Search Results for: "lina sabaitytė"
Lina Sabaitytė: DIY. Pavaišinkime superherojus arbata (Foto) Pasidaryk pats – dantų pasta baltai šypsenai (Foto) Pavasariškas Kauno gatvių podiumas (Foto)…
Damomis ir džentelmenais kartais pakvimpa ir Laikinosios sostinės senamiestis. Čia siauroje gatvelėje įsikūrusi vintažo krautuvėlė „Raduga“, lyg močiutės spinta pilna spalvingų gėrybių, o viso to „šeimyninkutė“ Rasa Danilinaitė prie arbatos puodelio kviečia pakalbėti ne tik apie madą ir nėrinukus…
Kulinarinės knygos vis dažniau užkariauja knygynų lentynas, jos karaliavo ir šių metų Vilniaus knygų mugės metu. Žymių žmonių ir paprastų kulinarinių knygų mada į pasaulį prasiveržė gana staiga, kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje ji dar nepasiekė tokio anšlago kaip užsienyje.
Savo rankose laikote turbūt gražiausią „Laikas.lt“ žurnalo numerį. Ir ne tik dėl gausybės fotografijų, esančių žurnalo viduje. Numeris gražus, nes tokia jo tema – viskas apie grožį, bet kitu kampu.
Prieš keletą mėnesių nusprendėme imtis saugoti raudonplaukius, kurie, pasak mokslininkų, visai greitai gali išnykti. Kodėl būtent ši ugninė spalva? Atsakymų esti įvairiausių. Vienas iš jų – „Laikas.lt“ logotipas irgi „ryžas“. Kitas variantas – mums tiesiog gražūs raudonplaukiai žmonės, nes jiems, galima sakyti, pasisekė: nereikia net dažytis ar labai puoštis, kad išsiskirtum iš minios. Ir nesvarbu, kad vaikystėje strazdanos ir raudonas plaukas buvo ne visai malonus dėmesys. Tačiau juk panašiai išskirdavo ir nemėgdavo visų, kitaip atrodančių… O žurnale rasite tik dalį raudonplaukių, kurių fotografas Tadas Černiauskas užfiksavo per 70!
Su grožiu mums labai asocijuojasi ir indėnai, nes jų puošnūs apdarai bei gyvenimo filosofija itin atitinka numerio idėją. Be to, palietėme išties skaudžią temą apie žmones, nenorinčius turėti vaikų. Kaip tai susiję su grožiu? Ne tik dėl to, kad kai kurios moterys vaikų nenori baimindamosi prarasti dailias kūno formas, bet ir dėl to, kad gyvenimas yra gražus visiems skirtingai. O linksmiausia žurnalo dalis – „Pasidaryk pats“ puslapis, kuriame auksarankė Lina pamokys kaip papimpinti veidrodį gražiomis ausytėmis.
Vyr. redaktorė Rasa Barčaitė
Redaktorė Dovilė Raustytė
Autoriai: Ina Peseckienė, Reda Krušinskaitė, Lukas Devita, Lina Sabaitytė, Lina Jurgaitienė, Goda Raibytė
Kalbos redaktorė Edita Matonytė
Dizaineris Tomas Mozura
Viršelis
Nuotr. Tadas Černiauskas
Tadaocern.com
Plaukų stilistė Agnė Čepienė
Vizažistė Eglė Krengauskaitė
wix.com/eglekrengauskaite/krengauskaite
Su redakcija galite susisiekti:
tel. +370 660 05 831
el. paštu [email protected]
Dėl reklamos kreipkitės:
Aina Kunigėlytė, tel. +370 660 05 832, [email protected]
UAB „Baltic Net Media“, Geležinio Vilko g. 18A, Vilnius
Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.
„Laikas.lt“ žurnalų rasite šiose vietose
Vilnius: verslo centrai, „ Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Submarinas“, „Pica ir Kava“, „Bermudai“, „Tamsta,“ „Briusly“, „Sotas“ „Paparazzi“, „Bambalynė“, „Orgazmus“, „Du drakonai“, „Cozy“, „Show Makers“ šokių akademija, „Pink Milk shake“, „Pasaka“, ISM, VGTU, TVM, VIKO, VPU, VU, MRU, VVTA, VDK, VDA, mokykla ELC, „Crustum“ PC „Ozas“, „Sushi Express“, „Sushi House“, „InDay Sushi“, „Take Way“, „Milkshake Bar“, „People Bar“, „Guru“, „Livin“, „Kibin Inn“, „Wok to Walk“, „Skalvija“, „B bar“, Užupio picerija, „Prie angelo“, „Domino” teatras, Jaunimo teatras, Itališka vyninė, „Bunte Gans”, „Gringo“, „Balti drambliai“, „Coco“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Bix“, „Artistai“, „X club shop“, viešbučiai „Congress” ir „Adelita”, Kongresų rūmai, Menų spaustuvė, Užupio kavinės terasa, „SPA Vilnius DIA“, „Vero Cafe“, vyninė „Vinchenzo mimoza“, „Šviežia kava“, Daiktų viešbutis, „Mint vinetu“, „Beer barell“, „Park Inn“, „Brandevino“, „Pitstoppizza“, „RawRaw“, „Žėrutis“, „Gaudos SPA namai“, „Alaus namai“, „Muskatas“, „Puntukas“, „Jalta“, grožio salonai: „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, kinų masažo centras QI ANMO, „Gorky Bar“, „Studio 9“, „The Room“, „Meat Lovers Pub“.
Kaunas: verslo centrai, „Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Sandija“, „Ramzis II“, VDU, KTU, „Blue orange“, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“ kavos namai, „City Cafe“, „Bella Italia“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Sushi express“, „Coffe inn“, „Vero Cafe“, „Buon Giorno Taverna“, „Groovy“, alaus pub’as-krautuvėlė „Gyvas“, „Pjazz Oldtown“, „Chocolaterie“, YZYbar, kavinė „Kultūra“, Kauno kamerinis teatras, „Radharane“, „101 Kepyklėlė“, „Pas Romano Paolo“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“ ir kt.
Šiauliai: „Centro šokoladinė“, „Coffee Inn“.
