Search Results for: "keliavimas autobusu"
Keliones mėgstame visi: pažintines, poilsines, egzotines. Tačiau kiek iš jūsų esate keliavę autostopu? Tai vienas prieštaringiausių, avantiūristiškiausių, o galbūt net pavojingiausių keliavimo būdų, bet jis tikrai yra populiarius. Tiesa, Lietuvoje tas populiarumas minimalus, bet užsienyje turbūt sunku būtų surasti niekada nykščio į viršų pakelėje nekėlusį žmogų. Praėjusią vasarą trijų nuotykių ieškotojų kompanija: Dora, Viktorija ir Domantas autostopu nukeliavo iš Lietuvos į tolimąją Kroatiją, o šiandien, už lango užsibuvus rudeniui, jie dalinasi savo patirtais įspūdžiais.
25 dienos, daugiau nei 800 kilometrų, apie 10 kilogramų ant nugaros, šimtai sutiktų žmonių, keletas batų pritrintų pūslių ir kalnas įspūdžių – tokia piligrimų keliu žygiavusių Manto ir Daivos kelionės matematika. Tiesa, šis tarp lietuvių vis populiarėjantis maršrutas, besidriekiantis per visą šiaurinę Ispanijos dalį nuo Prancūzijos iki Apaštalo Jokūbo kapo Santjage, jiems tapo ne tik vienu didžiausių gyvenimo nuotykių, bet ir parviliojo iš emigracijos atgal į Lietuvą. Koks stebuklas turi nutikti, kad kelionė priverstų palikti kelerius metų kurtą gyvenimą svečioje šalyje?
Tiems, kurie pluša savo darbuose ir dar tik svajoja apie būsimas atostogas, siūlome nors trumpam pasinerti į trumpą kelionę po Europą bei pasisemti pigių keliavimo idėjų iš mūsų skaitytojos Irmos Stončiūtės piligriminės kelionės, kuri galiausiai virto „Euro trip‘u“.
Keliautojas ir fotografas Martynas Sirusas, išmaišęs pusę pasaulio, tikina, jog kelionių idėjos bei jų maršrutai dažniausiai gimsta labai spontaniškai. Todėl kartais pasitaiko, jog nespėjęs išsikrauti vienų lagaminų, jis karštligiškai ruošiasi jau kitai kupinai įspūdžių kelionei. Nenustygstantis vietoje vyras sutinka ir su „Laikas.lt“ pasidalinti savo paskutinių kelionių įspūdžiais, kurie anaiptol nėra paprasti.
Iš kur tokia aistra kelionėms?
Gal kažkas jaunystėje labai smarkiai spyrė į užpakalį ir iki šiol iš inercijos vis dar judu…
Martynai, kaip renkiesi kelionių maršrutus?
Būna gana įvairiai. Kartais iš anksto planuoju, o kartais idėja pakelti sparnus gimsta ekspromtu, kaip antai, prieš tai buvusi kelionė, kur teko išskristi į kitą žemės pusę ten, kur karnavalai vyksta. Mano draugai klausė, kaip gi tu radai bilietus? Na kaip, kaip normalus civilizuotas žmogus, leidau savo dieną facebook‘e, skaitinėjausi ir domėjausi, kas gi vyksta pasaulyje, o gi žiūriu, vienas ponas, kuris veda laidą apie pinigus vienoje televizijoje (Andrius Tapinas – red. past. ) pasigyrė , jog nusipirko labai pigius bilietus į Braziliją. Ėmiau ir aš susiradau pigius bilietus į šią šalį. Šį planą pasiūliau dar keliems tokiems bepročiams, kurie taip pat nežinojo nei dėl ko, nei kur mes skrendame.
Kokį įspūdį paliko Brazilija?
Su Brazilija bėda yra tokia, jog ši šalis yra be proto brangi ir didelė. Teko visai neseniai tuo įsitikinti, jog yra brangesnė ir už JAV. Keliaujant ten ir neturint kalno pinigų, reikia joje praleisti daug laiko, norint kažką joje pamatyti. Pavyzdžiui, tuo metu, kai mes buvome nuvažiavę į Rio de Žaneirą, vykome iki Iguasu krioklių. Ten vaizdas įspūdingas, krentantis vanduo atrodo kur kas gražiau, nei dušas vonioje (juokiasi). Vykome prie jų autobusu apie 24 valandas, manau, nei daug, nei mažai. Pasižiūri į tą didelį ir gražų dušą ir 24 valandas autobusu atgalios. Nuvykti autobusu kainuoja apie 500 litų, o jeigu norite sutaupyti laiką ir iki jų nuspręstumėte skristi, jums kainuotų apie 3000 litų. Tai yra kur kas brangiau, nei kainuotų skrydis iš Lietuvos į pačią Braziliją.
Jei turi daug pinigų, ten galima keliauti labai brangiai, bet intensyviai, o jei neturi – siūlyčiau į Braziliją vykti bent jau mėnesiui.
Gal pasitaikė kokių kuriozų, juk kelionės dažniausiai be jų neapsieina?
