Search Results for: "rankų darbas"
Peru vietinių drabužiai tokie, kokius juos matome šiandien, tapo inkų civilizacijos tradicijoms susijungus su ispanų papročiais. Ypatingai šį sąlytį atspindi suknelės, išlaikiusios inkams būdingas spalvas bei raštus ir ispanų valstiečių drabužių siluetus.
Giliausios tradicijos išlikusios tose šalies vietose, kur skurdas labiausiai įsišaknijęs. Žinoma, drabužiai vietinių yra audžiami rankomis. Vieno jų gamyba gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Visi audimui naudojami siūlai apdoroti rankomis: pirmiausia – nukerpama avis, lama ar alpaka, jų vilna išvaloma ir susukama į rites. Kerinčios spalvos išgaunamos tik natūraliu būdu – dažant vilną kalnuose randamais augalais ir mineralais.
Su Ernestu Zacharevičiumi susitikome simboliškoje vietoje – Šiuolaikinio meno centro kavinėje. Ernestas – gatvės menininkas iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantis Malaizijoje ir žinomas visoje Europoje bei Pietų Azijoje. Šiomis dienomis jis daug keliauja dalyvaudamas gatvės meno festivaliuose. Neaplenkė ir Lietuvos. Čia jis užtruko vos porą savaičių, o kaip priminimą apie save paliko piešinį ant buvusio kino teatro „Lietuva“ sienos, atidariusį ir pirmąjį Vilniaus gatvės meno festivalį.
WWOOF – tai ne sunkus atodūsis, nukasus sniegą kieme. Ši santrumpa išvertus iš anglų kalbos reikštų – „Plačios pasaulinės galimybės ekologiškuose ūkiuose“. Toks savanorių tinklas įkurtas tam, kad būtų populiarinamas ekologiškas gyvenimo būdas, keičiamasi turima patirtimi.
Liepos 19 dieną 13 val. radijo stoties „Power Hit Radio“ eteryje įvyks 80-ųjų skambesį menančio darbo „Pretender“ premjera.
Horoskopai padeda ne tik numatyti, kas gali įvykti šiandien, bet ir priimti rimtus gyvenimo sprendimus. Nežinote, koks darbas jums tinka? Žvaigždės tikrai žino!
Parduotuvių vitrinos, mugių prekystaliai, internetiniai puslapiai ir tinklaraščiai, fotoalbumai socialiniuose tinkluose mirgėte mirga nuo papuošalų gausos, nuolat leidžiamos knygos apie dekupažo techniką ir karoliukų vėrimo ypatumus, skelbimai kviečia lankyti kūrybinius kursus – rodos rankdarbių menas išgyvena tikrą renesansą!
Tikrai būtų sunku ginčytis, kad rankų darbas ir originalumas išgyvena savo aukso amžių – daugelis svajojame būti išskirtiniai, puoštis vienetiniais drabužiais ir aksesuarais, gyventi gražiai dekoruotuose namuose, valgyti sveiką ir gurmanišką maistą. O ką daryti, jei kišenėse švilpia vėjai? Taip, teisingai, plėtoti „Pasidaryk pats” kultūrą! Deja, mikliųjų rankų ir lakiųjų vaizduočių savininkai, savo DIY idėjomis besidalinantys internete, kartais tikrai persistengia… Jūsų dėmesiui – 7 „Pasidaryk pats“ idėjos, kurių, prašome jūsų, nekartokite nei namie, nei kur nors kitur…
Lengvi ir prabangūs audiniai, plunksnos, žėrintys karoliukai ir itin kruopštus rankų darbas. Aukštosios mados savaitė, vykstanti mados sostine tituluojamame Paryžiuje, yra viena iš retų progų, kurios metu galima išvysti tiek ištaigingų, paslaptimi ir prabanga dvelkiančių vienetinių kūrinių.
