiradimo ir pats Stewartas perėjo į NASCAR. Dabar Tony sąskaitoje trys titulai aukščiausiame Sprint Cup divizione.
1996 metais IndyCar susiskaldė į du čempionatus. Stipriausi pilotai ir komandos pasitraukė į CART, o “Indy-500″ liko IRL kalendoriuje. Dėl tokios priežasties starte pasirodė pilotai, kurie nebuvo žinomi plačiajai visuomenei. IRL dalyviai buvo renkami paskutiniu momentu ir labai skubotai. Nusivylę lenktynių mylėtojai, įpratę važinėti į Indianapolį, savo dėmesį atkreipė į alternatyvą. Štai taip Brickyard 400 išsikovojo savo populiarumą.
1996 metų rugpjūtį žiūrovų auditorija pirmą kartą perkopė “Indy-500″ rodiklius, o nugalėtojas, Daleas Arnoldas Jarrettas įtvirtino savo pergalę, pradėdamas naują tradiciją: po finišo jis priglaudė savo lūpas prie jau minėtojo “plytų jardo”. Dabar nei vienos IMS varžybos neapsieina be ritualinio bučinio.
Padangų žudikė
Formulės-1 gerbėjams “Indianapolis Motor Speedway” įsiminė 2005 metų skandalu, kuomet dėl labai stipraus Michelin padangų dėvėjimosi didesnioji dalis ekipų atsisakė dalyvauti lenktynėse. Galiausiai starte pasirodė tik šeši bolidai, apauti Bridgestone padangomis. Būtent šiam incidentui priskiriama daugiausia kaltinimų dėl Formulės-1 ir Indianapolio skyrybų.
Analogiškas atvejis IMS trasoje įvyko 2008 metais NASCAR serijoje. Vienintelis Sprint Cup padangų tiekėjas,kompanija Goodyear pasirodė nepasiruošusi naujosios kartos (Car Of Tomorrow) automobilių debiutui Indianapolio trasoje su jos užsitęsiančiais viražais. Padidėjusi padangų apkrova privedė iki to, jog padangos atlaikydavo viso labo tik dešimt ratų. Po to jos tiesiog sprogdavo. Rezultatas buvo toks, kad pilotams pastoviai reikėjo keistis ratus. Atėjus pit-stopo laikui padangos būdavo nutrintos iki pat liaudiškai vadinamo “kordo”. Tam, kad apsaugoti dalyvius nuo nepateisinamos rizikos, čempionato administracija kas dešimt ratų skelbdavo geltonos vėliavos fazę, suteikdama pilotams ramiai apsilankyti boksuose. Baigiantis rungtynėms buvo sunaudotos visos Goodyer į Indianapolį atvežtos padangos.
Katastrofiškas Brickyard 2008 neigiamai paveikė lankytojus, kurių skaičius ženkliai sumažėjo. Dabar šiame etape apsilanko vidutiniškai 100 tūkstančių žiūrovų, tuo tarpu anksčiau šis etapas stabiliai surinkdavo daugiau kaip 250 tūkstančių fanatų.
Palaipsniui NASCAR pritraukdavo vis daugiau sirgalių, o lenktynių statusas, tame tarpe ir visas čempionatas, palengva augo. Dabar Jungtinėse Valstijose sporto fanatai retai prisimena “Indycarą”, o Brickyard 400 tapo antru įskaitiniu Sprint Cup etapu pagal prestižo lygį po Daytona-500. Tiesa, konkrečiai Indianapolyje lig šiol labiau pripažįstamos bolidų atvirais ratais varžybos. Per paskutinius du sezonus “Indy-500″ vidutiniškai surinkdavo po 225 tūkstančius žiūrovų, tuo tarpu į NASCAR 2011 metais atėjo viso labo 125 tūkstančiai – mažiau nei per debiutą 1994 metais. Bilietų pardavimo servizo savininkas įvardina dar vieną sumažėjusio populiarumo Indianapolyje priežastį. Pasak jo, NASCAR gerbėjai stengiasi išsirinkti tokias vietas, kuriose jie galėtų matyti visą trasą. Tuo tarpu Brickyard 400 geriausiu atveju matoma tik pusė. Taigi, reikia pripažinti, jog ši trasa nėra pritaikyta Stock-car’ams. Tačiau tai yra niekis lyginant su Formule-1. Palyginimui paimkime Vengrijos GP. Čempionato dalyviams 4,4 kilometro ilgio trasa yra viena iš trumpiausių sezone, o vieną ratą jie įveikia per maždaug 1 minutę ir 25 sekundes. Bet ar verta komentuoti faktą, jog Vengrijoje žiūrovai mato vos pora posūkių.
