Aleksandras Rimdžius
Nuotrauka – Gedmantas Kruopis
Pačia plačiausiąja prasme stimpankas yra „retrofuturistinė“ mokslinės bei maginės fantastikos atmaina, kurios išskirtiniai bruožai – anachronistinės technologijos ir nežabotos fantazijos pagimdyti išradimai.
„Stimpankas – tai mokslinė fantastika mokslininkams“ – štai Jums iš pažiūros painus apibrėžimas, kurį savo veiklai apibūdinti vartoja labai rimtai savo misijai atsidavęs stimpanko mokslininkas, dizaineris, kuratorius ir knygų apie stimpanką sudarytojas Joey Marsocci, dar žinomas Dr. Grymm Laboratories vardu. Ponas J. Marsocci tikrai turi kuo didžiuotis. Pavyzdžiui, įkvėptas legendinio Mary Shelley gotikinio romano „Frankenšteinas“ motyvų jis sukūrė groteskišką mums visiems iki skausmo pažįstamo „iPod“ grotuvo modifikaciją su veikiančiu valdymo skydeliu ir garsiakalbiu. Savo darbe šis „pamišęs“ mokslininkas panaudojo pačias įvairiausias medžiagas: seną rašomąją mašinėlę, taip pat žalvario, plieno, odos bei kvarco kristalų elementus. Rezultatas gali šokiruoti prie sterilios estetikos įpratusius „iPod“ apologetus – vietoj klaviatūros į naudotoją vėpso milžiniška akis ir ekraną simuliuojantis „kristalas“, o įprastą garsiakalbį pakeičia ragas. Nuostabiausia, kad pats „Steampunk victrola“ grotuvo veikimas liko nepakitęs, pavyzdžiui, be jokių problemų galima valdyti dainų sąrašą.
Stimpankas kine, literatūroje, muzikoje…
Nors pats terminas, pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais, mini savo trisdešimtmetį, stimpanko idėjų gijos nusitęsia iki pat XIX a. antrosios pusės. Ir tai ne tik tokių fantastų, kaip Herbert George Welles ar Jules Verne, arba siaubo romanų rašytojų Edgar Allan Poe ir tos pačios Mary Shelley įtakos spinduliuose tarpstantis reiškinys – ne mažiau už plunksnos virtuozus stimpanką paveikė ir tokie žmonės, kaip genialusis išradėjas bei inžinierius Nikola Tesla.
Stimpanką šiandien palaiko galbūt ir ne pats didžiausias, tačiau tikrai nemažas entuziastų būrys. Teminiai vakarėliai, festivaliai, mugės, koncertai, maskaradai, arbatos vakarėliai ir meno parodos – tai anaiptol ne viskas. Ši subkultūra pamažu smelkiasi į kolektyvinę vaizduotę, po stimpanko vėliava išsitenka tokie filmai, kaip „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“, „Van Helsingas“, „Laukiniai laukiniai vakarai“ ar „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, melomanams puikiai žinoma „steampunk“ muzikos žanro vėliavnešiais vadinama grupė iš Sietlo (JAV) „Abney Park“, kuri vos prieš gerą mėnesį pasauliui pristatė naujausią savo albumą „Ancient Worlds“.
Na, o jei tik Žemės nepražudys gruodį link mūsų planetos neva grėsmingai priartėsiantis Nibiru, kitąmet šia subkultūra besidomintieji galės leistis į savaitės trukmės pirmąjį stimpanko kruizą maršrutu Naujasis Orleanas–Karibai.
Stimpankas Lietuvoje
Na, o kaip su mūsų šalimi, mūsų kūrėjų santykiu su specifiška stimpanko estetika, ar turime potencialo kuo nors apstulbinti stimpanko pasaulį? Tai mums padės atskleisti du kūrybingi ir kompetentingi pašnekovai: teorinę dalį patikėjome baigiamąjį darbą apie stimpanko juvelyriką rašiusiam kalviui Pauliui Navickui, o apie visą kūrybinę virtuvę savo patirtimi sutiko pasidalyti pirmosios stimpanko kolekcijos vienas bendraautorių Dainius Bendikas.
Kalviui P. Navickui stimpankas perduotas su genais
P. Navickas savo vykdytų tyrinėjimų sritį apibrėžia taip: „Mažo mastelio meno objektai, kuriuose akcentuojama mechanika arba meno ir mechanikos simbiozė. Dažniausiai tai – akiniai, laikrodžiai, USB raktai, kaukės, skulptūros, skaičiuotuvai ir t. t. Stimpanko juvelyrikoje gali būti naudojamos pačios įvairiausios medžiagos: žalvaris, bronza, ketaus liejiniai, varis, ready made medžiagos: krumpliaračiai, įvairios mechaninės dalys, sendaikčiai, gyvūnų kaulai.“
Paulius turi susikūręs savitą stimpanko apibrėžimą: „Stimpanko stilius yra XIX–XX a. mechanikos „revoliucijos“ padarinys. Manau, kad mechanikos perversmai įaugo į žmonių pasąmonę ir persidavė jų vaikams su genais. Tada šie, patys to nesuvokdami, pradėjo kurti stimpanko objektus ar bent jau žavėtis mechaninėmis funkcijomis. Aš pats pirmiausia sukūriau darbą, priklausantį stimpankui, o tik paskui iš draugų sužinojau, kad yra toks atskiras stilius.“
Kaip teigia pašnekovas, Lietuvos vieta stimpanko kontekste gana prieštaringa. Iš vienos pusės, vargu ar rasi kokį kalvį, kuris nežinotų apie stimpanką ir nesižavėtų šiuo stiliumi, iš kitos pusės – atrodo, kad mūsų šalyje jis vis dar tūno užrakintas, laukia progos su trenksmu išlįsti į dienos šviesą.