Ir nors vis dažniau prabylama apie lėtą aukštosios mados mirtį ir karščiausias tendencijas atitinkančių masinių gaminių įsiviešpatavimą, vienetinių drabužių pristatymai vis dar priverčia aikčioti iš susižavėjimo ir nuostabos. Didžiausiu skirtumu tarp aukštosios mados šedevrų ir kasdienės aprangos visada išliks nepriekaištinga kokybė, itin brangūs audiniai, kurių metro kaina prasideda nuo 150 JAV dolerių, bei kruopštus rankų darbas. Visi Haute Couture modeliai matuojami, kerpami bei siuvami rankomis. Atsižvelgiant į modelio sudėtingumą, siuvėjas profesionalas kostiumo kūrimui sugaišta nuo 100 iki 150 valandų, o prabangios vakaro suknelės pasiuvimui jis neretai paskiria net 1000 darbo valandų. Dėl kruopštaus rankų prisilietimo šie modeliai atrodo kur kas prabangiau ir išskirtiniau. Juk dėvimosios mados pristatyme niekada neišvysite suknelės, siuvinėtos 50 tūkst. Swarowski kristalų bei sveriančios 70 kilogramų. Žinoma, šių drabužių kaina taip pat nepalyginamai didesnė. Dieninių suknelių kainos prasideda nuo 20 tūkst. JAV dolerių, o vakarinei suknelei tektų išleisti mažiausiai 60 tūkstančių.
Nepaisant tokių didelių kainų, aukštoji mada nėra pelningas verslas – kolekcijos labiau reikalingos išlaikyti mados namų prestižą. Ypač skaudžiai mados pasauliui sudavė finansų krizė, dėl kurios gerokai sumažėjo brangių drabužių pardavimai. Dėl smukusių pajamų ir išaugusių sąnaudų net ir visame pasaulyje puikiai žinomi vardai ėmė balansuoti ant bedugnės krašto, o kai kurie neišsilaikė versle. Net tokie garsūs ženklai kaip „Prada“ ar „Versace“ neišvengė nuostolių.
Aukštosios mados pristatymų taip pat neaplenkė ir pasaulio nelaimių atgarsiai. Mados namai Chanel bei Giorgio Armani skyrė savo kolekcijas cunamio ir žemės drebėjimo aukoms Japonijoje pagerbti. Elegancijos karaliumi vadinamo Armani kurti modeliai dvelkė tolimaisiais rytais – ant podiumo plazdėjo japoniškas šilkas, margintas gėlių motyvais, modeliai vilkėjo drabužius, kurių siluetai priminė tautinius japonų drabužius – kimono.
Norėtųsi išskirti dar dviejų dizainerių kolekcijas – Giambattisto Valli bei Elie Sab. Pastarojo dizainerio kolekcija užburia savo lengvumu, spalvų švelnumu bei audinių kokybe – modeliai pasiūti iš aukščiausios kokybės šilko bei taftos, siuvinėtos kristalais. Ne veltui, po šio dizainerio pristatymų visos suknelės kaip mat nuperkamos Holivudo žvaigždžių. Giambattista Valli kolekcija taip pat užburia savo išskirtine prabanga – plazdančiomis suknelėmis, puikiai parinktomis spalvomis bei siluetais.
Aukštosios mados savaitėje buvo galima išvysti ir lietuvių veidų. Garsiųjų „Christian Dior“ mados namų kolekciją demonstravo lietuvė Julija Steponavičiūtė.
Parengė Ieva Varkojytė
Nuotr. Style.com
Panama (galvos apdangalas) – tai ne tik individualaus stiliaus detalė, bet ir rūsti būtinybė.
Šis galvos apdangalas tapo neatsiejamu keliautojų atributu. Panamas pasididžiuodami dėvėjo: Napoleonas, Vinstonas Čerčilis, Nikita Chruščiovas, Haris Trumenas ir žymusis Al Kaponė. Panama – tai madingas Ekvadoro šedevras, iš paplūdimio ryžtingai įsiveržęs į miesto pilkumą.
Panama iš Panamos?