Visa Lietuva – „SPA Vilnius SANA“.
Naujas numeris pasirodys gegužės 7 dieną.
Miške buvo trobelė. Trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę. Ta dukrelė išėjo pasivaikščioti ir paklydo. Ėjo ėjo, pamatė trobelę. Toje trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę…
Pasakos – tai ne tik fantazijos kurstytojos, jos turi ir kilnią misiją – auklėti, ugdyti visuomenės narį, padorų pilietį. Dažniausiai šie kriterijai priklauso nuo laikotarpio, valstybinės santvarkos, gyvenimo aktualijų. Daugelis pasakų remiasi pagrindinėmis moralės nuostatomis. Šiame straipsnyje pabandysime atverti pasakos „duris“ ir pasistengsime patekti į labirintą, į gilų triušio urvą, kuriame slepiasi žmogaus psichologijos subtilybės, simboliai, dabartis ir praeitis, vertybės ir kultūra.
Pasakos – gyvenimo dalis
Žinia, pasakos nėra šiuolaikinio žmogaus išradimas, jos atkeliavo iš seniausių laikų tautosakos koridoriais. Psichologas Karlas Gustavas Jungas tikriausiai pasakytų, kad pasakos ateina kaip kolektyvinės pasąmonės apraiška, „pasiramsčiuodamos“ simboliais. Žymiojo Čipolino autoriaus Gianni Rodari nuomone: „Simbolis gyvena savarankišką gyvenimą, jį galima pritaikyti daugybėje tikroviškų situacijų“. Simboliai jose sugulė dar nuo tų laikų, kai pasakas sekė valstiečiai, nemokėdami rašto.
Vėliau pasakos būdavo perpasakojamos atskirų autorių, modifikuojamos, pritaikomos atitinkamam laikotarpiui. Daugelis senųjų pasakų šiuolaikiniam vaikui ar net suaugusiam keltų siaubą („Motušės Žąsies pasakos“ ir kt.). Nagrinėdami pasakas ir jų simboliką nesnaudžia ir psichoanalitikai, pastarieji daugiau aiškina jų simbolių reikšmes. Antai, Raudonkepuraitė nagrinėjama kaip bręstanti mergaitė, raudona kepurė simbolizuoja menstruacijų pradžią, vilkas – vyriškis besikėsinantis į jos nekaltybę ir t. t.
Dabar pasakos vis rečiau skaitomos, prioritetas teikiamas vaizdinėms priemonėms, kurios kaip gardus patiekalas yra patiekiamas ant lėkštutės su visais personažais, jų atvaizdais, charakteriais, – čia lieka labai mažai vietos vaizduotei. Taip iš lėto „žudoma“ vaikų vaizduotė: vaizdai jų galvoje jau sukurti televizijos, spaudos ir kitų vaizdinių priemonių. Sumenkus vaizduotei, žmogus pradeda svajoti pažįstamais atvaizdais, tai gali būti net reklaminiai vaizdai, paveikslėliai ir kt. Kaip yra minėjęs prof. G. Mažeikis: „Taip visuomenėje išvengiama revoliucijų, nes žmogus nesukuria pats tokios gerovės vizijos, dėl kurios kiltų į kovą“.
Formuojami modeliai
Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, pasakos nėra tik pasakojimai prieš miegą, jos turi ir kilnią misiją – auklėti ir ugdyti padorų pilietį. Galima pastebėti, kad pasakose žmogus ugdomas priklausomai nuo laikotarpio moralės normų: gerąjį veikėją dažniausiai vaizduoja kaip teisingą, vyrauja gėrio pergalė prieš blogį ir pan.
Pasakos daro stiprią įtaką vaiko asmenybės vystymuisi, todėl šiuolaikinėje psichologijoje taikomi įvairūs pasakų terapijos metodai, leidžiantys atskleisti suaugusiam žmogui kilusios psichologinės problemos šaknis. Literatūrą nagrinėjantys mokslininkai aprašo įvairias pasakų formuojamas socialines konstrukcijas, į kurias įeina nelaimingos moterys, namų šeimininkės, kaip princesės, kuriomis reikia rūpintis, o pačios esančios tik aplinkybių aukos, jų gelbėtojai – „princai“, turintys jomis pasirūpinti. Realybėje pastarųjų nesulaukusios tampa nelaimingomis, nusivylusiomis vyriška gimine. Pamotės tipažas pasakose susijęs su svetimo baime, nepažįstamas prilyginamas blogam personažui. Tokiomis priemonėmis pasąmoningai konstruojama socialinė žmogaus pasaulėžiūra, vertybės. Dažniausiai tokios pasakos yra skirtos gyvenimo būdo formavimuisi.
Pasaka ir ideologija
Kaip tautosakos pasakos daug pasako apie tuometinių žmonių pasaulio suvokimą, taip autorinių pasakų modifikacijose kartais galima įžvelgti nemažai ideologinės įkrovos. Pastarosios siejasi su socialine inžinerija, savotiška propaganda.
Pasakos „Čipolino nuotykiai“ autorius G. Rodari, italų žurnalistas, rašytojas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui priklausė fašistų partijai. Vėliau perėjo į kitą barikadų pusę, įstojo į Italijos komunistų partiją. Jo biografinis apsiaustas, įsitikinimai, be abejo, darė įtaką ir jo kūriniams. G. Rodari tikėjo tokios santvarkos teisingumu ir tai perteikė savo pasakojimuose. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba yra rašęs, kad daug Lietuvoje skaitomų Rodari kūrinių buvo versti iš rusų kalbos, „jie čia pateko „per Maskvą“: galima sakyti, jog Rodari buvo vienas iš pirmųjų mūsų vaikams „leistų“ skaityti užsienio rašytojų“.
