Search Results for: "valentinas masalskis"
Vienas garsiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, režisierius, Nacionalinės kultūros premijos laureatas Valentinas Masalskis – tikras senosios aktorių kartos stabas. Jo personažai negali nežavėti, nes aktoriaus kūryboje atsispindi sukaupta gyvenimiška patirtis, o įtaigi vaidyba užburia ne vieną. Aštuntuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ už geriausiai sukurtą vyro vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“, apdovanojimą pelnęs V. Masalskis teigia, kad geram aktoriui būtini trys dalykai: susikoncentravimas, disciplina ir kantrybė.
Šiuo metu Klaipėdos rajone vyksta debiutinio Karolio Kaupinio trumpametražio filmo „Triukšmadarys“ filmavimo darbai. Pagrindinio veikėjo – mokyklos direktoriaus – vaidmuo filme patikėtas teatro ir kino aktoriui Valentinui Masalskiui. Uostamiestyje gyvenantis ir Klaipėdos jaunimo teatrui vadovaujantis aktorius prisipažino, jog jį sužavėjo jauno režisieriaus noras kalbėti apie svarbius ir problemiškus dalykus.
Valentinas Masalkskis – režisierius ir pedagogas, įmynęs gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje. Pokalbis apie pedagogiką, teatrą ir įdomų gyvenimą. Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir pedagogu Valentinu Masalskiu neprailgo, atvirkščiai, atrodo, kad jo vis negana. Jis įtraukia, užkariauja dėmesį ne tik stovėdamas ant scenos.
Vis tik teatras V. Masalskio gyvenime yra specifinė sąvoka, neliečima, tarytum jo sukurta porcelianinė skulptūra – šiems laikams tokia trapi ir, tuo pačiu, galinga savo vertybėmis. Teatrologė Daiva Šabasevičiūtė jo talentą įvardija taip: „Valentino Masalskio talentas yra vienas ryškiausių fenomenų nūdienos Lietuvos teatre. Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį”, – teigia Daiva Šabasevičiūtė savo knygoje „Valentinas Masalskis: ieškant teatro”. Šiam kartui aš taip pat renkuosi Valentiną ir siūlau jums.
Valentinas Masalskis dabar
Prisimindamas savo kelią, Valentinas pasakoja, kaip jis atsidūrė būtent ten, kur yra dabar: „Iki 2000 metų gyvenau Kaune, dirbau Kauno valstybiniame dramos teatre, o 2000 metais nusipirkau mažą namelį Vievyje. Tuo metu galvojau, kad nebegrįšiu į teatrą, nes galvojau, kad žmonėms teatro nereikėjo. Du metus net negalvojau apie teatrą, vis tik sumąsčiau pastatyti spektaklį sau, kad neprarasčiau profesinių įgūdžių. Nacionaliniame dramos teratre pastačiau F. Dostojevskio „Nuolankiąją“. Tada atsirado jaunų žmonių, kurie ragino mane daryti ką nors kartu, prašė, kad padėčiau jiems. Taip pradėjau kurti Nacionaliniame dramos teatre. Vėliau, aplink mane besiburiant vis daugiau žmonių, nuo režisūros „mečiausi“ į pedagogiką.
Pradėjęs pedagogo darbą Valentinas ėmėsi kitos, jam paskirtos gyvenimo misijos: „Taip aš supratau, kad per dvidešimt metų, mes paprasčiausiai simuliavome aktorinį mokymą. Pradėjau domėtis pedagogika ir kitose srityse. Supratau, kad mokytojas žiūri į studentą, kaip į konkurentą. Priėjau įvairiausių kazusų. Tuo metu man pasiūlė dėstyti Vilniaus kolegijoje. Dabar ten turiu studentų trupę, pavadinimu „Trupė P.S.“, su kuria mes keliaujame, vaidiname spektaklius Lietuvoje ir užsienyje. Tai nauja karta. Vaidina jie, manęs ant scenos nėra, visą save stengiuosi įdėti į juos. Kiekviena karta pasidaro savo stabą. Aš, savo laiku, buvau kažkieno bendražygis, tuo metu, mes kartu užaugome, keliavome kartu. Kai mūsų kartos žmonės sako, kad reikia keisti gyvenimą, jie nesureaguoja, o kai jaunoji karta ant scenos sako, kad reikia pataisyti šitą gyvenimą, jie uždega vienas kitą, bet mūsų pareiga juos užauginti, įkvėpti. Dirbdamas su studentais kolegijoje turėjau per mažai laiko, darbo valandų, nemanau, kad galima taip ko nors išmokyti, juk iš žmogaus turi padaryti „muzikos instrumentą“, kuris grotų žmonėms, žiūrovams. Jis turi dirbti nuo ryto iki vakaro, visi turime dirbti ta pačia linkme. Vėliau aš suradau Klaipėdos universitetą, kur iš Vilniaus su visa grupe studentų išvykome į išlyginamąsias studijas.“
Valentinas laikosi nuostatos, kad svarbiausia reaguoti į blogumus gyvenime ir pradėti keisti situacijas: „Noriu pasidalinti savo pastebėjimu, kas šiandien yra blogai teatre. Savo studentams sakau: „Jei jums patinka teatras, toks koks yra dabar, tai net neikite studijuoti, jūs turite surasti, kas jums blogai teatre. Suraskite tą vietą ir eikite pataisyti. Jūs turite keisti pasaulį, o ne jame būti. Jūs turite veikti, dirbti ir taisyti“.
Šiandienos meno pedagogikoje režisierius pastebi daugybę trūkumų: „Viena didžiausių klaidų mūsų pedagogikoje, aktoriniame mene ir muzikoje, kad mes mokiname, gaminame solistus. Reikia suprasti tai, kad jei žmogus išmoko dainuoti chore, jis gali dainuoti ir solo, o jei jis išmoksta dainuoti vienas, jis niekada negalės dainuoti kartu. Jis girdi tik save, mato tik save. Teatras yra kolektyvinis energetinis menas. Savo studentus pradėjau mokyti ne po vieną, mes visi mokomės kartu. Pradėjau naudoti visai kitą sistemą, perėjau į savotišką kolektyvinį auginimą. Kai solistas ateina į teatrą, jis iš karto nusivilia, kad netampa solistu. Toks žmogus pradeda netikėti, kad menu galima sušildyti žiūrovo širdį. Jis nori pademonstruoti save, dėl to „lenda“ į televizijas. Aktoriai ateina ant scenos pateikinėti savęs, jie nesąveikauja tarpusavyje. Atsirado savęs narcicizmas, savęs išstatymas. Todėl aš pradėjau auklėti ir kurti kitokį teatrą. Visą gyvenimą neigiau solistus, aš sakiau, kad teatras yra ir darbininkas, ir budintis, ir apšvietėjas – visi pas mane yra teatras“.
