Search Results for: "kulinarines knygos"
Kulinarinės knygos vis dažniau užkariauja knygynų lentynas, jos karaliavo ir šių metų Vilniaus knygų mugės metu. Žymių žmonių ir paprastų kulinarinių knygų mada į pasaulį prasiveržė gana staiga, kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje ji dar nepasiekė tokio anšlago kaip užsienyje.
Spalio 18 dieną prasidėjo bene gardžiausiai skanėstais kvepiantis unikalus projektas „Skaniausių šeimos kepinių knyga”. Jis kvies Lietuvos žmones dalintis savo išbandytų kepinių receptais, kepti, ragauti ir net tapti kulinarinės knygos autoriais. Dalyvių laukia puikūs prizai – įspūdinga kulinarinė kelionė į Italiją dviems ir išskirtinės kulinarinės pamokos. Projekto metu surinkti receptai bus įtraukti į pirmąją elektroninę „Skaniausių šeimos kepinių knygą“.
Projekto iniciatorius – „Vilniaus margarino gamykla“. „Per 10 mūsų bendrovės veiklos metų būta nemažai iššūkių, tačiau mūsų stiprybė visuomet buvo komanda. Mūsų darbuotojai nuo pirmųjų dienų kolektyvą vadina šeima. Puoselėjame bendrumo vertybes, nes būtent jos padeda mums įveikti visus sunkumus. Šias vertybes norėtume perteikti ir prasidėsiančiame unikaliame projekte „Skaniausių šeimos kepinių knyga”. Tikimės, kad jis padės praturtinti šeimos laisvalaikį, kurti šiltas ir jaukias namų šventes su kepiniais, dovanoti ir dalintis šiluma“, – teigia bendrovės generalinis direktorius Darijus Taraila.
Net 7 savaites truksiančio kepimo projekto metu, bus paskelbti keturi etapai ir pateikiamos keturios intriguojančios užduotys. Norintys dalyvauti projekte galės pateikti receptus kiekvieno etapo užduočiai kartu su jų atsiradimo istorija bei nuotrauka projekto interneto svetainėje www.seimoskepiniams.lt.
Kiekvieną savaitę projekto svetainės lankytojai balsavimu rinks skaniausius, kūrybiškiausius ir šeimyniškiausius receptus. Jų kūrėjai bus apdovanojami pakvietimais į išskirtines kulinarijos pamokas ir semsis patirties iš pripažintų virtuvės virtuozų. Kepimo projektą užbaigs finalinė balsavimo savaitė, jos metu paaiškės viso projekto nugalėtojas, kuris su draugu ar artimuoju vyks į įspūdingą kulinarinę kelionę į Italiją dviems.
Per visą projekto laikotarpį pateikti kepinių receptai su jų istorijomis ir nuotraukomis bus surinkti į pirmą elektroninę „Skaniausių šeimos kepinių knygą“, kuri bus neribotą laiką saugoma projekto svetainėje. Kiekvienas svetainės lankytojas galės atsispausdinti visą arba dalį knygos, o projekto dalyviai turės unikalią galimybę prieš atsispausdindami įkelti į viršelį pasirinktą nuotrauką. „Skaniausių šeimos kepinių knyga“ bus puiki dovana artimiausiems žmonėms artėjančių gražiausių metų švenčių proga.
Projektas skirtas suburti kulinarija besidominčius žmones, mėgstančius stebinti artimuosius įvairiais skoniais ir gardžiais patiekalais, paskatinti dalintis ne tik įvairiausių kepinių receptais ir virtuvėse kuriamais mažais stebuklais, bet ir šiluma. Juk nieko nėra smagiau, kaip dovanoti šilumą artimam žmogui.
Vilniaus senamiestyje įsikūręs restoranas „Ida Basar“, netrukus minėsiantis savo veiklos 20-metį, po rekonstrukcijos duris atvėrė kaip restoranas-muziejus, kuriame galima ne tik paragauti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų didikų valgių, bet ir apžiūrėti turtingą antikvarinių indų ir stalo įrankių kolekciją.
