Search Results for: "goda raibytė"
Savo rankose laikote turbūt gražiausią „Laikas.lt“ žurnalo numerį. Ir ne tik dėl gausybės fotografijų, esančių žurnalo viduje. Numeris gražus, nes tokia jo tema – viskas apie grožį, bet kitu kampu.
Prieš keletą mėnesių nusprendėme imtis saugoti raudonplaukius, kurie, pasak mokslininkų, visai greitai gali išnykti. Kodėl būtent ši ugninė spalva? Atsakymų esti įvairiausių. Vienas iš jų – „Laikas.lt“ logotipas irgi „ryžas“. Kitas variantas – mums tiesiog gražūs raudonplaukiai žmonės, nes jiems, galima sakyti, pasisekė: nereikia net dažytis ar labai puoštis, kad išsiskirtum iš minios. Ir nesvarbu, kad vaikystėje strazdanos ir raudonas plaukas buvo ne visai malonus dėmesys. Tačiau juk panašiai išskirdavo ir nemėgdavo visų, kitaip atrodančių… O žurnale rasite tik dalį raudonplaukių, kurių fotografas Tadas Černiauskas užfiksavo per 70!
Su grožiu mums labai asocijuojasi ir indėnai, nes jų puošnūs apdarai bei gyvenimo filosofija itin atitinka numerio idėją. Be to, palietėme išties skaudžią temą apie žmones, nenorinčius turėti vaikų. Kaip tai susiję su grožiu? Ne tik dėl to, kad kai kurios moterys vaikų nenori baimindamosi prarasti dailias kūno formas, bet ir dėl to, kad gyvenimas yra gražus visiems skirtingai. O linksmiausia žurnalo dalis – „Pasidaryk pats“ puslapis, kuriame auksarankė Lina pamokys kaip papimpinti veidrodį gražiomis ausytėmis.
Vyr. redaktorė Rasa Barčaitė
Redaktorė Dovilė Raustytė
Autoriai: Ina Peseckienė, Reda Krušinskaitė, Lukas Devita, Lina Sabaitytė, Lina Jurgaitienė, Goda Raibytė
Kalbos redaktorė Edita Matonytė
Dizaineris Tomas Mozura
Viršelis
Nuotr. Tadas Černiauskas
Tadaocern.com
Plaukų stilistė Agnė Čepienė
Vizažistė Eglė Krengauskaitė
wix.com/eglekrengauskaite/krengauskaite
Su redakcija galite susisiekti:
tel. +370 660 05 831
el. paštu [email protected]
Dėl reklamos kreipkitės:
Aina Kunigėlytė, tel. +370 660 05 832, [email protected]
UAB „Baltic Net Media“, Geležinio Vilko g. 18A, Vilnius
Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.
„Laikas.lt“ žurnalų rasite šiose vietose
Vilnius: verslo centrai, „ Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Submarinas“, „Pica ir Kava“, „Bermudai“, „Tamsta,“ „Briusly“, „Sotas“ „Paparazzi“, „Bambalynė“, „Orgazmus“, „Du drakonai“, „Cozy“, „Show Makers“ šokių akademija, „Pink Milk shake“, „Pasaka“, ISM, VGTU, TVM, VIKO, VPU, VU, MRU, VVTA, VDK, VDA, mokykla ELC, „Crustum“ PC „Ozas“, „Sushi Express“, „Sushi House“, „InDay Sushi“, „Take Way“, „Milkshake Bar“, „People Bar“, „Guru“, „Livin“, „Kibin Inn“, „Wok to Walk“, „Skalvija“, „B bar“, Užupio picerija, „Prie angelo“, „Domino” teatras, Jaunimo teatras, Itališka vyninė, „Bunte Gans”, „Gringo“, „Balti drambliai“, „Coco“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Bix“, „Artistai“, „X club shop“, viešbučiai „Congress” ir „Adelita”, Kongresų rūmai, Menų spaustuvė, Užupio kavinės terasa, „SPA Vilnius DIA“, „Vero Cafe“, vyninė „Vinchenzo mimoza“, „Šviežia kava“, Daiktų viešbutis, „Mint vinetu“, „Beer barell“, „Park Inn“, „Brandevino“, „Pitstoppizza“, „RawRaw“, „Žėrutis“, „Gaudos SPA namai“, „Alaus namai“, „Muskatas“, „Puntukas“, „Jalta“, grožio salonai: „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, kinų masažo centras QI ANMO, „Gorky Bar“, „Studio 9“, „The Room“, „Meat Lovers Pub“.
Kaunas: verslo centrai, „Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Sandija“, „Ramzis II“, VDU, KTU, „Blue orange“, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“ kavos namai, „City Cafe“, „Bella Italia“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Sushi express“, „Coffe inn“, „Vero Cafe“, „Buon Giorno Taverna“, „Groovy“, alaus pub’as-krautuvėlė „Gyvas“, „Pjazz Oldtown“, „Chocolaterie“, YZYbar, kavinė „Kultūra“, Kauno kamerinis teatras, „Radharane“, „101 Kepyklėlė“, „Pas Romano Paolo“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“ ir kt.
Šiauliai: „Centro šokoladinė“, „Coffee Inn“.
Visa Lietuva – „SPA Vilnius SANA“.
Naujas numeris pasirodys gegužės 7 dieną.
Garsus JAV investuotojas, ekonominių teorijų kūrėjas ir rašytojas Robertas Toru Kiyosaki teigia, kad svarbu ne tai, kiek pinigų uždirbi, o kaip sugebi juos išlaikyti. Šia mintimi ir vadovavomės rengdami kovo mėnesio „Laikas.lt“ numerį, kurio tema – pinigai.
Juk gali uždirbti ir daug „nulių“, tačiau iš jų nebus didelės naudos, jei nemokėsi pinigų taupyti ar investuoti. Kaip mūsų žurnalistei pasakojo finansų ekspertai, išmintingas finansų valdymas – tai visų pirma pajamų didinimas, todėl įvadiniame straipsnyje pabandėme išspręsti dilemą, kaip įvairiomis gyvenimo situacijomis taupyti pinigus.
