Search Results for: "inžinierė"
„Esu statybos inžinierė, šiuo metu dirbu inžinerinį-techninį darbą, tačiau kūryba mane lydi nuolat sprendžiant įvairiausias problemas ar ieškant kelio iš keblių situacijų, būtent kūrybinis nusiteikmas ir žiūrėjimas pro meninę prizmę padeda rasti racionaliausius ir netradicinius sprendimo būdus“, – savo prisistatymo laišką pradeda šiandieninė „Talentų banko herojė“ Žiedūnė Girinienė.
Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF), rudenį pradėjusi jaunųjų autosportininkų pristatymo iniciatyvą, ją plečia, šį kartą siekdama supažindinti visuomenę su žymiausiomis Lietuvos automobilių sporto moterimis.
Kelionę po Lietuvos kino teatrus pradeda naujas režisierės Aistės Ptakauskės dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“. Jis kviečia susipažinti su penkiomis moterimis, kurios į mūsų šalį atsikraustė įvairiais laikotarpiais, iš įvairių valstybių ir dėl įvairių priežasčių. Kartu – atkreipti lietuvių dėmesį į imigrantų teises ir paskatinti būti atviresnius kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms.
Pirmąjį kompiuterį tėvai man nupirko po 2000-ųjų, mokykloje jais naudojomės jau seniau. Ir puikiai pamenu, kad didžiausia pramoga buvo pokalbių kanalas „mIRC“, paštu naudojomės per „Delfi“, o „One.lt“ buvo įprastas reiškinys. Skamba kaip old scoolas?
Visą tai paminėjome dėl to, kad geriau įsivaizduotumėte, kokį įspūdį sukėlė 1995-aisiais pasirodęs serialas VR.5, kuriame kompiuteriai buvo naudojami persikelti į kitas realybes. Ir net nežinome, ar iš naujo žiūrėdami šį serialą dabar, pajusite tą stiprų efektą, nes ten naudojami kompiuteriai – dideli ir senoviniai, gali pasirodyti juokingi, kaip ir specialieji serialo efektai. Viskas ne taip, kaip dabar, bet tame ir yra šio serialo žavesys, kuris, atmetus techninius niuansius, vis dar žavi savo aktualumu bei modernumu, o filmas „Matrica“ atrodo kaip VR.5 pasekėjas, tik, žinoma, jau daug modernesnis ir efektiškesnis technologinu atžvilgiu.
Tad apie ką šis serialas? Pradėkime nuo to, kad žiūrovus pasiekė tik vienas VR.5 sezonas, kuriame buvo tik 13 serijų. Pagrindinį vaidmenį seriale atlieka aktorė Lori Singer, kuri vaidina Sydney Bloom – simpatišką telefonų linijų inžinierę, kurios tėvas daktaras Josephas Bloomas (aktorius Davidas McCallumas) atrado naujos formos virtualią realybę VR.5.
Sydney yra įsitikinusi, kad jos tėvas, kaip ir sesuo, mirė autoavarijoje prieš daug metų, o merginos mama guli ligoninėje ir nieko nesuvokia, kas vyksta aplink ją. Vieniša Sydney laisvalaikiu ne susitikinėja su vyrais, o paskęsta tėvo sukurtoje virtualioje realybėje. Tai ne šiaip virtualus pasaulis, kuriame gali vaikščioti, bendrauti su kitais. Ne, į virtualią realybę VR.5 Sydney pasąmonė gali įtraukti ir kitų asmenų pasąmones – tereikia jiems paskambinti paprasčiausiu laidiniu telefonu ir vienintelis žodis „klausau“ juos automatiškai kartu su Sydney įtraukia į VR.5. Ir ten papuolama į Sydney jau iš anksto sumodeliuotą pasaulį, kuriame galima sužinoti daug naujų dalykų bei paslapčių.
