Search Results for: "lietuvių kalbos mokytoja"
Vilniaus Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) doktorantė Rima Kasperionytė jau ilgą laiką vadovaujasi lotyniška sentencija „Totis viribus!“ – „Visomis išgalėmis!“: visomis išgalėmis ne tik dirbti, bet ir mylėti – gyventi. Jauna lituanistė šypsodamasi teigia apsisprendusi tapti lietuvių kalbos mokytoja būdama vos penkerių. Ir štai jau penktus metus Rima kasdien visomis išgalėmis įvairaus amžiaus mokinius moko lietuvių kalbos gudrybių ir žadina norą kuo daugiau skaityti. Negana to, doktorantė šiuo metu rašo disertaciją, o paklausta, kaip viską suspėja, šypsodamasi sako: „Man atrodo, kad nieko daug neveikiu. Tik gyvenu.“
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje mirgėjusios istorijos apie Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos direktorės nepagrįstą lietuvių kalbos mokytojo atleidimą iš einamų pareigų pagrindinis veikėjas Marius Janulevičius – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventas. Mokytojo auklėtiniai, sužinoję, kad jų klasės auklėtojas atleistas, ėmė streikuoti ir reikalauti jį grąžinti į mokyklą. Aktyvus mokytojas sako, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai. Su M. Janulevičiumi kalbėjomės ne tik apie šį įvykį, bet ir apie mokyklą nuolatinės kaitos epochoje, mokytojo darbą ir kitus dalykus. Kviečiame skaityti!
Prekybos centrai prieš naujuosius mokslo metus vilioja vaikus ir jų tėvelius įvairiomis mugėmis ir prekių gausybe. Tačiau tėveliai skundžiasi, kad, norint tinkamai parengti pradinuką mokyklai, reikia maždaug tūkstančio litų.
ELTA
Siųsti nuorodą
Spausdinti
Dalintis
REKLAMA
Naujienų agentūros ELTA korespondentė pabandė tai patikrinti drauge su keletą dešimtmečių Kauno Eigulių mokykloje besidarbuojančia, metodininkės kvalifikaciją turinčia pradinukų mokytoja Laima Liutkiene, kurios pastebėjimu, prieš rugsėjo pirmąją tėveliams susidaro daug išlaidų, kurias, gerai apgalvojus, galima gerokai sumažinti. Pinigus leidžiant apgalvotai, gali pakakti ir kelių šimtų litų.
– Gal prieš kelis dešimtmečius būdavo gerų vadovėlių pradinių klasių mokiniams. Dabar tokių vadovėlių nėra, tačiau yra puikūs pratybų sąsiuviniai. Į juos „sukeltos“ įvairios užduotys. Tai – didelis palengvinimas tiek mokiniui, tiek pedagogui. Pratybos pritaikytos prie vadovėlių ir yra apgalvotai parengtos mokytojų ekspertų. Yra lietuvių kalbos, matematikos, muzikos, pasaulio pažinimo pratybos. Deja, pratybų sąsiuviniai daug kainuoja. Vieneriems mokslo metams pratybų komplektas vienam mokiniui gali kainuoti 100-120 litų.
Taip sakau remdamasi savo ilgamete patirtimi. Šiemet mokysiu trečiokus. Žinau, kad pratybas galėsim rinktis iš trijų variantų. Mūsų mokykloje visos mokytojos pačios užsako savo mokiniams reikiamą pratybų komplektų skaičių – perka jas visai klasei ir neretai gauna nuolaidų, kokių negaus tėtis, apipirkdamas savo vieną ar kelis vaikus. Bendradarbiaujame su knygynais. Jie viską mums pristato pagal išankstinį sąrašą. Ir jeigu kurio nors vaiko tėveliai iš karto neturi pinigų už pratybas atsiskaityti, būna, knygynas palaukia.
– O mokyklines uniformas irgi turėtume įrašyti į „neišvengiamų pirkinių“ sąrašą?
