Verslas.in
Styvas Pavlinas
Du universitetinius diplomus gavau per tris semestrus. Daugybė žmonių mano tinklaraštyje (nuoroda) klausinėjo kaip aš to pasiekiau. Ypač daug klausimų atsiuntė studentai. Pamaniau, jog pateiksiu dešimt patarimų, kaip padidinti produktyvumą ką tik prasidėjusiems mokslo metams.
Geriausia tai, jog šiais patarimais gali pasinaudoti visi. Dauguma sako, jog per tuos tris semestrus tikriausiai save išvarginau ir visiškai neturėjau laisvalaikio. Netiesa! Mano sėkmės paslaptis – mano požiūris. Taip, kartais tekdavo atsisakyti komforto, tačiau ilgainiui tai tapo maloniu įpročiu.
Paklauskite savęs: “Kodėl aš studijuoju?”
Daugelis studentų neturi aiškaus supratimo, kodėl jie lanko universitetą arba kolegiją. Jie tiesiog nežino ką dar galėtų veikti. Jie perėmė savo šeimos bei bendraamžių tikslus, kurie jų asmenybei visai netinka. Lygiai tokiu pat būdu ir aš pradėjau lankyti kolegiją. Pripažinkite, jei jūs nežinote, kodėl nusprendėte studijuoti. Taip nutinka daugeliui.
Prieš gaudamas du bakalaurinius diplomus per 1,5 metus, jau buvau anksčiau lankęs kolegiją. Tačiau nežinojau, kodėl tą darau. Vidurinėje mokykloje buvau klasės pirmūnas, matematikos klubo prezidentas, sporto komandos kapitonas. Pagreitis nešė mane į priekį taip greitai, kad nespėjau savęs paklausti, ar tikrai noriu studijuoti.
Tuo metu studijos atrodė nebloga idėja, tačiau kažkur giliai jaučiau, jog tai ne man. To pasekoje, aš nelankiau paskaitų – nejaučiau entuziazmo. Daugiausia “šviečiausi” vakarėlių metu. Galiausiai, keletui kolegijos administratorių ėmiau įkyrėti ir netrukus buvau “ištremtas” iš koledžo.
Ši patirtis manęs vos nesužlugdė. Šešis mėnesius depresiją malšinau žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Galiausiai atsitiesiau, įsidarbinau mažmeninės prekybos tinkle ir skyriau laiko “savęs paieškoms”. Tuo metu susidomėjau asmenine saviugda, ir tas laikas man stipriai atsipirko.
Dar po metų jau buvau pasiruošęs grįžti į kolegiją ir pradėjau kaip fuksas. Tačiau šį kartą jau žinojau, kodėl esu čia. Norėjau tapti programuotoju, t.y. gauti kompiuterių mokslo laipsnį. Tačiau tai buvo daugiau nei vien tik laipsnis. Žinojau, kad iš šių studijų galiu pasiimti daug daugiau.
Jūsų studijų tikslai bus kitokie nei maniškiai. Kokie jie? Kodėl jūs studijuojate? Jeigu nežinote ko norite – turiu omenyje, giliai širdyje nežinote ko norite – tuomet neturėsite atramos taško būsimoms studijoms. Kokių potyrių norite patirti studijuodami? Ką ketinate čia išmokti? Ką norite suprasti?
Nusakykite idealų mokymosi vaizdą
Kai išsiaiškinate, kodėl norite studijuoti, pabandykite įsivaizduoti galutinį studijų rezultatą. Leiskite mintims pačioms “išplaukti” į paviršių. Prisėskite, pasiimkite popieriaus lapelį ir pasirašykite idealų mokymosi vaizdą. Aprašykite norimą gauti patirtį kuo detaliau.
Prieš grįžtant į kolegiją, daugybę valandų praleidau vizualizuodamas patirtį, kurią norėčiau turėti. Įsivaizdavau save sprendžiant sudėtingus iššūkius, susipažįstant su kitais. Įsivaizdavau viską – akademinę aplinką, po pamokinę veiklą, socializacijos procesą, būsimas linksmybes.
