Juodas darbas svetur – dideli pinigai? (pasidalinimas patirtimi)

Martina Danėlaitė
Iliustracija - Justė Urbonavičiūtė. Flickr.com/marmelade-fires

Vienais iš rugsėjo numerio pašnekovų tapo išmainiusieji trijų mėnesių poilsį į juodą darbą užsienyje. Pakalbinome jaunus žmones, kurie, įsitikinę, kad sąskaitos pačios neapsimoka, paliko nuomojamą butą prižiūrėti draugams ir iškeliavo vasarą plauti indų, nurinkinėti prišnerkštų stalų, valyti tualetų, skinti braškių... Iš jų lūpų išgirdome ir žiauroką plano „greitai pralobti“ tiesą.

Gabrielė gimtąją Klaipėdą išmaino jau antrus metus iš eilės svajodama pagyventi ant savo pačios šiknos. Pernai dirbusi „patį monotoniškiausią darbą“ drabužių sandėlyje Olandijoje, šiemet ji išvyko į visų išsvajotą, o kai kurių ir prakeiktą Londoną padavėjauti. Po keleto savaičių vergystės nekokios reputacijos kavinėje, lakstant paskui į pensiją išėjusius vagis, alkoholikus ir narkomanus, merginai nusišypsojo laimė susirasti darbą sušių restorane bei padirbėti jaukioje kavinukėje. Ji sakosi išeiginių beveik neturinti, o jei ir turi laisvą pusdienį, dažnai norisi tiesiog kristi į lovą: „Vieną kartą, kai dirbau pervargusi, vietoj netikėto komplimento pasigirdo, kad prašo vandens, o paskui klientai stebėjosi, kodėl vietoj ačiū atnešiau jiems vandens buteliuką.“ Dažnai ir namie pailsėti sunku – aplinkui zuja ispanai, italai, indai, o bute amžina studentiška netvarka ir galimybė į basas kojas įsivaryti rakštį: „Delno didumo vorai privertė net mane, nebijančią vabalų, stovėti penkiolika minučių ant fotelio.“ Bet turbūt visos baisybės nė motais, kai atlyginimas laiku ir svarais, – klausiame Gabrielės apie jos kiaulę-taupyklę: „Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo ir taip, lyg turėčiau daug laisvo laiko ir daug atliekamų pinigų.“ Nors dirbant „juodą“ darbą miršta pozityvumas ir viskas pradeda erzinti, kaip vieną iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios jau kitąmet ji vėl papildys kurio nors Europos didmiesčio gyventojų gretas, mergina įvardija neįkainojamą patirtį.

Kiek tolėliau, iki Amerikos, išvykusi Laura iš Gargždų sako norėjusi užsidirbti greitai ir daug. Tad kol Lietuvoje draugai linksminosi, ji dirbo pagalbine padavėja pakistaniečių restorane Čikagos priemiestyje. „Iš pradžių nusivyliau, nes išvykdama viską įsivaizdavau kaip kokiame filme. Suburb‘e nebuvo ką veikti, atstumai be mašinos neįveikiami, jų gyvenimo būdas visiškai nepriimtinas – laisto žolę per lietų, kondicionuoja patalpas atidarytomis durimis“, – pasakoja kultūrinį šoką patyrusi mergina. Taigi, visą vasarą Laura be perstojo lakstė su sunkiais padėklais ir jautė psichologinį spaudimą, kad jei ko nors prisidirbs, ją iš karto atleis. Per visą darbo dieną nebūdavo galima net prisėsti. Retkarčiais tekdavo nešioti milžiniškus padėklus ir iraniečių klube, atsargiai manevruojant šokių aikštelėje: „Prieidavo barzdoti vyrai su turbanais ant galvos, apsikabindavo ir norėdavo nusifotografuoti, bet aš bėgdavau nuo jų kuo toliau.“ Būta ir linksmų momentų – jeigu kuris nors padavėjas būdavo pasidėjęs limonado stiklinę, kiti pripildavo į ją degtinės – visi vaikščiodavo linksmi ir apsvaigę. Tačiau ne taip linksma Laurai pasidarė žvilgtelėjus į banko sąskaitą, kurioje skaičiai bylojo apie „sugebėjimą“ nieko nesusitaupyti: „Panašų darbą ryžčiausi dirbti tik tuomet, jei būčiau tikra, kad nemažai užsidirbsiu. Beje, ir kitąkart pasirinkčiau įdomesnę šalį.“

Kaunietė Neringa jau antrą vasarą leidžia mažame Airijos pajūrio miestelyje, kur ne atostogauja, o tvarko kitų poilsiautojų viešbučio kambarius. Kambarine įsidarbinusi mergina gali valgyti viešbučio maistą, naudotis pirtimi, baseinu, sporto sale ir turi du laisvadienius, tačiau per dieną privalo sutvarkyti ir trylika kambarių. „Darbas – fizinis, bet ne toks baisus. Aš ir lenkė esame greitai dirbančios, dažniausiai baigiame anksčiau, „žudome“ laiką iki ėjimo namo ir slepiamės nuo valdžios, kad neduotų papildomo darbo.“ Nepaisant to, kad Neringa turėjo užtektinai laisvo laiko pasivaikščioti vandenyno pakrante ar mieste, tai nesutrukdė jai per dvi vasaras užsidirbti daugiau nei 20 tūkstančių litų. Beveik visa ta suma vis dar „tupi“ banke ir laukia protingų investicijų, nes mergina sakosi ne tam aukojusi savo vasaras, kad paleistų viską vėjais. „Į Airiją dirbti turbūt nebegrįšiu, nes norėčiau rimtesnio darbo, susijusio su studijomis, tačiau jeigu nepavyks, būtų įdomu padirbėti viešbutyje Lietuvoje ir pažiūrėti, kaip viskas čia vyksta.“