Kiekvienas gali būti aktoriumi
Daugybę metų praleidęs teatre, dabar, mokydamas jaunuosius aktorius, Valentinas teigia: „Šiandien aš galiu pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų gali būti aktoriumi. Tas, kuris moka verkti, kuris moka palaidoti žmogų, apraudoti, moka juoktis, šypsotis, kuris moka pykti, pasišlykštėti, niekinti ar džiaugtis – tas gali būti aktorius. Aš visada sakau – belskis ir tau bus atidaryta, bet negalima atidaryti tam, kuris nesibeldžia.
Kitas kaulsimas yra, kiek jis gali padaryti toje aktorystėje. Jau pirmame kurse studentams stengiuosi duoti labai didelį krūvį, kad jie suprastu – aktorystė yra labai sunkus darbas. Ne tingėjimas, ne koketavimas, o darbas, kad būtų pavaldus kūnas, siela ir emocija.“
Paklaustas apie jaunus žmonės, kurie labai nori tapti aktoriais, bet yra „nugesinami“, neva tai prastai apmokama specialybė, nevertinama, Valentinas atsakė pasiremdamas savo pavyzdžiu: „Kai pradėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre, jau trečią dieną norėjau iš ten išeiti. Tada atėjau į teatrą pilnas idėjų, o išeiti norėjau dėl paprasto dalyko – pokalbiai teatre vyko apie labai buitiškus dalykus: apie džinsus, pinigus, mėsas, valgį. Vis tik, pasilikau, aš turėjau viziją, kad galima kurti visai kitaip… Man atrodo, kad visur dabar vyksta kažkoks dvasinis lūžis. Matau mūsų visuomenėje tokią tendenciją, kad su socializmų mes kovojome kolektyviai, dabar gi, su kapitalizmu, su savanaudiškumu, bukumu, godumu, su visom ydom mes pradėjome kovoti po vieną. Ir mes po viena pralaimėsim. Mes pasidarėme savanaudžiai. Visa mūsų nelaimė, kad per tą dvidešimt metų mes viską pradėjome nešti į namus.“
Apie menininko vertybes
Apie šiandienos teatrą aktorius kalba gana pesimistiškai: „Šiandien mes neturime režisierių kartos. Turime suvokti, kad be jūsų (žiūrovų), aš esu ir jūs be manęs esate niekas. Jums reikalinga ir bandelių pardavėja – mes esame reikalingi vienas kitam. Galų gale, mūsų sąmonė po truputį pradeda pabusti, jau pradedame įvairiausiais būdais burtis. Pastaruosius dvidešimt metų buvo begalinis rūpestis kūnu, sveikata, bet buvo pamiršti dvasiniai dalykai. Ko aš galiu reikalauti iš žmonių, kai mano kolegos, kurie turėtų nešti pačią didžiausią šviesą, išnešė į televiziją purvus. Televizijoje galime stebėti vaikų teatrą, kur viskas pervaidinama, net kaime taip seniau nevaidindavo. Aktoriai vaidina humorą, kurio metu vyksta viešas moters, kultūros išniekinimas ir jis palieką šį įrašą sau visam gyvenimui. Taip yra sujaukta jaunų žmonių sąmonė“.
Kaip bebūtų, viskas dažnai nėra taip, kaip mums pateikiama, tuo įsitikinęs ir Valentinas: „Šiais laikais mes daug kalbam apie tai, kaip mes blogai gyvenam, kaip visi vagia, kad pinigai viską valdo, mums kalbama, kad nėra grožio, kiekvieną dieną mes tai galime girdėti žiniasklaidoje. Nuo ryto iki vakaro esame koduojami. Vis tik šitą pasaulį valdo visai kiti dalykai, tai – dora, punktualumas, pareiga, nes kitaip mes nenuvažiuotume net iki Vilniaus, neatvyktų autobusas. Mums kalama į galvas, koduojama, mes patys save koduojame blogais dalykais, bet ne ant to laikosi pasaulis ir kas tuo patiki – pralošia. Kai aš atėjau į Valstybinį Kauno dramos teatrą man sakydavo, „ką tu ten naktimis repetuoji, vargsti, juk alga tai ta pati”… Jeigu aš tuo būčiau patikėjęs, ar aš dabar būčiau čia, kur esu? Aš patikėjau tais, kurie man davė begalinį postūmį nuoširdumu, dora, atsidavimu darbui. Reikia suprasti, kad nebūtina girdėti viską kas yra kalbama, reikia mokėti atsirinkti.
Teatras tai – šeima
Apie teatrą, kaip šeimą V. Masalskis kalba labai daug ir jis savęs nelaiko pagrindinių tos šeimos „vinimi”: „Dabar, kai į akademiją įstoja vaikai jiems iš karto sakoma, kad „jūs esate konkurentai”. Kaip taip gali būti? Juk visi mes, aktoriai, ant scenos esame suokalbininkai prieš žiūrovus. Reikia suvokti, kad teatras yra magijos seansas, kuris turi įtraukti žiūrovą. Jie čia ateina su įvairiausiais rūpesčiais, problemomis, o aš turiu jiems visa tai iškratyti ir apkrėsti tik vienu dalyku, spektaklio tema. Energetika turi plūsti, tam yra kuriamas šeimos teatras”.
Aktorius sako, kad konkurencija žmogui primetama jau nuo mažų dienų: „Tik savo pavyzdžiu galiu jiems parodyti, kad aš jais rūpinuosi. Turiu ateiti blaivus, visa laiką pasitempęs, kvepiantis, punktualus, turi neskambėti mano telefonas, jei aš juos mokau apie tarnavimą publikai, tai aš turiu parodyti, kad aš jiems tarnauju. Todėl aš keliuosi anksti ryte, darau jiems sumuštinius, gal atrodau juokingai, bet aš žinau, kad jų skrandžiai yra tušti. Pasakysiu Brodskio žodžiais: „Jei tauta normalius reiškinius vadina žygdarbiais, tai ji pasmerkta žūti”. Po to, tie vaikai daro stebuklus, atiduoda savo energiją, jaunystę, tikėjimą, viltį”.
Noras būti aktoriumi – jau nuo vaikystės
Paklaustas, ar jau nuo vaikystės norėjo būti aktoriumi, V. Masalskis net neabejodamas atsake: „Taip. Mano tėvai buvo biedni. Tėvas buvo šaltkalvis, mama – audėja. Pirmą kartą apsilankiau teatre būdamas 18 metų. Žiūrėjome Miltinio atvežtus spektaklius ir jau tada galvodavau, kur ir ką daryčiau kitaip. Teatre man trūko emocionalumo, todėl kai ėjau dirbti į teatrą, norėjau atnešti – emocionalumą. Teatre žiūrovui turi nereikėti mąstyti, jį reikia apkrėsti empatija, o tai apmąstyti jis galės namuose“.