– Mūsų mokykloje privalu dėvėti mokyklinius švarkelius. Ir mergaitėms, ir berniukams. Tačiau tiek Eigulių, tiek kitose Kauno mokyklose mokslo metų pradžioje rengiamos vietinės mugės, per kurias tėveliai gali nupirkti savo vaikui išaugtinį, kažkam jau tarnavusį, bet gerai atrodantį uniforminį švarką. Tokiu atveju už jį nereikia mokėti šimto ar daugiau litų, pakanka 10-20 litų. Vadinasi, įmanoma pataupyti.
Žinoma, vaikas nori ir naujo sportinio kostiumo, naujų batų, baltinių, kelnių, megztinuko. Ir visa tai galima pigiau nusipirkti ten, kur drabužius perka didelė dalis Lietuvos gyventojų, mokytojai – ne išimtis. Taip, pigių drabužių parduotuvėse, kur dažnai ir naujų daiktų pasitaiko. Mūsų mamos nagingos: jei reikia juos gražiai sutvarko.
– Vieno prekybos centro katalogas. Jame mokyklinių prekių nuotraukos ir greta parašytos kainos. Parkerio, pigesnio nei 16 litų, mugės kataloge nėra. Kuprinės – ryškios, barbių ir kitų užjūrio herojų atvaizdais papuoštos. Viena tokia kainuoja kiek daugiau nei 30 litų. Ar daug tokių kuprinių vaikai atsineša į klasę? O gal teko laimė mokytojai pamatyti mokinio kuprinukę, tarkim, su kokio Lietuvos kunigaikščio atvaizdu?
– Tikrai tokio stebuklo nemačiau. Tik mačiau ne kartą, kaip tos „barbinės“ kuprinukės dažnai neatlaiko nė pusmečio. Todėl tėvai turi būti pasirengę papildomoms išlaidoms mokslo metų viduryje.
Ne man vienai gaila, kad savos, lietuviškos, mokyklinių reikmenų pramonės nebeturime. Bet gal nebūtinai tik kunigaikščių paveikslais reikėtų prekes vaikams puošti, gal „suveiktų“ ir krepšinio atributika.
Realybė yra tokia: visai neprastų ir tvirtų kuprinių kai kas vos už keletą ar keliolika litų nusiperka jau minėtose „humanose“. Ir gali džiaugtis tvirtu, gal ne tokiu ryškiu, tačiau pakankamai kokybišku pirkiniu, tarnaujančiu ne vienerius metus.
– Tai ar viską jau aptarėme, ir daugiau nieko papildomai mokinukams mokslo metų išvakarėse pirkti nebūtina?
– Mokiniams dar prireiks įsigyti keletą parkerių, keletą sąsiuvinių, pieštukų, trintukų, flomasterių. Pieštukinė gal ir pernykštė tiks.
Tėveliai turėtų pratinti vaikus iš vakaro pagal kitos dienos pamokų tvarkaraštį susidėti kuprinę, kad vaikas kasdien nesitemptų viso savo „turto“ į mokyklą. Ir dar noriu pridurti, jog nebūtina kasmet pirkti naują kuprinę. Mokau savo auklėtinius daiktus tausoti, neperkrauti tos kuprinės. Džiaugiuosi, kai prie mokytojos patarimų vaikui ir tėveliai namie prisideda savais panašiais pamokymais.
Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.
Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją
Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežėį Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.
„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.
Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija
Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.
Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai
Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.
Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šyspsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika
Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.
Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.
Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.
Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.
Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.
316 puslapių knyga „Vilnius“ – naujausias 1956 m. Zalcburge gimusio humanitaro Kornelijaus Helio darbas. Kitiems jo nuopelnams surašyti neužtektų ir visos jaučio odos – vokiečių kalbos ir literatūros, austrų literatūros dėstytojas, rašytojas, publicistas, radijo laidų rengėjas, vertėjas.