Taip pat pakalbinome įvairiose šalyse gyvenančius jaunus žmones ir paklausėme jų, kaip jie sugeba išsilaikyti svetimoje šalyje. Ir ne tik išsilaikyti, bet ir išties daug pasiekti. Viena iš išvadų – svarbu ne šalis, o ryžtas ir didelis užsispyrimas. Jei jų turi, – daug pasieksi visur, o gyvenamoji vieta – tik priedas.
Nors, žinoma, gyvenant svetur ne visada lengva, nes tenka taikytis prie svetimų papročių, kaip pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenančiam turkui kebabinės savininkui Ahmetui, kuriam lietuvių įprotis kebabus valgyti su padažu ir kopūstais – išties keistas.
Gražaus ir šilto pavasario!
Vyr. redaktorė Rasa Barčaitė
Redaktorė Dovilė Raustytė
Autoriai: Ina Peseckienė, Goda Raibytė, Martynas Gedvila, Karolis Vyšniauskas, „Goodlife photography“, Vytenis Škarnulis, Sandra Sereikaitė
Kalbos redaktorė Edita Matonytė
Dizaineris Tomas Mozura
Viršelis
Su redakcija galite susisiekti:
tel. +370 660 05 831
el. paštu [email protected]
Dėl reklamos kreipkitės:
Aina Kunigėlytė, tel. +370 660 05 832, [email protected]
UAB „Baltic Net Media“, Geležinio Vilko g. 18A, Vilnius
Mėnesinis žurnalas „Laikas.lt“ leidžiamas pirmą kiekvieno mėnesio pirmadienį. Medžiaga, pateikta mėnesiniame žurnale, yra „Laikas.lt“ nuosavybė, ją kopijuoti ir platinti be redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį „Laikas.lt“ neatsako.
Laikas.lt žurnalų rasite šiose vietose:
Vilniuje: verslo centruose, „ Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Submarinas“, „Pica ir Kava“, „Bermudai“, „Tamsta,“ „Briusly“, „Sotas“ „Paparazzi“, „Bambalynė“, „Orgazmus “,„Du drakonai“, „Cozy“, „Show Makers“ šokių akademija, „Pink Milk shake“, „Pasaka“, ISM, VGTU, TVM, VIKO, VPU, VU, MRU, VVTA, VDK, VDA, mokykla ELC, „Crustum“ PC „Ozas“, „Sushi Express“, „Sushi House“, „InDay Sushi“ Vilniuje, „Take Way“, „Milkshake Bar“, „People Bar“, „Guru“, „Livin“, „Kibin Inn“, „Wok to Walk“, „Skalvija“, „B bar“, Užupio picerija, „Prie angelo“, „Domino” teatras, Jaunimo teatras, Itališka vyninė, „Bunte Gans”, „Gringo“, „Balti drambliai“, „Coco“, „Būsi trečias“, „Soul Box“, „Bix“, „Artistai“, „X club shop“, viešbučiai „Congress” ir „Adelita”, Kongresų rūmai, Menų spaustuvė, Užupio kavinės terasa, „SPA Vilnius DIA“, „Vero Cafe“, vyninė „Vinchenzo mimoza“, „Šviežia kava“, Daiktų viešbutis, „Mint vinetu“, „Beer barell“, „Park Inn“, „Brandevino“, „Pitstoppizza“, „RawRaw“, „Žėrutis“, „Gaudos SPA namai“, „Alaus namai“, „Muskatas“, „Puntukas“, „Jalta“, grožio salonai: „Salon Plus“, „Figaro“, „Bolero“, „Eslauda“, „Performa“, „Perla“, „Art of Beauty“, „Šilkinė banga“, „Grožio ekspertas“, kinų masažo centras QI ANMO, „Gorky Bar“, „Studio 9“, „The Room“, „Meat Lovers Pub“.
Kaune: verslo centruose, „Mambo Pizza“, „Bravarija“, „Coffee Inn“, „Sandija“, „Ramzis II“, VDU, KTU, „Blue orange“, „Mio Cafe“, „Presto“, „Supremo“ kavos namai, „City Cafe“, „Bella Italia“, „Boun Giorno“, „Pas Stanley“, „Sushi express“, „Coffe inn“, „Vero Cafe“, „Buon Giorno Taverna“, „Groovy“, alaus pub’as-krautuvėlė „Gyvas“, „Pjazz Oldtown“, „Chocolaterie“, YZYbar, kavinė „Kultūra“, Kauno kamerinis teatras, „Radharane“, „101 Kepyklėlė“, „Pas Romano Paolo“, „Jums“, „Flamenco Cafe & Vino“ ir kt.
Šiauliuose – „Centro šokoladinė“.
Visoje Lietuvoje – „SPA Vilnius SANA“.
Naujas numeris išeis kovo 5 dieną.
Laikas.lt – išskirtinis interviu su poetu, muzikantu, aktoriumi ir politiniu aktyvistu – Saulu Williamsu. Pokalbis apie aktyvizmo svarbą žmonijai ir Dievą. Saulas Williamsas – amerikiečių poetas, slemeris, aktorius, muzikantas ir politinis aktyvistas, iš pamatų drebinantis kapitalizmo ir žmonių pasyvumo nupenėtą sistemą.
Pasaulis S. Williamso vardą išgirdo 1998 m., kai jis suvaidino ir parašė scenarijų filmui „Slam“ (rež. Marcas Levinas). Nuo to laiko drąsi ir gaivališka menininko kūryba iš gniaužtų nepaleidžia net didžiausių skeptikų. Scenoje skaičiuodamas 15 metus, S. Williamsas jau spėjo išleisti 7 albumus, parašyti 4 knygas, nusifilmuoti ir režisuoti 9 filmus ir padirbėti su tokiomis legendomis kaip A. Ginsbergas ir S.Tankianas („System of a down“).
Jo kūryba yra galinga ir įkvepianti. Tokia, kuri gali jūsų suvokimą apversti aukštyn kojomis ir padrąsinti žvelgti toliau negu mato akys.
Po S. Williamso pasirodymo „Tarp“ festivalio uždarymo metu, per skirtas kelias minutes interviu, pasikalbėjome apie aktyvizmą ir meną, apie skirtingas kultūras ir artėjančius pasaulinius pokyčius.
Tai tavo pirmasis kartas Lietuvoje. Kaip jautiesi pirmą kartą stovėdamas prieš lietuvišką publiką?