Daugelis žavisi aktoriaus atsidavimu menui, bet pats Valentinas mąsto šiek tiek kitaip: „Būtų kvaila, jei aš sakyčiau, kad visą savo gyvenimą atidaviau teatrui, nes mes nei vienas nežinome, kokią misiją ir kaip atliekame savo gyvenime. Kalbant apie talentą, tai mes turėtume galvoti apie tai, kaip tą talentą panaudoti atliekant tam tikrus uždavinius, o negalvoti apie patį talentą. Kiekvienas mes turime atkreipti dėmesį į savo pašaukimą – kai turiu išgirsti užduotį iš išorės. Mes dažnai sakome „ką aš jaučiu“, bet reikia žiūrėti ir kaip gyvena kiti, aplinkinis pasaulis. Dabar mano užduotis nulipti nuo scenos, o vietoj manęs turi ateiti kiti. Aš turiu uždegti juos, perduoti jiems tai ką aš žinau, taip vyks tąsa. Tada bus ne mirties kultūra, o ateities“.
Pedagogika yra nuolatinis mokymasis
Apie šiuolaikinę televiziją Masalskis turi savo tvirtą, šiek tiek nostalgišką nuomonę: „Televizijoje neliko profesionalų, neliko branduolio, atėjo nauji veidai, kurie pradėjo „daryti pinigus“. Jie iš karto įpylė nuodus į labai gražią taurę ir pradėjo šerti mus. Be to, aktorius, kuris nusifilmuoja reklamoje, jau įgyja tam tikrą brendą, savotiškai susitapatina su preke, kurią reklamuoja, kaip po to jis gali vaidinti Hamletą. Televizija yra naminis dalykas, ją žiūrit su tapkėmis, chalatu, o teatras ne. Aktoriai vaidindami šou televizijoje, iškreipia aktorinę rinką, nes televizijoje už trumpą epizodą gauna didesnius pinigus nei teatro aktorius už visą spektaklį bei ilgas repeticijas. Turime suprasti, kad teatras neegzistuos ant tų žmonių, kurie jį sugriaus. Mes esame labai maža tauta, mes negalime sau leisti įsileisti purvo, nes išnyksime.“
Dabar gyvenimas yra įdomus
pie savo dabartinę veiklą, gyvenimą beveik nevaidinant spektakliuose aktorius pateikė netikėtą atsakymą: „Aš tikrai netikėjau, kad sulaukus tokio amžiaus, gyvenimas bus toks įdomus. Jūs neįsivaizduojat, kaip gera ir įdomu dirbti su vaikais, įdomu, matyti, kaip jie užsidega, matyti jų veidus. Tikrai netikėjau, kad būsiu toks laimingas. Aš žinau, kad manęs laukia. Žmogus ir būna laimingas, kai jo kas nors laukia. Juk esi laimingas ne pats sau, o per kito akis. Reikia išsivaduoti nuo egoizmo, nuo noro sublizgėti žiniasklaidoje, nuo noro gauti premiją, nebijoti suklysti, nusišnekėti ar kvailai atrodyti. Žmonės mėgsta demonstruoti antpečius, nacionalines premijas. Reikia jausti žmones, su kuriais būname.“
Parengė Lina Sabaitytė
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), į naują sezoną žengiantis atsinaujinęs išore ir turiniu, yra suplanavęs žinomų režisierių dešimties spektaklių premjeras ir žada didesnių patogumų įsigyjant bilietus.
72-ąjį LNDT sezoną antradienio vakarą pradės Jono Vaitkaus režisuota vieno įdomiausių šiuolaikinių suomių dramaturgų Juhos Jokelos pjesė „Fundamentalistai”, vadinama radikaliausiu pastarųjų metų nacionalinės dramaturgijos kūrinių. Spektaklį du vakarus teatro fojė vaidins dvi skirtingos aktorių sudėtys – Rasa Samuolytė, Ramunė Skardžiūnaitė, Povilas Budrys ir Remigijus Bučius.
Spektaklio režisieriaus J. Vaitkaus nuomone, „Fundamentalistuose” temos turinį, klausimų apie mirtį, gyvenimą, religiją, tikėjimą antplūdį išgyvena visi žmonės – ateistai, katalikai, stačiatikiai, krišnaistai.
„Pjesė atvira, nuoširdi, apnuoginta. Joje viskas remiasi aktoriaus – žmogaus sąmone. Čia svarbiausia – žmogaus vertybės, jo stuburas. Ta pjesė tuo ir svarbi, kad ne bet koks aktorius tai gali vaidinti, ta prasme, kad ten turi būti labai aiški asmeninė nuostata, turi būti norėjimas spręsti tuos klausimus arba jų turėjimas viduje. Ta medžiaga yra maksimaliai priartinta prie aktoriaus – žmogaus”, – sako J. Vaitkus.
Maestro J. Vaitkus šį sezoną statys ir didelės apimties spektaklį „Visuomenės priešas” pagal Henriką Ibseną, kurį žadama parodyti šių metų lapkritį.
JAV ir Lietuvoje kurianti režisierė Jana Ros (Yana Ross) statys spektaklį „Chaosas” pagal kito šiuolaikinio suomių dramaturgo Mikos Mylyaho (Mika Millyah) pjesę. Pasak režisierės, pagrindinė pjesės tema – šiuolaikiniame žmoguje slypinti agresija, slepiama po kaukėmis ir išsiveržianti netikėtomis formomis. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis kuria aktorės Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Toma Vaškevičiūtė. Šio spektaklio premjera numatoma spalio mėnesį.
Režisierius Oskaras Koršunovas rengiasi statyti naujausią Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas” apie lietuvių emigrantų gyvenimą, o D. Michelevičiūtė Mažajai scenai kuria monospektaklį „Kalbos galia” pagal poeto Česlavo Milošo (Czeslaw Milosz) eiles, kuris lapkričio mėnesį turėtų vainikuoti šįmet minimo rašytojo gimimo 100-mečio programą.
Šį sezoną suplanuoti ir du spektakliai vaikams – Valentinas Masalskis statys „Grybų karą” pagal Justiną Marcinkevičių, o Evaldas Jaras – savo kūrybos spektaklį „Murkšlinas ir Turkšlinas”, kuris pirmą kartą vaikams bus rodomas teatro studijoje.