Deja, VR.5 traukia ir blogiečius, kurie persekioja Sydney ir kviečia ją dirbti nekokiems tikslams… Pirmo ir paskutinio sezono eigoje mergina ne tik atranda, kad jos artimieji gyvi, bet ir sužino, kad egzistuoja ne tik VR.5, bet ir aukštesnės virtualios realybės pakopos.
Grįžtant prie techninių dalykų, įdomus faktas, kad specialieji efektai, kurie matomi, kuomet Sydney pasineria į VR.5, buvo kuriami… beveik rankiniu būdu (visgi, 1995-ieji metai). VR.5 epizodai buvo filmuojami su baltai juoda juosta ir vėliau sudėtingu būdu į kiekvieną objektą būdavo įterpiamos spalvos. Kiekvienai serijai parengti ir nuspalvinti prireikdavo 4 savaičių ir tikrai nemažos sumos pinigų – apie 2, 6 mln Lt (1,5 mln. JAV dolerių). Išties nemaži pinigai ir sunkiai suvokiama, kodėl toks brangus ir geras serialas tuomet buvo rodomas pačiu blogiausiu televiziniu laiku (naktį) ir buvo greit nutrauktas.
Visgi reiktų pabrėžti, kad technologijos, kompiuteriai ir laidai nėra esminis serialo variklis. Turbūt svarbiausiai VR.5 yra Sydney ir jos pastangos sužinoti savo praeitį, kuri, kaip pasirodo, buvo išties ne tokia, kokią ji įsivaizdavo.
Kiekvienas jau gali savo akimis pamatyti, kaip buvusios Kuro aparatūros gamyklos patalpos pritaikomos gyvenimui: visiškai įrengtas „Loft Town“ loftas svetingai pasitinka lankytojus.
Dvi skirtingai suplanuotos skirtingų paskirčių erdvės – tokią demonstracinę lofto versiją užsukantiems į svečius pristato projekto vystytojai. Nėra ko slėpti: dėžutėse augusius ir gyvenančius greičiausiai paperka laisvė planuoti ir keisti namus pagal savo poreikius.
Prijaukinta lofto erdvė
Demonstracinio lofto interjerą kūrusios dizainerės Dalos Mauricaitės („Daiktų viešbutis“) teigimu, įgyvendinant projektą stengtasi atsakyti į klientų dažniausiai užduodamus klausimus bei parodyti, kaip galima skirtingais būdais įsirengti loftą: suskirstyti erdvę į kambarius ar palikti bendrą erdvę, žaisti su aukščiais. Keturių aukštų pastate vienas loftas įrengtas kaip butas su antresole, su vaikų kambariu, atskiru miegamuoju, darbo kambariu, dviejomis voniomis. Antrajame lofte įkurtas namų biuras.
„Skirtingai nuo daugelio šiuo metu siūlomų butų, kurie jau būna suplanuoti, lofto erdvę galima „prisijaukinti“, „sukirpti“ pagal save. Pavyzdžiui, jei žmogus negamina, ar jam reikia didelės virtuvės? O jei didžiąją laiko dalį namuose jis praleidžia lovoje, gal jam patiktų erdvus miegamasis? Loftas – tai tuščias kubas, kurį galima planuoti kaip tik širdis geidžia“, – sako D. Mauricaitė.
Tiesa, susiplanuoti gyvenamąją erdvę tradiciškai norima minimaliomis išlaidomis. Tačiau, sako dizainerė, sutaupyti pavyks tik turintiems vaizduotę: „tikroji loftų prigimtis suvokiama architektams, menininkams, kurie stokoja pinigų, bet turi viziją ir laiko, tad po kruopelytę surenka bendrą visumą. Tačiau šiandien žmonės loftus renkasi ne dėl pigumo, o dėl kitų privalumų – erdvės, šviesos, tad interjero kūrimą ir erdvių atskyrimą patiki profesionalams“.
Mitai apie loftus – gajūs
Loftų projektai Lietuvoje dar visai jauni, tačiau jau apipinti padavimais ir legendomis. Nepaisant to, kad 85 proc. Lietuvos gyventojų pritaria nebenaudojamų sostinės gamyklų pavertimui į loftus, stereotipų nemažėja. Kokie jų labiausiai paplitę ir ką apie juos mano ekspertai?