Na, žinai, jau seniai norėjau pasirodyti Rytų Europoje, todėl esu sujaudintas čia būti… Norėčiau aplankyti ne tik kitas šio regiono šalis, bet ir Šiaurės Europą. Kodėl? Negaliu tiksliai pasakyti… Kai aštunto dešimtmečio Amerika išgyveno Šaltojo karo pabaigą, jų kova su komunizmu, su „Geležine uždanga“ buvo nemokyti mūsų apie tai arba skleisti mitus ir melą. Taigi mes užaugome tik bandydami įsivaizduoti, kaip viskas atrodė, tačiau nežinodami nieko konkretaus. Būtent todėl mano susidomėjimui šiems kraštams prireikė šiek tiek laiko… Gaila, kad čia [į „Loftą”] atvykau beveik tiesiai iš oro uosto ir atgal išskrendu už kelių valandų. Neturėsiu pakankamai laiko apsižvalgyti, bet džiaugsmas yra iki čia (ranka rodo virš galvos).
Tavo poezija yra tarsi raginimas atsibusti, ne tik pasakojant apie gyvenimą, bet ir iškeliant skaudžias žmonijos problemas (diskriminaciją, smurtą ir taip toliau). Kaip manai, kodėl aktyvizmas yra svarbus mene?
Tikiuosi, kad esi teisi (šypsosi). Na, kaip čia pasakius, nepagalvok, aš tikrai neatmetu aktyvizmo, tiesiog… Mano pasaulyje neįmanoma išvengti politikos. Net jei žmogus sako: „Aš nesu politiškas“, jis turi suprasti, kad TAI jau yra politinis pareiškimas. Supranti? (juokiasi)
Mano santykis su aktyvizmu natūraliai atėjo iš tėvų. Jie abu buvo menininkai ir aktyvistai, jų draugai ir didvyriai – taip pat. Taigi aš augau aplinkoje, kurioje buvo skiepijama meno galios idėja ir nauda, bandant pakeisti visuomenę ir raginant jai būti sąmoningai. Dabar galiu atvirai pasakyti – taip, menas yra įtakingas.
Tačiau aš nepriklausau organizacijoms ar panašiai. Mano aktyvizmas yra „įsiūtas“ į kūrybą. Kaip tu ir sakei – aš bandau iššaukti žmonijos budrumą… Arba pasiūlyti tai, kas ją ragintų domėtis tikrais herojais. Atsiversti knygą ir pagalvoti: „Ar aš tikrai žinau, ką jie visi man padarė?“.
Aktyvizmas parodo, koks svarbus gyvenimas. Jis jau savaime ragina pažinti žmones ir kitas kultūras. Kitaip sakant, pažinti daugiau negu mato akys.
Asmeniškai, labiausiai domiuosi individualiu aktyvizmu. Tokiu, kai žmogus žvelgia giliau negu jam duodama, ragina mokytis ir visada žvelgti atviromis akimis ir širdimi.
Kaip tu manai, kodėl žmonės nėra savaime sąmoningi ir juos būtina raginti: ar čia kalta politika, žiniasklaida, ar..?
Manau, čia pačios žmonijos kaltė… Dauguma žmonių siekia patogumo ir stabilumo. O tai gavę – nebenori nieko keisti. Keisčiausia, kad net tie, kurie nesijaučia patogiai ar stabiliai, yra pažįstamoje terpėje ir bijo pasisukti kitur, bijo nežinomybės.
Juodaodžių istorijoje žinoma Harrieta Tubman. Ji XIX a. viena naktimis keliaudavo į pietus (vergovinės Pietinės Šiaurės Amerikos valstijos), išlaisvindavo tūkstančius vergų ir naktimis juos slapčia vesdavo į šiaurę (šiaurinės valstijos, kuriose nebuvo vergijos). H. Tubman nuolatos persekiodavo vergvaldžiai su šunimis, tačiau ji, nieko nepaisydama, vis grįždavo į pietus… Ji sukūrė taip vadinamus „požeminius kelius“, tai yra, namus, slaptavietes, kuriuose kartu su vergais glausdavosi dienomis.
Ir, žinai, H. Tubman kartą pasakė, kad būtų galėjusi išvaduoti dar tūkstančius vergų. Pasirodo, jai tiesiog nepavyko jų įtikinti, kad jie yra vergai! Jie atsakydavo: „Kodėl turėčiau palikti tai, ką gerai žinau?“. Kodėl taip atsitiko? Ištisos tų žmonių kartos gimė vergovėje, todėl jie nesuvokė, kad gyvenimas gali būti kitoks…
Žmonės bijo pažinti kažką naujo, bijo būti pagauti, neįvertinti, bijo suklysti… Tačiau visada atsiranda individų, kurie įkvepia šimtus tūkstančių kitų.
Savo kūryboje dažnai mini Dievą. Ar nuoširdžiai tiki juo? Kas Dievas yra tau?
Aš tikiu Dievu, nes sėdžiu čia ir kalbuosi su tavimi. O Dievas man yra… Tu, aš, jis (rodo pirštu į pro šalį einantį žmogų).
Esu tikra, kad tavo kūryba žavi ir nemažai Lietuvių. Ko jiems palinkėtum?
Gyvename nuostabiame amžiuje. Esame viena didelė pasaulinė bendruomenė. Tai, kad technologijos mums padeda bendrauti, yra … nerealu. JIE mums davė internetą, tačiau dar nesuvokė, koks tai galingas įrankis… (juokiasi)
Žmonės, ypač jaunimas, turėtų išmokti naudotis tuo, ką gauna. Bendraukite! Nesvarbu, gyvai ar virtualiai. Bendraukite ir darykite daugiau negu iš mūsų reikalauja visuomenė. Nesistenkite perimti „Amerikietiškos svajonės“ – juk ji dabar griūva. Esame čia ir dabar tam, kad pakeistumėme tą nevykusią svajonę, demokratiją, pasaulinę kapitalistinę rinką… Turime padaryti taip, kad visi iš to gautumėm naudos ir dalintumėmės.
Kuo daugiau keliauju, tuo labiau nustembu: dėvime tokius pat batus ir visi esame vienoje valtyje.
Žinoma, svarbu pažinti savo kultūrą, žinoti savo istoriją ir kartu dalintis ja su kitais. Laikas sukurti jungtines pasaulines sąmoningumo valstijas, esančias gerokai už ribų, kurias vadiname „valstybe“.