„Esame vienintelis restoranas-muziejus Lietuvoje ir vienas iš vos keleto Europoje, – sako Vaclovas Kontrauskas, „Ida Basar“ bendraturtis. – Nusprendėme savo klientams suteikti galimybę ne tik paragauti bėgant amžiams pamirštų Lietuvos XIV–XVIII a. kulinarinio paveldo delikatesų, bet ir supažindinti su įvairių epochų maisto kultūrą iliustruojančiais daiktais.“
Pono Kontrausko kolekcijoje, davusioje pradžią muziejui, – daugiau nei 6 tūkst. įvairių antikvarinių daiktų: porceliano, keramikos, vario, žalvario, sidabro, melchioro indų, stalo įrankių, valgymo scenas vaizduojančių litografijų, kitų vertybių. Kolekcija, kuriai dabar jau 20 metų, prasidėjo nuo draugo padovanoto porcelianinio kavos malimo malūnėlio. Dauguma eksponatų – XIX–XX a. gaminiai.
Vienas vertingiausių eksponatų – XIX a. viduryje išleistas generolo leitenanto F. F. Šuberto sudarytas išsamus Specialusis Europinės Rusijos žemėlapis. Žemėlapyje, kuriame pažymėtos daugiau nei tris sodybas turinčios gyvenvietės, taip pat pavaizduotos visos „karčemos ir smuklės“. Įdomus tarpukario Lietuvos Kauno stiklo fabriko produkcijos rinkinys – saldaininės, sausaininės, grafinai, buteliai.
„Kolekcijos puošmena – carinės Rusijos Gardnerio ir Kuznecovo porceliano fabrikų bei garsių Vakarų Europos Meiseno ir Rozentalio manufaktūrų, KPM, „Villeroy & Boch“ gaminti indai“, – sako p. Kontrauskas.
Atskirą eksponatų grupę sudaro monarchų tematikos eksponatai: žymaus tarpukario skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Vytauto Didžiojo biustas, karališkų šeimų vizitus Lietuvoje menantys daiktai, kaip antai 2006 m. spalį LR Prezidentūroje surengto pokylio, skirto Karalienės Elžbietos II vizitui Lietuvoje, valgiaraštis, indai bei nuotraukos, įvairūs suvenyrai.
Ne mažiau svarbus „Ida Basar“ veiklos pokytis – specialus restorano valgiaraštis, pristatysiantis autentišką senąją Lietuvos virtuvę.
„Senoji Lietuvos virtuvė išsiskiria savitais produktų deriniais, skonių gama ir subtiliais maisto ruošimo būdais. Jos pagrindas – Lietuvos aukštuomenės mėgti vietos produktai, pirmiausia žvėriena, laukinių paukščių mėsa, medus ir grybai“, – sako Henrita Kontrauskienė, „Ida Basar“ bendraturtė ir generalinė direktorė.
Anot p. Kontrauskienės, senoji Lietuvos virtuvė neturėtų būti painiojama su valstietiška virtuve, kurioje dominavo paprasti, greitai paruošiami patiekalai, daug šalto maisto – lašiniai, dešros, varškė, – bei nuo XIX a. išplitusios bulvės ir jų patiekalai.
„Senosios lietuviškos virtuvės tradicijos ėmė nykti kartu su bajorijos luomu po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, – sako p. Kontrauskienė. – Ilgainiui šis nacionalinis paveldas Lietuvoje buvo pamirštas, nors ne vienas senosios lietuvių virtuvės skanėstas papildė europietiškos virtuvės meniu.“
Restorano-muziejaus pasididžiavimas – Karaliaus Jogailos mėgtas aluje virtas karpis, Žemaitijos bajorų žąsienos sriuba, aukštaitiška žuvienė su rūkytu unguriu, fazaniena kimšta putpelė, kiti originalios receptūros patiekalai. Visi senosios virtuvės patiekalai ruošiami tik su natūraliais prieskoniniais augalais.
Originalių receptų ieškota senosiose kulinarinės knygose, istorinėje literatūroje. „Ida Basar“ bibliotekoje – daugiau nei 300 antikvarinių kulinarijos knygų, išleistų iki 1940 m., o kartu su vėlesnių metų leidiniais restorano-muziejaus knygų rinkinį sudaro apie 2 tūkst. vienetų.
Vilniaus senamiestyje, XVI a. architektūros paminkle, įsikūrusi „Ida Basar“ veiklą pradėjo 1990 metais. Laimėjęs konkursą, restoranas 2005–2008 m. aptarnavo LR Prezidentūrą, rengė vaišes į Lietuvą atvykstantiems garbingiems užsienio svečiams, taip pat karališkųjų šeimų atstovams.
