Search Results for: "istorinės nuotraukos"
Viena nuotrauka gali papasakoti daugiau už tūkstantį žodžių. O įspūdingos nuotraukos iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo gali įamžinti valstybės šimtmetį – sukaktį, kuri gaivina tautinį pasididžiavimą, vienybę ir žvilgsnį į ateitį. Lietuvos šimtmečio istorija tapo pamatu unikaliam „Šimtmečio spalvų“ projektui, kuriuo „Stumbras“ per šiuolaikines technologijas sujungė įdomiausius istorijos kadrus.
Lietuva yra bene vienintelė Europos šalis, kurioje dar tebestovi medinės sinagogos. Seniausioje ir vertingiausioje iš išlikusių Pakruojo sinagogoje spalio mėnesį pradėti konservavimo darbai. Kultūros paveldo departamentas šiam valstybės saugomam paveldo objektui sutvarkyti skyrė per 140 tūkstančių litų, dar 30 tūkstančių litų atseikėjo Pakruojo rajono savivaldybė. Sinagogos konservavimo projektui vadovauja valstybinės įmonės „Lietuvos paminklai“ architektė Irena Staniūnienė.
„Džiaugiamės, kad sinagoga sulaukė pagalbos, nes labai vertiname šį mūsų sakralinės kultūros paminklą“, – sako Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius. Žydų bendruomenė derina su Pakruojo rajono savivaldybe panaudos sutartį, pagal kurią savivaldybė apsiimtų valdyti sinagogą ir pritaikyti ją kultūrinei veiklai.
Pakruojo sinagoga statyta 1801m., baroko ir klasicizmo epochų sandūroje, 1885-aisiais buvo remontuota ir perdažyta. Net šešiolikos metrų ilgio ir dvylikos metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą, tačiau buvę segmentinių arkų langai apkalti lentomis, o itin puošnus interjeras – sunaikintas; jo fragmentų teliko istorinėse nuotraukose. Sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai. Istorinės nuotraukos ir prisiminimai liudija, jog itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir dažytas.
1938m. vykdytų tyrinėjimų metu sinagoga jau atrodė apleista: grindys pusiau supuvusios, molai išklibę, viduje daug dulkių. Kadangi šis statinys neturėjo krosnies, jame melstasi tik vasarą. Miestelyje menkstant žydų skaičiui, mažėjo ir maldos namų lankytojų. Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga buvo paversta kino teatru, o vėliau – sandėliu.
Ypač ją nuniokojo praėjusiais metais kilęs gaisras – išdegė net pusė pastato. „Dabar svarbiausia mūsų užduotis yra apsaugoti šį unikalų paveldo objektą nuo lietaus, sniego ir neleisti jam galutinai sunykti“, – teigia Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė. Vėliau tikimasi sutvarkyti pastato išorę, tūrį, fasadus, barokinį stogą, langus – tam esama pakankamai ikonografinės medžiagos.
Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktorė Asta Jasiūnienė sako, kad pakruojiečiai supranta, koks retas ir vertingas paveldo objektas stovi jų mieste. Vietos bendruomenės nuomone, ateityje istorinėje sinagogoje geriausia būtų įkurti Pakruojo bibliotekos vaikų skaityklą.
Lietuvos kino teatrus pasiekė pagal šeštajame ir septintajame dešimtmetyje Londoną šiurpinusių nusikaltėlių dvynių Krėjų istoriją pastatytas filmas „Legenda“ (angl. „The Legend“). Pagrindinius brolių vaidmenis juostoje atliko Anglijos aktorius Tomas Hardy. Po pirmųjų peržiūrų pasipylė kritikų pagyros ypač meistriškai sudėtingą brolių charakterį perteikti sugebėjusiam aktoriui, tačiau kai kurie pabrėžia, kad nereikėtų filmo „Legenda“ lyginti su tikru gyvenimu.
Valentynas Odnoviunas (27) – jaunas, bet jau nemažai pasiekęs fotografas, kuris po ilgų klajonių nusprendė parodą „Street Shot“ pristatyti Lietuvoje. Keletas klausimų Valentynui apie jo nelengvą kelią į fotografiją.