Pasak LNDT meno vadovo Audronio Liugos, numatoma ir seniai laukta lietuviška koprodukcija su „Meno fortu” – Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal Dantės „Dieviškąją komediją”, kurio premjera numatoma kitų metų balandžio mėnesį. Spektaklį statys nuolatinė E. Nekrošiaus kūrybinė komanda, o muziką kuria Andrius Mamontovas.
Antrąjį sezono pusmetį LNDT naujus spektaklius planuoja statyti režisieriai Cezaris Graužinis, Agnius Jankevičius, Gintaras Varnas.
Šįmet žiūrovų lauks ir bilietų įsigijimo naujovė – teatras siūlo įsigyti du abonementus: klasikinį – į spektaklius Didžiojoje salėje ir auksinį – į visus naujojo sezono premjerinius spektaklius Didžiojoje ir Mažojoje salėse. Bilietus galima pirkti ir internetu, per vieną iš bilietų platinimo sistemų.
Pasak LNDT generalinio direktoriaus Martyno Budraičio, teatras stengiasi planuoti sezono darbus pagal finansinę situaciją ir stengiasi gauti metinį biudžetą, kuris būtų kuo artimesnis teatro poreikiui. „Kalbėti apie kitų metų biudžetą būtų anksti, nors lėšų poreikį mes žinome, o realų biudžetą sužinosime vėliau. Metams skiriama valstybės dotacija teatrui su investiciniais projektais siekia 6,6 mln. litų, tačiau teatro poreikis viršija šią sumą apie pusantro karto”, – kalbėjo direktorius.
Kauno valstybinis dramos ir Lietuvos nacionalinis dramos teatrai atnaujino tradiciją keistis gastrolėmis. Šiemet abu teatrai vienas pas kitą svečiuojasi gegužę: LNDT spektakliai Kaune rodomi gegužės 4–6 d., o KVDT Vilniuje gastroliuoja gegužės 11–15 d. Kiekvienas teatras savo publikai svečiuose pristato po 6 spektaklius – tiek spektaklių vienu metu teatrai „sukeitę“ nebuvo nuo 2002 m.
Su įdomiausiais ir geriausiais savo spektakliais gastroliuoti kitame mieste – abiejų teatrų aktoriams ne tik nostalgiją kelianti tradicija, bet ir jaudinantis susitikimas su kitaip reaguojančia publika.
Žiūrovams – tai puiki proga pamatyti kiek kitokią vaidybą, seniai matytus ar išvis nematytus aktorius, praplėsti teatrinių patirčių horizontus. „Visus tuos metus, kol nevyko apsikeitimai gastrolėmis, jautėme uždarumą, netgi hermetiškumą, kai tarp teatrų nevyksta keitimasis kūrybine informacija. Trupėms tai žalinga – taip po truputį tampame provincialais, nematome visos Lietuvos teatrinių krypčių, nežinome, kur einame“, – kūrybinę gastrolių naudą įvardija Auksinio scenos kryžiaus laureatė aktorė Daiva Stubraitė.
Apsikeitimo gastrolėmis tradiciją laikas nuo laiko nutraukiančios ekonominės ar politinės aplinkybės, turbūt niekada neištrins iš atminties geriausių momentų, kuriuos dovanoja teatrų gastrolės tiek žiūrovams, tiek aktoriams. „Artėjant gastrolėms užplūsta nuostabūs jausmai – tai ne tik gražus abiejų teatrų jubiliejinių sezonų užbaigimas, primenantis „senus gerus laikus“, bet ir unikali galimybė Kauno trupei vaidinti didžiojoj scenoj, kol rekonstruojama mūsų scena“, sako Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas.
Jam antrina ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Martynas Budraitis: „Šios gastrolės – nepaprastos. Po keliolikos metų pertraukos atnaujiname glaudų svarbiausių Lietuvos teatro scenų bendradarbiavimą, juk jau kurį laiką tokio mąstelio apsikeitimo scenomis nebuvo. Svarbiausia, kad šios gastrolės taptų naujos perspektyvos, naujo kultūrinio bendravimo užtaisu. Juk visi esame „bendro katilo“ dalis, todėl turime ne tik sveikai konkuruoti, bet ir telktis, dirbti išvien.“
Į Kauną – monospektaklių ir nacionalinės dramaturgijos puokštė
Nors Kauno dramos teatras Didžiosios scenos kol kas neturi, LNDT pavyko suformuoti tikrai įdomią gastrolių programą iš kamerinių spektaklių. Kauno publikos numylėtiniai Valentinas Masalskis ir Birutė Marcinkevičiūtė-Mar ištikimi savo repertuarui. Kaune mažai kam matytas Patricko Süskindo „Kontrabosas“ – gurmaniškam vokiečių dramaturgijos mylėtojų skoniui. V. Masalskio režisuotą monospektaklį vaidina aktorius Šarūnas Puidokas. Tuo tarpu Birutė Mar savo monospektaklyje „Unė“ dar kartą kauniečiams primins iš jų miesto kilusios Holivudo aktorės Unės Babickaitės istoriją, o jos inscenizuotame Alessando Barico „Šilke“, kuriame kartu su B. Mar vaidina Gediminas Storpirštis ir džiazo dainininkė Andrė Pabarčiūtė, išvysime ir išgirsime poetiškai, šilku šlamantį šokio judesį, baltą muziką, subtilų jausmų „šilką“ ir po juo slypinčią paslaptį.
Vieno įdomiausių lietuvių rašytojų Antano Škėmos „Saulėtos dienos“ nukels Kauno teatro mylėtojus į Lietuvos praeitį, kuri anot režisierės Ramunės Kudzmanaitės, „kuo ilgiau gyveni, tuo artimesnė atrodo“. Panašiai pasijusime ir Sigito Račkio režisuotame Romualdo Granausko „Duburyje“. Tai klasikinio lietuviško romano inscenizacija, įdomi dar ir tuo, kad nukelia žiūrovą į gilų sovietmetį, kur kasdienybė dažnai skamba rusų kalba. Tuo tarpu, dokumentinėje pjesėje ir to paties pavadinimo spektaklyje „Bunkeris“ rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis mus grąžina į lemtingą Lietuvos istorijos momentą, kai daugeliui teko rinktis – būti ištikimam Lietuvos nepriklausomybės idėjai, ar vardan ramesnės ateities, parsiduoti priešams ir išduoti draugus.
Kaune svečiuosis ir vienas naujausių LNDT projektų – garsaus suomių režisieriaus Kristiano Smedso teatrinis eksperimentas „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Visus pagal F.Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ sukurto spektaklio vaidmenis scenoje be šviesų ir dekoracijų atlieka aktorė Aldona Bendoriūtė, o spektaklis skirtas tiksliai 27 žiūrovams. Vilniaus publikos įvertintą emocingą monospektaklį gali stebėti ir lietuviškai nesuprantantys žiūrovai – „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ sinchroniškai verčiamos į anglų kalbą.