Goda Raibytė
Nuotraukos Olgos Dedovos
Helovino progra Laikas.lt kalbino garsiausią Lietuvos vaiduoklį – Kastytį Stumbrį iš laidelės vaikams – „Kibir tele vibir“. Turbūt visi prisimenate šmaikščiausią Lietuvos vaiduoklį – Kastytį Stumbrį iš televizijos laidelės vaikams – „Kibir tele vibir“. Juodai-violetinė beretė, vaiduokliškas apsiaustas, barzda ir akiniai buvo tapo tarsi firminiu Vaiduoklio ženklu.
Tiesa, „Kibir tele vibir“ jau senokai dingo iš žydrųjų ekranų, tačiau užmarštin toli gražu nenuėjo – esame tikri, kad daugelis Laikas.lt skaitytojų augo ir kiekvieną kartą lauke pasirodančio vaiduoklio. Vienintelio, kurio nebijojo…
Helovino proga nusprendėme pasikalbėti su Vaiduokliu apie fotografiją, sunkųjį roką ir vaiduokliškas istorijas. Lakoniškai atsakinėjantis Vaiduoklis pokalbį pabaigė „Svarbiausia – neskaudėjo!“.
Anksčiau vedėte smagią laidelę vaikams „Kibir tele vibir“, tačiau ji dingo iš televizijos ekranų. Ką veikiate dabar?
Žmogus-orkestras (juokiasi). Mokau fotografijos vaikus Šiaulių Lieporių gimnazijoje ir Radviliškio kultūros centre.
Kodėl nusprendėte pasitraukti iš televizijos?
Patys žinote, kaip dabar televizijoje. Klausimas: „Rėmėją turi? Ne? Nu, tai eik iš čia“… Ne aš atsisakiau, o manęs atsisakė. Pirkti japoniškus multikus yra pigiau negu mokėti už autorinę laidą.
Apskritai, Lietuvoje liko tik viena „Gustavo Enciklopedija“.
Iš tiesų labai liūdna, nes daug vaikų ir užaugo būtent su jūsų laidomis… O kodėl nusprendėte pasivadinti Vaiduokliu?
… Todėl, kad tuo laiku vaiduoklis buvo pats tinkamiausias personažas, nes man pradėjo byrėti dantys. O vaiduokliai paprastai būna be dantų.
Ar pats tikite vaiduokliais?
Hm…. Kaip čia pasakius… Yra tekę susidurti. Nežinau, ar tai buvo vaiduoklis, bet su ana puse tikrai esu susidūręs.
Oho, galbūt galite bent jau trumpai papasakoti, kaip tai įvyko?
Tai buvo… Oi, labai seniai. Buvau kažkur 7 ar 8 klasėje. Sėdėjom pas draugą bute. Tikrai žinau, kad pas jį tada daugiau nieko nebuvo. Ir virtuvėje stiklinės, kurias mes palikom toli nuo stalo krašto… Pačios „nuvažiavo“ ir nukrito ant žemės, ir sudužo. Blokinis namas, butas – 3 aukšte, gatvė rami, niekas pro šalį nevažiavo, jokių kitų pašalinių garsų nebuvo.
Kaip į tai reagavote? Ar nebijojote paskui miegoti naktimis?
Ne, naktimis aš miegoti nebijau, kadangi nemėgstu siaubo filmų nemėgstu, tokių baisybių bebijau.
Šiek tiek rimtesnis klausimas – ar Vaiduoklio personažas jums labiau pakenkė, ar padėjo?
Pradžioje mane labai nervindavo, kai reikėdavo į parduotuvę ir nusipirkti, pavyzdžiui, alaus arba cigarečių. Vaikai iš paskos sekiodavo ir maždaug: „A, ką čia vaiduoklis pirks?“. Po paskui įpratau į parduotuvę vaikščioti naktimis (juokiasi).
Prisimenu, kad buvote gavęs puikią dovaną iš vaikų ir su ja dažnai pasirodydavote. Kas tai buvo ir ar dar tebeturite ją?
Man buvo padovanoję beretę. Juodos ir violetinės spalvos. Ji, jeigu neklystu, buvo atkeliavusi iš Vilkyčių (Šilutės rajonas). Aš ją dabar tebeturiu ir kartas nuo karto koncertų metu užsidedu.
Žinau, kad Šiaulių Lieporių gimnazijoje vyksta jūsų fotografijų paroda. Papasakokite apie ją?
Paroda pirmą kartą buvo pristatyta gegužės mėnesį ir eksponuota Radviliškio viešojoje bibliotekoje. Na, tai yra savotiškas sikvelas parodų, kurios buvo Druskininkuose, Radvilišky, Pakruojy… Tai tokie ornamentai, sudėlioti iš to, kas yra ant žemės, kas yra žolėje ir taip toliau.
Ar turite planų savo parodą pristatyti ir kituose miestuose?
Na, nežinau, gali būti, bet tik tuomet, jeigu ją dar papildysiu.
Pirmoji jūsų fotografijų paroda vyko gana seniai – prieš daugiau nei 20 metų. Ji vadinosi „Roko muzikantai“. Ar pats esate roko gerbėjas?
Taip, buvo tokia paroda. Esu labai kieto roko gerbėjas. Klausau power, pagan metalo, industrial ir taip toliau.
Ką galėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?
Neverkit, nes viskas bus gerai!
Kalbino Goda Raibytė
Nuotraukos: pagrindinė Deivydo Mačiūno (Žvejų klubas
„Tironas”) ir
K. Stumbrio darbų pavyzdžiai
Viduramžiais Europoje buvo nužudyta apie 100 tūkst. žmonių, daugiausiai moterų. Kodėl? Nes jie buvo apšaukiami raganavimu. Daugiausiai rašytinių šaltinių raganas užfiksavo dar gūdžiais viduramžiais. Tačiau legendos, mitai ir įvairiausios istorijos atėjo ir iki šių dienų, tvirtai šaknis įleisdamos ir pop kultūroje.
Sukurta šimtai filmų, prirašyta knygų, o net ir Lietuvoje vyksta raganų suvažiavimai. Tiesa, šiuolaikinės raganos dažniausiai nesulaukia tokio žiaurumo kaip viduramžiais.