Neigiamo požiūrio į netekėjusias merginas ar nevedusius vaikinus visuomenė pradėjo atsikratyti visai neseniai, bet įtartinų žvilgsnių į vienišius netrūksta ir šiandien. Kodėl šiuo metu jaunimas neskuba tuoktis, susilaukti vaikų ir priimti rimtesnių įsipareigojimų? Ar iš tiesų yra pamintos šeimos vertybės, o gal tai tik naujos kartos ir naujo gyvenimo modelis, kuriam priešintis nėra reikalo? Apie tai ir apie daugybę kitų dalykų kalbamės su televizijos laidų vedėju, žurnalistu bei rašytoju Algimantu Čekuoliu, kuris sako, jog senmergystė ir senbernystė – ne tragedija, o šių dienų realija.
Postringavimų, jog šiandien jaunimas pamina taip ilgai puoselėtas senolių vertybes, šiame straipsnyje nerasite. Drauge su A. Čekuoliu bandome į šių dienų realiją pažvelgti kiek kitu kampu ir paieškoti gana logiškų argumentų, kurie atsakytų į klausimą „Kodėl?“.
Baigėme arti žemę
Žurnalistas A. Čekuolis įsitikinęs, kad šeimos vizija skirtingomis istorinėmis epochomis keitėsi, tad nenuostabu, kad ji kinta ir šiandien. Rašytojas įsitikinęs, jog Lietuvoje yra stiprios tradicinės šeimos vertybės, tačiau laikui bėgant viskas keičiasi. Klausiate, kokie įsitvirtins nauji papročiai? A. Čekuolis atsako: „Žiūrime į praeities šeimą kaip į etaloną, bet gyvenimas labai pasikeitė. Ir jokiu būdu negalima sakyti, kad jis pasikeitė į blogąją pusę. Kaip jis pasikeitė? Visų pirma prasidėjo urbanizacija ir žmonės patraukė į miestus. Jau 50 proc. pasaulio žmonių gyvena miestuose ir tas procentas nuolatos didėja.“
Pasitelkdamas lyginamąją analizę bei istorines žinias, žurnalistas tvirtina, kad Lietuvoje šis procesas vyksta dviem etapais: iš kaimo į miestelius ir tik po to – į miestus. Tai, anot žurnalisto, normalus procesas, o tiems, kurie vis dar postringauja ir išgyvena svarstydami, kas melš karves, augins vištas, jis siūlo savęs paklausti: „Kada aš paskutinį kartą buvau alkanas, nes nebuvo maisto produktų?“ A. Čekuolis įsitikinęs, kad dabar tokios bėdos nėra ir negali būti, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus prasigeria ar kitaip nusigyvena.
„Žmonės keliasi į miestus, nes tik mieste galima uždirbti, o gyvendamas kaimo sodyboje, ką tu, žmogeli, uždirbsi. Na, nebent savo žemės turi užtektinai, o jeigu ne, tai tu – varguolis. Žmonėms keliantis į miestus, daug žemės lieka be šeimininko, o miestietis užima tik 3 proc. tos žemės, kurią užima sodietis, nes dažniausiai gyvena daugiaaukščiame name. Jeigu žmonėms pavyko per pastaruosius 10 metų patrigubinti saugomų teritorijų kiekį – tiek džiunglių, tiek kitų draustinių bei rezervatų, tai tik todėl, kad jos tapo niekieno. Bet juk nuo to badas nepadidėjo, netgi priešingai – sumažėjo. Lygiai toks pats procesas vyksta daug intymesnėje sferoje – šeimoje“, – pratęsia mintį A. Čekuolis.
Dramblienė visada eina pirma
Moteriai dabar nereikia rankomis skalbti upelyje – ji turi skalbimo mašiną. Vaikams auginti įsteigti lopšeliai-darželiai, kurie darosi vis modernesni, geresni. Moteris dėl to tampa daug laisvesnė, nes atkrinta daugybė buities problemų, todėl išnyksta tas pirmykštis būtinumas, kai vyrui ir moteriai reikėjo vienas kitam padėti buityje.