LNDT scenose – rinktinis kauniečių repertuaras
Gerą nacionalinės dramaturgijos dozę kauniečiams „suleisiantis“ Nacionalinis dramos teatras į savo sales priims geriausius pastarųjų dviejų sezonų KVDT spektaklius. Tai – ir Auksinį scenos kryžių aktorei Tomai Vaškevičiūtei pelnęs spektaklis „Laimingi“ pagal Friedricho von Schillerio „Klastą ir meilę“, kuriuo režisierius Artūras Areima kreipiasi į atsakomybės už ištartą ar parašytą žodį nebežinančią SMS kartą. Tai pačiai kartai savo spektaklius adresuoja ir jaunu režisieriumi senokai nebenorintis vadintis Agnius Jankevičius, Kauno dramos teatre bandantis sukurti trilogiją pagal kanadiečio Daniel Danis pjeses. Šio sezono pradžioje jo pastatyti „Akmenų pelenai“ – šiuolaikiškai poetiškas, vizualus (scenografė Laura Luišaitytė nominuota Auksiniams scenos kryžiams) monologų spektaklis apie meilę, kuri reikalinga tam, kad galėtum gyventi toliau.
Vilniaus publikos išbandymo laukia ir režisūrinis aktoriaus Ričardo Vitkaičio debiutas prancūziškoje Jeano Dello ir Geraldo Sybleyraso komedijoje „Tegyvuoja Bušonas!“. Be proto juokingos situacijos, puikūs vaidmenys ir viena aktualiausių – ES paramos „įsisavinimo“ – temų žaibiškai išpopuliarino šią komediją Kaune. Ne mažiau populiarūs ir režisieriaus Rolando Atkočiūno statyti serbų dramaturgės Biljanos Srbljanovič „Skėriai“, kuriuose Gorano Bregovičiaus muzikos ritmu skleidžiasi šeimyninės istorijos, kurių tema – tėvų ir vaikų ryšio trapumas.
Kauno dramos teatras į Vilnių atveža ir čia jau populiarios Keistuolių teatro režisierės Agnės Sunklodaitės spektaklį „Kiškis pabėgėlis“. Linksmas muzikinis spektaklis vaikams rimta emigracijos tema ne mažiau aktualus ir tėvams. Pagal Liudviko Jakimavičiaus knygą „Lapė ir kaliošai“ pastatyto spektaklio programėlę-žaidimą lydi kompaktinėje plokštelėje įrašyta muzikinė pasaka.
Primename, jog kauniečių spektakliai LNDT scenoje svečiuosis gegužės 11–15 dienomis, o LNDT Kaune gastroliuos jau nuo šiandienos (gegužės 4–6 d.). Daugiau informacijos apie bilietus bei tikslus gastrolių repertuaras – www.teatras.lt ir www.dramosteatras.lt
Kovo 11 d. 17 valandą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks vakaras „Kada gi mūsų širdys atsivers?“, skirtas Justinui Marcinkevičiui atminti. Ištraukas iš jo dramos kūrinių, poetinės kūrybos ir vertimų fragmentus skaitys aktoriai Regimantas Adomaitis, Rimantas Bagdzevičius, Vladas Bagdonas, Algimantas Bružas, Eglė Gabrėnaitė, Dainius Gavenonis, Aldona Janušauskaitė, Doloresa Kazragytė, Algirdas Latėnas, Birutė Mar, Valentinas Masalskis, Vytautas Paukštė, Juozas Rygertas, Vytautas Rumšas, savo kūrybos dainas pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius atliks Aidas Giniotis ir Gediminas Storpirštis.
„Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas“, – apie garsiąją trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, pastatytą tuometiniame Lietuvos akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre rašė Justinas Marcinkevičius. Lietuvos nacionalinis dramos teatras didžiuojasi, kad Lietuvą žadinantys, telkiantys, įkvepiantys žodžiai, jo išsakyti Mindaugo, Mažvydo, Lauryno lūpomis, mūsų šalies žmonių širdis bei sielas pirmiausiai pasiekė iš šio teatro scenos.
Su Justino Marcinkevičiaus kūryba teatro mėgėjai pirmiausia susipažino 1961 metais, kai jo poemą „Kraujas ir pelenai“ Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatė Kazimiera Kymantaitė (scenografiją sukūrė Juzefa Čeičytė, muziką – Juozas Indra, šokius pastatė Juozas Lingys).
Netrukus tuometinio vyriausiojo režisieriaus Henriko Vancevičiaus iniciatyva sceną išvydo Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (1969, dailininkas – Feliksas Navickas, kompozitorius – Eduardas Balsys), „Katedra“ (1971, dalininkas – Feliksas Navickas, kostiumų dailininkas – Jonas Surkevičius, kompozitorius – Algimantas Bražinskas), Mažvydas“ (1978, dailininkė – Virginija Idzelytė, kompozitorius – Eduardas Balsys). Šie kūriniai formavo svarbiausio Lietuvos teatro veidą, budino tautos dvasią.
1981-aisiais, po keletą metų trukusios rekonstrukcijos, naują savo raidos etapą Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras pradėjo taip pat Justino Marcinkevičiaus kūriniu – dilogija „Prometėjas. Ikaras“ (dailininkė – Virginija Idzelytė, kompozitorius – Algirdas Martinaitis, scenos judesį kūrė Kęstutis Adomaitis).
Atgimstančiai, nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai ypač svarbi 1990 balandžio 13 dieną įvykusi Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ premjera – šį sudėtingą kūrinį su įkvėpimu išvertė taip pat Justinas Marcinkevičius, režisavo Jonas Vaitkus, scenografiją sukūrė Jonas Arčikauskas, muziką – Algirdas Martinaitis.
Paskutinį kartą Justino Marcinkevičiaus poetinis žodis iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenos skambėjo 2004 metais, kai Vytautas Grigolis pastatė „Giesmę apie Vorutos vilkolakį Mindaugą (pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Martinio Zyverto kūrinius; dailininkė – Virginija Idzelytė, kompozitorius – Antanas Kučinskas).
Neseniai Anapilin išėjusį iškilųjį poetą žiūrovams primins ne tik garsūs Lietuvos aktoriai, bet ir teatro fojė veikianti paroda, skirta Justino Marcinkevičiaus kūrinių pastatymams Nacionaliniame dramos teatre. Parodą iš savo fondų parengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Paroda veiks nuo kovo 10 iki balandžio 8 dienos.