Pasaka be moralo, beveik neįsivaizduojama, o kur slypi jos moralas, ne visada galima suprasti, kiekvienas jį įžvelgia per subjektyvumo žiūronus. Jei jau pradėjome kalbėti apie G. Rodari, tai trumpai apžvelkime „Čipolino nuotykius“. Ši pasaka gerai žinoma daugeliui. Pasakojime apie Čipoliną paliečiamos sovietmečio socialinio gyvenimo aktualijos, tai savotiška realybės alegorija. Pagrindinis herojus Čipolinas yra vienas iš darbininkų klasės atstovų (metafotiškai), jo draugai taip pat. Pagrindiniai, gerieji herojai yra neturtingi, paprasti ir darbštūs, o valdantieji – pikti, turtingi, valdantys nelogiškais sprendimais (skelbiamas mokestis už orą ir pan.). Darbininkų klasė sukyla ir pasipriešina aristokratijai, turtingiesiems valdininkams. Čia galima įžvelgti kapitalistinės visuomenės kritiką ir komunizmo santvarkos išaukštinimą. Nepaisant to, „Čipolino nuotykiuose“ diegiamos vertybės nėra prieštaraujančios moralės principams, nors joje galima rasti ir propagandos prieskonių. Ne veltui ši pasaka buvo tokia populiari Sovietų sąjungoje. Tarp panašaus pobūdžio pasakų buvo ir „Buratino nuotykiai“, „Obuolių maišas“ ir daugelis kitų.
Pagonybės laikais vyravo dar kitos vertybės, kurių nuotrupų yra išlikę pasakojimuose apie velnius, raganas, kaukus ir kt. Velniai, kaip blogieji veikėjai, dažnai girtuokliaudavo, meluodavo, tinginiaudavo – čia per velniškumą pabrėžiamos šių ydų blogybės. Pasakose buvo daug bauginimo elementų, taip bandant apsaugoti vaikus, juk namai – saugi erdvė, baiminamasi kitoniškumo.
Viename iš straipsnių apie pasakas Rolandas Maskoliūnas teigia: „Pasakos puikiai iliustruoja tikrovę, pavyzdžiui, „Joniukas ir Grytutė“ atspindėjo tuo metu paplitusią prievartą prieš vaikus. Kai kurios pasakos tarnavo bažnyčios ideologijai, padėdavo įtvirtinti religines tiesas. Visuomenėje klestintis patriarchatas akivaizdus pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Pasipūtusios princesės, negalinčios užmigti ant žirnio, ir aikštingi princai – tai demaskuotos didikų ydos.”
Pasakų ideologija, moralinė įkrova labai priklauso nuo laikotarpio, todėl vienos taisyklės negalima pritaikyti visoms, jos visada buvo modifikuojamos, kai iš tautosakos buvo perimtos į atskirų autorių rankas. Vis tik, pasakose skiepijamas tikėjimas laiminga pabaiga vaikui padeda suformuoti gyvenimo prasmės viziją, skatina optimizmą, sukuria erdvę svajonėms.
Lina Sabaitytė
Valentinas Masalkskis – režisierius ir pedagogas, įmynęs gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje. Pokalbis apie pedagogiką, teatrą ir įdomų gyvenimą. Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir pedagogu Valentinu Masalskiu neprailgo, atvirkščiai, atrodo, kad jo vis negana. Jis įtraukia, užkariauja dėmesį ne tik stovėdamas ant scenos.
Vis tik teatras V. Masalskio gyvenime yra specifinė sąvoka, neliečima, tarytum jo sukurta porcelianinė skulptūra – šiems laikams tokia trapi ir, tuo pačiu, galinga savo vertybėmis. Teatrologė Daiva Šabasevičiūtė jo talentą įvardija taip: „Valentino Masalskio talentas yra vienas ryškiausių fenomenų nūdienos Lietuvos teatre. Žmogus teatre gali apsivalyti – kaip ir bažnyčioje, todėl labai svarbu turėti sau tinkamą bendrininką. Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį”, – teigia Daiva Šabasevičiūtė savo knygoje „Valentinas Masalskis: ieškant teatro”. Šiam kartui aš taip pat renkuosi Valentiną ir siūlau jums.
Valentinas Masalskis dabar
Prisimindamas savo kelią, Valentinas pasakoja, kaip jis atsidūrė būtent ten, kur yra dabar: „Iki 2000 metų gyvenau Kaune, dirbau Kauno valstybiniame dramos teatre, o 2000 metais nusipirkau mažą namelį Vievyje. Tuo metu galvojau, kad nebegrįšiu į teatrą, nes galvojau, kad žmonėms teatro nereikėjo. Du metus net negalvojau apie teatrą, vis tik sumąsčiau pastatyti spektaklį sau, kad neprarasčiau profesinių įgūdžių. Nacionaliniame dramos teratre pastačiau F. Dostojevskio „Nuolankiąją“. Tada atsirado jaunų žmonių, kurie ragino mane daryti ką nors kartu, prašė, kad padėčiau jiems. Taip pradėjau kurti Nacionaliniame dramos teatre. Vėliau, aplink mane besiburiant vis daugiau žmonių, nuo režisūros „mečiausi“ į pedagogiką.
Pradėjęs pedagogo darbą Valentinas ėmėsi kitos, jam paskirtos gyvenimo misijos: „Taip aš supratau, kad per dvidešimt metų, mes paprasčiausiai simuliavome aktorinį mokymą. Pradėjau domėtis pedagogika ir kitose srityse. Supratau, kad mokytojas žiūri į studentą, kaip į konkurentą. Priėjau įvairiausių kazusų. Tuo metu man pasiūlė dėstyti Vilniaus kolegijoje. Dabar ten turiu studentų trupę, pavadinimu „Trupė P.S.“, su kuria mes keliaujame, vaidiname spektaklius Lietuvoje ir užsienyje. Tai nauja karta. Vaidina jie, manęs ant scenos nėra, visą save stengiuosi įdėti į juos. Kiekviena karta pasidaro savo stabą. Aš, savo laiku, buvau kažkieno bendražygis, tuo metu, mes kartu užaugome, keliavome kartu. Kai mūsų kartos žmonės sako, kad reikia keisti gyvenimą, jie nesureaguoja, o kai jaunoji karta ant scenos sako, kad reikia pataisyti šitą gyvenimą, jie uždega vienas kitą, bet mūsų pareiga juos užauginti, įkvėpti. Dirbdamas su studentais kolegijoje turėjau per mažai laiko, darbo valandų, nemanau, kad galima taip ko nors išmokyti, juk iš žmogaus turi padaryti „muzikos instrumentą“, kuris grotų žmonėms, žiūrovams. Jis turi dirbti nuo ryto iki vakaro, visi turime dirbti ta pačia linkme. Vėliau aš suradau Klaipėdos universitetą, kur iš Vilniaus su visa grupe studentų išvykome į išlyginamąsias studijas.“
Valentinas laikosi nuostatos, kad svarbiausia reaguoti į blogumus gyvenime ir pradėti keisti situacijas: „Noriu pasidalinti savo pastebėjimu, kas šiandien yra blogai teatre. Savo studentams sakau: „Jei jums patinka teatras, toks koks yra dabar, tai net neikite studijuoti, jūs turite surasti, kas jums blogai teatre. Suraskite tą vietą ir eikite pataisyti. Jūs turite keisti pasaulį, o ne jame būti. Jūs turite veikti, dirbti ir taisyti“.