Tai buvo labai svarbus žingsnis. Tuo metu nesupratau, kaip tai gali man padėti, tačiau jau “programavau” save sėkmei. Vos tik susidurdavau su kliūtimis, mano idealus mokymosi vaizdas buvo toks įtaigus, jog visuomet rasdavau išeitį. Tapau savo gyvenimo kūrėjas, o ne jo auka. Vizualizacijos procesas leidžia padaryti klaidas “už ateitį” ir taip jų išvengti. Jei neturėsite aiškaus vaizdo, jūsų ateitis taip pat bus neaiški bei miglota.
Realus gyvenimas klostytis kitaip nei įsivaizdavote. Vizualizacijos tikslas nėra prognozuoti ateitį ar apriboti sprendimų laisvę. Jos tikslas yra suteikti jums daugiau aiškumo, kurios dėka galite priimti geresnius sprendimus dabar. Idealus mokymosi vaizdas prilygsta žemėlapiui, be kurio galima lengvai pasiklysti.
Lankykitės bent jau vienoje papildomoje paskaitoje
Studentams yra įteigiama, jog vidutinis semestrų skaičius pakankamai užtikrina veiklumą. Nesutinku su tuo. Pilnu etatu dirbančiam žmogui galbūt ir užtenka turimų paskaitų, tačiau dauguma studentų turi žiemos, pavasario, vasaros atostogas. Jei norite, kad laikas universitete/kolegijoje būtų prasmingas, pasirinkite daugiau paskaitų. Jums nebūtina judėti sraigės greičiu vien todėl, kad tokiu greičiu juda kiti.
Jūs galite sakyti, jog vidutinis semestrų skaičius yra užtektinai todėl, kad be paskaitų lankymo daug valandų atiduodate namų darbams bei po pamokinei veiklai. Tačiau papildomos valandos atsiranda tuomet, kai dirbate labai neefektyviai (deja, taip dirba dauguma žmonių). Vėliau pateiksiu keletą laiko taupymo patarimų, kurie buvo esminiai man gaunant du bakalaurinius laipsnius per tris semestrus.
Jeigu manote, kad jums pilnai užteks 15 paskaitų, lankykitės 18-oje ar 21-oje paskaitoje. Stumtelėkite save – blogiau nebus. Kaip dėl formalumų ir kitų būtinų sąlygų? Dažniausiai aš jas ignoruodavau. Neleiskite, kad beprasmė biurokratija atimtų daug jūsų laiko. Visuomet yra būdas ją apeiti. Užuot valandų valandas laukiant reikiamo parašo, galite nuoširdžiai nusišypsoti, pasakyti komplimentą ir parašą gauti per 5 minutes.
Priverstinio efektyvumo dėsnis teigia, jog jei turite nudirbti darbų, tuomet rasite būdų kaip juos nudirbti per trumpesnį laiko tarpą. Tad, jei nemesite sau iššūkio, papildomas laikas praslys jums pro pirštus. Didžiausia įtemptos dienotvarkės nauda nėra ta, jog baigsite studijas anksčiau. Didžiausia nauda – turtingesnė patirtis. Penkios paskaitos vietoj keturių reiškia daugiau mokymosi, daugiau pasiekimų, daugiau pažinčių.
Nustatykite konkrečius tikslus kiekvienam dalykui
Nuspręskite, ką norite pasiimti iš kiekvieno dalyko paskaitų. Ar tai dalykas, kurį norite perprasti iki smulkiausių detalių? Ar norėsite, jog šių paskaitų dėstytojas jums išrašytų rekomendaciją? Ar tai paskaitos, kurias privalai lankyti, nors jos domina minimaliai?
Mano tikslai kiekvienam dalykui lėmė tai, kaip dažnai pasirodydavau paskaitose, kuriose vietose jų metu sėdėdavau, kaip aktyviai įsitraukdavau į diskusijas ir kokio artimumo santykius su dėstytojais užmegzdavau.
Kai kurios paskaitos mane taip domino, kad norėjau pasiimti iš jų viską. Kitose man užtekdavo aukšto ar vidutinio balo. Dar kitos paskaitos mane domindavo tuo, jog jas vesdavo užsienio lektoriai, o šių dėstytojų rekomendacijos yra labiau vertinamos darbdavių nei vietinių dėstytojų.
Mano mama yra vieno koledžo matematikos profesorė. Namuose ji sakydavo, kad daugiau nei pusės studentų, kurie prašė rekomendacijos, ji niekada nepažindavo. Daugelį kartų ji atsisakydavo rašyti rekomendacijos vien todėl, jog neturėdavo ką apie tuos studentus pasakyti.