Renginys nemokamas. Išankstinė registracija tel. (8 5) 26 29 771
Valentino Masalskio talentas – vienas ryškiausių reiškinių nūdienos Lietuvos teatre. Yra talentingų teatro žmonių, kurie vienaip ar kitaip atitinka kartų poreikius (vaidybos maniera, kalbos kultūra, net gyvenimo būdu), o Masalskis priešingai – paneigia kartos sąvoką. Jo karštligiškas įsijautimas į savo profesiją jau daugiau kaip tris dešimtmečius jaudina žiūrovus. Jis kuria savo teatrą, savo teoriją, ir tai tampa svarbiausiu atskaitos tašku. Vargu ar rasi kitą tokį aistra ir įvairiausiomis idėjomis spinduliuojantį teatro menininką, kuris taip aktyviai ginčytųsi ir teiktų savo pasiūlymus.
Iš atvirų ir aistringų pokalbių ryškėja ir Masalskio kelias, ir šio kelio ženklai: darbas Kauno valstybiniame dramos teatre, jo suorganizuotas „Menų sambūris“, kuriame jis debiutavo kaip režisierius (Vidmanto Bartulio opera „Pamoka“), kontroversiškų nuomonių sulaukę jo nepriklausomi projektai („…su Goethe’s „Faustu“) ir per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti spektakliai – Fiodoro Dostojevskio „Nuolankioji”, Thomo Bernhardo „Įpročio jėga” ir „Pasaulio gerintojas“, Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras”, Patricko Süskindo „Kontrabosas“, Tankredo Dorsto „Aš, Fojerbachas“, Marie-France Marsot „Laukim skambučio“.
Spektakliai, kuriuose vaidino, dabar vaidina arba režisuoja V. Masalskis, visada kvepia tam tikra teatro sensacija – net jei spektaklis ir nepretenduoja į režisūriškai emancipuotą žemę. V. Masalskį bet kokiu atveju malonu stebėti, žiūrėti, kartu su juo išgyventi sceninį gyvenimą. Jis gyvena teatru, mąsto juo, miršta jame.
Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė
Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, joje pateikiama detali aktoriaus ir režisieriaus kūrybinė biografija, kolegų mintys apie šią išskirtinę Lietuvos teatro asmenybę.
Keletas ištraukų iš knygos „Valentinas Masalskis: Ieškau teatro“
Aš netikiu narcisizmu, savimyla. Užmušti savy egoizmą – svarbiausia. Dėl to man artimas psichologas Alfredas Adleris. Jis apie tai kalba. Mes visi linkę į egoizmą.
Reikia nuolat auklėt save. Ne vaikus, o save. Jeigu tu išmoksi duoti, būsi lamingas bet kokioje profesijoje: ar būtum vairuotojas, ar kritikas, ar aktorius. Mačiau daug nelaimingų aktorių, kurie nemoka duoti. Jie nori šlovės, populiarumo, jie nori, kad jų pavardė būtų kalendoriuje, kaip sako Alfredas Jarry „Karaliuje Ūbe“, bet duoti jie pamiršę. Aš vis dažniau susiduriu su aktoriais, kuriuos reikia mokyti duoti. Jie niekam duoti nemoka. Jie nebenori duoti net žiūrovui.
Apie mirtį galvoju dažnai. Man atspirties taškas yra mirtis, todėl man lengva gyventi. Aš iš gyvenimo nieko ypč daug nenoriu paimti. Kai tik pradedu galvoti, kad esmė yra gyvenimas, tampu plėšrus: man reikia to, man reikia ano. O kai atskaitos taškas – mirtis, daug ko nebereikia. Pradedu kontroliuoti norus, imu nebeužgauti žmogaus, nesakyti bjaurasties, atsiranda noras dirbti. Bet kai pradedu galvoti apie gyvenimą ir užmirštu mirtį, noriu tik imti ir patenkinti begalinį savo ego. Paradoksas: kai galvoji apie mirtį – labai lengva gyventi.
Kai Vaitkus repetavo „Ūbą“, aš sėdėjau narvelyje. Vaitkus man davė paukščiuko vaidmenį. Įsivaizduok, aš tiek durnas, kad, penktadienį gavęs šitą vaidmenį, per savaitgalį pasidariau narvelį su virvutėmis, kurį po to patobulino dailininkė, ir iki išprotėjimo laukiau antradienio. Kai aktoriai atėjo į repeticiją skaityti tekstų, aš atsinešiau narvelį. Nes man čia jokio teksto netrūksta. Aš atsinešiau narvelį, įlindau į jį. Visi skaito tekstus, o sėdžiu tame narvelyje. Taip prasidėjo mano režisūros mokslas.
Aš su šypsena žiūriu į savo gyvenimą. Nėra baisiau, kai aktorius kalba apie buvusius vaidmenis. Visa tai buvo. Nėra jų. Viskas. Arba aš dar kuriu, arba tyliu. Vakar, pavyzdžiui, viename susitikime jaunimas manęs klausė, kokiuose filmuose vaidinau. Aš atsakiau, kad nežinau. Daug: po tris keturis per metus. Prancūzai manęs paprašė parašyti savo dosjė. Mane liūdina, kad dabar žmonės žiūri ne į akis, ne į veidą, ne į judesius tavo, o prašo kažkokių keistų dalykų. Juk gobšų ar kokį kitokį žmogų iš karto gali atpažinti. Man mano dosjė neįdomu.
Prieš pusantrų metų suvokiau, kad per tą tiesos sakymą daug praradau. Bent jau per įsivaizduojamos tiesos sakymą: man tai yra tiesa, kitam gal tai yra melas. Aš praradau draugus. Kartais net susimąstydavau, kas čia diriguoja, kad žmonės pradeda manęs vengti. Manydavau, kad gal yra piktas žmogus, kuris tai inspiruoja. Paskui pajutau, kad paprasčiausiai skirtingi žmonių idealai. Kitaip gyvenantis žmogus nenori su manim bendrauti.
Aš dabar kuriu, esu laimingas. Su trupe mes diskutuojame, dirbame, ir tai yra kūryba. Man nereikia įrodinėti, įtikinėti, būti vergu. Nebereikia duodant saldainį valandą įrodinėti, kad tai ne šūdas. Aš prarasdavau tiek jėgų… Arba duodi režisieriui „bombonkę“, o jis dar įvynioja į kokį popieriuką. Tai mane siutindavo ir aš tuo metu daug gėriau. Aš dabar ramus kaip belgas. Mes dabar visi lygūs, o tada buvo hierarchija.
