Laikas.lt

Paimta iš:
https://www.laikas.lt/lt/info/9137/larp--galimybe-isikunyti-i-megiama-personaza-interviu/

Data: 2012-06-08, 13:00

LARP - galimybė įsikūnyti į mėgiamą personažą (interviu)

Laikas.lt
Reda Krušinskaitė
Asmeninio archyvo nuotraukos.

Iššifravus paslaptingą akronimą LARP tampa aiškiau - live action role – playing arba lietuviškai – tiesioginio veiksmo vaidmenų žaidimas. Truputį pasigilinus susidarome aiškesnį vaizdą – žmonės susirenka mieste ar miške, pasiskirsto vaidmenimis, persirengia ir kovoja savo pačių gamintomis ginklų imitacijomis.

Draugiškai kovoja, žinoma, tačiau vadinti žaidimu veiklą, turinčią tiek kultūrinio konteksto, skatinančią bendravimą ir kokybišką laisvalaikį, gan sudėtinga. LARP pradedamas kurti, kuomet meistras apibrėžia jo siužetą, dalyviai su juo suderina savo personažus ir nustatytą dieną susirenka vienoje vietoje. Žaidėjai tarpusavyje ne tik kovoja, bet ir bendrauja, atlieka savo personažui būdingus veiksmus, dažnai žaidimo eiga priklauso nuo pačių žaidėjų, tad žaisdami tikrai galite išpildyti savo svajonę ir iš narsaus riterio virsti kraugerišku valdovu.

Įdomu, tačiau, kol nepasiklydome sąvokose ir teorijoje paskaitykime interviu su Dmitrij, kuris LARP užsiima jau eilę metų.

Sakei, kad LARP užsiimi jau 11 metų. Žinau, kad LARP pradžia Lietuvoje buvo 1993 – iaisiais Pakruojo fantastų klube „Selija“. Ar turi kokių nors sąsajų su jais?

Tiesioginio ryšio su jais neturiu. Mano brolis 1998 – aisias vyko į vienas iš jų žaidynių, bet pats su jais susijęs nesu.

Šeimyninis hobis?

Taip, abu tuo domėjomės, tačiau jis anksčiau pradėjo, kadangi yra vyresnis.

LARP būna paremti knygomis, kompiuteriniais žadimais. Kokius konkrečius LARP dažniausiai arba aktyviausiai žaidžia Lietuvoje?

Dažniausiai remiamasi knygomis, kartais meistras pasaulį sugalvoja pats. Lietuvoje daugiausiai žaidžiama pagal meistrų sugalvotus pasaulius. Pasauliai atspindi meistrų moralinį požiūrį bei idėjas. Visas fantasy turi sąsajų su mitologija, tad ir čia, jeigu tai yra elfai, tai jie bus panašūs į J. R. R. Tolkien elfus arba elfus iš kitų knygų.

Kokie personažai populiariausi Lietuvoje? 

Orkų mažai, elfų irgi ne tiek daug, kiek būtų galima pagalvoti. Populiariausias yra paprastas, neypatingas žmogus, kuris nebūtinai turi net ir kažkokias moralines ypatybes. Daug kam, tai yra tiesiog hobis, kuris padeda atsipalaiduoti.

Jeigu tai yra elfai, tai ar naudojamos elfų kalbos (lenkiu į J. R. R. Tolkien sugalvotąsias)?

Ne, LARP vyksta lietuviškai arba rusiškai, jeigu didžioji susirinkusiųjų dalis yra rusakalbiai.

Tai labiau vyriškas hobis, ar merginų irgi būna?

Taip, vaikinų daugiau, tačiau merginų irgi yra. Merginos rečiau būna koviniais personažais, bet būna – mano pusseserė dažnai turėjo šarvus, ginkluotę. Dažniausiai merginos renkasi roles, kurios fiziškai lengvesnės, kur mažiau smūgiavimo veiksmų, pavyzdžiui, miestietės, lankininkės, ietininkės, burtininkės . Nereikia tiek šarvų, nereikia įnirtingos kovos.