„Anksčiau žmona paklusniai tylėdavo prieš vyrą, nes suprasdavo, kad be jo ji yra bejėgė. Dabar ši situacija pasikeitė. Tiek vyras, tiek moteris – daugmaž vienodo statuso žmonės. Bet nebūtinai ir ne visada vyras yra dominuojantis. Šiuo metu dažna tendencija, kad moterys daug kur dominuoja, pvz. teisės, medicinos, švietimo ir žiniasklaidos sektoriuose. Moterų prigimtis tokia, kad jos turi būti lyderės. Kaip ir dramblių kaimenėje, nes dramblienė visada eina pirma, antys taip pat skrenda pirmos, o patinai iš paskos. O ką tai reiškia? Ogi kad tai yra natūralus reiškinys. Žmonės grįžta į pradinį būvį“, – svarstė A. Čekuolis.
Šiandien vyrų ir moterų santykiai kitokie, įsitikinęs A. Čekuolis. Su šypsena pašnekovas pripažįsta, jog vyrai nėra tokie reikalingi šiuolaikinėms moterims, kaip tai buvo kitados, ir priduria, jog nebent tik tam, kad būtų ką pabarti ar su kuo permiegoti.
Meilės „perdegimas“ ir dažnos skyrybos
Žurnalistas bei rašytojas A. Čekuolis tvirtina, jog egzistuoja toks reiškinys kaip ankstyvas meilės perdegimas. Anot jo, psichologai šį reiškinį skirsto į keletą etapų, tačiau jis yra įsitikinęs, kad po septynerių metų meilės nelieka. „Geriausiu atveju lieka draugystė, pagarba, vienas kito palaikymas, bet jei vyras viską prageria, tai koks jis rėmėjas? Jis – griovėjas. Jeigu vaikučių nėra ir nėra artumo, viskas dingsta. Tokiu atveju šeimos skiriasi“, – sako A. Čekuolis. Vyras prisimena ir taip dažnai šiuo metu eskaluojamus besiskiriančių šeimų statistikos rodiklius, kurie, pasak žurnalisto, būtų dar didesni, jei kas nors fiksuotų poras, kurios nėra įteisinusios santuokos, tačiau gyvena kaip šeima.
Kodėl tokia matematika? „Jeigu draugystė neužsimezgė, vaikų negimė, tai kitų saitų ta pora neturi. Ir štai tokios poros turi skirtis, tai natūralus reiškinys“, – įsitikinęs žurnalistas.
Be abejo, yra ir kitokių šeimos kūrimo pavyzdžių, kurių nepamiršta paminėti žurnalistas. Kitas šeimų kūrimo pavyzdys – Azijos šalys, tokios kaip Bangladešas, Indija, Šri Lanka, arabų pasaulis. Žurnalistas jau ne vienoje savo knygoje aptarinėjo santuokos ne iš meilės privalumus. „Tokiose šalyse, kuriose partnerį išrenka tėvai, o tai daro labai rūpestingai, besiskiriančių šeimų procentas labai mažas. Tėvai rinkdami partnerį savo vaikui žiūri, kad šis atitiktų socialinį statusą, išsilavinimą, vertybių skalę. Greičiausiai daugumai kyla klausimas, o kurgi meilė? Meilė bus, pradės susitikinėti, pradės miegoti kartu ir atsiras meilė. Po vedybų šitaip sujungti žmonės nepradeda visko iš karto, dar nemiega kartu, jie gerus pusę metų bando pažinti vienas kitą, vaikšto į kiną kartu ir panašiai. Šitaip suorganizuotų šeimų skyrybų skaičius – tik 1 procentas.“
Tiesa, pašnekovas pabrėžia, jog jis nesiūlo lietuviams imti pavyzdį iš Azijos šalių. „Aš nesiūlau versti žmones tuoktis – niekas nesutiks. Juk ir jūs nesutiktumėte, kad jus suporuotų kaip veislinį gyvulį“, – su šypsena kalbėjo A. Čekuolis.
Senbernis ir senmergė – baimės pasekmės?