Man atrodo, daugelis jų [aktorių] bijo, kad jiems reikės keistis. Daugelis bijo repetuoti, nes žino, jog teks atsisakyti reklamų, papildomo uždarbio, reikės vieną kitą knygelę paskaityti. Labai gerai yra pasakęs Kremeris: „Aukos tie, kurie su manimi irgi nėjo.“
Aš labai myliu visą aptarnaujantį personalą. Jeigu kartu su žmonėmis analizuoji vieną ar kitą problemą, atsiranda visai kitas santykis. Jeigu, pavyzdžiui, savo sumanymą išdėstai kokiam nors techniniam darbuotojui, jis tau, likus daugiau nei dviem mėnesiams iki premjeros, pasiūlys greitesnę darbų eigą, nors įprastai tokie darbai užbaigiami likus dviem dienoms iki premjeros. Arba girgždančias duris akimirksniu suteps, nors normalu būtų laukti savaitę.
Aš vaikystėje mėgau virtis saldainius (nes jų nebuvo), visokias manų košes. Kariaudavau aš tose košėse: uogas skandinu, jos skęsta, kariauja su manimi, aš užkariauju, valgau jas…
Man labai patinka vegetarai, aš galbūt irgi norėčiau toks būti. Bet neturiu teisės. Aš atsakingas žiūrovui, duodu jam ataskaitą, todėl privalau turėti energijos. Jeigu aš neužėdu – tikrąja to žodžio prasme – mėsos (valgau jos kiekvieną dieną), dingsta mano energija.
Dabar visai nenoriu būti jaunas. Būdami keturiolikos metų mes norime suaugti, kad galėtume parūkyti, išgerti vyno, kad mus leistų į kiną. O kai sulaukiame trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties, sakom: „O, jei aš būčiau jaunas.“ Vadinasi, mes neteisingai gyvenam, neevoliucionuojam, kažkas mumyse sustojo. Mūsų draugai, penkiasdešimtmečiai, kalba apie knygas, kurias perskaitė aštuoniolikos, dvidešimties metų. Kalba apie muziką, kurią girdėjo nuotrupomis arba kažkur apie ją perskaitė. Jie sustojo. Miltinis gražiai pasakė: „Auginkit savo sielą, kūnas tegul sensta.“ Jis turi senti, tai normalu.
Elitas yra tie žmonės, kurie reikalauja iš savęs daugiau, negu reikalauja aplinkybės. Tai yra motoras. Trumpai kalbant, elito atstovas yra fanatikas, amžinas studentas. Elito pasaulyje yra mažai.
Pastaruoju metu daug galvoju apie Euripido „Medėją“, moters ir vyro santykius. Šiandieniniame pasaulyje jie yra pakrikę, ligoti, neteisingi. Man, pavyzdžiui, rūpi, kodėl tūkstančiai įdomių moterų neranda sau partnerio? O tuščiavidurė mergaitė, turinti Barbės figūrėlę – randa. Hedonizmas pasiekė tokį lygį, kada per savo kūrinį menininkas bando spręsti asmenines problemas. Taip nebūna. Mes turime spręsti kitų problemas, visuomenės problemas. Jeigu menininkui neskauda, kas skauda kitam, prasideda saviraiška.
O jei man kas duotų 100 tūkstančių honoraro, vis tiek neužtektų. Duotų milijoną, aš jį išleisčiau taip pat sėkmingai, kaip ir tą 100 tūkstančių. Pinigai filosofinės problemos neišsprendžia. Mano draugai, išvažiavę į užsienį savęs pardavinėti, nieko neišsprendė. Parodyk nors vieną prostitutę, kuri yra turtinga materialiai? Nė vienos. Netgi jeigu jinai susikaupia kokį turtelį, ją sąvadautojas apiplėšia. Parsidavinėdamas nepraturtėsi. Bet kai tu įgyvendini savo idėjas, pinigų atsiranda natūraliai.
Dėl to man įdomu, kas privertė Medėją taip elgtis. Šiandien tokių moterų kaip Medėja yra daug. Seniau gal tai buvo atsitiktinumas, o dabar vaikus net į šulinį meta. Manęs nebedomina mergaitė, įmetusi vaikus į šulinį. Mane domina tai, kodėl šiandien ir būtent čia taip atsitiko.
O kas vyksta su moters kūnu? Aš nustebęs, kodėl moterys tiek daug kovodamos už savo teises, nekreipia dėmesio į tai, kad moters kūnas televizijoje ir visur kitur išnaudojamas gal ir gražiai, gal ir patogiai, bet tik tam, kad būtų pritraukiama prekė. Prekę geriau pirks, jeigu šalia bus graži moteris. Vyksta viešas prekiavimas moters kūnu, o mes tylime. Tai yra giliai paslėpti, subtilūs dalykai. Visa reklama laikosi ant septynių didžiausių žmonijos ydų, viena iš jų – puikybė.
Šiandien teatre sprendžiama daug socialinių problemų, kurios turėtų būti sprendžiamos visai kitoje vietoje, ir nematau, kad būtų sprendžiami egzistenciniai klausimai: jeigu nėra būties klausimo – „vardan ko mes čia esame“, jeigu nėra amžino klausimo „kodėl“ – liūdna. Jeigu visą gyvenimą galvosi, kaip sukasi žemė, rasi atsakymą. Jeigu galvosi, kodėl ji sukasi, būsi pasmerktas, apšauktas kvailiu, atstumtas, apspjautas – bet būsi kūrėjas.
Gyvenime būtina suasmeninti klausimą „kodėl“ ir niekada su juo nesiskirti.
Gal aš ne tos kartos žmogus, bet stebint šiuolaikinį postmodernistinį meną jo reliatyvumas be atskaitos taško mane pradeda erzinti, pradeda įgristi. Tai menas be krantų. Specialiai, lyg tyčia, užgožiama pozicija, specialiai, lyg tyčia, bijoma moralizuoti, įsipareigoti. Labai patogu plaukti pasroviui. Mene mes negalime atsisakyti paties svarbiausio dalyko – vilties. Jeigu mene nėra vilties, jis praranda egzistencinį klausimą. Viltis menui suteikia gyvybingumo, ilgesio, liūdesio… Klausimas tik, kiek mes tos vilties turim suteikti? Jeigu jos per daug, išeina kičas, per šviesu. Svarbu proporcijos. Kuriantis žmogus privalo išmokti jas jausti ir išlaikyti.
Kuo gyvenimas panašus į teatrą? Jeigu gyvenime pasibaigia veiksmas, pasibaigia ir gyvenimas. Jeigu lieka tik televizijos žiūrėjimas, gilinamasi vien į savo praeitį, nuotraukų sklaidymas, savo draugei pasakojant apie gyvenimą, jeigu atsiranda savimeilė, tuomet gyvenimas sustoja. Jeigu atsiranda įpročio jėga, gyvenimas sustoja. Gyvenimas yra veiksmas, judėjimas. Čia viskas kaip teatre. Jeigu mes teatre imituojame judėjimą, jis sustingsta, tampa negyvas.