Gajumo taškus (personažo gyvybinė energija, kuri mažėja gavus smūgį, panašiai, kaip kompiuterine žaidime, aut. pastaba) reikia skaičiuoti pačiam? Ar žmonės nemeluoja skaičiuodami?

Taip, pačiam. Žmonės dažniausiai nemeluoja, nes tai akivaizdžiai matosi. Meistrai nustato gajumo taškus, tačiau juos lengva numatyti, sakykim, nešarvuotas žmogus turi vieną, gražiai apsirengęs turi du (kad paskatinti gražų apsirengimą), o toliau tai priklauso nuo šarvų ar turimų amuletų.

Ar riterių kovos ir rekonstrukcinė istorija irgi yra LARP?

Tai nėra LARP. Nežinant ir nepaklausus nė vienos pusės, tą galima pamanyti – tiek vieni, tiek kiti su šarvais ir kardais, bet tai nėra tas pats. Kita vertus, yra žmonių, kurie dalyvauja ir ten, ir ten.

Ar riterių kovoms reikia didesnio fizinio pasiruošimo? Ar per LARP būna traumų?

Riterių kovoms reikia didesnio fizinio pasiruošimo, kadangi jų šarvai ir ginklai dažniausiai sunkesni. LARP fizinio pasiruošimo nereikia, nemažai mano draugų nemėgo sporto, buvo moksliukai, tačiau LARPe ir bėgiojo, ir kovojo, kaip niekur nieko (juokiasi), be to LARP gerina fizinę formą. Traumos? Nebent retkarčiais mėlynė (juokiasi).

Kiek laiko trunka miško LARP?

Savaitgalį trunka, jeigu didelis, vieną dieną, jeigu mažesnis.

Ar žaidimai turi piniginę pusę? Esu girdėjusi istoriją, kad miesto LARP žaidimo Vampire: The Masquerade meistras pragyveno vien iš pinigų, kuriuos jam mokėdavo žaidėjai.

Neturiu duomenų apie konkretų atvejį, bet tai visai įmanoma. Aš galiu daugiau pasakyti apie miško LARP – kadangi meistrai dažnai įdeda daug darbo ir tas darbas būna ne tik idėjinis, bet ir fizinis – tenka važiuoti parengti vietos, supirkti medžiagas dekoracijoms, kaukėms. Tai kainuoja pinigus ir laiką, kuris irgi yra pinigai. Galiausiai ir pati organizacinė veikla. Žinoma, kad reikia atgauti išleistus finansus, bet tai nėra ta veikla iš kurios galima gyventi, tai nėra biznis.

Tikriausiai iš miesto LARP realiau pragyventi, bet nesu girdėjęs. Būdavo, kad iš dalyvių pinigai nėra imami, nes norima turėti daugiau dalyvių.

Beje, dar esu girdėjusi, kad to pačio žaidimo metu du vaikinus suėmė, kadangi policininkai pamatė, kaip jie į autobusiuką įsitempė besispardantį jaunesnį vaikiną. Atrodo vėliau trys vaikinai sugebėjo išaiškinti pareigūnams, kad viskas gerai. Ar tokių atvejų tikrai pasitaiko ar čia tiesiog miesto legendos?

Neteko girdėti apie tokį atvejį, dažniausiai stengiamasi išvengti tokių situacijų, bet taip įvykti galėjo. Per Vampire: The Masquerade yra naudojami butaforiniai šaunamieji ginklai, tad pašaliniam žmogui keistai gali atrodyti atvažiavę žmonės su apsiaustais, kurie eina su automatais.

Kokie yra miestro LARP? Ar Vampire: The Masquerade yra žaidžiamas?

Nežinau, ar šiuo metu žaidžiamas, bet dar prieš keturis - penkis mėnesius tikrai buvo. Jie yra ilgesni, žaidžiami tuo pat metu, kaip ir realus gyvenimas. Dar žaidžiama pagal Dienos Sargybą, Nakties Sargybą (Sergey Lukyanenko ir Vladimir Vasilyev knygos, aut. pastaba). Kitų nežinau, nes, tiesą sakant, nėra daug tokių knygų, kurias būtų galima lengvai susieti su kasdieniu gyvenimu ir pritaikyti miesto LARP.