Vis daugiau jaunų žmonių neskuba kurti šeimų ir prisiimti rimtesnių įsipareigojimų. To priežastis, anot A. Čekuolio, yra ta, kad vedybinio amžiaus jaunuoliai mato nuolat besiskiriančias poras ir supranta – ką jie darytų, to tipo šeimos, apie kurią visi kalba ir svajoja, jau nebėra. „Mūsų senolių šeimos modelio nėra ir negali būti, kaip negali būti senoviškos žemdirbystės. Jiems kemšama į galvą, kad reikia ieškoti būtent tokio arba tokios partnerės, o jie tokių neranda, todėl bijo tuoktis“, – apie vis dar galiojančius archajiškus stereotipus bei kiek kitokią šeimos modelio realybę pasakojo A. Čekuolis.
Pašnekovas įsitikinęs, jog požiūrį į šeimą keitė ne tik pasikeitęs gyvenimo ritmas Lietuvoje. „Manau, kad tam daugiausia įtakos turi tai, kad nėra ekonominio būtinumo kurti šeimą, bei baimė, kad ją sukūrus ji vis tiek iširs. Bet tai liečia daugiau vyriškąją giminę, nes ji tebėra ta, kuri siūlo tekėti, kaip ir prieš 100 metų. Tačiau verta pastebėti, kad vyrai kuo toliau, tuo labiau bijo ištarti šiuos žodžius“, – tvirtino pašnekovas.
Kontraceptinė piliulė ir jos įtaka
Kitas ne ką mažiau svarbus aspektas, kuris labai pakeitė archajiškus šeimos planavimo būdus – kontraceptinė piliulė. A. Čekuolis prisimena, jog po darbo Kanadoje jis buvo pakviestas į pionierių vadovių sąskrydį Giruliuose, kur jis papasakojo jaunoms merginoms apie kontraceptinę piliulę. „Kai pasakiau, kad jau atsirado piliulė ne tik prieš sueitį, bet ir po sueities, visos labai džiaugsmingai atsiduso“, – tvirtino žurnalistas.
Jeigu anksčiau moterys vyrus „pririšdavo“ pastodamos, tai ši piliulė, pasak A. Čekuolio, labai pakeitė vyrų ir moterų santykius. Šiais laikais moterį slegia protėvių paveldas bei požiūris, kad jeigu tu neišteki, vadinasi, esi netikusi, nedarbšti ar neturtinga, o gal ir pasileidusi. Tačiau A. Čekuolis tvirtina, kad jokiu būdu nereikia taip galvoti. Jis įsitikinęs, kad moteris greičiausiai nerado sau tinkamo. „Šiai kartai tenka gyventi pereinamuoju laikotarpiu. Senolių idealai dar galioja kaip idėja, bet jie nerealizuojami, o naujieji šeimos modelio idealai nepripažįstami. Kalbu apie laisvą šeimą, kuri nėra įteisinta oficialiai, bet gyvena kartu ir galbūt augina vaikus. Reikia suvokti žmonijos pasitraukimą iš kaimo į miestus, kontraceptinių piliulių atsiradimą, moterų lyderiavimą kaip normalius reiškinius ir nepulti į neviltį, jeigu nesukūrei šeimos. Visa tai reikia priimti kaip natūralų reiškinį. Juk neturime jokios stigmos kaktoje, kad nevedėme ar neištekėjome, juk kiekvienas gyvename taip, kaip norime“, – dalijo patarimus A. Čekuolis.
Kas yra meilė?
Savo knygose vis dažniau gvildenantis meilės, moters ir vyro tarpusavio santykių temas A. Čekuolis turi savo meilės teoriją. „Supratau, kad negalima meilės absoliutinti kaip vienintelio tikslo, vienintelio džiaugsmo. Yra įvairių meilės rūšių – darbui, vaikams. Meilė – tai draugystė plius erotika. Kai erotika baigiasi, lieka draugystė ir atvirkščiai“, – tikina A. Čekuolis, kuris priduria, kad jaunystėje žmogus neturi daug proto. „Jaunystėje mus valdo instinktai, hormonai ir tokie dalykai, kaip idealo ieškojimas. Ką reiškia meilė iš pirmo žvilgsnio? Kai žmogus suranda artimą veidą arba kvapą. Mes nežinome, kaip mes renkamės partnerius“, – kalba žurnalistas.
Rašytojas A. Čekuolis įsitikinęs, jog jauniems žmonėms reikia leisti gyvenimui tekėti sava vaga ir į gyvenimą žiūrėti paprasčiau, nei žiūrima iki šiol. Juk paniškas ieškojimas, sako vyras, dažniausiai nuveda ne ten.
