Search Results for: "pasakose"
Įvairių gudrybių griebiamasi norint sulaikytiems ar bausmę atliekantiems asmenims perduoti draudžiamus daiktus. Jie slepiami maisto produktuose, drabužiuose, knygose ir kitur. Šįkart draudžiamą daiktą vidurnaktį nešė katinas.
Balandžio 18-osios vakare Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės budėtojas stebėjo vaizdus stebėjimo kamerų monitoriuose. Tuoj po vidurnakčio budėtojas vidiniame areštinės kieme pamatė katiną.
Būna, kad kartkatėmis koks murklys pro vartų apačią įlenda kieman, ir dėmesio niekas į jį nekreipia. Bet šiojo labai jau oraus, išpuoselėto ir tikrai sočiai maitinto būta. Niekas jo nedomino, nieko jis nebijojo ir drąsiai tapeno vienos kameros link. Atsėlino ir atsitūpė prie lango. O tada… pro kameros, kurioje gyvena administraciniu areštu nubausti žmonės, langą išlindo iš žurnalo susukta tūtelė ir nukrypo katino link. Tas neišsigando – tupėjo lyg prikaltas, niekur nuo lango nesitraukė, nes atnešė, matyt, šeimininkui dovanėlę – makaronų pakelį.
Jį paėmęs areštinės budėtojas rado mobilųjį telefoną ir kortelę su PIN ir PUK kodais. Istorijos, panašios į pasaką, pabaiga nelaiminga – norai neišsipildė!
Kur atsiduria princesės iš pasakų su laiminga pabaiga, ir kas būtų, jei pabaigos nebūtų?.. Retorinis klausimas, į kurį galima būtų atsakyti tik pasitelkus lakią vaizduotę. Romantiškos pasakų istorijos dažniausiai baigiasi laimingai, gal dėl to ir baigiasi, nes tolimesnis gyvenimas tėra tai, ką galime pamatyti kasdienybėje, su ją lydinčia rutina, kuri neegzistuoja tik tol, kol tęsiasi pasaka. Nemažai panašumų galima pamatyti ir realiose meilės istorijose – pradžia intriguoja, jaudina, suteikia laimės pojūtį. Vėliau, vadinamoji laiminga pabaiga, kuri dažniausiai akomponuojama vestuvių varpų skambesiu, tėra kasdienybės, rutinos, gyvenimiškų rūpesčių pradžia.
Gegužės 26 d. Vilniaus menų fabrike „Loftas“ padvelks Islandija – ant scenos lips vieną įdomiausių ir originaliausių šiuolaikinės islandų muzikos atstovių – lyriškoji islandų vokalistė Sóley. Islandų multiinstrumentalistė, meistriškai įvaldžiusi pianiną, gitarą ir daugelį kitų muzikos instrumentų, nesunkiai įminė paslaptį, kaip suvirpinti ir giliausias žmogaus sielos stygas.
Nėra pasaulyje kito tokio konditerinio kepinio, kuris labiau simbolizuotų Kalėdas nei imbieriniai sausainiai. Šio deserto istorija skaičiuoja jau daugiau nei 4000 metų ir siekia net senovės Kinijos laikus. Būtent ten pradėta auginti imbierų šaknis, kurios Šilko keliu atkeliavo į Europą.
Vilniuje liepos 12 d. pirmą kartą vyks „Arklio Dominyko pasakų festivalis“. Renginio metu tėvai su vaikais, padedami profesionalių rašytojų ir animatorių, kurs ir iliustruos pasakas. Šventės iniciatorių – Vytauto Kernagio fondo vadovo Vytauto Kernagio ir vaikų rašytojo Vytauto V. Landsbergio – teigimu, šilta ir šeimyniška festivalio nuotaika paskatins patikėti pasakomis ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.
Nuo senų senovės lietuviai duoną suasmenindavo ir sudievindavo: ji minima pasakose, priežodžiuose ir patarlėse, jos gausu net iki šių dienų išlikusiuose ritualuose. Tikėta, kad pašventinta duona gelbsti nuo gaisro ir ligų, nuo nužiūrėjimo, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo, o įsiūtas gabalėlis į švarką – kare nuo kulkų. Net šiais laikais duona – būtinas lietuvio pietų stalo atributas, kurią galima panaudoti kur kas išradingiau nei tik užkandant sriubą ar salotas. Desertus iš duonos, puikiai tinkančius šventiniam Kūčių ar Kalėdų stalui, siūlo UAB „Biržų duona“ maisto technologė Rasa Kubiliūnienė.
Tomas Rimydis, tituluotas vienu geriausių dabartinių Lietuvos šefų – be kruopelės arogancijos, griežtas, bet teisingas, kryptingai siekiantis tikslo, altruistiškas, bet tik su tais, kurie to nori, atsidavęs šeimai ir mylintis Lietuvą. O ypač Lietuvos žemėje užaugintas bei subrandintas natūralias gėrybes. Jūsų dėmesiui – nuoširdus ir motyvuojantis, kupinas teisingų patarimų ir suteikiantis peno susimąstymui Tomo Rimydžio padėkos žodis gyvenimo mokytojams ir patariamasis balsas būsimiems šefams.
Ar tikrai visada gėris nugali blogį? Gyvenime, labai gaila, bet, ko gero, ne, tačiau pasakose – visada. Optimistiškai nusiteikę sekame seną gerą pasaką apie dvylika brolių juodvarniais lakstančių.
Šiandien kassavaitinėje rubrikoje Ketvirtadienio liaudies pasaka nebus beveik jokio moralo, bet bus daug juoko. Esame ramūs, kad šios pasakos vaikystėje prieš miegą negirdėjote, tad nėra rizikos pasikartoti. Tai šių dienų liaudies pasaka, su šiandieniniais herojais apie gerį ir blogį.
Sėdžiu prie savo senutėlio, dar mano tėčiui priklausiusio, rašomojo stalo ir lyg girdžiu: beldžiasi. Apsidairau nelyginant katinas, išgirdęs skanėstus, barškančius dėžutėje. Garsas pasikartoja. Po akimirkos kitos suvokiu, kad tai stalčiuose kažkas nerimsta. It šnipas tyliai prisėlinu ir sukaupusi visą drąsą pradarau viršutinį stalčių. Vaizdas nedžiugina. Tuoj susigriebiu, kad reikėjo klausyti mamos ir susitvarkyti, nes dabar atrasti triukšmadarį dar sunkiau. Nuvijusi šias mintis mikliai apžvelgiu visą būsto turinį: pora neišsiųstų laiškų, pora gautų, karoliukai, pieštukai, siūlai, žiū – jau lyg ir pelės kokios tai būta… Staiga pamatau senutėlį sąsiuvinį, kurio viršelį kadais žirklėmis „padailinau“. Puikiai žinau, kad jis ramių ramiausias turėtų būti. Dairausi toliau…