Man pažįstamas kartą sakė, kad LARP, tai nėra nei žaidimas, nei hobis. Tai gyvenimo būdas. Sutinki su tuo?

Požiūrio klausimas, bet daugumai tai yra hobis.

Ar netenka susidurti su visuomenės nuomone, kad žmogus į LARP turi būti visiškai pasinėręs, kad tai nėra toks hobis, kaip tarkim teniso žaidimas?

Ne. Taip gali būti, bet žmogus gali būti visiškai pasinėręs į futbolo žiūrėjimą, net jeigu jis pats jo ir nežaidžia. Pavyzdžiui, vyksta tik dvi didelės ir vienos mažos žaidynės vasarą – žinoma, galima to laukti visus metus, svajoti ir siūti kostiumus, bet dažniausiai ne.

Kokie žmonės renkasi tokį hobį?

Žmonės, kurie domisi fantastika, žmonės, kurie šitoje srityje turi pažįstamų ir gali sužinoti, jog tai nėra nieko sudėtingo, ar blogo. Dažniausiai tai moksleiviai arba studentai, kurie neretai vėliau tęsia šią veiklą. Būna ir kitaip – Latvijoje turiu pažįstamą, kurios anūkai pradėjo žaisti, o vėliau įsitraukė ir ji. Jai 55 metai ir ji su anūkais važinėja į žaidynes, ji dažniausiai būna smuklės šeimininkė ar virėja, jos dukros būna padavėjomis.

Koks jausmas, kada tampi personažu?

Jautiesi, kaip tas personažas. Labai įdomus jausmas, nes jis leidžia jaustis taip, kaip nesijauti normaliam gyvenime, leidžia pajusti išgyvenimus, emocijas, kurių paprastai nejauti. Tai praturtina. Jeigu viskas pavyksta gerai, tai yra didžiulis malonumas . Malonus pojūtis , kurį ilgai prisimeni.

Koks skirtumas tarp LARPerio ir aktoriaus?

Aktorių riboja siužetas, jis įsikūnija į personažą taip, o LARP tu įsikūniji į personažą, bet esi laisvesnis ir savo personažą gali kurti, jis gali keistis, evoliucionuoti žaidimo metu, gali įvykdyti savo gyvenimo prasmę ir kai tai pavyksta būna labai smagu.

Vieno iš mūsų žurnalo tema yra superherojai. Ar persirengus jaučiatės herojiškai?

Jei personažas heroiškas, tai taip. Kai žaidžiu kilnius riterius, tai akivaizdu, nes tai jiems būdinga. Tikriausiai į gyvenimą irgi dalį išsineši, kadangi gerai įsižaidus, savybės kurias turi tiek tu pats, tiek ir personažas po žaidimo lieka aktyvuotos.

Ar LARP padeda žmogui tobulėti dvasiškai bei moraliai?

Taip, iš tos pusės, kad tai pagausina jo emocinius išgyvenimus, gyvenimo patirtį (tebūnie virtualią, tačiau tokios įprastame gyvenime jis neturėtų). Ekstremalios situacijos personažui, ar moraliniai jo pasirinkimai vėliau iš dalies padeda realiame gyvenime, nes tai stiprūs emociniai išgyvenimai. Tai praturtina žmogaus vidinį pasaulį.

Ar žaidžiant visiškai įsikūniji? Ar tos emocijos tikrai tokios stiprios?

Nevisada pavyksta gerai įsikūnyti, tai priklauso nuo bendros aplinkos, kiek kiti žaidėjai stengiasi, tačiau jeigu pavyksta, tai jausmas tikrai stiprus. Žinoma, kad tu prisimeni savo realų vardą ir pavardę, kad čia tu personažas, bet žaidime tai kartais tikrai pasimiršta.

© Copyright 2010 Laikas.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.