Gegužės 31 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų, šveicarų ir Lichtenšteino kunigaikštystės literatūros skaitykloje susirinko visi humanitaro Kornelijaus Helio kūrybos ir lietuviškos veiklos gerbėjai, bičiuliai. Čia pristatyta jo autorinė knyga „Vilnius“. Jaudinančiai skambėjo pirmieji svečio žodžiai: „Šiandien man ypatinga diena – atiduoti Vilniui, ką gavau iš Vilniaus“.
Lietuviams K. Helis ypač brangus dėl gausybės lietuvių literatūros vertimų, dėl lietuvių kalbos ir kultūros sklaidos vokiškai skaitančioje Europoje. Jis yra parengęs dvi lietuvių literatūros antologijas, kuriose yra nemažai jo paties verstų tekstų. Skaitančią Europą supažindino su A. Vienuolio, M. Katiliškio, R.Gavelio, J.Ivanauskaitės, M. Ivaškevičiaus, A. Marčėno, V. Bložės, J. Kunčino, V. Juknaitės, K. Platelio ir daugelio kitų autorių kūryba.
K. Helis abiem 2009 m. Europos kultūros sostinėms rengė literatūrinius projektus: „Lincas skaito Vilnių“ (Lince) ir „Vilnius skaito Lincą“ (Vilniuje). 2009 m. išleista autoriaus knyga apie bundantį Vilnių „Der eiserne Wolf im barocken Labyrinth. Erwachendes Vilnius“.
Domėtis Lietuva ir Vilniumi Kornelijus Helis pradėjo netikėtai: 1984 – 1986 m. jis Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą. Būdamas tikras humanitaras, jis ėmė mokytis ir kalbos tos šalies, kurioje gyveno. Jo lietuvių kalbos mokytoja buvo germanistė, dr. Jūratė Dikšaitė, iki šiol ištikima jo vertimų konsultantė. Kalbėdamas apie pirmąją pažintį su Lietuva, bibliotekos svečias žaismingai papasakojo, kaip vykdamas į Vilnių, šį miestą matė J. Bobrowskio eilėraščių vaizdais – kitokios informacijos neturėjo, juk interneto nebuvo.
Minėtoje knygoje apie bundantį Vilnių autorius kalba apie groteskiškus „realiai egzistuojančio siurrealizmo“ – to meto sovietinio gyvenimo – vaizdus: kaip per dvejus metus jam nepavyko nusipirkti tualetinio popieriaus, kaip pasidarė bloga paragavus vienintelės rūšies dešrą iš parduotuvės, kaip per Kalėdas nebuvo šventinio apšvietimo. Po dvejų metų, praleistų Sovietų Sąjungoje jam buvo aišku – ieškantieji politinių alternatyvų ir pokyčių šioje šalyje neras nieko.
Ir vis dėlto Kornelijus Helis nuolat grįždavo į Vilnių. Minėtoje knygoje jis supažindino su svarbiausiais miesto istorijos momentais, prisodrindamas juos savo išgyvenimais ar įspūdžiais. Nepamiršo geranoriškai pakritikuoti lietuvių gebėjimo „improvizuoti paskutiniąją minutę“, bet vis dėlto prisipažino, kad Vilnius yra mylimiausias jo miestas – po trumpų „flirtų“ su Roma, Venecija, Praha ar Tiubingenu. Jis myli Vilnių tokį, koks jis yra.
Naujojoje savo knygoje, kuri išleista rinktinių Europos miestų serijoje „Europa erlesen“, K. Helis suteikia žodį 83 autoriams, tekstų originalai parašyti 13 kalbų. Daugelį tekstų išvertė pats sudarytojas. Jis taip parinko poeziją ir prozą, kad būtų papasakota miesto istorija – literatūriniais tekstais, dienoraščiais, laiškais. Antras tikslas buvo atskleisti miesto topografiją. Knyga gimė iš medžiagos, kauptos beveik du dešimtmečius – pats ieškojo, klausinėjo kolegų lietuvių.