Tikrai taip. Sugalvojau, jog reikia nufotografuoti vietinius sirgalius, nuvažiavau į vietinį derbį ir išsirinkau baisiausiai atrodančią jaunuolių grupę. Atsargiai ėjau prie jų ir pradėjau juos fotografuoti, bet kai pamačiau, jog jie artėja prie manęs ir pradeda savo greitakalbe portugalų kalba aiškintis santykius, supratau, jog gali geruoju nesibaigti. Pradėjau ir aš po truputį nuo jų tolti, palinkėdamas geros dienos. Kai šias nuotraukas parodžiau kultūringiesiems brazilams, jie manęs paklausė, ar priešais juos stoviu aš, ar mano vėlė, nes pasirodo, jog dažniausiai žmonės negrįžta po tokių poelgių.
Aišku, rizikuoti iškrečiant tokį patį pokštą Raseiniuose, pritemus su geriančia vietinių jaunuolių grupe prie kokios nors parduotuvės tarnybinio įėjimo, aš nesiryžčiau tikrai (juokiasi).
Nespėjęs išsikrauti lagaminų iš kelionės po Braziliją, neseniai patraukei už Atlanto. Kodėl čia?
Buvau JAV prieš pora metų ir praleidau ten tik 10 dienų iš Meksikos kaip tik grįžinėjau ir tas 10 dienų paskyriau pietvakariams. Likau sužavėtas, aišku ne miestais, bet gamta. Todėl grįžęs svarsčiau, jog reiktų ryžtis nestandartinei kelionei, ne tokiai – nuo Los Andželo iki Čikagos, nes mano žiniomis, tai – daugiausiai keliavimas kukurūzų laukais, besigrožint augmenija. Norėjau apvažiuoti aplink ją visą , nusipirkus kokią nors priešmirtinės būklės mašiną, kurią po to galėčiau be širdies graužaties padovanoti vargstantiems veteranams. Deja šis planas neišdegė. Kodėl? Kaip pradėjau aiškintis visas detales apie mašinos pirkimą JAV, paaiškėjo, jog tai – sunkiai įgyvendinamas dalykas, nes vietos įstatymai nėra palankūs užsieniečiams.
Tuomet teko pasirinkti kitą variantą. Su mišria kompanija, kuri tai didėjo, tai mažėjo norėjome aplankyti kuo daugiau. Aplankėme nemažai: Čikagą, JAV vakarų pakrantę, kas, mano nuomone, yra viena tobuliausių vietų žemėje, ypatingai „Kelias Nr.1“, kuris driekiasi palei pat Ramųjį vandenyną. Aš visada galvojau, jog tas kelio ženklinimas nėra atsitiktinis.
Ką tokio įspūdingo ten pamatei, jog likai taip sužavėtas?
Jeigu lygintume su Lietuva, tai toks kelias galėtų būti Kaunas – Pagėgiai, kuris eina palei Nemuną ir jeigu vienoje kelio pusėje vietoje Nemuno patupdysime vandenyną, o kitame Kalifornijos kalnus su snieguotomis viršūnėmis, turėsite „Kelio Nr. 1“ vaizdą. Štai ir visas paaiškinimas.
Kas dar šioje besipildančių svajonių šalyje tave pakerėjo?
Kylanti saulė Didžiajame kanjone, būtent tą etapą keliavau su trimis merginomis, kurioms labai norėjau tai parodyti, nes aš jau buvau matęs šį įstabų vaizdą. Deja, jos iš vakaro „raudonkaklių“ bare aptiko gundančią akciją kokteiliams, kurie kainavo po vieną dolerį, o šie taip išalino jauną organizmą ir atėmė tą begalinį norą grožėtis saule… Todėl teko pasidaryti siurprizą sau, kol jos skaniai miegojo mašinos gale.
Buvai užsiminęs apie amerikietišką Kuršių neriją, kas tai per stebuklas?
Iš tiesų, atradau amerikietišką Kuršių neriją. Vienas iš mano kelionės tikslų buvo aplankyti gėrimo „Jack Daniel‘s“ fabriką . Važiuojant iš ten pamačiau, jog driekiasi kažkokia ilga sala palei pakrantę, specialiai netikrinau internete ir nuvažiavau iki ten. Šiaip ne taip pasiekiau, patekau į keltą, gavau įvažiavimo bilietą, nes tai pasirodo yra pakankamai sudėtinga, bet man pasisekė, jog nebuvo sezonas. Persikėlus pamačiau Kuršių neriją – tik dar gražesnę. Tai yra salų eilė, į vieną jų galą plauki 2,5 valandos. Salų plotis siekia nuo kelių šimtų metrų iki keliasdešimties metrų ir jos tęsiasi apie 100 km. Tos salos viena šalia kitos, iš vienos pusės vandenynas, iš kitos pusės Kuršių marios… Gražu.
Kiek kilometrų per šią kelionę sukorei?
Nuomota mašina pats asmeniškai nuvairavau apie 10 tūkst. kilometrų, čia per 21 dieną ir plius dar skridom iš Čikagos į San Franciską, iš ten į Niujorką. Tai – dar beveik tiek pat su lėktuvu pačioje Amerikoje.
Martynai, ar kelionės ir jų fotografavimas tau yra hobis, ar darbas?
Gamtos vaizdų fotografavimas man yra savotiškas atokvėpis nuo žmonių, renginių, teatro, koncertų fotografavimo. Ten aš pasikraunu ir vėl galiu dirbti savo darbus Lietuvoje.