Search Results for: "martynas gedvila"
Martynas Gedvila, straipsniai: Kino teatrai Lietuvoje: mažieji dovydai prieš „Forumo“ Galijotą? Artūras Tereškinas: „Tradicinę vyriškumo sampratą reikia griauti“ NSO Lietuvoje:…
Garsus JAV investuotojas, ekonominių teorijų kūrėjas ir rašytojas Robertas Toru Kiyosaki teigia, kad svarbu ne tai, kiek pinigų uždirbi, o kaip sugebi juos išlaikyti. Šia mintimi ir vadovavomės rengdami kovo mėnesio „Laikas.lt“ numerį, kurio tema – pinigai.
Juk gali uždirbti ir daug „nulių“, tačiau iš jų nebus didelės naudos, jei nemokėsi pinigų taupyti ar investuoti. Kaip mūsų žurnalistei pasakojo finansų ekspertai, išmintingas finansų valdymas – tai visų pirma pajamų didinimas, todėl įvadiniame straipsnyje pabandėme išspręsti dilemą, kaip įvairiomis gyvenimo situacijomis taupyti pinigus.
Taip pat pakalbinome įvairiose šalyse gyvenančius jaunus žmones ir paklausėme jų, kaip jie sugeba išsilaikyti svetimoje šalyje. Ir ne tik išsilaikyti, bet ir išties daug pasiekti. Viena iš išvadų – svarbu ne šalis, o ryžtas ir didelis užsispyrimas. Jei jų turi, – daug pasieksi visur, o gyvenamoji vieta – tik priedas.
Nors, žinoma, gyvenant svetur ne visada lengva, nes tenka taikytis prie svetimų papročių, kaip pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenančiam turkui kebabinės savininkui Ahmetui, kuriam lietuvių įprotis kebabus valgyti su padažu ir kopūstais – išties keistas.
Gražaus ir šilto pavasario!
Vyr. redaktorė Rasa Barčaitė
Redaktorė Dovilė Raustytė
Autoriai: Ina Peseckienė, Goda Raibytė, Martynas Gedvila, Karolis Vyšniauskas, „Goodlife photography“, Vytenis Škarnulis, Sandra Sereikaitė
Kalbos redaktorė Edita Matonytė
Dizaineris Tomas Mozura
Viršelis
Su redakcija galite susisiekti:
tel. +370 660 05 831
el. paštu [email protected]
Dėl reklamos kreipkitės:
Aina Kunigėlytė, tel. +370 660 05 832, [email protected]
UAB „Baltic Net Media“, Geležinio Vilko g. 18A, Vilnius
Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.
Laikas.lt žurnalų rasite šiose vietose:
Vilniuje: verslo centruose, „ Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Submarinas“, „Pica ir Kava“, „Bermudai“, „Tamsta,“ „Briusly“, „Sotas“ „Paparazzi“, „Bambalynė“, „Orgazmus “,„Du drakonai“, „Cozy“, „Show Makers“ šokių akademija, „Pink Milk shake“, „Pasaka“, ISM, VGTU, TVM, VIKO, VPU, VU, MRU, VVTA, VDK, VDA, mokykla ELC, „Crustum“ PC „Ozas“, „Sushi Express“, „Sushi House“, „InDay Sushi“ Vilniuje, „Take Way“, „Milkshake Bar“, „People Bar“, „Guru“, „Livin“, „Kibin Inn“, „Wok to Walk“, „Skalvija“, „B bar“, Užupio picerija, „Prie angelo“, „Domino” teatras, Jaunimo teatras, Itališka vyninė, „Bunte Gans”, „Gringo“, „Balti drambliai“, „Coco“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Bix“, „Artistai“, „X club shop“, viešbučiai „Congress” ir „Adelita”, Kongresų rūmai, Menų spaustuvė, Užupio kavinės terasa, „SPA Vilnius DIA“, „Vero Cafe“, vyninė „Vinchenzo mimoza“, „Šviežia kava“, Daiktų viešbutis, „Mint vinetu“, „Beer barell“, „Park Inn“, „Brandevino“, „Pitstoppizza“, „RawRaw“, „Žėrutis“, „Gaudos SPA namai“, „Alaus namai“, „Muskatas“, „Puntukas“, „Jalta“, grožio salonai: „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, kinų masažo centras QI ANMO, „Gorky Bar“, „Studio 9“, „The Room“, „Meat Lovers Pub“.
Kaune: verslo centruose, „Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Sandija“, „Ramzis II“, VDU, KTU, „Blue orange“, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“ kavos namai, „City Cafe“, „Bella Italia“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Sushi express“, „Coffe inn“, „Vero Cafe“, „Buon Giorno Taverna“, „Groovy“, alaus pub’as-krautuvėlė „Gyvas“, „Pjazz Oldtown“, „Chocolaterie“, YZYbar, kavinė „Kultūra“, Kauno kamerinis teatras, „Radharane“, „101 Kepyklėlė“, „Pas Romano Paolo“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“ ir kt.
Šiauliuose – „Centro šokoladinė“.
Visoje Lietuvoje – „SPA Vilnius SANA“.
Naujas numeris išeis kovo 5 dieną.
Viena didžiausių mūsų pasaulio mįslių – milijardais neuronų apraizgytos žmogaus smegenys, leidžiančios jam vadinti save protingiausiu planetos gyvūnu. Jų veiklos principas ir nepaprastos galimybės masina iki šiol – mokslininkai nuolat bando sukurti žmogaus proto kopiją, protingą mašiną.
Dirbtinio intelekto mokslas skirtas būtent šiam tikslui, tai yra, protingų robotų, kompiuterių, visiškai ar iš dalies savarankiškai mąstančių mechanizmų kūrimui. Tokių mechanizmų pritaikymo galimybės neribotos: vairavimas, aptarnavimas, slaugymas, pavojingas arba juodas darbas ir t. t. Svarbu pastebėti, kad dirbtinis intelektas ne visuomet mėgdžioja žmogų – į šią sąvoką įeina ir tokie įvairiausių sričių moksliniai bei technologiniai pasiekimai, kaip automatinė pavarų dėžė ar orų prognozėms naudojami kompiuteriai.
Lietuvoje – robotų varžybos
Andrius Mikonis, VU Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros doktorantas, sako, kad Lietuvoje dirbtinis intelektas dar nėra taip toli pažengęs, kaip pasaulyje: „Vieni labiausiai žinomų pasiekimų – pašnekovai (angl. chat bots), sumo robotai ir šiemet KTU surengtos Robotų intelekto varžybos.“ Jos siūlė įspūdingą reginį – robotai turėjo savarankiškai, be nuotolinio valdymo ar kitokio žmogaus įsikišimo, įveikti tam tikras kliūtis, paimti krovinį ir atgabenti iki nustatytos vietos.
Robotai-pašnekovai yra žinomi interneto pokalbių gerbėjams, pavyzdžiui, „mIRC“ programos vartotojams. Pokalbių kanaluose įvairias funkcijas neretai atlieka automatizuoti pašnekovai, galintys reaguoti į tekstines vartotojų užklausas. Ši technologija dar tobulinama, tačiau jau yra gan įspūdingų robotų-pašnekovų, sugebančių sukurti pokalbio su žmogumi iliuziją, pavyzdžiui – „Jabberwacky“.
Sumo-robotai (apie jų kūrėją klaipėdietį V.Rodnovą mes jau rašėme), tuo tarpu, dalyvauja savotiškose varžybose, primenančiose sumo imtynes: jie rungiasi stengdamiesi išstumti vienas kitą iš apskritimu apibrėžtos zonos. Šįmet Klaipėdoje surengtas „European Robot League and Baltic Robot Sumo 2011“ renginys pasiūlė įspūdingą šio sporto šventę, kurioje buvo pasakojama apie japoniškas sumo-robotų konstrukcijas ir kovos strategijas; sportines aistras malšino japoniško humanoido (žmogaus išvaizdos roboto) atliktas M. Jacksono Mėnulio eisenos (angl. moonwalk) šokis. Panašių renginių šalyje vyksta ir daugiau.
Robotas irgi žmogus?..
Tačiau šios pramogos ir technologijų entuziastus žavintys renginiai yra tik ledkalnio viršūnė. Dirbtinis intelektas, kaip minėta anksčiau, jau įsiveržęs į bene visas mūsų gyvenimo sritis, pradedant lėktuvų autopilotais ir baigiant sekimo sistemomis. „Pasaulyje sukurti robotai gali patys orientuotis mieste, klausti žmonių krypties, patarimų. Japonijoje jau taikomi robotai slaugytojai. Verta paminėti ir „DARPA Challenge“ – kuriamos programos, kurios valdytų autonominį automobilį. Pirmieji bandymai vyko dykumoje, naujesnės užduotys – sukurti automobilį, galintį vairuoti mieste“, – pasakojo A. Mikonis. Antai jau ir „Google“ sukurė automobilį be vairuotojo („Google Driverless Car“), kuris naudoja „Street View“ ir dirbtinio intelekto programas įvertinti situacijai kelyje vairuojant be žmogaus pagalbos.