Knyga pradedama austrų poeto H.C. Artmanno eilėraščiu, kuriame autorius dar sovietų okupacijos metais, žiūrėdamas pro „Lietuvos“ viešbučio langą, siekė atkreipti europiečių dėmesį į Vilnių: /negi neturite akių kaktoje/jūs europiečiai, žiūrėkite.
Taip vokiškai skaitantys europiečiai pakviečiami į beveik 700 metų truksiančią literatūrinę kelionę: nuo legendos apie geležinį vilką, kurios veiksmas vyksta XIV a., iki Tomo Venclovos minčių apie Vilnių, kuris gražesnis už Florenciją. Tiesa, tik keli eilėraščiai skiria legendą nuo istorinio Gedimino laiško, kurį jis pasiuntė keliems Europos miestams, kviesdamas į Vilnių krikščionis amatininkus, pirklius ir karius.
K. Helis kalbėjo, jog nemažai aptiktų tekstų jam pačiam buvo malonus siurprizas. Toks siurprizas jam buvo Georgo Forsterio įspūdžiai apie Vilnių, rašyti 1784 m. – „prieš 100 metų Vilniuje buvo 80 tūkstančių gyventojų, o dabar, kartu su 12 tūkst. žydų, vos 22 tūkst.“ Pateikęs liūdną nusiaubto miesto vaizdą, G. Forsteris vis dėlto mano, jog Vilniaus apylinkės yra gražiausia, ką jis matęs Lenkijoje ir Lietuvoje. Kliūva netvarkai Vilniaus universitete, ypač lenkių apsileidimui, purvui mieste. Bet autorius pastebi religinę toleranciją. K. Helio nuomone, G. Forsterio laiškai rodo, kaip Apšvietos amžiaus atstovui jam nepažįstamas pasaulis kėlė fobijų.
K. Helis pabrėžė į lietuvių kalbą išverstų Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Josefo Franko atsiminimų reikšmę (vertė Genovaitė Dručkutė). Beje, ištrauka iš šios knygos yra vienintelė, versta ne iš originalo, o iš vertimo. Sudarytojas parinko tekstą, kuriame taip pat kalbama apie religinę toleranciją: per kviestinius pietus generalgubernatoriaus rūmuose maloniai šnekučiavosi greta sėdėję katalikų vyskupas, stačiatikių archimandritas, liuteronų ir reformatų kunigai.
Autorius atkreipė dėmesį į tai, kad jis parinktais tekstais siekė parodyti, jog Vilnius kartais tapdavo lyg ir pasaulio istorijos centru. Tad Vilniuje sutinkame ne tik Napoleoną, bet ir „Vilniaus koriką“ Muravjovą, kurio XIX a. į vokiečių kalbą išverstus memuarus pavyko aptikti Vienos bibliotekoje: iš parinktos ištraukos sužinome apie Muravjovo žiaurumą, neapykantą „maištininkams“. Sudarytojas pastebėjo, kad Muravjovo terminologija panaši į tą, kurią sovietai vartojo kalbėdami apie Lietuvos partizanus.
Knygoje stengtasi pateikti skirtingus to paties momento vertinimus. Antai, Antanas Škėma 1944 m. liepos mėn. pradžioje mato žiaurius vaizdus Vilniaus gatvėse, būdamas tarp susijaudinusių lietuvių, kurie stengiasi kaip nors pasitraukti į Vakarus, kad ir su kariniais vokiečių traukiniais. Po kelių dienų tą patį Vilnių, bet kitomis akimis, mato su sovietais atėjęs Ilja Erenburgas.
Vilniečiai gali knygą paskaityti Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. O paskaityti tikrai verta – knyga skaitytojui dovanoja daugiataučio Vilniaus mozaiką, poetiškais vaizdais lydi miesto istorijos vingiais, verčia stabtelėti ir kitu žvilgsniu pamatyti pažįstamas vietas.