Praeiviams jau tapo įprasta prasilenkti su šventus Krišnos vardus giedančių, grojančių, šokančių, gėles barstančių, šventintą maistą dalijančių krišnaitų grupele. Vieni juos laiko sektantais, kiti – bepročiais, keistuoliais, dar kiti prisimena jų šventykloje ragautų vaišių skonį…
Du pakvaišę kulinarijos entuziastai – Reinaldas ir Alfredas – visai neseniai Vilniuje atidarė, kaip jie patys vadina, idėjinę bohemos kavinę. Joje nėra receptų, meniu ir nežemiškų antkainių – tik maistas, pagamintas su meile, ir patys netikėčiausi patiekalai – aštunkojis alyvuogių padaže arba firminis bazilikų ir čiobrelių tortas…
Išradingasis „Tasty life“ kulinaras Reinaldas papasakojo apie maisto gaminimą, improvizaciją, prieskonius ir šviežiai iškeptą kavinę Vilniaus centre.
Visai neseniai atidarėte restoraną „Daiktų viešbutyje“. Kaip Jums sekasi įsivažiuoti?
Na, pirmiausiai, nepavadintume to restoranu, greičiau idėjine bohemos kavine. Pas mus renkasi žmonės, kuriems ne parkė neturėti meniu, bet jei yra noro, visada galima išsikviesti virėją, kuris gali Jums specialiai pagaminti patiekalą ar įgyvendinti skonio idėją. Ir įsivažiuoti sekasi geriau nei buvo galima tikėtis. Niekada nedariau jokios reklamos, lankstinukų ar panašiai. Žmonės tiesiog iš kažkur apie mus sužino. Visas virtuvės skonis ir gamyba priklauso nuo manęs. Viską, kiek įmanoma, gaminu pats: pradedant padažais, į kurių sudėtį neįeina majonezas, pirkti pomidorų padažai ar kiti gamykliniai, sintetiniai dalykai. Kai reikia, pats vytinu kiaulieną ir darau varškės sūrį.
Ar seniai gamini?
Gaminu jau beveik dešimt metų. Pradėjau nuo ankstyvos vaikystės. Kiek atsimenu, man buvo apie 13 metų, jei ne dar mažiau, sunku pasakyti. Kiaušinį išmokau išsikepti jau 6 metų. Baigęs mokyklą, atvažiavau į Vilnių. Molekulinės biologijos praktikos metu neidavau vakarais į laboratoriją aprašinėti lervų ir vabalų. Sėdėdavau virtuvėje ir gamindavau keliems kursiokams. Tik įsivaizduok, kaip jie reaguodavo, kai kiti valgydavo makaronus ir panašiai, o mes – kepsniukus su voveraičių padažu, makaronus su malta mėsa ir keptas bandeles.
Kaip atsitiko, kad atidarėte „Tasty life“? Kas paskatino tokiam žingsniui?
„Tasty life“ atsiradimas prasidėjo nuo tada, kai vieną rytą sulaukiau skambučio ir klausimo: „Gal nori atidaryti kavinę?“ (juokiasi). Iš pradžių dirbau vienas: ir gaminau, ir žmones aptarnavau, ir indus išplaudavau. Galų gale, visko nebespėjau, nes labai reikėjo žmogaus, kuris būtų šalia ir nuolatos padėtų. Taip atsirado Alfredas. Be veiklos„Tasty life“ jis dar skraido oro balionais. Tie balionai yra tikras mano galvos skausmas (juokiasi).
Atidaryti „Tasty life“ labiausiai paskatino tai, kad dirbant restoranuose ar baruose Lietuvoje, lieka labai mažai vietos kūrybai ir improvizacijai. Mano nuomone, patiekalai praranda visą širdį, nebelieka virėjo prisilietimo, tik popieriukas, pagal kurį turi pagaminti. O man beprotiškai patinka kurti patiekalus ir gaminti taip, kaip noriu.
Ar pritariate pasakymui, kad geriausiai gamina vyrai? Dažnai kalbama, kad, neva, vyrai skonį jaučia geriau negu moterys.
Gal ir tiesa, niekada nesigilinome į šį klausimą ir nesistengėme palyginti. Tačiau turiu pastebėti, kad gal vyrai ir geriau jaučia skonį, bet nei viena virtuvė neapsieis be moters. Jos daug tvarkingesnės, vyrai nepastebi kai kurių dalykų, kuriuos pastebi moterys. Aš asmeniškai pagautas įkvėpimo kurti naujus patiekalus, nelabai galvoju, kur viską padėti ir panašiai. Tad net po vieno smulkaus receptuko, virtuvė gali atrodyti kaip po karo.