Jokio privatumo. Įprasta manyti, kad loftas – atvira erdvė be sienų, kur visos paslaptys ir muilo operos – kaip ant delno. Tiesa ta, kad lofto gyventojai gali dalinti erdvę kaip panorėję: statyti sienas, kabinti užuolaidas, atsitverti stiklu ar knygų lentyna. Nuo asmeninių poreikių priklauso, ar gyventojas turės privatų kampelį.
Brangus šildymas. Iš tiesų, senos sienos ir didžiuliai langai kelia grėsmę piniginei, tad patikimiausi loftai – atnaujinti, su naujomis šildymo ir komunikacijos sistemomis ir, žinoma, autonominiu šildymu. Dažną bauginančios aukštos lubos nėra trūkumas, mat šiltas oras yra lengvesnis už šaltą, tad nuo pirmo aukšto radiatorių kyla į lofto antresolę, o antrame aukšte jungti šildymo net neprireikia.
Tarša. Ne paslaptis, kad anksčiau veikusių gamyklų teritorijų grunte gali būti sunkiųjų metalų ar toksinių medžiagų, tačiau spekuliacijų šia tema gali būti daugiau nei realios grėsmės sveikatai. Specialistų teigimu, projektų vykdytojai dažnai savo iniciatyva atlieka užterštumo tyrimus, mat nelinkę rizikuoti investuodami į abejotino saugumo projektą, o ir pirkėjai aktyviai domisi gyvenamosios aplinkos būkle.
Taršos klausimas neaplenkė ir Kuro aparatūros gamyklos, kur anksčiau buvo gaminami kuro siurbliai, purkštuvai žemės ūkio technikos varikliams. „Loft Town“ projekto vadovė Rūta Rimkienė teigia, kad į tokius projektus iš anksto žiūrima įtariai, lyg pro didinamąjį stiklą. „LOFTTOWN investicijos siekia dešimtis milijonų litų, tad mes patys suinteresuoti, kad viskas būtų tinkamai ištirta, gauti visi reikalingi aplinkosauginiai dokumentai. Šiam darbui buvo pasamdytos net tarptautinės aplinkosaugos audito kompanijos ir išvados apie užterštumą pateiktos“, – sako R. Rimkienė.
Pasak „Loft Town“ pardavimų ir marketingo skyriaus vadovės Linos Stasiukynienės, projekto vystytojai sąmoniningai neignoruoja buvusios „Kuro aparatūros“ gamyklos istorinio konteksto ir palikimo, atvirkščiai – kaip tik stengiasi jį pabrėžti, mat gamykloje tvyrojusią aurą daugelis pamena iki šiol.
Viena tokių žmonių – daugiau nei trisdešimt metų dirbusi Kuro aparatūros gamyklos inžiniere mechanike Svetlana Tarasova, šiandien šiltai vadinanti buvusią darbovietę „mūsų gamykla“.
Po studijų Volgograde Jus paskyrė į Kuro aparatūros gamyklą. Kokia ji Jus pasitiko?
Kuro aparatūros gamykla pradėjo veikti 1959 metais, ir kai mes persikėlėme čia gyventi ir dirbti, gamykla buvo laikoma dar nauja ir didelė – joje sovietiniais metais iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dirbo virš 7000 darbuotojų. Buvome jauni ir entuziastingi, darbo valandų neskaičiuodavome. Pamenu, nors dirbau technologų skyriuje, pradžioje, kai reikėdavo įvykdyti darbo planą, tekdavo paplušėti ir naktinėje pamainoje prie konvejerio, o ryte nemiegojus eiti į savo tiesioginius darbus.
Tačiau tai nebuvo kažkoks blogis. „Kuro aparatūros“ gamykloje, kaip ir kitose klestinčiose TSRS gamyklose buvo tvarka, dirbti reikėdavo daug, tačiau ir socialinė sistema veikė nepriekaištingai. Gamyklai priklausė keli poilsio namai, profalaktoriumai, buvo sudarytos tikrai geros poilsio, sveikatingumo sąlygos, darbuotojai nemažai keliaudavo į įvairias ekskursijas po tuometinę TSRS.
Taigi, gamykla buvo laikoma prestižine?
Taip, ji priklausė tuometinei Valstybinei žemės ūkio ir gamybos ministerijai. Visoje TSRS ši gamykla garsėjo kaip turinti labai modernias stakles bei įrangą ir gaminanti labai kokybišką produkciją. Čia užsakyti produkcijos važiuodavo iš visos TSRS – nuo centrinės Azijos respublikų iki Ukrainos, tačiau produkciją parduodavo ir užsienio šalims. Mūsų gamykla nuolat buvo didžiausios Maskvos Žemės Ūkio parodos garbės lentoje su dar keliomis Lietuvos įmonėmis.
Šioje gamykloje buvo gaminami įvairūs degalų siurbliai, purkštuvai žemės ūkio technikai – traktorių ir kombainų vidaus degimo varikliams.
Tačiau yra išlikusios senos gamyklos nuotraukos, kuriose darbuotojai vilki ir baltais chalatais…
Taip, mes bendradarbiaudavome su moksliniais institutais, ir gamykloje buvo atliekamos gamybinės operacijos, kuriose tikslumas siekdavo pusę mikrono. Kai kuriuose cechuose žmonės dirbdavo apsirengę baltais chalatais, užsimovę baltas pirštines, kad nuo žmogaus delnų sklindanti šiluma nepakenktų detalių tikslumui. Apskritai gamyklos cechuose griežtos darbo taisyklės reikalavo palaikyti švarą ir tvarką, ir tai nebuvo tušti lozungai.
Be to, gamykloje buvo ir technologijų, ir projektavimo skyriai, kuriuose buvo vykdomi moksliniai tyrimai.
Minėjote, kad gamykloje vyko labai aktyvus bendruomeninis gyvenimas.
Iš tikrųjų viskas buvo sutvarkyta taip, kad ir po darbų, gamyklos teritorijoje virtų aktyvus bendruomeninis gyvenimas, žmonės praleistų čia savo laisvalaikį. Darbuotojai galėjo užsiimti labai įvairia veikla. Pavyzdžiui, aš pati dainavau gamyklos chore, taip pat žaidžiau krepšinį.
Gamyklai priklausė stadionas kitoje Kalvarijų gatvės pusėje. Taip pat gamyklos teritorijoje buvo pastatytos atskiros sporto, aktų salės, kur vykdavo įvairūs pasirodymai, konkursai. Pas mus gyvenimas tiesiog virė, o žmonės buvo labai aktyvūs, visuomeniški. Toks buvo mūsų gyvenimas, mums netgi patikdavo eiti į socialistines demonstracijas. Ne dėl to, kad tai būtų mums svarbu ideologiniu požiūriu, bet labai smagiai praleisdavome laiką, pabendraudadvome.
Tuos laikus prisimenate su nostalgija?
Žinoma, galima teigti, kad už mus galvodavo, reguliuodavo gyvenimus, tačiau kiekvienas laikmetis turi savų pliusų ir minusų, o mūsų gyvenimas būdavo labiau prognozuojamas. Atmosfera šioje gamykloje tikrai buvo gera, žmonės dirbdavo noriai ir labai bendraudavo tarpusavyje. Netgi prabėgus dešimtmečiui po gamyklos uždarymo mes nenutraukėme ryšių, buvome susitikę paminėti gamyklos jubiliejaus.
Labai džiaugiuosi, kad šios gamyklos istorija neignoruojama, jos nebandoma nuslėpti, o kaip tik – prisiminti.
Parengė Ina Peseckienė
Nuotr. „Loft Town”, Ievos Varkojytės
Futbolas, inžinerija ir merginos, atrodo, turi tiek pat sąsajų kaip žmogaus išsilaipinimas mėnulyje ir kylančios pieno kainos parduotuvėje. Bet tik atrodo.
Gyvas (arba – „gyva“) to pavyzdys yra 22 metų būsima diplomuota mechanikos inžinierė, Lietuvos moterų futbolo A lygos komandos „Žalgiris“ žaidėja – saugė Indrė Vaišnoraitė.
Prieš dvylika metų aktyviai futbolą pradėjusi žaisti mergina teigia, kad į futbolo „sriubą“ ją įstūmė tuometinis fizinio mokytojas, kuris, pasak jos, buvo „gerąja prasme pakvaišęs dėl futbolo“.
Gainiojant futbolo kamuolį praėjo daug vasarų ir netgi žiemų, kai šąlančias galūnes sušildydavo noras pelnyti lemtingą įvartį.
Dabar Indrė gali vadintis tik „beveik profesionalia“ futbolininke ir šiame išsireiškime pagrindinę vietą užima žodis „beveik“, nes, anot jos pačios, keletas metų, kurie galėjo lemti jos patekimą arba ne į nacionalinę komandą – buvo praleisti vėjais, todėl dabar futbolas tapo tik aktyviu hobiu. Pokalbis su inžiniere – futbolininke Indre.
Ar futbolas, tavo nuomone, sunkus sportas?
Futbolas be galo sunkus sportas ir tai kartoju po kiekvienų varžybų (juokiasi… – aut. past.). Visi daugiau ar mažiau besidomintys futbolu žino, kad aikštėje stovėti negalima, tai jau vien bėgioti porą kėlinių po 45 minutes yra „reikalų”. Aikštėje bėgi su kamuoliu, driblinguoji, nuolat tenka daryti pagreitėjimus. Tai tikrai nuvaro nuo kojų ir ne vienai dienai. Ir čia tik varžybos, o prieš jas yra daug ir sunkaus darbo treniruotėse.
Sunkiausios yra fizinio pasirengimo treniruotės, kuriose neretai reikia perlipti per savo „negaliu”. Bet visas šis sunkumas nublanksta prieš tą euforiją, kurią jaučia kiekviena žaidėja, komandai įmušus įvartį ar laimėjus rungtynes. Su krepšiniu yra kitaip. Ten taškai mėtomi vienas po kito, o futbole reikia daug stengtis, kad pelnytum įvartį. Dėl to ir džiaugsmas daug saldesnis.
Ko reikia, kad taptum gera žaidėja?
Visų pirma, kad taptum žaidėja, reikia daug noro ir užsispyrimo. Nemanau, kad merginose yra įgimta futbolininkių gyslelė.(savi ironijos juokas – aut.past.). Joms prisijaukinti kamuolį daug sunkiau nei vaikinams. Reikia daug darbo įdėti vien tam, kad galėtum taisyklingai atiduoti perdavimą komandos draugei, o ką jau kalbėti apie visa kita. Tai tikrai reikalauja daug pastangų ir užsispyrimo. Taigi, norint tapti gera žaidėja, reikėtų futbolu susidomėti dar iki dešimties metų.
Be abejo reikėtų pasižymėti valia, ryžtu, ištverme. Nors pastarąją galima ir išsiugdyti… Be abejo reikia pareigingumo, nes joks treneris nesitaikstys su žaidėja be drausmės. Futbolas man jau nebėra toks svarbus, koks buvo anksčiau, nes turėjau ilgą pertrauką.
Praktiškai geriausius savo metus, kai galėjau kažko rimtesnio siekti futbole, pavyzdžiui, kovoti dėl vietos nacionalinėje rinktinėje, praleidau vėjais. Taigi dabar man futbolas yra tik hobis, į jį sugrįžau ne siekti aukštumų, o tiesiog atsipalaiduoti, išsikrauti, pasiilgau to bendrumo jausmo, koks būna tarp komandos narių. Tai lyg antra šeima.