Vienas įdomesnių aspektų – dirbtinio intelekto gebėjimas „pamėgdžioti“ žmogaus protą. Dar 1950 m. Alanas Turingas sukūrė testą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar mašina gali apgauti žmogų ir priversti pagalvoti, kad jis bendrauja su kitu žmogumi. „Sutikite, kad ne kiekvienas žmogus savo „intelektu“ įtikintų kitą žmogų, kad jis tikrai žmogus“, juokavo A. Mikonis, teigdamas, jog jau dabar yra pakankamai pažengusių dirbtinio intelekto pavyzdžių, gebančių apgauti savo „žmogiškumu“. Kol kas tai dažnai apsiriboja tekstine aplinka – pavyzdžiui, minėti robotai-pašnekovai – tačiau žvelgiant į progresą tokiose šalyse kaip Japonija, nesunku patikėti, kad netruksime sulaukti įspūdingesnių, testą įveiksiančių, robotų.
Kita vertus, Japonija nebūtų Japonija, jei šioje šalyje dirbtinis intelektas nebūtų naudojamas ir vakariečius gluminantiems tikslams. Kam dar šautų į galvą sukurti nykštukę robotę „EMA“, kuri vienišiems verslininkams atstotų merginą – bučiuotų, bendrautų, dainuotų, dalintų vizitines korteles ir užsičiauptų vos paprašyta? Tai nėra pats radikaliausias pavyzdys – dar 9-ajame dešimtmetyje japonai pagamino žaisliuką „God Jesus Robot“ (Dievas Jėzus-robotas), kuris lyg visažinis galėjo mįslingai atsakyti į visus klausimus, panašiai kaip amerikietiškasis atitikmuo, biliardo kamuoliukas „8-ball“. Galima būtų vardinti ir toliau…
Mašina prieš žmogų: karas, kurį pralaimėtume
O kaip dėl kino filmuose pranašaujamo robotų sukilimo prieš žmoniją? „Terminatorius“, „Matrica“ ir legendinis S. Kubriko „2001 m. kosminė odisėja“ yra tik keletas pavyzdžių, rodančių kraupias dirbtinio intelekto naudojimo pasekmes. A.Mikonis, pats turintis patirties robotų kūrime, sako, jog tokio scenarijaus galimybė egzistuoja: „Šis reiškinys vadinamas „singularity“ – kuomet dirbtinis intelektas pranoksta tikrąjį. Deja, nėra sugalvota, kaip tai sustabdyti. Tai būtų galima nagrinėti kaip natūralų silpnesnės rasės užkariavimą. Kita vertus, niekas nežino, ar protingam dirbtiniui intelektui apskritai rūpės žmonės – gal jų interesai bus visiškai kitokie ir net nesikirs su žmonių“, – samprotavo A. Mikonis.
Šiandien technologijos tobulėja kaip niekad sparčiai, stebina moksliniai atradimai. Tačiau robotai ar dirbtinis intelektas ne visuomet pribloškia žmogaus mėgdžiojimu – kartais jis įspūdingas tiesiog tuo, kad gelbsti mums atlikti sudėtingas ar pavojingas užduotis; pavyzdžiui, japonai pasigamino robotus, talkinusius jiems ieškant nukentėjusiųjų nuo cunamio ir gelbstint juos iš griuvėsių. Na, o keistenybės ir netobuli išradimai mus lydės ir toliau – nepamirškime, kad ir koks geras būtų dirbtinis intelektas, jį kuria žmonės, o mes, deja, esame ydingos būtybės.
Martynas Gedvila
Krepšinio šalyje Lietuvoje daugeliui jau turbūt į kraują įaugo bruožas nuolat burtis su draugais ir palaikyti šios sporto šakos nacionalinę rinktinę arba mėgiamą klubą. Kai kuriems tai laisvalaikis, kitiems gi – gyvenimo būdas.
Tačiau kaip lietuviai išreiškia savo palaikymą kitose sporto šakose? Ar esame linkę į atvirą agresiją, kaip lenkų ir anglų futbolo chuliganai? Kaip susijęs patriotiškumas ir kietų daiktų svaidymas į aikštelę?
Su triukšmingomis, agresyviomis sporto šakomis ir jų palaikytojais kontrastuoja šalyje šiokį tokį pakilimą išgyvenantis tenisas. Ričardo Berankio, Lauryno Grigelio ir kitų sportininkų sėkmė teniso kortuose lėmė ir šios itin kultūringos sporto šakos populiarėjimą tarp tautiečių. Lietuvos teniso sąjungos prezidentas Ramūnas Grušas sako, kad specifinis sirgalių palaikymas yra sena tradicija: „Jis pakankamai skiriasi nuo kitų sporto šakų, jau vien reikalavimu žaidimo metu laikytis tylos. Jokiame kitame sporte tokio dalyko nepastebėsi. Tai seniai įsigalėjusios tradicijos, tačiau šiek tiek skiriasi priklausomai nuo turnyro: tarkim, Deviso taurės metu į tai žiūrima kiek liberaliau nei klasika laikomame Vimbldono turnyre“.