Egzistuoja nuomonė, kad žymaus galvos apdangalo pavadinimas “panama” kilo iš šalies, kurioje jis buvo pirmą kartą pagamintas. Ši nuomonė klaidinga. Prekybiniame Panamos uoste apsukrūs pirkliai tiesiog pelningai pardavinėdavo šiuos nuostabius galvos apdangalus jūrų keliautojams. Panama (galvos apdangalas, gaminamas iš žolinio augalo) atsirado XVII a. Indijoje. Iki mūsų dienų išlikęs gerai žinomas pavadinimas “panama” atsirado 1880 metais, kuomet buvo pradėtas statyti Panamos kanalas, tačiau, deja, maliarija, geltonoji karštinė ir nuošliaužos nusinešė beveik 22000 gyvybių, todėl statyba buvo nutraukta. Oficialiai kanalas buvo atidarytas 1914 metais ir tai kainavo dar beveik 6000 gyvybių.
Montecristi panama
Tikra panama telpa mažoje medinėje dėžutėje ir visiškai nesideformuoja!
Pirmasis galvos apdangalo variantas buvo pagamintas iš nendrių ir panorėjus sužinoti, ar panama yra tikra, reikėjo susukti ją į vamzdelį. Jeigu apdangalas nesutrūkinėdavo – tai būdavo originali panama, kuri, tiesą sakant, kainuodavo “gerą pinigą”. Šiandien galite išgirsti dar vieną labai populiarų panamų pavadinimą “Montecristi”. Būtent taip vadinasi gyvenvietė, kur gaminamos šios skrybėlės. Panamos gaminamos iš ploniausių žolinio augalo Carludovica palmata pluošto. Būtent todėl panamos atrodo labai grakščiai, lengvai susivynioja ir be problemų telpa mažoje medinėje plunksninėje, kurią patogu nešioti su savimi. Būtent toks pavyzdys buvo pademonstruotas 1900 m. pasaulinėje mugėje. Po jos šis ekologiškas galvos apdangalas užkovojo visą pasaulį.
Carludovica palmata – augalas, iš kurio gaminamos originalios panamos
Rankų darbas
Šių dienų panama – tai medžiaginė kepurės variacija minkštais kraštais, nepasitraukianti iš mados jau nuo praeito amžiaus pradžios. Anksčiau buvo manoma, kad šį galvos apdangalą dėvi tikri džentelmenai. Panama – tai elegancijos, prabangos ir pasiturėjimo simbolis. Šio galvos apdangalo gamyba – tai savotiškai magiškas procesas.
Panamos gamyba rankiniu būdu
Pirmiausia, tikras panamas gamina tik rankiniu būdu. Pradžioje renkami specialūs augalai bei viskas daroma griežtai stebint Mėnulio fazes, kadangi būtent Mėnulis nulemia medžiagos, iš kurios bus gaminama panama, kokybę ir elastingumą. Antra – meistras gali “kurti” šedevrą tik auštant arba prieblandoje, kadangi karštis neigiamai veikia pluoštą ir jis tampa nebeelastingas. Trečia – tikri meistrai, gebantys supinti panamas, gali būti suskaičiuoti ant rankų pirštų ir vertinami brangiau už auksą. Vieną kepurę meistras gali gaminti iki pusmečio. Rezultatas vertas pastangų!
Su kuo dėvėti panamą?
Vyriška montecristi panama
Elegantiška, neįtikėtinai plona, praktiškai besvorė dramblio kaulo spalvos skrybėlė, kurią tikri džentelmenai dėvi tik su šviesiu lininiu kostiumu – tai nepriekaištingo skonio ir pagarbos klasikai pavyzdys. Rausvai pilkos spalvos panama niekada neapleisdavo mados, nuo pat 1900 metų ji buvo laisvės ir puikaus stiliaus šalininke. Šis galvos apdangalas suteikia ne tik stilingos išvaizdos, bet ir apsaugo tiek galvą, tiek veidą nuo saulės – tai labai praverčia karštomis vasaros dienomis. Panama – tai nepakeičiamas aksesuaras tiek paplūdimyje, tiek mieste.