Ar pajausti skonį galima išmokti, ar vis dėl to tai įgimta savybė?
Aš manau, kad tai yra visiškai įgimta savybė. Tu gali išmokti kokybiškai padaryti patiekalą, bet kad jį sukurti nežiūrint į receptą, ar tiesiog improvizuoti – tai turi būti įgimta. Tačiau gal tik man taip atrodo, nes aš kilęs iš virėjų šeimos – mano mama buvo virėja, o močiutė – konditerė.
Kas yra svarbiausia gaminant maistą?
Svarbiausia, skonį jausti galvoje. Aš, dar neįdėjęs būsimo prieskonio ar ingrediento, jaučiu, kaip pasikeis skonis. Labai keistas ir nepaaiškinamas dalykas. Nes jei paprastam žmogui gali išvardinti 5 daržoves, jis jas tiesiog įsivaizduos, o mano galvoje pradeda dėliotis skoniai, kas bus jas visas sumaišius, pakepus, o jei dar įpilsi vyno ir įdėsi žolelių…
Kaip vyksta Jūsų maisto gaminimo procesas – improvizuojate, ar naudojate receptus?
Niekada nenaudoju jokių receptų – nematau prasmės. Mūsų pagrindinis žodis – improvizacija. Kai turi jausmą ir gamini iš širdies, receptų tikrai nereikia. Esu bandęs rašyti receptų, tačiau tada man daug sunkiau gaminti, reikia viską pasverti, pamatuoti.
Kokiu savo patiekalu labiausiai didžiuojatės?
Na, tikriausiai tai būtų putpelės. Kol kas sau nieko skanesnio nesu pagaminęs. Be to, visada labai didžiuojuosi savo ledais ir salotų padažu.
Jūsų manymu, koks yra skaniausias lietuviškas patiekalas? Ar tiesa, kad mūsų virtuvė labai primityvi, be galo riebi ir dažniausiai nukopijuota nuo kitų šalių patiekalų?
Tikriausiai tai būtų šakotis. Aišku dabar jau sunku gauti tikro ir skanaus. Atsimenu, kai pats vaikystėje su močiute juos kepdavau. Su tikromis malkomis ir tikroje krosnyje. Nepalyginsi su tuo, ką dabar parduoda. Mūsų virtuvė, kurią žinome ir praktikuojame, tikrai riebi, bet ji kilusi iš Lietuvos kaimo, kuriame reikėdavo tokio maisto, nes žmonės dirbdavo fizinį darbą. Dabar, kai dauguma sėdi ofisuose, nebereikia valgyti tokio maisto. Reiktų labiau pasigilinti, ką valgydavo mūsų dvarininkai ir bajorai.
Kokios kitos šalies virtuvė yra pati skaniausia?
Aš visada buvau už europietišką virtuvę, ne tik todėl, kad ji mums labiausiai tinka skoniu. Jei reikėtų pasirinkti kitą šalį, tikriausiai rinkčiausi Italiją arba Prancūziją. Tačiau mes esame Lietuvoje ir, galima sakyti, gaminame lietuviškai, tik kai kuriuos elementus pritaikydami iš kitų šalių virtuvės.
Ar valgote greito maisto restoranuose?
Nelabai valgome, bet neslėpsiu – tikrai tenka. Ypatingai naktį. Juk jau po 23 val. nelabai kur kitur gali pavalgyti. Nors apskritai nelabai valgome kitur. Paprasčiausiai nematau prasmės – dažniausiai tenka nusivilti. Lietuvoje trūksta gerų virėjų ir vietų, kur galima skaniai ir už priimtiną kainą pavalgyti.
Ar turite mėgstamiausią prieskonį? Girdėjau, kad daugiausiai virėjų pasiglemžia česnakas…
Vienas mėgstamiausiu prieskonių yra rozmarinas. Dabar jį pritaikau ir desertuose. Nors paskutinis mano tortų topas yra bazilikų ir čiobrelių tortas. Česnakas labiau „kaimietiškas“ prieskonis. Jis yra atėjęs iš tų laikų, kai žmonės nelabai turėdavo prieskonių pasirinkimo.
Prieskonių mišinys „Vegeta“: kulinarinė avarija ar triumfas?