Kita labai subtili Indianapolio trasos ypatybė, pasak pilotų, yra trasos danga. Ji labai jautri oro temperatūros pokyčiams. Tereikia didesniam debesiui uždengti saulę ir sukibimas su trasa ženkliai pagerėja. Sportininkai iškart pajunta greičio prieauglį. Tai itin svarbus faktorius kvalifikacijos metu, leidžiantis užsitikrinti geresnę startinę poziciją. Tokia susiklosčiusi situacija, mūsų jau anksčiau minėtam NASCAR pilotui, Gregui Biffleui, sukliudė šiemet šioje trasoje iškovoti pole poziciją. ”Šeštadienį trasoje buvome nuo 8:30. Po treniruotės laukė nedidelė pertraukėlė, o vėliau vėl turėjome sėstis už vairo. Mes niekur daugiau tiek nelenktyniaujam. Be to mums IMS autodrome leidžiama tarp kvalifikacijos ir lenktynių keisti nustatymus, o tai papildoma apkrova mechanikams”-pasakoja Biffleus. Ir iš tiesų, paprastai tarp šeštadienio ir sekmadienio galioja “uždaro parko” taisyklė, panaši, kaip Formulėje-1. Keisti nustatymus arba naujus mazgus mechanikams yra draudžiama. Tačiau ypatingo sudėtingumo trasose, tokiose kaip “Indianapolis Motor Speedway”, čempionato administracija dviems pagrindinėms savaitgalio sesijom leidžia ruoštis atskirai. Automobilis, ruoštas kvalifikacijai, gaunasi daug greitesnis, tačiau sumažintos oro paėmimo angos leidžia varikliui išsilaikyti vos kelis ratus, o specifiškai sureguliuota pakaba lemia dideles padangų temperatūras ir greitą jų nusidėvėjimą.
Suspaustas grafikas – dar viena labai svarbi Brickyard 400 detalė. ”Įprastose” NASCAR lenktynėse pertraukų tarp sesijų metu pilotai gali sau leisti pasikepti barbekiu arba atsipalaidavus pasižiūrėti futbolo varžybų transliaciją. Indianapolyje visiems tenka dirbti. Bet koks tvarkaraštyje atsiradęs “langas” išnaudojamas pasitarimams apie bolido reguliavimą ir bendravimu su spauda bei sirgaliais – o šis komponentas Amerikoje yra kultinis. Kiekvienas pilotas turi apsilankyti pas savo komandos gerbėjus ir pusę valandos skirti tokio stiliaus klausimams kaip “kokį greiti gali pasiekti NASCAR bolidas” arba “koks jūsų porininko automobilio numeris”.Tačiau tokios kalbos nieko neerzina. Pilotai draugiškai atsakinėja į bet kokius klausimus, detaliai paaiškina apie viską, kas rūpi jų svečiams, o pabaigoje visiems draugiškai paspaudžia rankas, palinkėdami puikaus poilsio. Galų gale lenktynių lankytojai pasakos savo draugams kokie draugiški vaikinai lenktyniauja Sprint Cup ir sekančiame NASCAR etape susirinks dar daugiau sirgalių.
Prieš Brickyard 400, pilotų paradas prasideda 12:30 ir nuo šio momento programa trasoje nesiliauja nei minutei. Pravažiavę trasoje ratą, pilotai dalina interviu, kurie transliuojami dideliuose ekranuose, o paskui sėdasi už vairo ir spaudžia į starto tiesiąją. Čia po eilinio interviu, tradiciškai skelbiama tylos minutė, avarijų lenktynių trasose ir karinių konfliktų karštuose taškuose aukų atminimui. Po visuotino gedulo atliekamas JAV himnas.
Po to, kai užvedami bolidų varikliai, žiūrovų ausines užpildo pilotų radijo ryšio pokalbiai: bet kuris žiūrovas gali išsinuomoti radijo ryšio stotelę, kuriame be keturių varžybų komentavimo versijų (viena jų ispanų kalba), prieinami kiekvieno ekipažo dažniai. Tuo tarpu kai Juanas-Pablo Montoya skundėsi savo inžinieriui, kad nieko negirdi, žiūrovai puikiausiai girdėjo ir inžinierių ir Montoya, ir visus kitus dalyvius.
Kaip tikriausiai jau supratote, IMS trasoje rungtynės vyksta įtemptu rėžimu. Štai ką pasakoja Gregas Biffle: ”Čia labai sunku aplenkti. Trasa labai siaura, o specifinis posūkių charakteris daro juos sunkiai įveikiamais. Visi viražai plokšti, o greitis tiesiojoje siekia 205-208 mylias per valandą. Tokiomis sąlygomis pilotams labiau apsimoka likti už savo priešininko, nei bandyti jį aplenkti. Tereikia tau susilyginti su konkurentu ir tavo automobilis tuojau pat netenka greičio pranašumo. Tokiu atveju du pilotai ima judėti paraleliai, o už jų susiformuoja aerodinaminis maišas, į kuri taikosi kas nors trečias. Po to tas trečias išsirikiuoja į tą pačia liniją, kaip ir tie du ir jūs turite situacija, kai trys bolidai važiuoja šonas į šoną ir nei vienas iš jų neturi greičio išsiveržti į priekį”.
Pabaigai reikia pripažinti, jog NASCAR Indianapolio trasoje populiarumas jau praeityje. Tolimais 1996 metais, gerbėjai rikiuodavosi į eiles vien tam, jog gautų Dale Earnhardto autografą. Tuo tarpu “Indy 500″ pilotai galėdavo ramiausiai praeiti pro savo sirgalius. Dabar persvara sugrįžo Indycar naudai, tačiau už Indianos valstijos ribų, Sprit Cup lenktynės amerikiečiams išlieka numeriu vienas. Televizijos transliacijų reitingai išsilaiko rekordiniame lygyje, o triukšmas, susijęs su ryškiomis NASCAR pilotų asmenybėmis, dažnai pasiekia ir Europą.
.png){kind=small}