Kita vertus, ji visuomet parašydavo teigiamas rekomendacijas tiems studentams, kuriuos žinojo ir kurie buvo aktyvūs paskaitų metu. Dauguma mokytojų nori jums padėti, bet turite parodyti jiems savo stiprybes. Net jei ir neturite aukščiausių pažymių, savo aktyvumu, įsitraukimu ir rodoma pagarba dėstytojui galite išsikovoti rekomendaciją.
Tai nėra manipuliavimas dėstytoju jūsų naudai. Rekomendacinio laiško kokybė tolygu tam, kaip stipriai dėstytojas jus gerbia. Nepatekite į tokią situaciją, kai jums žūtbūt reikia rekomendacinio laiško, o dėstytojas jūsų net nežino. Ar, dar blogiau, turi blogą nuomonę apie jus.
Vienas iš mano profesorių susidomėjo mano laiko valdymo filosofija. Mes ilgai diskutavome apie tai, kaip sutaupyti laiko ir dirbti efektyviai. Jis buvo puikus dėstytojas, kurį gerbiau ir vaikščiodavau į jo paskaitas. Kai paprašiau jo rekomendacijos, buvau nustebintas (“geriausias studentas iš visų, kuriuos sutikau per savo mokymo karjerą” ir pan.).
Kartais pasieksite savo tikslus, kartais ne. Net jei atiduosite visas jėgas, tikslo galite nepasiekti. Galite susidurti su nesąžiningais, tingiais, nekompetetingais ir šališkais dėstytojais. Mano žmona susidūrė su profesoriumi, kuris moterims niekuomet neskirdavo aukštesnio balo už 9. Jis sakydavo: “Jei esate vyras, turite dirbti sunkiai šiose paskaitose. Jeigu esate moteris, galite ir visai nedirbti.” Privalote pasirinkti, į kuriuos mūšius stosite. Aiškių tikslų turėjimas padeda suprasti, kurie verti kovos, o kuriuos geriau ignoruoti.
Skirstykite darbus be gailesčio
Jums nereikia skirti vienodą kiekį pastangų kiekvienam dalykui. Skirkite papildomai laiko dalykams, kurie jums svarbūs. Nebijokite skirti mažiau laiko tiems dalykams, kurie jums yra žemesnio prioriteto ir nesusiję su jūsų tikslais. Energijos kiekis yra ribotas, tad būtina ją skirstyti.
Kiekvieno studento dienotvarkėje atrasite kritiškai svarbių paskaitų, tuo tarpu kitos – nevertos jūsų laiko. Per savo studijavimo metus, aš vidutiniškai praleisdavau 40 proc. paskaitų. Kai kurias paskaitas lankyti buvo būtina, tačiau ne visos. Pasiimdavau užrašus iš kitų studentų arba paskaitydavau metodinę medžiagą – to pilnai pakakdavo.
Skirstymo techniką taikiau ne tik paskaitoms, bet ir atsiskaitomiems darbams. Jeigu tam tikras testas sudarydavo vos 10 proc. bendro balo, tai tam testui skirdavau daug mažiau laiko. Šią techniką taikyti buvo verta. Žiūrėdamas atgal gailiuosi, jog skirstymo/rūšiavimo techniką taikydavau tik šiems dviems dalykams.
Kai kurie dėstytojai nebus patenkinti jūsų strategija, nes kiekvienas dėstytojas sakys, jog jo paskaita yra svarbi(ausia). Jūs turi rūpėti jūsų, o ne dėstytojų akademinė patirtis. Nemanykite, kad privalote atlikti kiekvieną užduotį. Turite savo buvimo universitete/kolegijoje priežastis. Žinoma, apsvarstykite savo sprendimo pasekmes.
Kita laiko taupymo technika vadinama “laiko mušimu” (angl. timeboxing). Nuspręsdavau kiek laiko kuriai užduočiai skirsiu, ir tuomet padarysiu viską, ką įmanoma per nutartą laiką. Tarkim, turiu parašyti dešimties puslapių apimties darbą Europos istorijos tema ir paskiriu tam aštuonias valandas. Kas vyksta toliau?