Kultūringo sporto kultūringi sirgaliai
Kamuoliukui lakstant iš vienos pusės į kitą, teniso aikštėje privalo stoti mirtina tyla, sirgaliai skatinami gerbti varžovus ir vieni kitus, netriukšmauti, elgtis kultūringai. Lietuvoje, pasak R. Grušo, teniso sirgaliai šių taisyklių paiso, tačiau už teniso kortų tokia kultūra dar nenukeliavo: „Būkim biedni, bet teisingi: didžiojo teniso Lietuvoje turime labai mažai, taigi ir tradicijų. Bet šių taisyklių laikomės, jos globalios, universalios. Tik gal dėl nepatyrimo ar dėl to, kad didžiojo teniso matome retai, dažniau paspygaujam, patriukšmaujam viešose vietose“. Tačiau, nors ir pripratę prie audringo palaikymo stebėdami tenisą draugų būryje kažkur bare, mes dar neprilygstame pietiečiams: „Portugalų teisėjas neseniai pasakojo, kad antai Pietų Amerikoje Deviso taurės susitikimai visai kitokie, čia daugiau pietietiško karščio: prie svečių komandos viešbučio naktį būriuojasi sirgaliai, dainuoja dainas, neleidžia miegoti. Atvirajame Australijos turnyre prieš keletą metų įvyko didelės muštynės, berods tarp serbų ir bosnių. Taigi, emocijų pasitaiko ir tenise, tik už kortų ribų“, – pasakojo Lietuvos teniso sąjungos prezidentas.
Galbūt tai kažkiek lemia ir teniso, kaip pačios sporto šakos, kultūringumas? Juk stebime ne vienas kitą stumdančių ar kitaip fiziškai „skriaudžiančių“ sportininkų minią, o tik du kamuoliuką mušinėjančius žaidėjus. O tai, kad nemaža dalis žaidimo vyksta visiškoje tyloje, turbūt paverčia reginį dar ypatingesniu. Juk neimsi tokioje aplinkoje šokinėti ir rėkauti. Tačiau ir toks palaikymas gali būti šiltas – svetur titulus skinantys šalies tenisininkai sirgalių dėmesio nestokoja: „Kiek teko girdėti, bent didžiųjų turnyru metu žaidžiant R. Berankiui, pavyzdžiui pernai Vimbldone ir šįmet atvirajame Australijos čempionate, palaikymas buvo juntamas, buvo ir vėliavos spalvomis išsidažiusių žmonių. Remigijus Balžekas (Lietuvos rinktinės vyr. treneris ir R. Berankio mokytojas, – aut. past.) man sakydavo, kad tie dalykai jiems visada svarbūs ir labai padeda“, – sakė R. Grušas. Pasiektus rezultatus žinome – taigi, gal Lietuvos sirgaliai jau kažkiek pasitarnauja ir tenisininkams. Aišku, iki tikrai ištikimo palaikymo čia mums dar toli.
Oranžinio kamuolio mėgėjai – Lietuvos talismanas
Artėjant Europos čempionatui Lietuvoje, krepšinio sirgaliai dabar pastebimiausi. Kamuolio varymas per visą Lietuvą, krepšinio aitvaro laidymas ir kitos akcijos rodo, kad žmonės domisi ir laukia įspūdingų kovų arenose. Nors pavienių smurto protrūkių tarp aršių krepšinio sirgalių pasitaiko, lietuviai šioje sporto šakoje negarsėja agresyvumu: „Sirgalius sirgaliui nelygu, bet nemanau, kad Europos kontekste Lietuvos sirgaliai aršūs ar agresyvūs. Mūsų mentalitetas ramesnis nei pietiečių, pavyzdžiui, graikų, kurių „Panathinaikos“ ir „Olympiacos“ fanai kariauja tiesiogine to žodžio prasme“, – dėstė savo nuomonę ištikimas krepšinio gerbėjas Vytautas Alminas.
Tie žmonės, kurie ateina į rungtynes kelti muštynių, nelaikomi tikrais sirgaliais. „Jie ateina ne komandos palaikyti, o ieškoti konfliktų su kitos komandos gerbėjais. Toks elgesys nepuošia nei sporto renginio, nei kelia komandos, kurią jie neva palaiko, prestižą“, – pasakojo V. Alminas. Kaip bebūtų, džiugu pripažinti, jog krepšinio fanai iš Lietuvos geriau pažįstami dėl įspūdingų būgnų, žymiojo Sėklos barzdos ir aistringo palaikymo, o ne dėl noro laidyti raketas į aikštę ar smogti varžovų atributika pasidabinusiam žmogui. Džiugu, kad geltonai žaliai raudona armija tribūnose užsieniečiams dažniausiai kelia pavydą, o ne pasibjaurėjimą – ištikimai rinktinę lydintys sirgaliai yra savotiškas mūsų šalies talismanas ar prekinis ženklas: „Lietuvos krepšinio sirgaliai yra vieni geriausių pasaulyje, tokiais save laikome ne tik mes, bet ir kitos valstybės, kuriose krepšinis nėra paskutinėje vietoje“, – sakė aistruolis.