Yra šimtai skirtingų raganų istorijų, siūlome jums susipažinti su raganų medžiokle ir paskaityti apie raganą, kuri net šiais laikais pasirodo žmonėms ir kenkia juodąja magija.
Raganų medžioklė
Raganų medžioklė Europoje prasidėjo Viduramžiais. Nors medžioklė tai suaktyvėdavo, tai vėl nurimdavo, raganos buvo žiauriai žudomos net kelis amžius.
Žmonės kaltino, kad raganos užburdavusios jų gyvulius, užnuodydavusios vandenį, skersdavusios gyvulius, ištvirkaudavusios, platindavusios ligas ir žudydavusios. Be to, atsirasdavo ir tokių, kurie, neva, matė jas skraidančias dangumi ar užsiimančias juodąja magija. Prie to labiausiai prisidėjo krikščionybė – šventikai teigdavo, kad raganos teršia šventą krikščionių kraują.
Raganų medžioklėje labiausiai pasižymėjo Vokietija. Čia nuo maždaug 1628 m. raganos tapo „madingiausiu“ reiškiniu. Dėl visko būdavo kaltinamos būtent jos. Medžioklė ypač suaktyvėjo per 30-metį karą.
Isterija pasiekė ir Ameriką, tačiau ten nebuvo išvengta ir kuriozinių situacijų. Didesnio dėmesio raganos susilaukė, kai vyras ir žmona – Hughas ir Mary Parsons, vienas kitą apkaltino raganavimu. Žinoma, teismą pralaimėjo moteris ir jai buvo paskelbta mirties bausmė už vaiko nužudymą.
Iš viso, buvo nužudyta tūkstančiai žmonių. XVIII a. Vokietijoje sklandė gandas, kad buvo susidorota su „9 mln. raganų“, tačiau vėliau paaiškėjo, kad toks skaičius nėra realus, turint omeny tų laikų populiaciją. Manoma, kad raganų Europoje buvo nužudyta apie 100 tūkst.
Socialinė raganų medžioklės pusė
Istorikai apie raganų medžiokles kalba kiek kitaip. Pasak jų, viduramžiais, kada po Europą siautė „raganų medžioklė“, raganomis moteris būdavo apšaukiamos ne pagal kažkokias mistines galias, o pagal to meto visuomenės normas. Viduramžiais moterys negalėjo būti nei daktarėmis, nei užimti aukštesnes pareigas arba įgyti išsilavinimą. Vienišos, našlės, vyresnės ir neturtingos moterys būdavo apšaukiamos raganomis ir apkaltinamos juodąja magija. Tuo tarpu, iš visų sudegintų, nuskandintų, akmenimis užmėtytų ar pakartų „raganų“ vyrų buvo vos penktadalis…
Kaip jau minėta, prie raganų medžioklės labiausiai prisidėjo krikščionybė. Dar Senajame testamente parašyta, kad burtininkėms reikia atimti gyvenimą, XV a. kerai buvo laikomi „didžiausiu įmanomu nusikaltimu“, o šventikai parašė nemažai raganas smerkiančių ir su jomis susidoroti kviečiančių veikalų. Dažniausiai moterys raganomis būdavo apšaukiamos be jokių įrodymų. Tai yra, jeigu kokia kaimo „davatkėlė“ sugalvodavo pakenkti jaunesnei kaimynei – ją tiesiog apšaukdavo ragana, pasakydavo, kad, neva, matė ją skraidant dangumi ir tiek nereikėdavo – kitą dieną kaimynei būdavo surengiamas žiaurus teismas.
Tačiau ne visos raganos būdavo tokios nekaltos. Pasak amerikiečių istorikės Sandros Miesel, kai kurios nuteistos moterys iš tiesų bandydavo pakenkti kitiems ir pačios skelbdavosi sudariusios paktą su velniu ir panašiai. Savaime aišku, kad po tokių „skelbimų“ prasidėdavo jos medžioklė. Nors realiai jos nieko taip ir nepadarydavo, būdavo žudomos už „nuodėmingus norus“.
Raganų medžioklė „išėjo“ iš mados viduramžių gale (apie XVI-XVII a.), kada drąsesni katalikai išdrįso prabilti ir apginti nekaltai žudomus žmones. Prireikė dar poros amžių, kol aprimo Europoje siautėję „raganų medžiotojai“.
Lietuvoje taip pat vyko raganų medžioklė. Šaltiniuose teigiama, kad raganos be visų kitų blogybių, būdavusios ir kanibalės, ypatingai žudžiusios ir valgiusios berniukų kaulus. Paskutinis teismas čia užfiksuotas maždaug XVIII a.
Afrikoje nuo 1996 iki pat šių dienų dar skelbiami raganų teismai. Dažniausiai kenčia vaikai, kuriuos patys tėvai apšaukia kerėjimu. Dažnai vaikai pačių šeimos narių ir nužudomi.
Bello ragana – žymesnė už Bleiro
Turbūt viena gyviausių raganiškų legendų yra atėjusi dar iš XIX a. Amerikos. Pasak legendos kartą ūkininkas iš Tenesio (JAV) – seras Johnas Bellas pamatė savo fermoje lakstant keistą gyvūlį. Bellas gyvį nušovė ir vėliau apibūdino kaip „gyvis su šuns kūnu ir kiškio galva“. Ūkininkas teigė, kad gyvis dažnai rodydavosi jo fermoje, leisdavo keistus garsus ir net bandydavo įsibrauti į vidų. Kartais, kai gyvūnas pasirodydavo, Bello dukra teigė, kad kaip tik tuo metu ją prievartaudavo piktosios dvasios. Istorija tęsėsi su judančiais daiktais, vaiduokliais ir panašiai. Vėliau vaiduoklis, neva, prisipažino, kad yra… Jų kaimynė – Kate Batts, kurią Johnas kažkada buvo įžeidęs.
Po to, kai gyvis buvo nušautas, Bellui labai pakriko sveikata – jį dažnai ištikdavo traukulių priepoliai ir panašiai. Jis mįslingai mirė 1820 m. Šalia jo kūno buvo rastas mažas buteliukas su nuodais.
Kalbama, kad Bello ragana buvo užfiksuota 1935 m. (kaip tik tais metais, kai ji pati paskelbė, kad sugrįš). Tačiau kiti šaliniai tais metais nėra užfiksavę jokių neįprastų įvykių.