Šiandienos meno pedagogikoje režisierius pastebi daugybę trūkumų: „Viena didžiausių klaidų mūsų pedagogikoje, aktoriniame mene ir muzikoje, kad mes mokiname, gaminame solistus. Reikia suprasti tai, kad jei žmogus išmoko dainuoti chore, jis gali dainuoti ir solo, o jei jis išmoksta dainuoti vienas, jis niekada negalės dainuoti kartu. Jis girdi tik save, mato tik save. Teatras yra kolektyvinis energetinis menas. Savo studentus pradėjau mokyti ne po vieną, mes visi mokomės kartu. Pradėjau naudoti visai kitą sistemą, perėjau į savotišką kolektyvinį auginimą. Kai solistas ateina į teatrą, jis iš karto nusivilia, kad netampa solistu. Toks žmogus pradeda netikėti, kad menu galima sušildyti žiūrovo širdį. Jis nori pademonstruoti save, dėl to „lenda“ į televizijas. Aktoriai ateina ant scenos pateikinėti savęs, jie nesąveikauja tarpusavyje. Atsirado savęs narcicizmas, savęs išstatymas. Todėl aš pradėjau auklėti ir kurti kitokį teatrą. Visą gyvenimą neigiau solistus, aš sakiau, kad teatras yra ir darbininkas, ir budintis, ir apšvietėjas – visi pas mane yra teatras“.
Kiekvienas gali būti aktoriumi
Daugybę metų praleidęs teatre, dabar, mokydamas jaunuosius aktorius, Valentinas teigia: „Šiandien aš galiu pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų gali būti aktoriumi. Tas, kuris moka verkti, kuris moka palaidoti žmogų, apraudoti, moka juoktis, šypsotis, kuris moka pykti, pasišlykštėti, niekinti ar džiaugtis – tas gali būti aktorius. Aš visada sakau – belskis ir tau bus atidaryta, bet negalima atidaryti tam, kuris nesibeldžia.
Kitas kaulsimas yra, kiek jis gali padaryti toje aktorystėje. Jau pirmame kurse studentams stengiuosi duoti labai didelį krūvį, kad jie suprastu – aktorystė yra labai sunkus darbas. Ne tingėjimas, ne koketavimas, o darbas, kad būtų pavaldus kūnas, siela ir emocija.“
Paklaustas apie jaunus žmonės, kurie labai nori tapti aktoriais, bet yra „nugesinami“, neva tai prastai apmokama specialybė, nevertinama, Valentinas atsakė pasiremdamas savo pavyzdžiu: „Kai pradėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre, jau trečią dieną norėjau iš ten išeiti. Tada atėjau į teatrą pilnas idėjų, o išeiti norėjau dėl paprasto dalyko – pokalbiai teatre vyko apie labai buitiškus dalykus: apie džinsus, pinigus, mėsas, valgį. Vis tik, pasilikau, aš turėjau viziją, kad galima kurti visai kitaip… Man atrodo, kad visur dabar vyksta kažkoks dvasinis lūžis. Matau mūsų visuomenėje tokią tendenciją, kad su socializmų mes kovojome kolektyviai, dabar gi, su kapitalizmu, su savanaudiškumu, bukumu, godumu, su visom ydom mes pradėjome kovoti po vieną. Ir mes po viena pralaimėsim. Mes pasidarėme savanaudžiai. Visa mūsų nelaimė, kad per tą dvidešimt metų mes viską pradėjome nešti į namus.“
Apie menininko vertybes
Apie šiandienos teatrą aktorius kalba gana pesimistiškai: „Šiandien mes neturime režisierių kartos. Turime suvokti, kad be jūsų (žiūrovų), aš esu ir jūs be manęs esate niekas. Jums reikalinga ir bandelių pardavėja – mes esame reikalingi vienas kitam. Galų gale, mūsų sąmonė po truputį pradeda pabusti, jau pradedame įvairiausiais būdais burtis. Pastaruosius dvidešimt metų buvo begalinis rūpestis kūnu, sveikata, bet buvo pamiršti dvasiniai dalykai. Ko aš galiu reikalauti iš žmonių, kai mano kolegos, kurie turėtų nešti pačią didžiausią šviesą, išnešė į televiziją purvus. Televizijoje galime stebėti vaikų teatrą, kur viskas pervaidinama, net kaime taip seniau nevaidindavo. Aktoriai vaidina humorą, kurio metu vyksta viešas moters, kultūros išniekinimas ir jis palieką šį įrašą sau visam gyvenimui. Taip yra sujaukta jaunų žmonių sąmonė“.
Kaip bebūtų, viskas dažnai nėra taip, kaip mums pateikiama, tuo įsitikinęs ir Valentinas: „Šiais laikais mes daug kalbam apie tai, kaip mes blogai gyvenam, kaip visi vagia, kad pinigai viską valdo, mums kalbama, kad nėra grožio, kiekvieną dieną mes tai galime girdėti žiniasklaidoje. Nuo ryto iki vakaro esame koduojami. Vis tik šitą pasaulį valdo visai kiti dalykai, tai – dora, punktualumas, pareiga, nes kitaip mes nenuvažiuotume net iki Vilniaus, neatvyktų autobusas. Mums kalama į galvas, koduojama, mes patys save koduojame blogais dalykais, bet ne ant to laikosi pasaulis ir kas tuo patiki – pralošia. Kai aš atėjau į Valstybinį Kauno dramos teatrą man sakydavo, „ką tu ten naktimis repetuoji, vargsti, juk alga tai ta pati”… Jeigu aš tuo būčiau patikėjęs, ar aš dabar būčiau čia, kur esu? Aš patikėjau tais, kurie man davė begalinį postūmį nuoširdumu, dora, atsidavimu darbui. Reikia suprasti, kad nebūtina girdėti viską kas yra kalbama, reikia mokėti atsirinkti.
Teatras tai – šeima
Apie teatrą, kaip šeimą V. Masalskis kalba labai daug ir jis savęs nelaiko pagrindinių tos šeimos „vinimi”: „Dabar, kai į akademiją įstoja vaikai jiems iš karto sakoma, kad „jūs esate konkurentai”. Kaip taip gali būti? Juk visi mes, aktoriai, ant scenos esame suokalbininkai prieš žiūrovus. Reikia suvokti, kad teatras yra magijos seansas, kuris turi įtraukti žiūrovą. Jie čia ateina su įvairiausiais rūpesčiais, problemomis, o aš turiu jiems visa tai iškratyti ir apkrėsti tik vienu dalyku, spektaklio tema. Energetika turi plūsti, tam yra kuriamas šeimos teatras”.
Aktorius sako, kad konkurencija žmogui primetama jau nuo mažų dienų: „Tik savo pavyzdžiu galiu jiems parodyti, kad aš jais rūpinuosi. Turiu ateiti blaivus, visa laiką pasitempęs, kvepiantis, punktualus, turi neskambėti mano telefonas, jei aš juos mokau apie tarnavimą publikai, tai aš turiu parodyti, kad aš jiems tarnauju. Todėl aš keliuosi anksti ryte, darau jiems sumuštinius, gal atrodau juokingai, bet aš žinau, kad jų skrandžiai yra tušti. Pasakysiu Brodskio žodžiais: „Jei tauta normalius reiškinius vadina žygdarbiais, tai ji pasmerkta žūti”. Po to, tie vaikai daro stebuklus, atiduoda savo energiją, jaunystę, tikėjimą, viltį”.
Noras būti aktoriumi – jau nuo vaikystės
Paklaustas, ar jau nuo vaikystės norėjo būti aktoriumi, V. Masalskis net neabejodamas atsake: „Taip. Mano tėvai buvo biedni. Tėvas buvo šaltkalvis, mama – audėja. Pirmą kartą apsilankiau teatre būdamas 18 metų. Žiūrėjome Miltinio atvežtus spektaklius ir jau tada galvodavau, kur ir ką daryčiau kitaip. Teatre man trūko emocionalumo, todėl kai ėjau dirbti į teatrą, norėjau atnešti – emocionalumą. Teatre žiūrovui turi nereikėti mąstyti, jį reikia apkrėsti empatija, o tai apmąstyti jis galės namuose“.
Daugelis žavisi aktoriaus atsidavimu menui, bet pats Valentinas mąsto šiek tiek kitaip: „Būtų kvaila, jei aš sakyčiau, kad visą savo gyvenimą atidaviau teatrui, nes mes nei vienas nežinome, kokią misiją ir kaip atliekame savo gyvenime. Kalbant apie talentą, tai mes turėtume galvoti apie tai, kaip tą talentą panaudoti atliekant tam tikrus uždavinius, o negalvoti apie patį talentą. Kiekvienas mes turime atkreipti dėmesį į savo pašaukimą – kai turiu išgirsti užduotį iš išorės. Mes dažnai sakome „ką aš jaučiu“, bet reikia žiūrėti ir kaip gyvena kiti, aplinkinis pasaulis. Dabar mano užduotis nulipti nuo scenos, o vietoj manęs turi ateiti kiti. Aš turiu uždegti juos, perduoti jiems tai ką aš žinau, taip vyks tąsa. Tada bus ne mirties kultūra, o ateities“.
Pedagogika yra nuolatinis mokymasis
Apie šiuolaikinę televiziją Masalskis turi savo tvirtą, šiek tiek nostalgišką nuomonę: „Televizijoje neliko profesionalų, neliko branduolio, atėjo nauji veidai, kurie pradėjo „daryti pinigus“. Jie iš karto įpylė nuodus į labai gražią taurę ir pradėjo šerti mus. Be to, aktorius, kuris nusifilmuoja reklamoje, jau įgyja tam tikrą brendą, savotiškai susitapatina su preke, kurią reklamuoja, kaip po to jis gali vaidinti Hamletą. Televizija yra naminis dalykas, ją žiūrit su tapkėmis, chalatu, o teatras ne. Aktoriai vaidindami šou televizijoje, iškreipia aktorinę rinką, nes televizijoje už trumpą epizodą gauna didesnius pinigus nei teatro aktorius už visą spektaklį bei ilgas repeticijas. Turime suprasti, kad teatras neegzistuos ant tų žmonių, kurie jį sugriaus. Mes esame labai maža tauta, mes negalime sau leisti įsileisti purvo, nes išnyksime.“
Dabar gyvenimas yra įdomus
pie savo dabartinę veiklą, gyvenimą beveik nevaidinant spektakliuose aktorius pateikė netikėtą atsakymą: „Aš tikrai netikėjau, kad sulaukus tokio amžiaus, gyvenimas bus toks įdomus. Jūs neįsivaizduojat, kaip gera ir įdomu dirbti su vaikais, įdomu, matyti, kaip jie užsidega, matyti jų veidus. Tikrai netikėjau, kad būsiu toks laimingas. Aš žinau, kad manęs laukia. Žmogus ir būna laimingas, kai jo kas nors laukia. Juk esi laimingas ne pats sau, o per kito akis. Reikia išsivaduoti nuo egoizmo, nuo noro sublizgėti žiniasklaidoje, nuo noro gauti premiją, nebijoti suklysti, nusišnekėti ar kvailai atrodyti. Žmonės mėgsta demonstruoti antpečius, nacionalines premijas. Reikia jausti žmones, su kuriais būname.“
Parengė Lina Sabaitytė
Pirmiausia, nebūsime kuklūs ir pasveiksime Laikas.lt žurnalą su vienerių metų gimtadieniu. Beveik prieš metus, spalio 13 dieną, išėjo pirmasis numeris. Ta proga skaitytojams dovanojame skanias vaišes – numerį apie maistą. Ir ne tik todėl, kad gimtadienis, bet ir dėl spalio, kuris daugeliui asocijuojasi su neseniai į rūsius nuneštomis uogienėmis, raugintais agurkais, su džiovintais baravykais ar gurmaniška vakariene, kuriai, trumpėjant ir šalant dienoms, lieka vis daugiau laiko.
Tikimės, kad ir Jus įkvėps mūsų kalbinti ir dėl maisto pamišę „Tasty life“ vaikinai. Pagrindinis šefas Reinaldas pripažįsta, kad gaminti jį išmokė močiutė ir teigia, kad skonis yra įgimtas dalykas. Jie nesivadovauja receptais, o pagrindinis kūrybos moto – improvizacija. Tad nesitikėkite, kad atėję pietų į „Tasty life“ rasite valgiaraštį.
Kitas netradinis maisto kultūros atstovas – Aidas Mačiulis, atstovaujantis vegetarizmu pagrįstai Vedų virtuvei. Daugumai žodis krišnos asocijuojasi su gatvėse dažnai matomais šokančiais ir dainuojančiais šio tikėjimo atstovais, tačiau jų maisto kultūra – išties sveika, o mėsos nevalgymas traktuojamas paprastai: mūsų organizme neužsilaiko pūvanti nesuvirškinta mėsa, kuri nuodija organizmą.
Tačiau gurmaniškos pamokos ir virtuvės slepia tamsiąsias puses: vis daugiau maisto gauname iš šalių, kuriose ir taip jaučiamas didžiulis vandens stygius. Tai reiškia, kad maisto išmetimas lauk daro milžinišką, tačiau užslėptą žalą visame pasaulyje esantiems geriamojo vandens išteklių klodams. Žinome, negąsdiname Jūsų vandens stygiumi, tačiau susimąstyti tikrai verta.
Taip pat pakalbinome kulinarines knygas išleidusias garsias asmenybes ir paklausėme: maisto gaminimas ir knygų leidimas – iš mados kilęs asmeninis pomėgis? Kodėl žmonės perka tokias knygas? Kad būtų kur akis paganyti – daugumos mėgstami stiliaus perliukai iš rudeniško Vilniaus gatvių. Sutikti stilingi praeiviai papasakojo, kur jie pietauja ir už kiek. O spalio muzikinis fonas – iš daržovių padarytais instrumentais grojantys „The Vegetable Orchestra“.
Vyr. redaktorė: Rasa Barčaitė
Redaktorė: Dovilė Raustytė
Numerį ruošė: Goda Raibytė, Nerijus Drochneris, Dovilė Raustytė, Lina Sabaitytė, Mindaugas Peleckis, Ieva Varkojytė
Kalbos redaktorė: Aušra Trasauskaitė
Dizaineris: Vykintas Characiejus
Viršelio nuotrauka:
Idėja – Laikas.lt,
Fotografas: M.Janušaitis
Modeliai: Rugilė ir Markas
Lietuvą vis stipriau glėbyje spaudžianti krepšinio karštinė norom nenorom įtraukia visus. Tačiau pabandykime apie krepšinį kalbėti šiek tiek iš kitos pusės – mados.
Pradžia: sijonai trumpėja
Nors šiandien krepšinis laikomas vyrų „reikalu“, neatskiriama alaus ir draugų kompanijos dalimi, pradžią profesionaliam krepšiniui davė moteriškosios giminės atstovės. Moterų krepšinio pradininke laikoma Senda Berenson Ebot, 1868 m. gimusi Vilniuje, vėliau išvykusi į JAV. Sužinojusi apie koledžo dėstytojo Johno Neismitho sukurtą žaidimą, pati nuvyko į Springfyldą, susipažinti su Johnu, o 1893 m. Northemptono koledže buvo surengtos pirmosios oficialios moterų krepšinio rungtynės. Vyrams žiūrėti rungtynių nebuvo leista dėl to, kad žaidėjos segėjo trumpus sijonėlius (sijonų ilgis – šiek tiek žemiau kelių). Po trisdešimties metų, šiek tiek pasikeitusi, ši sporto šaka atkeliavo į Lietuvą.
Kol krepšinis atkeliavo iki Lietuvos, mados pakito kartu besikeičiant kasdieninių drabužių mados tendencijoms. Sportinių sijonėlių ilgis šiek tiek sutrumpėjo, pradėjo dominuoti šviesios spalvos. Žinoma, visada buvo atsižvelgiama į tai, kad krepšininkės galėtų lengvai judėti, kad medžiaga gerai sugertų prakaitą ir būtų patvari.
1922 metais krepšinio kamuolį perėmė vyrai, kurie žaidė pirmąsias oficialias krepšiasvydžio (taip tuo metu buvo vadinamas krepšinis) rungtynes. Taip ir vyrai, ir moterys Lietuvoje buvo pirmą kartą pažymėti krepšinio karštinės ženklu.
Krepšinio aprangos tendencijos
Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) nariai buvo pirmieji oficialaus krepšinio Lietuvoje žaidėjai. Jų sportinė apranga buvo pažymėta LFLS ženklu. Moterų aprangoje pradeda atsirasti šortai, marškinėliai ilgomis rankovėmis, kojinės iki kelių ir bateliai. Pastarieji gana įvairūs, nebūtinai sportiniai. Akivaizdu, kad tada krepšinio aprangos tendencijas diktavo ir galimybės. Iš pradžių krepšinis labiausiai buvo paplitęs tarp studentų, todėl kaina buvo gana svarbus akcentas. Kaip rašė to meto korespondentė ir sportininkė Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, sportinė apranga ir kiti įrengimai buvo nebrangūs, todėl krepšinis taip greitai plito po visą Lietuvą.