Turėdamas tik aštuonias valandas, į jas turiu sutalpinti visas užduotis: informacijos rinkimą, planavimą, šaltinių paiešką, rašymą, redagavimą ir visą kitą. Taip išvengiama nereikalingų užduočių, kurios tik “suvalgo” daug laiko, t.y. “paralyžiaus per analizę”. Susikoncentruojama ties tuo, kas svarbu ir nekreipiama dėmesio į tai, kas nesvarbu.
Šis metodas leido man subalansuoti paskaitas ir dalykus. Jeigu mano bendraklasiai kiekvienam iš trijų užduočių skirdavo po 10 valandų, aš užduočiai A skirdavau 20 valandų, užduočiai B – 8 valandas, o užduočiai C (kuri turėjo vos 10 proc. įtakos bendram balui) – vos 2 valandas. Beje, skirdamas vos 2 valandas C užduočiai ir pasinaudodamas “laiko mušimo” strategija, šią užduotį taip pat atlikdavau labai gerai.
Kiekvieną dieną pradėkite kuo anksčiau
Savo tinklaraštyje esu ne kartą rašęs apie kėlimosi anksti ryte naudą. Nesikeldavau 5 valandą ryte, kai lankiau kolegiją, tačiau visuomet atsikeldavau 6-7 valandą. Supratau, jog kėlimasis anksti ryte kiekvieną dieną leidžia man daugiau nuveikti per dieną. Kiekvieną dieną pradėdavau 25-ias minutes trunkančiu bėgiojimu, po kurio sekė dušas bei pusryčiai. Ši paprasta rytinė tradicija suteikdavo man budrumo ir energijos.
Meluočiau sakydamas, kad kėliausi anksti, nes to norėjau. Tai buvo kėlimasis iš būtinybės. Turėdavau daugybę rytinių paskaitų, įskaitant 7 valandą 30 minučių (vieną semestrą). Tačiau džiaugiuosi, kad turėjau tas rytines paskaitas. Kitu atveju būčiau miegojęs daugiau nei reikėtų. Net jei negalite pakęsti rytinių paskaitų, pastebėsite, kad tuo metu esate daug produktyvesnis negu bet kuriuo kitus dienos metus.
Atgaukite iššvaistytą laiką paskaitų metu
Pripažinkime. Ne kiekviena paskaita reikalauja aukščiausio laipsnio koncentracijos. Kartais dėstytojai murma po nosimi. Kartais jie moko tai, ką puikiai žinote. Kiek procentų kiekybiškai turi būti susikaupęs paskaitų metu? Kai kurios paskaitos reikalauja 90 proc. susikaupimo, kitos – tik 20 proc.
Jeigu paskaitų metu aktyviai nesimokote, švaistote savo laiką. Jei paskaita iš tiesų sunki, atsisėskite pirmoje eilėje ir “siurbkite” kiekvieną žodį. Jei paskaita nėra jums įdomi, tuomet atsisėskite auditorijos gale ir atlikite kitus darbus, pvz., namų darbus.
Tai buvo labai veiksmingas vaistas nuo nuobodulio. Jei profesoriaus kalba priversdavo visus miegoti, tuo metu aš rašydavau programavimo kodus. Vėliau juos greitai perrašydavau per kompiuterio terminalą ir taip sutaupydavau daug laiko (daug kas manė, kad greitai galvoju).
Būsite nustebę, kai pamatysite kiek šio metodo taikymas sutaupys jums laiko. Jeigu šiuo metu studijuojate, siūlau pabandyti namų darbus ruošti nuobodžių paskaitų metu. Tuomet suskaičiuokite, kiek valandų sutaupote per vieną savaitę. Patikėkite, būsite maloniai nustebęs.
Negalite būti pilnai susikoncentravęs ir efektyvus visą laiką, tad būtinai darykite pertraukas. Kai reikia pertraukos, padarykite pertrauką. Anksčiau tarp paskaitų aš medituodavau arba trumpam numigdavau. Naudodavau paprastą žadintuvą, kad žinočiau kada keltis ir tęsti darbus.
Šios pertraukėlės labai padėdavo atsigauti fiziškai ir psichologiškai. Dažnai būdavo taip, jog po 20 minučių miego į sekančią paskaitą nueidavau labai energingas ir susikoncentravęs. Taigi, mano diena būdavo panaši į bangavimą – visiška koncentracija ir visiškas atsipalaidavimas.