Pas draugą į Lesterio miestą Anglijoje Žygimantą išvijo skolos. Po dviejų savaičių bedarbystės jam nusišypsojo „laimė“ lenkti nugarą spaustuvėje: „Dirbau fizinį darbą – pakuodavau knygų paletes į dėžes, kurios dėl senos technikos buvo kreivos, tad tekdavo gerai kumščiais ir kojomis pasidarbuoti, kad išeitų gražus kubas.“ Taip besidarbuodamas ir begyvendamas bendrabučio tipo name kartu su įvairaus amžiaus žmonėmis, Žygimantas susitaupė nei daug, nei mažai – 800 litų. Vaikinas pasakoja, jog anglų kalbos geriau nepramoko, nes aplinkui tik lietuviai, lenkai ir babajai, todėl laisvalaikį leisdavo dažniausiai nusigerdamas: „Nors už darbą Lietuvoje moka žymiai mažiau, čia galiu turiningiau leisti laisvalaikį, pavyzdžiui, ilsėdamasis prie jūros.“

Panašiai galvoja ir patriotė Jūratė, kuri Vilniau dailės akademijoje baigė keramikos specialybę, bet įsidarbino Anglijoje glazūruotoja ir dekoruotoja. Kadangi darbą gavo neseniai ir atlyginimą moka už padarytą produkciją, merginos santaupos dar ganėtinai mažos, o bėdos su kalba didelės: „Labai sunku buvo su kalba susitvarkyti, su kultūriniais ir prekių skirtumais. Nuėjau į parduotuvę grietinės pirkt ir neradau. O Lietuvoje visi lietuviai, savi žmonės ir jaučiuosi saugiai.“

Vilmai iš Kėdainių nė motais saugumas ir sentimentalumas – reikia uždirbti ir išlaikyti šeimą. Todėl netekusi darbo išvažiavo į Angliją skinti narcizų, po trijų mėnesių vyko jų sodinti, o vasarą įsidarbino Kėdainių agurkų šiltnamiuose: „Pirmas įspūdis – na ir n***. Kolektyvas geras buvo, bet labai pavargdavau, karšta nežmoniškai tuose šiltnamiuose.“ Pagrindinis skirtumas tarp darbo Anglijoje ir
Lietuvoje, žinoma, yra atlyginimas. Jeigu šiltnamiuose už darbo dieną Vilma gauna 35 litus, kurių vargiai užtenka pavalgyti, Anglijoje vienos dienos uždarbio užtenka dviem savaitėms. Todėl moteris pataria: „Jei turi gerą darbą Lietuvoje, tai ko tau ten važiuoti. Bet jei dirbi kasininke, tai tada tikrai geriau važiuoti į užsienį. Ir apskritai, geriau eisiu agurkų skinti, nei dirbsiu kasininke.“ Taip ir balansuoja Vilma tarp Anglijos žiemų ir Lietuvos vasarų.

Nukankintas abitūros, kai noras buvo didesnis negu racionalumas, Dominykas iš Vilniaus troško išvykti kuo toliau nuo Lietuvos. Per agentūrą susiradęs indų plovėjo darbą Amerikoje ir įkalbėjęs dar du draugus, išskrido net neatsigręždamas, tik orumą paliko kažkur Varšuvos oro uoste. Darbdavių apgyvendintam didžiuliame name be baldų, tik su vienu plaštakos dydžio tarakonu, Dominykui Amerikoje patiko: „Keisčiausia buvo suprasti, kad kitoje planetos pusėje viskas vyksta taip pat – para turi 24 valandas, žmonės pavargsta, juokiasi, dirba, merginas reikia užkalbinti, pinigus uždirbti.“ Vaikinas ir indus plovė, ir tualetus valė, ir dėžes daržovių pjaustė. Nepaisydamas nedidelių santaupų bei nelegalo statuso, jis netgi svarstė galimybę pasilikti Amerikoje. Visgi namų ilgesys nugalėjo ir Dominykas, išmokęs visokiausių buitinių gudrybių ir pamatęs neregėtų dalykų, grįžo į Lietuvą. Paklaustas, ar važiuotų darbuotis į užsienį vėl, paslaptingai atsako: „Kiek žinau, už poliarinio rato esančiuose naftos gręžiniuose moka fantastiškus pinigus. Nebuvau, nežinau, bet kažkam patikrinti juk reikia!“


Šis straipsnis publikuotas rugsėjo mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema BE GRIMO, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba čia. Kiti numerio straipsniai:

Fotografo R. Vikšraičio socialinių paribių realybė
E. Jakilaitis: „Niekada napanikuoju tiesioginiame eteryje“
Imantas Reed: „Aš sakydavau „Ne“, o jie man vis tiek įjungdavo fonogramą“
Natalie Shau+Hideo = prieblandos fotografija
Normalūs bachūrai operuoja kebabą
Interneto komentarų kultūra Lietuvoje
Subjektyvus profesionalaus žiūrovo interviu

darbas studentrams, darbas studentui, darbas užsienyje, juodas darbus, martina danėlaitė, nuovargis darbe, sunkus darbas, užsienis

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai