Search Results for: "skaitytojo pusryčiai"
Ar gali vienoje scenoje tilpti mokslas ir menas, muzika ir šviesa, kosmosas ir gyvi žmonės? Pasirodo – kuo puikiausiai. Tai įrodė visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatatytas spektaklis visai šeimai „Kosmosas+“.
Rašau ne apie filmą, kurį jau mačiau, bet, kurį labai noriu pamatyti. Tai filmas „Pėdsakai“ („Tracks“), kuriame vaidina mano numylėtinė Mia Wasikowska ir sparčiai kylantis aktorius Adamas Driveris.
Už lango niūrus oras, kuris slegia mano nuotaiką. Tačiau yra daugybė būdų ją pasikelti. Pirma į galvą šovusi mintis – išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro, galbūt užuosiu ateinantį pavasarį! O galbūt nulėkti į sporto klubą ir taip atsikratyti neigiamų emocijų. Na taip, sportas – atgaiva kūnui ir sielai, tačiau ne šiandien… Šiandien norisi gulėti lovoje, įsijungti gerą filmą ir… ir tada mano smegenis persmelkia geniali mintis – noriu šokolado. Žinau, nuotaiką visada pakelia lengvai pagaminamas ir dangiško skonio šokoladinis pyragas. Vien pagalvojus, burnoje ima kauptis seilės! Nemeluoju, šio pyrago neparagauti yra tiesiog nuodėmė. O ir pagaminti jį gali kiekvienas.
Lietuvių literatūroje detektyvas – retenybė, todėl Dano Sėlio „Provincijos detektyvas“ neturėtų likti nepastebėtas šio žanro mėgėjų. Knyga akį patraukia ir viršelio dizainu, kurio autorė – Asta Puikienė. Juodame fone ryškiai išsidažiusios moters veidas. Juoda ir raudona: juodos akys, nuvarvėję antakių ir blakstienų dažai bei ryškiai raudonos lūpos ir skruostikauliai. Spalvomis žaidžiama tikslingai. Kadangi detektyvas susijęs su tamsiomis istorijomis, jo pavadinimas įrašytas juodomis raidėmis, o autoriaus pavardė – raudonom. Tai lyg intrigos pradžia: raudonas lūpas sieja su autorium galia kalbėti, pasakoti, tikėtina „kruvinas“ istorijas. Ketvirtame viršelio puslapyje intriga tęsiama: „Šio meistriškai supinto detektyvinio romano autorius apsisprendė likti nežinomas.“
Pastarieji pusę metų – tai buvo vienas iš sunkiausių mano gyvenimo etapų. Vasara buvo kupina vienatvės, liūdesio ir didelio nuovargio. Padėjus tašką šios nemalonios istorijos pabaigoje, susidūriau su man artimų žmonių skausmu, praradimais ir gyvenimiškomis abejonėmis – momentais, kai ,atrodo, nebegalėsi pakilti iš bedugnės. Tai buvo dar sunkiau – stebėti draugo ašaras, kurias nežinai kaip sustabdyti.
Deja, šįkart jokio creme brulee ar šiupininės. Šioje neapdairiai rašomų raidžių ir receptų klestėjimo eroje – jų ir taip apstu. O juk vis vien ištinka badas. Kultūrinis.
Gal ne visi sutiks, bet mano galva, asmenis profilis socialiniame tinkle – vieša erdvė. Ypač, kai tave seka 14 tūkstančių skaitytojų. Taip pat manau, kad esant viešu asmeniu reikia galvoti, ką sakai ir ką darai viešoje erdvėje. Rodyti pavyzdį vaikams ir jaunuoliams, taip sakant. Ir beraščiams kolūkiečiams, kuriuos taip geranoriškai šviečia A. Užkalnis. O kadangi (ne)gerbiamas autorius tai gana dažnai bando aplinkinių veidus į jūrą sukti, aš irgi bandysiu jo pėdomis sekti, savo sovietinio mąstymo atsikratyti. Intensyviai konspektuoju mokytojo pamokas ir su kitais dalinuosi – kad tik skaisčiau vakarų saulė Lietuvoje šviestų ir vėjai debesų nuo Rusijos pusės į mūsų padangę neneštų.
Visų pirma, nesu hipsterė. Antra, nesu ir profesionali fotografė – turiu nepigų aparatą, bet jį išsitraukiu per atostogas arba kai ateina nenumaldomas noras nufotografuoti savo miegantį kačiuką. Tačiau su fotografija susiduriu tikrai labai dažnai, nes dirbu tokiame darbe, kur nuolatos reikia ieškoti, redaguoti ir pateikti įvairiems kanalams gražių žmonių nuotraukas, ir būtent hipsteriškas.
Kadangi šį mėnesį „Skaitytojo pusryčiai“ sulaukė didelio jūsų susidomėjimo, o pirmadienių, kuomet publikuojame šios rubrikos straipsnius, nepadaugėjo, sukamės iš situacijos ir jūsų konkursinius tekstus publikuojame neskaitytojųpusrytinėmis dienomis. Šiandien pristatome net du kelionių dienoraščius – Indrės įspūdžius, keliaujant autostopu į Prahą, ir Monikos nuotykius Romoje. Smagaus skaitymo!
Gyvenimas pilnas įvairiausių malonumų ir kiekvienas yra skirtingai artimas individualiems žmonėms. Nuo pat mažumės, kai kalbėjimas nebuvo man lengva užduotis, ką jau kalbėti apie sunkiausių žodžių suvokimą, manyje užsižiebė maža ugnelė stebint spalvotame ekrane judančius personažus, įgarsintus man nesuvokiama kalba.