Išmokite medžiagą iš pirmojo karto
Labai daug laiko mokykloje iššvaisčiau bandydamas iš naujo išmokti tai, ko neišmokau pirmąjį kartą. Jei studentas po paskaitų sako, kad mokosi, tai tikriausiai jis bando išmokti tai, ko neišmoko paskaitų metu. Tai nėra efektyvu ir sueikvoja daug jūsų brangaus laiko.
Programinės įrangos kūrime plačiai žinoma “blakių” (angl. bugs) sąvoka, t.y. klaidos, kurias būtina ištaisyti vos tik jos pateikiamos. Jeigu lauksite ir “blakę” ištaisysite projekto pabaigoje, tai jums reikės įdėti 10 kartų daugiau pastangų negu ją taisant pirmą kartą. Nesugebėjimas įsisavinti medžiagos iš pirmojo karto yra labai grėsminga “blakė”. Nesistenkite išmokti naujų žinių, geriau įtvirtinkite senas žinias.
Jeigu ko nors nesupratote paskaitų metu, tuomet panaikinkite šią “blakę” kiek įmanoma greičiau. Neatidėliokite. Nesimokykite nieko naujo “ant viršaus”. Jeigu nesuprantate sąvokos, koncepcijos ar pamokos, tuomet pamirškite viską ir susikoncentruokite ties neišmoktu dalyku. Užduokite klausimus paskaitų metu, paklauskite bendraklasio nuomonės.
Man visada puikiai sekėsi matematikos mokslas, tikriausiai todėl, jog mano mama yra matematikos profesorė koledže. Beje, mano tėtis yra aerodinamikos inžinierius, tad matematika yra mano genuose. Tačiau kelios koncepcijos man pasirodė sudėtingos: vertės ir vektoriai.
Esu didelis vizualaus mokymosi šalininkas, tačiau šias abstrakčias koncepcijas įsivaizduoti man buvo sunku. Daugelis mano bendraklasių taip pat teigė, jog koncepcijos pernelyg sudėtingos. Taigi, aš investavau papildomai laiko, kad galėčiau suprasti šias jas nuo A iki Z. Tai buvo “blakė”, kurią privalėjau ištaisyti kiek įmanoma greičiau. Ištaisiau, išmokau, tuo tarpu kiti studentai ėmė atsilikinėti nuo manęs.
Kalbu apie tuos studentus, kurie ignoravo problemą nuo pat pradžių. Toliau, kursams progresuojant, jiems darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Visai kaip taisant programavimo “blakes”, sumaištis dvigubėja kai su ja nesusitvarkoma iki galo. Jeigu jūs nesuprantate kurios nors medžiagos, būtinai ją įsisavinkite. Neikite prie kitos užduoties tol, kol sąžiningai sau nepasakote: “Taip, dabar jau supratau kas tai yra ir kaip tai veikia.. kas toliau?”
Idealiu atveju, jūs neturėtumėte mokytis po paskaitų, bent jau pakartotinai. Peržvelgti tą pačią medžiagą yra naudinga (“Kartojimas – mokslų motina”) tam, kad galėtumėte atgaivinti atmintį. Kita vertus, jeigu tai medžiagai, kurią turėjote įsisavinti prieš mėnesį, skiriate daug valandų – tai jau neefektyvumo bruožas.
Egzaminų sesijų metu buvau mažiausiai išsigandęs studentas iš visų. Niekada nesėdėdavau per naktis likus kelioms dienoms iki egzaminų, kadangi visa svarbiausia kursų medžiaga jau būdavo mano galvoje. Egzaminas tebuvo formalumas. Kai tuo tarpu visi kiti “kalė” žinias, aš žaisdavau kompiuterinius žaidimus. Žinoma, likus kelioms dienoms peržiūrėdavau medžiagą dar kartą, tačiau didžioji darbo dalis jau buvo atlikta.
Kiekvieno semestro metu paklauskite savęs vieno klausimo: “Jeigu egzaminą reikėtų laikyti šiandien, ar jį išlaikyčiau?” Jeigu atsakymas yra “ne”, tuomet kažką praleidote ir atidėjote kitam kartui. Privalote šias žinias įsisavinti dabar pat. Idealiu atveju ištarti “taip” turėtumėte nors kartą per savaitę.
.jpg){kind=small}