Pirmųjų tarpvalstybinių krepšinio rungtynių metu, žaidėjai dėvėdavo minimalistinius marškinėlius su Lietuvos vyčio simboliu, vėliau buvo pridėtas užrašas „Lietuva“ ir numeriai. Kaskart krepšiniui virstant vis reikšmingesne sporto šaka, tai matydavosi ir žaidėjų uniformose: būdavo daugiau investuojama į medžiagas, bendrą estetinį komandos vaizdą. Lietuvoje krepšininkai atrodė panašiai kaip ir kitapus Atlanto vandenyno kolegos: aptempti berankoviai marškinėliai, trumpi šortai, sportiniai bateliai ir kojinės. JAV krepšininkai mūvėdavo ir kelių apsaugas. Aprangai siūti dažniausiai buvo naudojamas trikotažas, elastanas, laikra bei medvilnė.
Šiandien yra išlikę labai mažai žinių apie senąsias krepšinio aprangos madas Lietuvoje. Apie to meto krepšininkų išvaizdą byloja tik senos nespalvotos fotografijos. Vis tik, lietuvių identitetui visada buvo svarbios spalvos, dažniausiai naudojamos pagrindinės: geltona, žalia, raudona. 1938 metų laikraštyje „Lietuvos sportas“ apie krepšinio paplitimą po pasaulį rašoma: „Žali ir geltoni marškinėliai, išsiskirdami ir susiliedami spalvomis, švaistosi šen ir ten, žaidikams mitriai bebėgiojant kietomis sporto salės grindimis“. Dominuojanti žalia spalva lydėjo Lietuvos krepšininkus iki šių dienų.
Moterų krepšininkių sportinė apranga laikui bėgant vis labiau traukėsi, vyrų – išliko panaši. Žaidėjų apranga išryškindavo sportiškas kojas (nuo šlaunų iki blauzdų) bei rankas. Žinoma, su tokiais drabužiai buvo kur kas lengviau judėti, nei XIX a. pabaigos moterims.
Dar aštuntajame bei devintajame dešimtmetyje krepšininkai dėvėjo gana minimalistines aprangas: trumpi šortukai, aptempti berankoviai marškinėliai, kojinės iki kelių ir sportiniai batai. Jie ilgą laiką tiek Lietuvoje, tiek užjūrio šalyse buvo ne kedai, o vadinamieji konversai, Lietuvoje – inkariukai.
Baggy šortai ir nauja mada
Didelį perversmą krepšinio aprangos istorijoje padarė NBA žvaigždė Michaelas Jordanas. 1984 metais pradėjęs savo karjerą NBA jis įvedė laisvesnes krepšinio aprangos tendencijas. Vadinamuosius baggy šortus (lietuviškai vadinamus „beformius“) Jordanas dėvėjo dar prieš patekdamas į NBA. Jis manė, kad būtent šortai jam neša sėkmę, todėl nenorėjo jų atsisakyti. Netrukus M. Jordanas tapo „Nike“ firmos veidu ir baggy šortai bei platūs sportiniai marškinėliai sulaukė pripažinimo visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši krepšininkų apranga patogi ne tik sportininkams, bet ir gamintojams, mat jie gali lengviau pritaikyti dydžius, nes nėra smarkiai suvaržytų apimties reikalavimų.
Besikeičiant uniformų madoms, buvo pritaikyta ir geresnė medžiaga, ne tik leidžianti kvėpuoti nuolatos judančiam krepšininko kūnui, bet ir leidžianti prakaitui greičiau išgaruoti.
Suknelės sugrįžo
Moterų krepšiniui atsidūrus antrame plane, jų apranga bei estetinis vaizdas pasikeitė nuo XX a. pradžios. Vyrams pralenkus gražiosios lyties atstoves krepšinio žaidime ir populiarume, jos pradėjo vis dažniau lygiuotis su vyriškojo krepšinio žaidėjais, todėl ir aprangos buvo beveik vienodos. Taip krepšininkės prarado moteriškumą ir suvienodėjo. XXI a. pradžioje pradėta diskutuoti apie moteriškos krepšinio aprangos konservatyvumą, atsirado naujų iniciatyvų keistis ir įvesti patrauklesnes krepšinio aprangos tendencijas moterims. Keičiant uniformas atsigręžiama į moteriškas formas, patrauklumą, išskirtinumą.
2010 metų pasaulio krepšinio čempionate suknelėmis pasipuošusios Baltarusijos krepšininkės parodė, kad moterys ir krepšinio aikštelėje gali būti moteriškos. Apsiginklavusios ne tik sportine galia, bet ir žavesiu, krepšininkės neapleidžia profesionaliojo sporto aikštelių. Lietuvoje krepšininkėms taip pat kuriamos moteriškumą pabrėžiančios uniformos, suknelės bei sijonėliai – grįžtama į tuos laikus, kai krepšininkės segėdavo sijonus krepšinio aikštelėse. Tikriausiai jau praėjo laikas, kai moterims norint prilygti vyriškajai giminei, tekdavo prisitaikyti ir supanašėti su jais. Dabar kiekviena lytis pabrėžia savo išskirtinumus ir privalumus.
Lina Sabaitytė
Elegantiškas moters siluetas, tamsoje ar šviesoje, lengvai suaudrina vaizduote, priverčia įsiminti ir pamilti. Moteris moteriai tampa labiausiai patraukli būtent tada, kai ji lieka beasmenė, silueto, skulptūros ar kamėjos pavidalu. Dažna, gražiosios lyties atstovė, pasikabinusi ant krūtinės nešioja kamėją, kurioje įšaldytas efemeriškos moters siluetas. Daugelyje jų galime atpažinti „Gibson Girl“.