Raganų fanatikai ir šiomis dienomis bando surasti Bello ragana, nes, pasak jų, ji vis dar apsireiškia skirtingose pasaulio šalyse ir bando kam nors pakenkti.
Goda Raibytė
Restoranų žinovas – Vytautas Tyla, yra pirmasis Lietuvos padavėjas, o dabar yra profesionalas, kuris atsikėlęs naktį gali išvardinti ant restorano stalo padėtos servetėlės išmatavimus ir visus, net smulkiausius, reikalavimus.
V. Tyla sutiko su Laikas.lt skaitytojais pasidalinti savo patirtimi ir išvardinti keletą esminių dalykų, kuriuos kiekvienas turėtumėme žinoti nuėję į restoraną.
Papasakokite, apie savo karjerą – kuo yra tekę dirbti?
Dirbau ir ir virėju, ir administratoriumi, ir padavėju, ir vedėju, ir direktoriumi, ir savininku. Žinau, ką valgė aukščiausi šulai, pirmi sekretoriai ir pats prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Teko aptarnauti Michailą Garbačiovą su žmona, Leonidą Brežnevą, ir ne bet kur – Lietuvoje.
Ką dabar veikiate?
Dabar Lietuvoje yra puikių virtuvės šefų, savininkų, kurie turi savo įmones. Ateinu ir matau, kokia tai įmonė, kokie stalai, kokios kėdės, ir kaip jie pastatyti. Tai mano duona. Turiu savo nuomonę, nes šitoj sistemoj jau pradirbai 46 metus. Dabar madingas žodis – nepriklausomas ekspertas. Save taip vadinu, kolegos mane taip vadina. Turiu savo ratą, savo nuomonę, ir niekas jos nepakeis. Žinoma, ir pats kartais klystu. Priimu, tai kas nauja, stengiuosi neatsilikt.
Kaip į tokį pasirinkimą reagavo tėvai?
Kai mano, amžinąjį atilsį, mokyklos direktorius pamatė, kad dirbu padavėju „Dainavos“ naktiniame bare, kurį aš atidariau su savo kolektyvu 1967 metų birželio 13-ąją, per Antaninės, jis net išsigando – jo geriausias mokinys dirba padavėju. Tai buvo po pusmečio nuo mokyklos baigimo, kurią tikrai gerai baigiau, buvo vos du ketvertai, o paskutiniais metais buvau ir tuomečio komjaunimo sekretoriumi. Tuomet jau mokiausi vakariniame skyriuje. Tėvai mane rėmė, tad galėjau spjauti ir tik studijuoti. Bet sugundė panelės, norėjosi būti savarankišku. Pirmais metais stojau į inžinerinę geologiją, bet susiklostė taip, kad šių studijų teko atsisakyti – koją pakišo trauma. O norėjau į Sibirą išvažiuoti, bet teko universiteto Ekonomikos fakultete pasirinkti materialinį techninį aprūpinimą. Mama apie darbą žinojo, tėvas taip pat. Bet kaime, Vyžonuose (Utenos raj.), žmonės susiėmė už galvų, ypač bobutės: „Tyliene, Tyliene, iki kiek tavo vaikas nusivažiavo.“ „Sakydavo, kad padavėjas – beveik tas pats kaip tos stoty dirbančios mergaitės. Štai kaip buvo žiūrima į šią profesiją“.
Jau sovietiniais laikais nuvažiavau į Vokietiją, dirbau Erfurte, kur pamačiau, kaip ši profesija gerbiama. Vyrai vien virėjai, nes visur reikia fizinės jėgos. Pas mus gi moterys puodus po 50 kilogramų dviese velka.
Kur buvo Jūsų pirmoji darbovietė?
Pirma vieta, kurioje dirbau – „Vilniaus“ restoranas, atidarytas dar 1892 metais. Aukščiau ant fasado stovi Šv. Jurgis. 1965 m. man tai buvo nuostabiausia mokykla, vieta, kurios niekad nepamiršiu.
Seniau turėjau ir savo įmonę – uždarą barą-klubą. Jame lankydavosi visa tuometinė diduomenė, iš kurios dabar vieni sėdi kalėjimuose, kiti – dingę, Tačiau teko bankrutuoti. Aišku, buvo gaila tuo momentu, bet reikia mokėti pergyventi ir tokius dalykus. Taigi tą įmonė parodė, kad kiekvieno dalyko reikia sulaukti, jį pasiekti… Nesakau, kad Lietuvoje nėra žmonių, kurie nusipelno ir pasiekė, bet jų yra mažuma.
Ir dabar yra puikių žmonių. Romas Zakarevičius – „Stiklių“ šeimininkas, kuris mane skaito savo mokytoju. Arūnas Oželis, kurį gerbiu, nors pats perėmiau jo restoraną, kai jis susipyko su savo draugais. Dabar trys draugai vėl atidarė restoraną. Gerbiu, nes jis tvirtai siekė savo tikslo. Reikia pripažinti, kad mūsų žmonės, mūsų publika dar nepriaugusi. Štai kur bėda. Jaunimas toks pats. Kokie dabar žmonės, priklauso nuo tėvų, mokyklos. Ir dabar, ir anksčiau jaunimas manęs klausėsi. Anksčiau tekdavo paskaitas skaityti mokyklose. Tuo metu auklėtojams buvo svarbu, ar dešimtokas, vienuoliktokas mokės tinkamai paimti šakutę, sėdėti prie stalo.
Kai pradėjau dirbti, Vilniuje buvo 13 restoranų, kurių vienas pastoviai remontuojamas, ir 55 kavinės. Tada restoranai turėjo kategorijas – pirmos, aukščiausios ir lux. Kavinės – pirmos ir antros kategorijų. Viskas, kartu ir kainos, priklausė nuo kategorijos.
Teko prieš 3 metų skaityti paskaitą apie „Neringos“ kavinę, kuri priklausė „Dainavai“. Dabar „Neringos“ direktorius – mano mokinys. Prieš metus „Neringa“ atšventė 50-metį. Tačiau kavinė, kaip ir viskas pasaulyje, per tą laiką suvienodėjo. Galbūt jie dar turi tradicijų, turi didesnį valgių pasirinkimą, inventorių ir apstatymą. Bet trūksta gyvos dvasios.