Mes mylime įvairius superherojus. Superherojams netgi paskyrėme vieną iš Laikas.lt žurnalų numerių. Todėl nesusilaikėme neparašę Jums apie dar keletą superherojų – žmogų vorą, betmeną, supermeną… ir jų keliones po XX a. vidurio Pasaulio neramumus ir karus.
Žagarės regioninio parko rekreacijos vadybininkė Modesta Bielskienė pasakojo, kad nemaža dalis turistų atvyksta iš Latvijos. Nuo seniausių laikų čia gyveno nemažai latvių ūkininkų ir amatininkų. Jų bendruomenė puoselėjo gimtąją kalbą, kultūrą ir tradicijas, turėjo savą bažnyčią. Regioninio parko darbuotojai stengiasi, kad išliktų ilgametės abiejų tautų sąsajos.
Kruopščiai parengtą parodą „Du mados šimtmečiai” penktadienį Vilniuje pristatęs mados istorikas ir kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas sako, kad surinkti dešimtis tūkstančių senovinių suknelių, kostiumų ir aksesuarų kainuoja ne tik didelius pinigus, bet ir daug valios pastangų, tačiau rezultatas atperka visus sunkumus.
Idėją Vilniuje įkurti pirmą ir didžiausią Rytų Europoje mados muziejų puoselėjantis A. Vasiljevas trečioje savo kolekcijos parodoje Lietuvoje pristato per šešiasdešimt 1820-1940 metų istorinių kostiumų, daugiau kaip 600 aksesuarų, fotografijų, grafikos ir tapybos darbų, taikomosios dailės kūrinių. Naujosios parodos akcentai – 1900-1945 metais sukurtų nuotakų suknelių paradas ir istorinė Lietuvos mados fotografija.
Visus metus veiksianti paroda, pasak A. Vasiljevo, nebus statiška ir iki šių metų pabaigos gerokai išsiplės – čia bus eksponuojama mada nuo baroko laikotarpio iki pat XX a. pabaigos. Spalio mėnesį į Vilnių iš Rygos turėtų atkeliauti dar viena šios kolekcijos paroda „Nuo mini iki maksi”.
Iki šiol Vilniuje A. Vasiljevas surengė karalienės Viktorijos laikų ir „art deco” stiliaus mados parodas, kurios, pasak kolekcininko, buvo gausiai lankomos ir liudija, kad ir dvidešimt pirmajame amžiuje visuomenė, ypač moteriškoji jos dalis, labai domisi mados istorija.
Naujausioje parodoje daugiau kaip pusė eksponatų – dar nematyti ankstesnėse parodose, o pačios vertingiausios suknelės ir aksesuarai šįkart apsaugoti stiklu, mat, pasak kolekcininko, lankytojai neatsispiria pagundai pačiupinėti trapius istorinius mados liudininkus.
Parodą iliustruoja padidintos antikvarinės nuotraukos iš privačių A. Vasiljevo rinkinių, akvarele ir aliejiniais dažais nutapyti paveikslai, įvairių laikotarpių portretai, puikiai atspindintys įvairių metų mados tendencijas.
Plačiai pasaulyje žinomas mados istorikas, teatro dailininkas, kolekcininkas, lektorius A. Vasiljevas sako, kad pirmąją istorinę devynioliktojo amžiaus suknelę iš pirklių šeimos palikuonių nusipirko būdamas šešiolikos metų Rusijoje, kurioje gyveno iki persikeldamas į Paryžių.
„Rusijoje iki šiol vyrauja pagoniškas paprotys išmesti mirusiųjų artimųjų drabužius, todėl labai mažai istorinių kostiumų išsaugota. Socializmas – pagrindinis istorinio kostiumo priešas, nes žmonės gyveno ankštuose butuose, neturėjo kuo apsirengti, todėl persisiūdavo senus apdarus. Daugiausia istorinės mados reliktų galima rasti Didžiojoje Britanijoje ir JAV, kur rengiami didžiuliai istorinių drabužių išpardavimai, ypač bankrutavus muziejams”, – pasakoja kolekcininkas.
Jis pripažįsta, kad tokiai didelei kolekcijai sukaupti būtina turėti didelį kapitalą, mat ypač daug kainuoja sukneles išsaugoti, jas restauruoti, pervežant sumokėti muito mokesčius ir kita.
„Aistra kolekcionuoti gali būti tik turint finansinių galimybių. Surinkti tai, ką matote, reikalauja didelių valios pastangų, bet rezultatas labai malonus”, – pripažįsta A. Vasiljevas.
„Nors šioje parodoje pristatomi drabužiai iš Anglijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, JAV ir kitų šalių, tačiau Lietuvos didmiesčių turtingi miestiečiai tikrai vilkėjo panašius rūbus, taigi ši paroda – ir Lietuvos kultūros istorijos dalis”, – teigia A. Vasiljevas, kviečiantis pasižiūrėti, kaip rengėsi senieji Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio gyventojai.
Paroda „Du mados šimtmečiai” Taikomosios dailės muziejuje lankytojų lauks iki 2012 m. rugsėjo 9 dienos.
Kaip jau buvo minėta, pirmaisiais nepriklausomybės metais sportu rūpinosi tik entuziastai išeiviai ir mecenatai. Valstybė turėjo daug kitų rūpesčių ir problemų.
Prezidento institucija pirmąjį valstybės penkmetį buvo labai silpta. Tačiau galiausiai sportininkai sulaukė ir prezidentų dėmesio, ir prizų.
Pirmasis – Kazys Grinius
„Keisčiausia tai, kad iš visų tarpukario prezidentų tik Aleksandras Stulginskis niekaip neatsišaukė į sporto entuziastų prašymus. Tai galėjo lemti ir netinkamas sportui jo valstybės valdymo laikas, tačiau didžiąja dalimi tai nulėmė paties prezidento asmeninės savybės. Yra užuominų, kad prezidento žmona Ona globojusi moterų sporto organizacijas“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, primindama, kad prezidento užtarimo ieškoję Lietuvos Sporto Lygos vadovai 1926 m. pradžioje iš paties A. Stulginskio gavo pasižadėjimą remti Lietuvos sportą.
„Apie sportą rašiusi spauda 1926 m. viduryje pirmąkart su džiugesiu aprašo oficialų prezidento apsilankymą varžybose. Tai Kazys Grinius, savo apsilankymu pagerbęs 1926 m. liepos 3 d. Kaune vykusias futbolo varžybas „Koperacijos taurei“ laimėti. Nuo jo inauguracijos buvo praėjęs vos mėnuo. Pagal profesiją gydytojas, jis pirmasis įsteigia prezidento prizus dviračių, šaudymo medžiokliniais šautuvais, bėgimo varžybose“, – teigė parodos kuratorė.
Vadas A. Smetona ir jo kariauna
„K. Grinius valdė trumpai – pusmetį, o daugiausiai prizų įvairių sporto rungčių nugalėtojams įsteigė jo įpėdinis Antanas Smetona, didelis sporto aistruolis. Vienas jo vaikų Julius aktyviai lošė tenisą. Prezidentą taip pat galima vadinti geru viešųjų ryšių specialistu. Jis suprato, kad vienas iš daugiausiai populiarumo suteikiančių vizitų yra apsilankyti sporto renginiuose arba tapti jų rėmėju“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
A. Smetona buvo geras raitelis ir pats buvo įsteigęs pereinamąją taurę „Kariuomenės pulkui konkūrų nugalėtojui“. Apie jo rungtyniavimą sporto varžybose duomenų nėra. Prezidentas taip pat nepraleisdavo progos žiemą savaitgaliais pamedžioti miške, buvo nuoširdus medžioklės fanas. Prezidento sūnus Julius Smetona buvo vienas geriausių tenisininkų Lietuvoje.
ILRP muziejininkės Justinos Minelgaitės teigimu, 1926 – 1939 m. Prezidentas buvo įsteigęs 9 prizus šioms varžyboms – šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje 4×400 metrų, ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūrai, tarptautinis teniso turnyras, tarptautinė jachtų regata. Taip pat jau minėtas III Europos krepšinio čempionatui prezidento įsteigta sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė – vienintelis A. Smetonos teiktas prizas 1939 m.