Sako, kad vyrus randai puošia, o merginas…? Ar esi turėjusi rimtesnių traumų?
Tiek vyrų, tiek moterų futbole traumų neišvengsi, bet man dažniausiai rimčiausios būna tik raumenų patempimas, atsirandantis todėl, kad kojos per silpnos. Be abejo, jas gali treniruoti, bet nenoru labai raumeningu kojų (juokiasi – aut.past.). Jau čia tokie nesuderinami dalykai prasideda. Šiltuoju metų laiku niekas taip nenuvilia kaip nauja mėlynė. Visos juk mėgsta įšokti į kojas atidengiančias sukneles. Leidžiame jomis pasigrožėti gatvėje vaikinams, bet vargu ar jiems malonu matyti mėlynėmis nusėtas kojas.
Ar, tavo nuomone, Lietuvoje merginų futbolas yra populiarus?
Lietuvoje merginų futbolas nėra toks populiarus kaip norėtųsi. Tačiau ši sporto šaka tarp merginų sparčiai populiarėja ir, manoma, kad ketvirtadalis Lietuvoje gyvenančių moterų 2020 metais žais futbolą. Tai vienas iš strateginių Lietuvos futbolo tikslų 2010-2020 metais, kuris labai džiugina.
Ar teko, kada varžytis su vaikinais vienoje aikštėje? Kokie įspūdžiai?
Su vaikinais varžytis tenka dažnai ne tiek oficialiose varžybose, kiek draugiškose ar šiaip tiesiog pasižaidžiant draugų būryje. Žaidimas su vaikinais kas kartą yra vis skirtingas, nes ir vaikinų požiūris į merginas, žaidžiančias futbolą, skiriasi. Vieni būna atsargesni, pasaugo merginas, su jomis žaidžia mažiau agresyvų žaidimą, o kiti atvirkščiai – eina tiesiai ir nesvarbu, ar žaidžia su sau lygiais varžovais ar su merginomis… Tada jau pačiai tenka prisižiūrėti, kad nenuneštų galvos (juokiasi – aut.past.).
Manau, pastarieji negali susitaikyti su mintimi, kad ir merginos gali ir moka puikiai žaisti futbolą, jie bando bet kokiais būdais tai paneigti.
Kaip sekasi suderinti treniruotes, studijas ir laisvalaikį?
Tai visiškai nesuderinama. Galima bandyti derinti, bet visur aukštų rezultatų nepasieksi. Taigi reikia nusistatyti prioritetus, kas gyvenime atrodo svarbiausia. Jei sieksi karjeros sporto srityje, tai tikrai daugiau laiko niekam neliks, mokslai nelabai rūpės, o su draugais susitikti visada norėsis.
Vis dėlto, ar save dar įsivaizduoji kaip profesionalią futbolininkę?
Profesionaliai būti jau ryškiai per vėlu… Šiandien futbolas man yra smagus laiko praleidimas, visiškas išsikrovimas, blogų emocijų atsikratymas. Po treniruočių dingsta visas susikaupęs pyktis, nes jį išlieji aikštelėje. Labai rekomenduočiau užsiimti futbolu isterikams. Padeda nuleisti garą.
Ar aikštėje bandai išlikti stilinga ir graži? Tik be „kuklinimosi“
Oi, visada bandau atrodyti graži, bet kai pažiūri fotografų nuotraukas, tai ir supranti, kad aikštėje, kur nuolat švilpauja vėjai, išlikti gražia prilygsta neįmanomai misijai. Po kiekvienų varžybų būname pasipuošusios unikaliomis šukuosenomis, kurias kartais vadiname „neišeik iš kanapių”. Apie makiažą kalbos visai nėra. Visgi prakaitas varžybų metu sruvena upeliais. Tiesa, visada yra išimčių, galima pamatyti aikštėje pasidažiusių merginų. Man prie širdies labiau „limpa“ natūraliai įraudę žandukai (juokiasi – aut.past.).
Ačiū už pokalbį.
Tadas Vasiliauskas