Prezidentas Obama su panama
Keisčiausia tai, kad panama sėkmingai konkuruoja su prabangiausiais akiniais nuo saulės. Vyrai gali dėvėti panamą su šortais, vasariniais marškiniais, marškinėliais su V-formos iškirpte ir, kaip jau ir minėjome, lininiais kostiumais. Šiandien panamos gali būti pagamintos iš ko tik panorėsit: šiaudų, medvilnės, tinklelių, kitų medžiagų. Panamų kraštai gali būti kiek nulėpę arba tiesūs, svarbiausia – kad kraštai švelniai, koketiškai ir efektingai pridengtų dalį veido.
Panamos, pagamintos iš ekologiškų medžiagų, yra labai paklausios visame pasaulyje, ypač Europoje. Be to, šiandien panamą dėvėti yra labai madinga. Pabaigoje norėtume paminėti, kad Montecristi ir Panama – tai ne tik kurortų, bet ir puikių galvos apdangalų pavadinimai.
„Lietuvių tradicija susirišti ar nusipirkti verbą paskutinį sekmadienį prieš Velykas vis dar gyva“, – tikino Stanislava Rynkevič, viena garsiausių verbų rišėjų Lietuvoje. Pirmąją verbą surišusi prieš 46 metus, Stanislava kartu su dukra išmaišė visą pasaulį, pristatydama savo kurtus žolynus, vadinamus Vilniaus verbomis. Svečiuojantis Indijoje, tenykščiams gyventojams teko aiškinti, kad šios, valandų valandas rankomis rištos verbos nėra medžiai, kurie užauga savaime.
Vilniaus verbos – spalvingiausios
Verbas rišo Stanislavos seneliai ir proseneliai, o šiandien jai pačiai padeda dukra Alina. „Tai ne tik tradicija, puoselėjanti tautos papročius, tai – mūsų šeimos amatas“, – pasakojo gražiausių verbų pynėja tituluojama Stanislava.
Prieš pusšimtį metų pati auginti žoles verbų rišimui pradėjusi Stanislava pasakojo, kad jau ir tuomet 50 kilometrų spinduliu nuo Vilniaus šio krašto verbos buvo laikomos itin prašmatniomis. Šiandien Vilniaus verbas, kurios nuo kitų Lietuvoje pinamų verbų skiriasi spalvų bei skirtingų augalų gausa bei pasipūtusiomis smilgų puokštėmis viršūnėlėse, riša ir kituose Lietuvos kraštuose. Jos ypač vertinamos svečių iš užsienio, kurias daug kas perka kaip skiriamuosius lietuviškus etnografinius suvenyrus.
Indijoje nepatikėjo
„Mūsų gamintas verbas esame pristatę daugumoje Europos šalių. Lankėmės Kanadoje, Anglijoje, o štai verbas nuvežus į Indiją teko įrodinėti, kad jos – ne savaime užaugę medžiai, o Lietuvos liaudies meistrų rankų darbas. Susidomėję Indijos gyventojai klausėsi mūsų pasakojimo, kaip verbas piname rankomis iš vasarą užaugintų, sudžiovintų, kruopščiai surūšiuotų ir nudažytų žolelių“, – atskleidė Stanislava Rynkevič.
Ilgiausia – 2,5 metro
Liaudies meistrė pasakojo, kad jos rišamų verbų ilgis siekia nuo pusės metro iki 2,5 metro ilgio. „Pirkėjų mėgstamiausios šiek tiek trumpesnės, 0,5-1,5 metro ilgio verbos, mat didžiosios ne į visų namus telpa“, – juokavo Stanislavos dukra Alina. „Prieš Verbų sekmadienį dar rudenį pradėtas gaminti verbas pardavinėjame vilniečiams“.
Vilniaus verbų rišėjų verbas vilniečiai balandžio 15-17 d. nuo 11 iki 20 val. galės apžiūrėti ir įsigyti prekybos centre „Panorama“.