Pastarasis prizas, kaip ir pagrindinis prizas Tarptautinės jachtų regatos nugalėtojui, rodo, kad sportas A. Smetonos valdymo laikotarpiu tapo ne tik valstybės reikalu, bet ir pilnaverčiu diplomatijos objektu.
Parodos kuratorės V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, prezidento steigti prizai dažniausiai atitekdavo komandiniam sporto šakos nugalėtojui. Esą dėl Prezidento pereinamosios dovanos šaudymo medžiokliniais šautuvais rungtyje galėjo varžytis tik Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos skyriai, dėl pereinamosios Prezidento dovanos dviratininkams – Lietuvos dviratininkų sąjungos skyriai, o dėl pereinamosios Prezidento taurės konkūrų varžybose – Lietuvos kariuomenės pulkai.
Kariuomenėje žirgų lenktinės buvo populiarios. Ši institucija ir sportas tarpukariu buvo labai susiję. Didžioji išlikusios fotomedžiagos dalis yra su kariuomene. Parodos kuratorės teigimu, gali būti, kad jų nuotraukos tiesiog geriau išsilaikė arba kariuomenė turėjo gerą fotografą.
Lietuvoje ir svetur
1937 m. II Europos pirmenybėse steigtas Latvijos prezidento prizas, o 1939 m. – Lietuvos prezidento prizas. Prezidentai kartu tapdavo ir šių varžybų globėjais. Medalių ar kitokių asmeninių prizų kiekvienam tuo metu nebuvo, tik prizas visai komandai.
„Latvijoje visi tarpukario prezidentai buvo prisidėję prie sporto. Net kadenciją baigusių prezidentų taurės kaimyninėje šalyje vadinamos jų vardais ir yra toliau teikiamos net atėjus naujam vadovui. Tuo tarpu Lietuvoje kitaip – visos prezidento taurės nevardinės“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė.
Parodos kuratorės teigimu, europinėje praktikoje būdavo įprasta, kad prezidentai,valstybių galvos ir vyriausybių vadovai sportą remdavo pagal savo pomėgius. Pavyzdžiui, Suomijos prezidentas buvo įvairiausių šaudymo čempionatų globėjas, pats buvo puikus šaulys ir dalyvaudavo varžybose.
Anksčiau ir dabar
Kaip vertinti dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės santykį su sportu?
„Prezidentė apdovanoja visus nusipelniusius sportininkus ordinais ir kitais apdovanojimais, tačiau prizų, kuriuos prezidento institucija teikia, yra gerokai mažiau – keturios Prezidento taurės. Pirmosios dvi – Tradicinio ralio „Aplink Lietuvą“ ir Tarptautinio vyrų teniso turnyro – tarpukario laikų tradicijų tąsa. Taip pat prezidentė teikia prizus fizinės sveikatos vertinimo konkurso „Lietuvos sveikuolis“ bei konkurso „Sportas ir aplinka“ nugalėtojams“, – teigė J. Minelgaitė.
Anuomet nebuvo tradicijos sportininkus už jų pasiekimus apdovanoti valstybės apdovanojimais – ordinais.
„Užfiksuota vienintelė išimtis – 1937 m. A. Smetona apdovanojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narius po pergalės II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Europos čempionai buvo apdovanoti Vytauto Didžiojo IV ir V laipsnio ordinais, bei Vytauto Didžiojo I ir III laipsnio medaliais“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Prezidento Antano Smetonos laikais ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos.
Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami Senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – būti „ambasadoriais“.
Sportininko idealas
1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. Visi „užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu.
„Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.
Išeiviai „legionieriai“ – savi
Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.
Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą.
„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.
„1936 m. jį Berlyno olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje. Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai.
„198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo turėti ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė, pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto.
Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.
Visi į tautinę olimpiadą
Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje.
1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.
Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
„Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje Kaune iki spalio pabaigos veiksiančioje Tautinės olimpiados ekspozicijoje viena iš nuotraukų vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.
Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje.
Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai.
„Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.
„1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.
Už mėgėjišką universalumą
Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms.
To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.
Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas. Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.
Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje
Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas.
Parodos kuratorės teigimu, ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų.
„Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę.
Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.
Kaip pavyzdį parodos kuratorė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925–1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.
Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.