Futbolo tribūnose – chuliganų mūšio laukas
Atsigręžkime į futbolą, kurio vadinamieji chuliganai yra it atskira subkultūra su savais džiunglių įstatymais, garsėjanti žvėriškais susirėmimais. Be galo arši Lenkijos klubo „Legia“ gerbėjų armija, stadionuose kelianti neregėtas smurto bangas, prisidėjo prie besiformuojančios nuomonės, jog jų tautiečiai jau lenkia tokių fanų agresyvumo tradicijomis garsėjančią futbolo tėvynę Angliją.
Lietuvoje gi sportinis chuliganizmas, paskanintas rasizmu ir fanatišku nacionalizmu, dar nėra tiek pažengęs: „Palyginus su Vakarų Europa ar Rytų Europos bei Balkanų šalimis, Lietuvos fanai yra labai ramūs“, – sakė vienas tinklapio Patriotai.lt lankytojas. Išties, pas mus tokių masinių muštynių, kokios nieko nestebina Serbijoje, Anglijoje ar kitose šalyse, stadionuose pasitaiko nedažnai.
Paklaustas apie minėtame tinklapyje besiburiančių skinų (skustagalvių) vaidmenį smurto protrūkiuose tribūnose, anonimu panorėjęs likti Patriotai.lt lankytojas ėmėsi juos ginti: „Tai stereotipas, sumaišantis į vieną eilinius treninginius chuliganus, futbolo ultras ir skinus. Kadangi Lietuvos visuomenėje labiau žinomas skinų judėjimas, negu futbolo ultrų, dažniausiai visi neigiami dalykai surašomi jiems“. Futbolo ultros – visame pasaulyje paplitęs fenomenas, fanatiškų sirgalių judėjimai, žinomi dėl savo agresyvumo, politinių ar rasistinių polinkių. Išties, perdėm patogu suversti kaltę konkrečiai žmonių grupei, nors iš tiesų nebūna aišku, ar prasikaltusieji išvis priklauso kokiam nors judėjimui. Kaip bebūtų, incidentų būta įvairiausių – rasistiniai plakatai, užgaulus elgesys jau pelnė Lietuvos futbolo federacijai nemenkas baudas.
Peršasi paprasta išvada: sirgaliai, kaip ir visi žmonės, paklūsta įvairiausiai įtakai – tiek bendram savo aplinkos (šalies, miesto, šeimos) kultūriniam klimatui, tiek sporto šakos palaikyme įsigalėjusioms, dažnai ir nerašytoms, taisyklėms. Ne paskutinis čia ir bandos sindromas arba bent noras nelikti balta varna. Žinoma, viskam yra ribos, ir, jei jau nusprendėte mesti plytą, tai Jūsų pačių, o ne visų sirgalių, kultūros lygio atspindys.
Martynas Gedvila
Trys juostos ar šokanti katė? Tokią dilemą sprendžia kiekvienas save gerbiantis chuliganas, atidžiai besirenkantis garderobą. Juokai juokais, o sportinės aprangos gigantės „Adidas“ bei „Puma“, kurias šiandien žino ir gerbia daugelis, daugybę metų lenktyniavo tarpusavyje. Ne kas kita, o būtent arši nesantaika tarp šių kompanijų įkūrėjų, brolių Dasslerių, padėjo jiems pakilti iki viršūnės.
Pirmieji žingsniai
Vokietijos miestelyje Herzogenaurache batsiuvio šeimoje augę broliai Rudolfas bei Adolfas Dassleriai nuo mažens pasižymėjo skirtingais būdo bruožais, kurie darė įtaką ir jų darbui. Brolių kelias į šlovę prasidėjo 1920 m., kai dvidešimtmetis Adolfas pradėjo mamos skalbimo kambaryje kurti rankų darbo sportinius batelius. 1924 m. Adolfas su Rudolfu įkūrė firmą „Gebrueder Dassler Sportschuhfabrik“ („Brolių Dasslerių sportinės avalynės fabrikas“), kurioje pamainomis rankų darbo batus kūrė visa šeima bei pagalbininkai.
Pasaulyje Dasslerių vardas garsiau nuskambėjo po 1936 m. vasaros olimpinių žaidynių Berlyne, kur brolių apavą dėvėjo ne tik Vokietijos vyrų futbolo rinktinės nariai, bet ir žymus amerikiečių atletas Jesse Owensas, žaidynėse laimėjęs net 4 aukso medalius.
Tačiau viską aukštyn kojom apvertė Antrasis pasaulinis karas. 1943-ųjų pabaigoje Hitlerio „totalinio karo“ politika brolių Dasslerių batų fabriką, kaip ir daugybę kitų pramoninių įmonių, pavertė ginklų gamybos vieta. Būtent šiame fabrike ir gimė įspūdingas, Sąjungininkus karo lauke itin efektyviai šiurpinęs prieštankinis raketų paleidimo įrenginys, pravardžiuotas „tankų siaubu“ („Panzerschreck“).
Dvi sportbačių „ideologijos“
Iki šiol nėra aišku, kas gi iš tiesų sukėlė nesantaiką, kuri brolius išskyrė visam laikui. Spėjama, kad jie pykosi dėl žmonų, prisimenamas ir nesusipratimas slėptuvėje nuo bombos, kai Adolfo žodžius apie „purvinus šunsnukius“ Rudolfas palaikė adresuotais jam ir jo žmonai. Taip pat dažnai minimas ir karas, nuolat trikdęs bei pavertęs abu brolius nacių propagandinės mašinos dalimi.
1948-aisiais Adolfas ir Rudolfas oficialiai nutraukė bendrą veiklą. Rudolfas išsikraustė gyventi į kitą upės pusę ir įkūrė dabar visiems žinomą „Pumą“. Verta paminėti, jog pradžioje naujoji kompanija vadinosi ne itin skambiai – „Ruda“, pagal pirmąsias vardo ir pavardės raides. Adolfas tuo pačiu principu sukūrė savo firmos pavadinimą „Adidas“, kuris prigijo sėkmingiau.
Po brolių išsiskyrimo, Herzogenaurachas tapo tarsi miniatiūriniu sienos perskeltu Berlynu – greitai išgarsėjusios kompanijos savo teritorijas pasidalino pagal šį miestelį kertančią bei Dasslerių buveines skiriančią upę. Gyventojai pasidalino į dvi stovyklas, pirkdami Rudolfo arba Adolfo produkciją, ir prisidėjo prie savotiškų dviejų „ideologijų“ formavimosi, ištikimo „Adidas“ arba „Puma“ palaikymo.
Pasaulinė šlovė greičiau aplankė „Adidas“
Pirmuosius žingsnius abi kompanijos žengė gan tvirtai: „Puma“ batelius „Atom“ 1948 m. vokiečių futbolininkai avėjo pirmosiose rungtynėse po karo, tuo tarpu „Adidas“ pristatė naujoviškus batelius su vinukais, kuriuos apsiavę vokiečiai laimėjo 1954 m. pasaulio futbolo čempionato finalą. Netikėta vokiečių pergalė prieš akivaizdžius favoritus vengrus „Adidas“ atnešė pasaulinę šlovę – trys „Adidas“ logotipo juostos mirgėjo rungtynėse bei komandos nuotraukose, žmonės nesiliovė kalbėti apie Adį, jo produkcija tapo itin paklausi. Tuo tarpu „Pumai“ pasaulinio pripažinimo teko palaukti ilgiau.
Sporto pasaulio įžymybės neatsiejamos nuo šių firmų reklaminių kampanijų. „Adidas“ sportinę avalynę bei aprangą reklamavo tokios žvaigždės, kaip boksininkas Muhammadas Ali, futbolininkai Franzas Beckenbaueris bei Zinedine‘as Zidane‘as. „Puma“ batelius itin išgarsino brazilų futbolininkas Pele, kurį 1970-ųjų pasaulio čempionato finale stambiu planu nufilmavo rišantis raištelius. 1986 m. pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio rungtynėse tarp Anglijos ir Argentinos žymusis Diego Maradona įmušė skandalingą „Dievo ranka“ vadinamą įvartį avėdamas „Puma“ batelius. Anglų vartininkas Peteris Shiltenas taip pat avėjo Rudolfo firmos avalynę, tačiau tai nepadėjo – teisėjas nepastebėjo pažeidimo ir įskaitė įvartį.
Nesantaika jau praeityje
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje mirus abiems broliams, ilgainiui arši nesantaika tarp „Adidas“ bei „Puma“ išblėso. Rudolfo anūkas Frankas Dassleris augo „Puma“ stovykloje, be galimybių pabendrauti su dėdės Adolfo šeima. Nors kurį laiką jis vadovavo „Puma“ JAV padaliniui, tačiau vėliau įsidarbino ne kur kitur, o „Adidas“, tapęs vyriausiuoju firmos advokatu. Franko šeima šį sprendimą palaikė senelio Rudolfo išdavyste, o pats Frankas sako, kad brolių neapykantos istorija baigėsi prieš daugelį metų. Norėtųsi pritarti jo žodžiams – nors vis dar yra daug ištikimų „Adidas“ arba „Puma“ gerbėjų, jų konkuravimas labiau primena sportines varžybas, o ne šekspyrišką šeimyninę nesantaiką.
Martynas Gedvila
Baigiantis spaliui, minime ne tik rimtas lietuviškas šventes, bet ir pramogaujame švęsdami Heloviną. Kviečiame atšiaurų spalio 31 d. vakarą šiltai įsitaisyti namuose ir išsirinkti šiurpų vakaro filmą… Štai mūsų pasiūlymai.
Televizijos laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis šiandien daugeliui turbūt asocijuojasi su politikų ir žinomų visuomenės veikėjų pokalbiais tiesioginiame eteryje. Būtent šiuo amplua išgarsėjęs žurnalistas pasidalijo mintimis apie savo darbą, ekshibicionizmą Lietuvos žiniasklaidoje ir olimpinę ramybę eteryje, kuri praverčia visai laidos komandai.
„Miegas skirtas ištižėliams“, – kažkada pasakė garsioji „geležinė ledi“ Margaret Thatcher, kuri gyrėsi, kad jai pakanka viso labo 4 valandų miego per naktį. Daugelis greičiausiai jai paprieštarautumėte: didelis gyvenimo tempas šiais laikais ypač vargina, tad miegas nuo to tampa dar saldesnis. Tačiau ką daryti tiems, kurie nesudeda bluosto net po labai varginančios dienos?
Kai galvoje susikaupia begalė informacijos, natūraliai pradedi ją grupuoti. TŪSŲ „stalčius“ šį kartą buvo pilniausias. Gal dėl to, kad vasara ir jos savaitgaliai baigiasi trečiadienį, o prasideda ketvirtadienį?.. O gal todėl, kad skirtingai leisdami laiką po linksmybių visi jaučiamės kone vienodai, užduodame sau panašius klausimus, į kuriuos stengsimės atsakyti šiame numeryje. Beje, gal kai kam gali atrodyti, kad nėra čia ką kalbėti apie TŪSUS, o tuo labiau rašyti? Bet jei susitikę su draugais penkias valandas galite dalytis vakarėlio įspūdžiais, mes jums taip pat turime ką papasakoti – juk TŪSAS TŪSUI NELYGUS.
Gyvename permainingais laikais – ekonominis sunkmetis negailestingai priverčia uždaryti muzikos prekių ir vaizdo nuomos parduotuves, interneto laisvę ir piratavimą grasoma žaboti kontraversišku įstatymu. Kaip šių perversmų fone sekasi išgyventi Lietuvos kino teatrams, kuriems dabar, panašu, atėjo didžiausių išbandymų metas?
Tadas Blinda ir animacija
Kol piratai dar piktnaudžiauja galimybėmis nevaržomai siųstis filmus internetu, kino teatrams tenka vis vikriau suktis norint pritraukti žiūrovų ir uždirbti pelno. Natūralu, kad čia, kaip ir visur, pataikaujama masėms. Net nepažvelgus į 2011 m. pelningiausių šalyje filmų dešimtuką, galima nujausti, jog, kaip visuomet, gigantai ir jų diktuojamos mados karaliauja viršūnėje – išties čia dominuoja lietuviškai dubliuota animacija ir istorinis nuotykių epas apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą.
Didžiausio Lietuvoje kino teatrų tinklo „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas pramoginio, neįpareigojančio kino, komedijų populiarumą aiškina paprastai – žiūrovų noru pabėgti nuo niūrios tikrovės ir neigiamos informacijos srauto žiniasklaidoje.
„Vyraujant visuotiniam negatyvui visuomenės informavimo priemonėse, atsiranda poreikis kokybiškai pramogai – pageidautina, ne užsienietiškai. „Tadas Blinda“ tarsi nusiuntė telegramą vietiniams kino kūrėjams, kad kinas, atsižvelgiantis į žiūrovą, gali būti atlygintas dėmesiu, lojalumu. Visi mokesčiai ir kitos jo pajamos liko šalyje – kaip ir, beje, dubliuotos animacijos“, – milijonus kino teatrams uždirbusių filmų sėkmę komentavo G. Plytnikas.
Nepamirštamas ir nepriklausomas kinas
Tačiau netirštinkime spalvų – nepriklausomas kinas, aukštesnę meninę vertę turintys ir festivaliuose laurus skinantys darbai taip pat turi savo žiūrovą Lietuvoje, nors jam ir nepataikaujama. Tą pripažįsta ir „Forum Cinemas“ atstovas.
„Planuojant repertuarą, pirmąsias pozicijas užima populiariausieji ir galintys daug uždirbti (angl. blockbuster) filmai, o aplink šį stuburą lipdosi mažesni, tarp jų – gausus juostų desantas iš nepriklausomų studijų. Nepamirštami ir išskirtiniai europietiški, kitų pasaulio šalių filmai, bet dėmesys jiems ne itin didelis, nes režisieriai ir aktoriai nežinomi, trūksta reklamos – keletas kompanijų, kurios bandė išgyventi iš autorinio kino platinimo, liko už žiūrovų dėmesio paraštės ir nutraukė veiklą“, – pasakojo rinkos lyderio Lietuvoje vadovas G. Plytnikas.
Kaip konkuruoja „mažieji“
Nekomercinis kinas jau vien savo pavadinime turi užkoduotą tikslą, vaizdžiai tariant, godžiai nežiūrėti lito pusėn. Bet juk užsidirbti, norint išgyventi, vis vien reikia. Kaip rodo pavyzdžiai – „Romuva“ Kaune, „Pasaka“ ir Ozo kino salė Vilniuje – galą su galu pavyksta sudurti ir mažiems kino teatrams, turintiems savą auditoriją. Otilija Kerbelytė, kino programų koordinatorė Panevėžio kino centre „Garsas“, sako, kad konkuruoti pavyksta siūlant mažesnes bilietų kainas, organizuojant renginius ir projektus.
„Maži kino teatrai vienija jėgas ir vykdo edukacinius projektus, kuriuose aktyviai dalyvauja mokyklų jaunimas, pavyzdžiui, „Mokausi iš kino“, kurį vykdo „Skalvija“, „Pasaka“ ir „Garsas“. Tradiciškai rengiami susitikimai su režisieriais, aktoriais, kuriami įvairūs kino klubai, organizuojamos kino kritikos, animacijos dirbtuvės, taip ugdant vaikus ir jaunimą, kuriant filmų žiūrėjimo ir suvokimo tradiciją“, – sakė O. Kerbelytė, pridūrusi, jog filmų reklaminėse bei platinimo akcijose bendradarbiaujama su įvairiomis įstaigomis – pradedant policija ir baigiant apatinio trikotažo parduotuvėmis, kurios padeda filmui pasiekti platesnę auditoriją ir, aišku, naudojasi galimybe reklamuoti save.
„Garso“ kino programų koordinatorės manymu, mažesniųjų kino teatrų ateitis gerokai priklauso ir nuo žiūrovų.
„Arba žiūrovai pagaliau pavargs nuo komercinių filmų klišių ir susivilios ne masėms pritaikytu kinu, kuris skatina mąstyti kitaip, žvelgti į sociokultūrines patirtis giliau ir įdomiau modeliuoti savo pasaulėvoką, arba jie ir toliau mėgausis komfortiškomis kino salėmis bei specialiaisiais efektais, neigiančiais prigimtines žmogaus vertybes ir kuriančiais iliuzines pasaulio matymo plokštumas“, – galimas šios kovos baigtis apibūdino O. Kerbelytė.
Daug ką lemia reklama
Kino teatrams, savaime suprantama, didelę dalį sėkmės lemia pasirinktas repertuaras. O šis, kaip žinia, formuojamas drauge su filmų platintojais. O. Kerbelytės teigimu, filmų platinimas yra rizikingas verslas, o jo pelną lemia tai, kiek į jį investuojama reklamos.
„Niekada nežinai, ar žiūrovams patiks filmo tema, kinematografinis apipavidalinimas ir t. t. Net jei pasaulio kino teatruose juosta surinko daug pajamų, dar nereiškia, kad taip pat atsitiks ir Lietuvoje. Pagrindinis rizikos faktorius tas, kad dažnai platintojai perka filmus jų nematę, kai jie dar neišleisti ir yra tik anonsas, žinomi aktoriai, režisierius“, – patirtimi dalijosi „Garso“ kino programų koordinatorė.
Gintaras Plytnikas, savo ruožtu, pasakojo, kad platintojai veikia pagal pasaulinį, globalizuotą modelį, kaip agentai, nes tai labiausiai pasiteisinęs būdas.
„Kadangi atlygis grindžiamas procentine išraiška, viską lemia žiūrovas, pirkdamas bilietą arba ne. Platintojas galvoja apie filmus, kurie gali įtikti žiūrovui ir už borto palieka nepaklausius „šedevrus“. Kino teatrų kokybinis lygmuo Lietuvoje gerokai aukštesnis nei vidutinis – tai galime teigti drąsiai, be jokių išlygų. Ir tai vienintelis argumentas, kodėl žiūrovai renkasi kokybę. Kino teatrams tai leidžia balansuoti ant išgyvenimo ribos, kurią nuolatos kelia mokestinė sistema ir anarchistinis, neatsakingas interneto naudojimas“, – sakė „Forum Cinemas“ projektų vadovas.
Didesnieji, kaip ir visur, laiko kozirius savo rankose. Tačiau mažyliai taip pat dar žaidžia ir niekur nežada trauktis. Nevalia lengvai nurašyti „kovingų žmonių“ pamėgtos „Romuvos“, sostinės senamiesčio pažibos „Pasakos“ ir kitų gana jaukių vietų, kuriose vis dar susirenka kinomanai ir sinefilai – nepaisant šilumos lygio ar kėdžių apmušalo minkštumo, jiems svarbiau tai, kas ekrane, o nei tai, kas priešais jį.