Kur skaniausia valgyti? Pas mamą ar pas mylimą mergaitę, kuri moka gaminti? Juk dažniausiai sakome: „Pavalgiau kaip pas mamą.“
Reiktų pereiti Vilniaus kavines ir restoranus. Kuris virtuvės šefas dabar išeina į salę, prieina prie staliuko. Reiktų imti, ir pasėdėti visą dieną kuriame iš geriausių restoranų ir palaukti. Jei salėje jis pasirodys, vadinasi jau šis tas yra.
Jei įmonėlė tikrai gardžiai gamina, ji gali būti ir visai paprasta. Ten gali būti ir vienas virėjas ar viena šeimininkė. Reikia visada pagalvoti, kiek kainuoja tas gabalėlis valgio, sriubos lėkštė, ar puodelis kavos. Svarbiausia, kad būtų gardu, kad norėtųsi čia sugrįžti ir atsivesti draugų.
Paskutinė mano darbovietė buvo 1999-2001 metai. Televizijos bokšte įkurtas „Paukščių takas“. Mano tikslas buvo padaryti remontą 2000-ųjų metų sutikimui. Tuomet pietauti eidavome į Karoliniškėse, prie Priešgaisrinės apsaugos, esančią kavinukę. Ten užėjus, nesinorėdavo niekur kitur bėgti. Nei į kavinę kitą, nei į restoraną. Važiuoti į Viršuliškes ar iki Paparčio. O būtent pas šią moteriškę. „Nu šiandien man nepasisekė, bet paragaukit, gal šio to dar pridėsiu. Ji ir gamindavo su pagalbininke, ir kartu įpildavo ir atnešdavo. Ten buvo 20 vietų.
Ar sunku būti padavėju?
Šitą darbą reikia mylėti. Jei jau pasirinkai tokį amatą, tai ir daryk. Jei bučiau traktoristas, tai ir turėčiau nusimanyti apie tai viską. Jei kalba eina apie aptarnavimą arba maisto gaminimą, tai aš privalau net ir duoną mokėti tinkamai supjaustyti. Štai ateini į darbą „Dainavoje“, o ten 20 padavėjų pamainoj. Nesakau, kad vienas peilis būdavo – kiti ir savo atsinešdavo. Reikdavo pasiruošti kompleksiniams užsakomiesiems pietums, kurie skirti 350 žmonių. 15 padavėjų dirbdavo su kompleksiniais pietumis, kiti – su banketų salėmis. Ir reikėdavo staigiai susipjaustyti du kepalus lietuviškos duonos ir du batonus – pirmam užsėdimui… Kitam – vėl pjaustai duoną… O, būdavo, atvažiuodavo traukiniai su 200-300 žmonių.
Kaip į lietuviškus restoranus reaguoja užsieniečiai?
Paprasčiausiai jie tai gali sau leisti. Kadaise mano sūnus dirbo „Grasse“ , Vokiečių gatvėje, kur nykštukai lange būdavo. Jis buvo atsakingas už barą, o ne visą restoraną. Prieš tris metus sūnus paklausė: „Tėvai, ką daryti, kad žmonės dažniau užeitų. Juk vasarą tiek daug žmonių, turistų.“ O tuo metu čia kabojo užrašas „restoranas“. Turistų aplink būdavo daug, bet retas kuris užsukdavo. Kodėl? Man yra tekę dirbti ir Vokietijoj, ir Prancūzijoj, ir laive. Nesakau, kad ten nėra tokios publikos ar „bomžų“ kaip pas mus, bet ir yra aukštesnė klasė, kurie geriau gyvena, kurie gali sau leisti. Taigi, atvažiavę turstai ir pamatę užrašą „restoranas“, daugumai jų vidus ir savigarba neleidžia užeiti į restoraną, net ir pietų metu, vilkint sportine apranga. Nors dabar ir sakoma, kad madinga užsidėti sportinius batelius prie frako. Nesakau, kad tai yra blogai. Visiems turėtų būti aišku, kad „restoranas“ – ne šiaip ilgesnis pavadinimas nei „kavinė“ ar „valgykla“. Dabar jau daugėja užrašų „restoranas – kavinė“ arba „restoranas – valgykla“, „restoranas – baras“. Ir Vakarų Europoje, ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge (Rusija), visame pasaulyje restoranuose yra tradicija pasižiūrėti į kainas lauke. Ir žmogus pagalvoja: „Gal ir yra kišenėje pinigų, bet aš nepasiruošęs.“ Nebūtinai tai turi būti smokingas, frakas ar kažkas panašaus. Taigi, turistas į tokią įmonėlę neis – tam reikia pasiruošti. Reikia pasistengti apsirengti.
Kiek žinau, visuose restoranuose labai svarbus vanduo, koks jis turėtų būti?
Kartą pakvietė mane viena įmonė dirbti konsultantu. Užsisakydamas paprašiau aptarnaujančios mergaitės atnešti stiklą vandens. Ji į mane pažiūrėjo iš viršaus (juk ir padavėjai turi žinoti, iš kurios pusės prieiti prie žmogaus, kaip stovėti ir taip toliau), paklausė, gazuoto ar negazuoto. Atsakiau, kad noriu tiesiog šalto vandenėlio iš krano stikle. Tokio ten nebuvo, o Tarybiniais laikais kiekviename restorane ant stalų stovėdavo nemokamas virinto šalto vandens ąsotėlis su dangčiu. Ypač vasarą tai būdavo privaloma.
Kalbant apie vandenį, aš esu Vytautas ir man labai patinka mineralinis vanduo „Vytautas“. Tik labai apmaudu, kad per šį krepšinio čempionatą „Vytautas“ buvo parduodamas plastikiniuose buteliuose. Vanduo stiklinėje taroje yra prestižo reikalas. Seniau „Vytautas“ būdavo iš medinės dėžės, tarp drožlių ir stikliniuose buteliukuose. Antras dalykas – labai svarbu, kaip vandenį atneša (ar – ant padėkliuko, ar – rankose), kaip padeda ant stalo ir panašiai. Praeikite per Vilniaus restoranus ir pažiūrėkite, kiek padavėjų ateina su darbo rankšluostėliu? Gerame restorane jis privalo būti. Juk jeigu išpils vandenį ar panašiai – ką darysi? Negali su ranka nušluostyti.