Sunku pasakyti, aš pats jos visai nenaudoju. Geriau visų ingredientų dėti atskirai ir tada tiesiog įdėti druskos. Bet aš visada sakiau, kad reikia gaminti taip, kaip tau skanu. Jei patinka ir gerai pavyksta pagaminti su „Vegeta“ – prašau, naudokite. Dabar jau yra nemažai rūšių natūralios „Vegetos“.
Pakalbėkime apie popsą. Kulinarijoje, kaip ir visur, yra televiziniai kulinarai. Tarkime, britas Jamie Oliveris. Ar žiūrite kulinarines laidas?
Kulinarinių laidų nežiūrime, neturime tam laiko. Tokios laidos ir knygos gerai žmonėms, kurie nori gaminti ir jiems tai patinka, bet nelabai žino kaip. Nors būdamas 14 metų žiūrėdavau kulinarines laidas. Tačiau pati geriausia mokykla buvo rūsyje pas močiutę, jos konditerijoje. Ten, galima sakyti, ir gavau pagrindus, kol nepradėjau po truputį kurti pats. Kai man buvo 15 metų, mano ir močiutės skoniai jau išsiskyrė, turėdavome savo metodų ir ingredientų.
Ką „Tasty life“ planuoja ateičiai?
Netolimoje ateityje, tai yra per porą mėnesių, planuojame persikelti į senamiestį. Iš tikrųjų, jau dabar pradėjome dairytis nedidukių ir jaukių patalpų centre. Be to, yra nemažai planų, susijusių su kokybiškų dalykų gamyba. Pavyzdžiui, natūralūs avižiniai dribsniai su medumi ar natūralus džemas. Dar planavau mokyti gaminti vaikučius, bet dabar tam tragiškai neužtektų laiko (šypsosi).
Koks yra beprotiškiausias patiekalas, kurį esi pagaminęs?
Gaminu viską, ką beprotiškiausio randu nusipirkti. Esu kepęs ir ryklį, ir karvelius. Kažkada, kol gyvenau bendrabutyje, ir atėjo fizikai su termosu skysto azoto, bandžiau visokius patiekalus ir su juo. Gimė skysto azoto šaldyti bananai, kuriuos pardavinėjo per FIDI dienas. Artimiausiu metu norėčiau išbandyti agarą ir pomidorus – pagaminti pomidorų ikrus.
Kalbėjosi Goda Raibytė
Nuotr. …
Pasirodžius ekologiškai produkcijai Lietuvos parduotuvėse, pirkti ją žmonėms ilgainiui tapo mada, o kiek vėliau ir poreikius tenkinančiu įpročiu. Tačiau atsirado ir nepasidavusių šiai karštinei ir netgi suabejojusių natūralių priemonių veiksmingumu jas pabandžius. Kodėl taip atsitinka?
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiamos su ekologiška kosmetika susijusios problemos ir paneigiami natūralumo sąvoką teršiantys mitai.
Ką reikia žinoti perkant ekologišką kosmetiką
Svarbiausia neužkibti ant pseudoekologiškų produktų kabliuko, nes kartu su vartotojų atėjo ir gamintojų mada. Atsirado begalė gaminančiųjų ekologiškus produktus neturint tinkamos praktikos, laikantis minimalių kriterijų ar dar blogiau – susikūrus savuosius, kurie tik išoriškai siejasi su ekologija. Vienas iš pavyzdžių – ant produkto pakuotės rašoma, kad jo sudėtyje yra 80 proc. natūralių ir ekologiškų medžiagų, tačiau iš tikro didžiąją dalį deklaruojamų komponentų sudaro: vanduo, glicerinas ir galbūt minimalus augalo ekstrakto kiekis. Žinoma, tokie produktai nepateisina pirkėjų lūkesčių ir jie nusivilia tariamai natūralia produkcija. Norint to išvengti, kaip teigia ekologiškos produkcijos gamintojai, svarbiausia pasikliauti prekiniais ženklais, produkto sudėtimi ir sertifikatais.
Renkantis kosmetiką, svarbu, kad joje būtų kuo daugiau natūralių medžiagų, o apraše nesimatytų jau gerai žinomų parabenų, trumpinių PEG, EDTA, medžiagų pavadinimų su skaičiais; kremuose – parafino, kitaip tariant, mineralinio aliejaus, ar kitų, aiškiai suprantamų sintetinių komponentų.