Moterys, švelniosios lyties atstovės, visada norėjo būti pastebėtos ir pastebimos. Vėliau panoro būti laisvos ir tai viešai pareiškė. „Gibson Girl“ įvaizdis nėra tik senai atgyvenęs stilius, mada, tai XIX a. pab.–XX a. pr. moters emancipacijos ženklas, rodantis, kad moteris likdama moteriška, gali būti ir nepriklausoma. Šiame moters siluete buvo paslėpta laisvės ideologija. Štai dabar, gyvenant ant dvidešimt pirmojo amžiaus slenksčio, verčiant mados žurnalų puslapius galima vėl atpažinti sugrįžusias Gibsono mergeles. Fotosesijose, ant podiumų ir miestų gatvėse itin dažnai šmėžuoja merginos pūstomis šukuosenomis, kurios primena apie moterišką nerūpestingumą ir, tuo pačiu, eleganciją.
Iš kur atėjo „Gibson Girl“?
XIX a. pab. moteriškumą įkūnijančiu įvaizdžiu tapo moteris skruzdėles liemeniu (dažniausiai suspaustu korsetu), ilgus, vešlius plaukus sukėlusi aukštyn ir suformavusi pūstą sraigę savo viršugalyje. Gibsono mergina – aukšta, liekna, bet su iškilia krūtine bei apvalainais klubais, ryškus lieknas liemuo, suveržtas korsetu. Prieštaraujant kelis dešimtmečius vyraujančiai liesų moterų, pusiau mergaičių, tendencijai, ši moteris turi gitaros formos figūrą ir būtent toks seksualumo įvaizdis yra išlikęs iki šių dienų. Ne viena šiuolaikinė gražuolė byloja apie tokios figūros privalumus. Šiek tiek Leatitios Casta, žiupsnelis Ditos Von Teese, šlakelis Beyonces ir prieš akis išnyra naujosios „Gibson Girl“ siluetas.
Šios ikonos atsiradimo istorijoje labai bene svarbiausią vaidmenį turi XIX ir XX amžių sankirtoje gyvenęs amerikiečių iliustratorius Charles Dana Gibsonas, pirmasis nupiešęs moteriškąją Gibson. Paprasto ieštuko ir rašalinės plunksnos pagalba Menininkas, pieštuko ir rašalinės plunksnos padedamas, sukūrė fikciją, tapusia itin populiaria ir reikšminga XX a. pradžioje. Sakoma, kad jis šios moters portretą nupiešė įkvėptas savo žmonos, kiti mano, kad tokia moteris realiame gyvenime iš viso neegzistavo.
Tada tai nebuvo vien tik ikonizuotas atvaizdas, įkūnijantis nežemiško grožio simbolį, Gibsono mergine dar turėjo ir ideologinę įkrovą – tai moteriška moteris savo laisve ir nepriklausomybe prilygstanti vyriškajai giminei. Tokia moteris netampa feministiška kovotoja, ji išlaiko savo orumą, yra madinga, švelni ir savimi pasitikinti.
Nūdienos kasdieniniame gyvenime „Gibson Girl“ tapo savotišku prekiniu ženklu, kuris puikavosi ant daugelio namų apyvokos daiktų: tapetų, pagalvių, patalynės, suvenyrų, indų, baldų apmušalų ir t.t. Vis tik, nieko nėra amžino, todėl ir anuometinei Gibson Girl karaliavimo erai atėjo pabaiga. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, amerikietiškos svajonių moters įvaizdis po truputį išbluko ir teko persiorientuoti į pragmatiškesnę ir kuklesnę madą.
Kaip bebūtų, šiais laikais, Gibsono mergaitės vėl nesikuklina papuošti šiandienos žmonių aplinką. Retro stiliaus kavinėse galime išvysti „Gibson Girl“ atvaizdu puoštus tapetus, pagalvėles, paveikslėlius.
Apie Ją kalbėjo ir rašė
Kaip visais laikais, taip ir prieš šimtą metų, žmones veikia aplinka, kurioje jie gyveno. Tada moterys, taip pat lygiavosi į kuriamus standartus, patrauklius įvaizdžius, kas tai bebūtų, maištas ar konformizmas. Gibsono moters tipas buvo labai tinkamas to meto gražiosios lyties atstovėms, į kurį norėjo lygiuotis daugelis. Kuriama laisvė ir elegancija vyliojo tuometines Virginijas Woolf, kurio ten matė savo neišsipildžiusių svajonių realumą.
Moterims apie „Gibson Girl“ pasakojo ne tik grafikos piešiniai, bet ir spausdintinis žodis. Ji buvo aprašomas literatūroje ir anuometinėje spaudoje. „Gibson Girl“ atvaizdą pradėjo piešti ir kiti dailininkai, tokie kaip Howard Chandler Christy, Harry G. Peter.
„Gibson Girl“ transformacija
Buvusi elegancijos ir moters laisvės simboliu, šiandien „Gibson Girl“ sugrįžta šiek tiek pasikeitusi.
Atrodo visai neseniai mados pasaulį buvo užkariavusi liaunutės Twiggy karštinė, iki šiol neapleidžianti mados šou podiumų. Kaip bebūtų, po truputį galima stebėti vykstančius pokyčius, beveik metus laiko mados žurnalų puslapiuose galima grožėtis vyraujančiu „gibsoniškuoju“ įvaizdžiu. Šukuosena šiek tiek netvarkinga, pūsta, plaukai susukti į kriauklę, lengvi, nėriniais puošti apdarai. Na, o gitaros figūros modelių, dar tenka akyliau paieškoti. Apkarpius šimtmečio senumo ideologinius siūlelius, kurie bylojo apie moters emancipacijos užuomazgas, šiems laikams lieka tik įvaizdis, estetika ir romantikos prieskonis.
Lina Sabaitytė
Laikas.lt pristato dar vieną Talentų banko gyventoją – Liną Sabaitytę iš Kauno, vadovaujančią visam rankdarbių ūkiui.
Kas esi? Esu visko po truputį – šiek tiek įkvėpta, šiek tiek įkvepianti, šiek tiek nugesinanti. Kaunietė, kuri sveikinasi su kas antru praeiviu (taip sako draugai), bet nežinanti, ką jie labiausiai mėgsta… Esu rašanti ir siuvanti, tad reiškia, kad dažnai žiūrinti pro įvairias skylutes – rakto, adatos, fotoaparato objektyvo ar netyčia pravertas duris.