Be minėtųjų autorių, susitiksime su Johanu Bobrowskiu, Wladislawu Syrokomle, Georgu Braunu, Fadejumi Bulgarinu, Stendaliu, Adomu Mickevičiumi, Tarasu Ševčenka, Alfredu Döblinu, Simonu Dubnovu, Francišaku Aliachnovičiumi, Czeslawu Miloszu, Natalja Arsenjeva, Moiše Kulbaku, Grigorijumi Kanovičiu, Aksinija Michailova, Jurgiu Kunčinu, Maksimu Tanku, Sigitu Geda, Kaziu Bradūnu, Paulina Pukyte ir kitais autoriais, kurių kūryba, dienoraščiai ar dokumentiniai tekstai kalbina Vilniaus praeitį ar dabartį, žymias asmenybes.
Irena Tumavičiūtė
Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos istorijos mokytojas Gražvydas Kaškelis įsitikinęs, jog būtina daugiau dėmesio skirti švietimui. „Mokytojo indėlis į visuomenės gerovę yra milžiniškas – mokytojas formuoja asmenybes, praleidžia daug laiko su vaikais, perduoda žinias, diegia vertybes, moko svarbių dalykų gyvenime. Jis formuoja aktyvias pilietiškas asmenybes – būsimą mūsų šalies visuomenę“, – teigia jis.
Tęstinis edukacinis moksleiviams skirtas kino projektas „Kino knyga 2014“ šiais metais vyks jau aštuntą kartą. Rudens atostogų metu, spalio 24–31 dienomis, 8–12 klasių mokiniai bei jų mokytojai bus kviečiami atvykti į Vilnių, kur su žymiais kino režisieriais, kitų meno sričių profesionalais gilinsis į filmų kūrimo subtilybes. 8-oji „Kino knyga“ didžiausią dėmesį skirs kūrėjo vaidmeniui, autorinio darbo apsaugai, tad su dirbtuvių dalyviais patirtimi dalinsis ir žinomi kūrėjai, ir patyrę teisininkai iš advokatų kontoros „Borenius“.
Galbūt ir jūs „Facebooke“ sekate Mantvydo Leknicko kūrybą? Tikru rašytoju šis 25 metų vaikinas savęs nevadina. Nuo vaikystės Mantvydas domėjosi politikų kalbomis ir pats baigė politikos mokslus, tačiau kol kas su tuo gyvenimo nesieja. Šiandien su Mantvydu kalbamės apie rašymo internete pliusus ir minusus bei patį kūrybos procesą.
„Pirmą kartą čia atvykusi netekau žado – daug miškų, mažai žmonių. Labai gražu, labai ramu, bet ir labai nuobodu“, – pirmą Lietuvos įspūdį prisiminė iš Kinijos atvykusi Jian Lingling, kuri jau šešerius metus gyvena Kaune ir dėsto savo gimtąją kalbą Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Šiandien ji sako, kad jaučiasi kaip vietinė kaunietė – pirmiausia todėl, kad iš lietuvių išmoko neskubėti be reikalo ir vengti streso, itin būdingo jos tautiečiams.
Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) absolventė, Gintarė Frišmantaitė, laimėjusi Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) bei Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) skelbtą konkursą ir praktiką atlikusi Adelaidės lietuvių mokykloje tolimojoje Australijoje teigia, kad galimybė atlikti tarptautinę praktiką lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse, finansuojamoje iš LR biudžeto lėšų, yra nuostabi nauja patirtis, o tokios galimybės leidžia visapusiškai augti, įvertinti save, suprasti, kur reikia tobulėti, pažinti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose įsikūrusius lietuvius. „Pažinimo, gyvenimiškos bei profesinės patirties niekuomet nebus per daug“, – teigia G. Frišmantaitė.