Natūraliame produkte cheminės medžiagos
Cheminių medžiagų yra tiek ekologiškoje, tiek ir sintetikos pagrindu pagamintoje kosmetikoje. Skirtumas tas, kad vienur jos gamtinės, kitur – sintetinės. Net ir tos pačios cheminės sudėties medžiaga, priklausomai nuo kilmės, gali turėti skirtingą poveikį, pavyzdžiui: kvapus suteikiančios sintetinės medžiagos dažnai alergizuoja, tačiau gamtoje esančios tokios pačios cheminės sandaros komponentai alergijos nesukelia.
Natūralios priemonės turi lėtesnį poveikį nei sintetinės?
Pasak ekologiškos kosmetikos gamintojų, natūralių priemonių teigiamas poveikis odai yra didesnis ir greitesnis. Aliejais maitinama oda gali kvėpuoti. Sintetinių komponentų gudrybė ta, kad jais galima sukurti labai greitą, pavyzdžiui, švelnumo efektą. Tačiau tai tik pojūtis, oda iš tikro lieka užmaskuota. Tuo tarpu ekologiška kosmetika išsprendžia daugybę odos problemų ne tik paviršutiniškai, bet ir normalizuojant jos funkcijas. Beje, natūrali kosmetika itin retai turi šalutinį poveikį net netinkamai ją naudojant. To negalima pasakyti apie sintetinę produkciją.
Vertinti tiesioginę kainą – neteisinga
Ekologiškoje parduotuvėlėje įsigytos kūno priežiūros priemonės kainuoja brangiau nei sintetinės kokiame nors prekybos centre. Taip yra todėl, kad pastarųjų žaliavos kainuoja itin mažai, ko nepasakysi apie ekologiškų produktų ingredientų kainą.
Svarbiausia suprasti, kad tokių dalykų, kaip ekologiško ir neekologiško muilo gabaliuko kaina, apskritai nereikia vertinti, nes pastarasis su savo įvairiausiais priedais ištirpsta žymiai greičiau.
Be konservantų kosmetika galioja trumpiau?
Tinkamai pagaminti ir supakuoti natūralūs produktai ir be sintetikos gali turėti ilgą galiojimo laiką. Juk geras vynas laikomas ilgai nesugenda. Viskas priklauso nuo produkto rūšies ir jo gamintojų. Tad pirmiausia reikia juos sąmoningai išsirinkti ir jau po to atsakingai išleisti pinigus, perkant kokybišką produkciją.
Parengė Dovilė Raustytė
Vienas įdomiausių ir turbūt pats skaniausias orkestras yra įsikūręs Vienoje. 1998 m. bendraminčių suburtas „Vegetable Orchestra“ sugebėjo prakalbinti ir užgroti įmantriausias melodijas… daržovėmis! Į „Vegetable Orchestra“ koncertą galima nueiti ir nepavalgius, nes jo pabaigoje visi susirinkę gali pasigardžiuoti šviežia daržovių sriuba
Lina Sabaitytė: DIY. Pavaišinkime superherojus arbata (Foto) Pasidaryk pats – dantų pasta baltai šypsenai (Foto) Pavasariškas Kauno gatvių podiumas (Foto)…
Įsisiautėjus prieššventiniam šurmuliui taip ir norisi sustabdyti laukimo prisipildžiusį laiką. Bet, kaip sako Beata Nicholson, „tos dienos gruodžio mėnesį bėga kaip zuikis nuo vilko“ – jų nei pristabdysi, nei pratęsi. Nespėji mirktelt, o Kalėdos jau čia pat – gali net užuosti jų kvapą.
Nors oras už lango labiau primena pavasarį, tačiau Kalėdos jau beldžia į mūsų duris. Kiekvienais metais sau pasižadame, jog dovanas pirksime likus mažiausiai keletui savaičių iki švenčių, tačiau dėl laiko ar idėjų stokos šį malonumą tenka atidėti vėlesniam laikui. Likus vos kelioms dienoms iki švenčių suskumbame dairytis por parduotuvių vitrinas ir ieškoti tinkamiausių dovanų. Tiems, kurie dar nespėjo to padaryti, pateikiame keletą dovanų idėjų, kuriomis galite pradžiuginti skirtingų zodiako ženklų atstovus. O tie, kurių kalėdinių dovanų maišas jau perpildytas galės pasisemti minčių kitiems metams.