Aktorius, režisierius, pedagogas Valentinas Masalskis
Kolegos – apie V. Masalskį:
Aktorius Šarūnas Puidokas: Valentino Masalskio darbo metodika – visiškai priešinga Vaitkaus, Nekrošiaus, Koršunovo. Jis nekuria jokios hierarchijos: aš – režisierius, tu – aktorius. Šiuo atveju jis ir negali to padaryti, nes pats vaidina. Bet net ir gyvenime bendraujant jis šito statuso neturi.
Kompozitorius Tomas Kutavičius: Masalskis yra spektaklio šerdis. Man rūpi ne iki tos šerdies prasibrauti, o tarsi įvilkti ją į muzikinį garsą. Aš ilgai galvą sukau, kaip tai padaryti. Tai – nepaprastai sunku.
Aktorė Eglė Gabrėnaitė: Pirmą kartą gyvenime supratau, kad pjesė teatre nėra svarbi. Nežinau, gerai tai ar blogai. Ir pirmą kartą man visiškai nesvarbu rezultatas. Yra Valentinas. Jį pažįstu labai seniai. Tačiau mėnesiai, praleisti dirbant su juo – vienas didesnių įvykių mano gyvenime.
Aktorius Marius Jampolskis: Tai žmogus, kuris visur ir visada repetuoja. Nebūna, kad jis atsipūstų ir būtų laisvas. Tai savybė, dėl kurios aš jį labiausiai vertinu. Jis niekada neišduoda savo profesijos. Nieko panašaus nesu matęs ir nemanau, kad dar gali būti kas nors panašaus.
Š.m. spalio 21 dieną (ketvirtadienį) Lietuvos kino studijos (LKS) didžiajame paviljone įvyks atsisveikinimo vakaras „Paskutinė vakarienė”. Jį organizuoja visuomeninis judėjimas „Taip” ir LKS patalpose laikinai įsikūrę kino atstovai, susivieniję po ,,Saulėtekio Studijos” vėliava.
Į renginį kviečiami visi tie, kurie dirbo LKS, kurie vaidino šioje studijoje statytuose filmuose, kurie juos kūrė ir vienaip ar kitaip buvo susiję su Lietuvos kinu. Kviečiami ir tie, kurie neabejingi Lietuvos kino likimui, kuriems rūpi LKS ir Lietuvos kino ateitis.
Vienas iš renginio organizatorių, „Taip” visuomeninio judėjimo pirmininkas Artūras Zuokas pasakė: „Labai gaila, kad LKS turime surengti ” Paskutinę vakarienę”. 2004 metais Vyriausybės padarytos privatizavimo klaidos jau nebeištaisysime, o šis vakaras yra tik dar viena proga prisiminti kino istoriją, filmus, jų aktorius bei režisierius. Belieka tik tikėtis, kad dabartiniai LKS savininkai įvykdys savo įsipareigojimus ir šalia Vilniaus, Skaidiškėse bus baigta statyti nauja kino studija”.
Kartu A.Zuokas paminėjo, kad, Vilniaus savivaldybei padedant, ,,Saulėtekio studijos” žmonės neliks be pastogės ir darbo vietos. Jiems bus suteikta galimybė persikelti į pramoninės paskirties patalpas Kirtimuose.
Jo įsitikinimu, Vilnius turi būti kino miestas, kuris telktų Lietuvos kino kūrėjus bei kviestų kino specialistus iš įvairių šalių filmus filmuoti Lietuvoje.
„Vilniuje būtina įsteigti kino biurą, kokius jau turi daugelis Europos sostinių, sukurti palankią mokestinę aplinką paslaugų eksportui ir tik tada galėsime konkuruoti su tokiais miestais kaip Praha, Ryga, Budapeštas, į kuriuos jau dabar filmų kurti važiuoja garsiausios kino studijos, režisieriai bei aktoriai, kartu atveždami miestams didelius pinigų ir darbo kiekius”, – kalbėjo „Taip” pirmininkas.
„Paskutinėje vakarienėje” turėtų dalyvauti tokie visuomenei gerai žinomi kino atstovai kaip: aktoriai: Vaiva Mainelytė, Vytautas Tomkus, Eugenija Pleškytė, Gražina Balandytė, Gražina Baikštytė, Eglė Gabrėnaitė, Stasys Petronaitis, Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Remigijus Sabulis, Kostas Smoriginas, Jūratė Onaitytė, Vidas Petkevičius, Antanas Šurna, Lina Braknytė, Valentinas Masalskis, Romas Ramanauskas, Eglė Gabrėnaitė, Dainius Gavenonis, Gabija Ryškuvienė,Saulius Balandis; režisieriai: Arūnas Žebriūnas, Gytis Lukšas, Šarūnas Bartas, Almantas Grikevičius, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Algimantas Puipa, Janina Lapinskaitė, Gytis Lukšas, Emilis Vėlyvis, Jonas Vaitkus; operatoriai: Jonas Gricius, Algimantas Mikutėnas; kino kritikai: Živilė Pipinytė, Gražina Arlickaitė, Skirmantas Valiulis, Rūta Oginskaitė, Jūratė Visockaitė.
Šią dieną LKS bus baigiamas filmuoti paskutinis filmas, atjungiamas vanduo, elektra ir pradedami Lietuvos kino studijos pastatų griovimo darbai.
LKS buvo privatizuota 2004 m. Tąkart už 100 proc. jos akcijų investicijų bendrovės „Hermis fondų valdymas” kontroliuojama įmonė „Telivesta” sumokėjo 14,15 mln. Lt. Vėliau ji LKS pastatus ir sklypą pardavė „MG Baltic” koncernui priklausančiai bendrovei „MG Valda”, ketinusiai jos teritorijoje pastatyti ekologiškus namus. O LKS pagal privatizavimo sąlygas turėjo išlaikyti veiklą bei persikelti į naujas patalpas, kurios šiuo metu statomos Vilniaus rajone.
Rudenį Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradės jubiliejinį 75-ąjį sezoną. Jame spektaklius kurs pasaulyje pripažinti, prestižiniu „Europos teatro naujosios realybės“ prizu ir daugeliu kitų apdovanojimų įvertinti režisieriai Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas ir Krystian Lupa iš Lenkijos.
Gegužės 14, 16 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą – spektaklį „Demokratija“. Pjesės autorius – Mindaugas Nastaravičius, režisierius – Paulius Ignatavičius.