Pirmieji akmenėlį į baigiantį nusistovėti vandenį prieš ketverius metus sviedė du jauni dizaineriai Benas Staškauskas ir Dainius Bendikas. Šio kūrybinio dueto kolekcija „Infiltruoti“ sulaukė dėmesio ne tik iš meno aplinkos žmonių, bet ir iš žiniasklaidos. Pauliaus nuomonė apie šį įvykį vienareikšmė: „Pribloškianti, mistiška, labai daug jėgos turinti kolekcija. Labiausiai sužavėjo keliamos emocijos, kurių nebuvo galima iki galo suprasti, nes jos nebuvo įprastos – nebuvo neigiamos, bet ir nebuvo teigiamos – jos buvo keistos, nepažįstamos, dėl to žadino smalsumą. Gaila tik menko meninio supratimo tų žmonių, kurie visų kolekcijos keliamų emocijų nesugebėjo pajusti – jiems tai buvo per daug neįprasta, ne tai, ką jie pratę matyti. Bet visgi džiaugiuosi, kad išprususių žmonių Lietuvoje yra.“
Dizainerio D. Bendiko stimpankiška mada
Vienas iš šio mažyčio, bet paveikaus proveržio „kaltininkų“ Dainius Bendikas tarsi pakartoja P. Navicko mintį, kad dauguma pradeda kurti stimpankui priskirtinus darbus nieko anksčiau apie jį net negirdėję: „Dar kolekcijai gulant ant popieriaus 2008 metų vasarą Sereikiškių parke, iš pirmų eskizų nebuvo aišku, kokio rezultato siekiu, ieškojau savos estetinės išraiškos. Stimpanko subkultūra tuomet man buvo visiškai negirdėtas dalykas. Su Benu kruopščiai sudėliojome kolekcijos stilistinių detalių, objektų kompozicijas, aptarėme medžiagų ir techninio realizavimo galimybes. Kartu pamažu dėliojosi kolekcijos idėja, kolekcijos istorija, jos laikas ir erdvė. Rezultatas – apie žmogaus išlikimą bei prisitaikymą pasakojanti istorija.
 |
 |
Nuotr. – Visvaldas Morkevičius
Kaip žinia, stimpanko judėjimui svarbus technologinis perversmas XIX amžiuje, o mes turėjome mintį, jog didžiąja dalimi kolekcijos personažai grįžta prie asketiškesnio gyvenimo būdo kartu neignoruodami praeities kultūros. Tad estetika šiek kiek susiliečia tokiame kontekste. Pats stimpanko stilius drabužiuose, išskyrus estetinius elementus, mažai pakitęs nuo Viktorijos laikų kostiumų, todėl visas projektas „Infiltruoti“ buvo puiki patirtis palyginti ir suvokti rezultatą stimpanko stiliaus kontekste.“
Beno ir Dainiaus kolekcija sulaukė ne vien pagyrų ir susižavėjimo šūksnių, bet ir kritikos – pavyzdžiui, neįsigilinusiems į darbo problematiką užkliuvo kolekcijoje dominavusios natūralios spalvos. „Abejojau, ar dėl tokios išraiškos būsime suprasti“, – neslepia Dainius, tačiau džiaugiasi visą kūrybinį procesą jaunuosius dizainerius palaikiusiais kolegomis ir kūrybiškų žmonių bendruomene.
Nuotr. – Visvaldas Morkevčius
Nebūtina turėti istorijos mokslų daktaro laipsnio, kad žinotum, jog tuo metu, kai anglosaksiškame pasaulyje karaliavo daugybę įstabių pokyčių bene į visas gyvenimo sferas atnešusi Viktorijos era, mes, lietuviai, nešėme carinės Rusijos jungą. Turint omeny tolesnę mūsų šalies istoriją ir kolekcijoje „ Infiltruoti“ stebint tam tikrus militaristinius bei apokaliptinius motyvus, iškyla klausimas – galbūt taip ir atrodytų pagaliau gimęs lietuviškas stimpankas? „ Projektas „Infiltruoti“, be abejonės, pretenduoja į potencialią tokios subkultūros pakraipą, turinčią keletą naujų esminių progresyvių elementų“, – šitokios plėtros krypties neatmetė pašnekovas.