Ar galite papasakoti bent kelis pagrindinius reikalavimus, į kuriuos turėtumėme atkreipti dėmesį atėję į restoraną?
Kodėl mums restoranuose, baruose nėra siūlomas aperityvas – gėrimas arba užkandis atsigaivinimui prieš maistą, tai gali būti vyno, šampano taurė, martini ar paprasčiausias vanduo, gali būti ir sumuštinis ar skrebutis. Atėjus į restoraną pirmas klausimas turėtų būti: „Kodėl mums nesiūlomas aperityvas?“. Šią pareigybę paprastai atlieka administratorius arba vyno padavėjas.
Visos stiklinės gėrimams turi savo pavadinimus. Tokių stiklinaičių turėtų būti bent jau šešios rūšys. Gėrimų yra įvairiausių rūšių. Pavyzdžiui, net vynas būna baltas, raudonas, rožinis, putojantis, neputojantis, portveinas, desertinis, natūralus ir taip toliau. Todėl jiems turi būti skirtingos stiklinaitės.
Toliau, gerame restorane turi būti padėta ne popierinė, o individuali medžiaginė servetėlė (kuri turi tam tikrus išmatavimus, medžiagą, turi būti specialiai padėta, sulankstyta). Yra net tam tikri reikalavimai staltiesei – pagal restorano tipą, stalą ir panašiai. Net grindys turi būti aptiestos kilimu arba išklotos parketu.
Kas yra pats gardžiausias ir skaniausias dalykas Lietuvoje?
Manęs ne kartą klausė, kas yra pats gardžiausias ir skaniausias dalykas. Man – duona. Duona tinka ir prie užkandžių, ir prie sriubos… Ir desertui tinka. Argi neskanu duona su medumi? Arba duonos putėsiai, kuriuos pats Popiežius būdamas Lietuvoje gyrė?
Parengė Nerijus Drochneris ir Goda Raibytė
Du pakvaišę kulinarijos entuziastai – Reinaldas ir Alfredas – visai neseniai Vilniuje atidarė, kaip jie patys vadina, idėjinę bohemos kavinę. Joje nėra receptų, meniu ir nežemiškų antkainių – tik maistas, pagamintas su meile, ir patys netikėčiausi patiekalai – aštunkojis alyvuogių padaže arba firminis bazilikų ir čiobrelių tortas…
Išradingasis „Tasty life“ kulinaras Reinaldas papasakojo apie maisto gaminimą, improvizaciją, prieskonius ir šviežiai iškeptą kavinę Vilniaus centre.
Visai neseniai atidarėte restoraną „Daiktų viešbutyje“. Kaip Jums sekasi įsivažiuoti?
Na, pirmiausiai, nepavadintume to restoranu, greičiau idėjine bohemos kavine. Pas mus renkasi žmonės, kuriems ne parkė neturėti meniu, bet jei yra noro, visada galima išsikviesti virėją, kuris gali Jums specialiai pagaminti patiekalą ar įgyvendinti skonio idėją. Ir įsivažiuoti sekasi geriau nei buvo galima tikėtis. Niekada nedariau jokios reklamos, lankstinukų ar panašiai. Žmonės tiesiog iš kažkur apie mus sužino. Visas virtuvės skonis ir gamyba priklauso nuo manęs. Viską, kiek įmanoma, gaminu pats: pradedant padažais, į kurių sudėtį neįeina majonezas, pirkti pomidorų padažai ar kiti gamykliniai, sintetiniai dalykai. Kai reikia, pats vytinu kiaulieną ir darau varškės sūrį.
Ar seniai gamini?
Gaminu jau beveik dešimt metų. Pradėjau nuo ankstyvos vaikystės. Kiek atsimenu, man buvo apie 13 metų, jei ne dar mažiau, sunku pasakyti. Kiaušinį išmokau išsikepti jau 6 metų. Baigęs mokyklą, atvažiavau į Vilnių. Molekulinės biologijos praktikos metu neidavau vakarais į laboratoriją aprašinėti lervų ir vabalų. Sėdėdavau virtuvėje ir gamindavau keliems kursiokams. Tik įsivaizduok, kaip jie reaguodavo, kai kiti valgydavo makaronus ir panašiai, o mes – kepsniukus su voveraičių padažu, makaronus su malta mėsa ir keptas bandeles.
Kaip atsitiko, kad atidarėte „Tasty life“? Kas paskatino tokiam žingsniui?
„Tasty life“ atsiradimas prasidėjo nuo tada, kai vieną rytą sulaukiau skambučio ir klausimo: „Gal nori atidaryti kavinę?“ (juokiasi). Iš pradžių dirbau vienas: ir gaminau, ir žmones aptarnavau, ir indus išplaudavau. Galų gale, visko nebespėjau, nes labai reikėjo žmogaus, kuris būtų šalia ir nuolatos padėtų. Taip atsirado Alfredas. Be veiklos„Tasty life“ jis dar skraido oro balionais. Tie balionai yra tikras mano galvos skausmas (juokiasi).
Atidaryti „Tasty life“ labiausiai paskatino tai, kad dirbant restoranuose ar baruose Lietuvoje, lieka labai mažai vietos kūrybai ir improvizacijai. Mano nuomone, patiekalai praranda visą širdį, nebelieka virėjo prisilietimo, tik popieriukas, pagal kurį turi pagaminti. O man beprotiškai patinka kurti patiekalus ir gaminti taip, kaip noriu.
Ar pritariate pasakymui, kad geriausiai gamina vyrai? Dažnai kalbama, kad, neva, vyrai skonį jaučia geriau negu moterys.
Gal ir tiesa, niekada nesigilinome į šį klausimą ir nesistengėme palyginti. Tačiau turiu pastebėti, kad gal vyrai ir geriau jaučia skonį, bet nei viena virtuvė neapsieis be moters. Jos daug tvarkingesnės, vyrai nepastebi kai kurių dalykų, kuriuos pastebi moterys. Aš asmeniškai pagautas įkvėpimo kurti naujus patiekalus, nelabai galvoju, kur viską padėti ir panašiai. Tad net po vieno smulkaus receptuko, virtuvė gali atrodyti kaip po karo.
Ar pajausti skonį galima išmokti, ar vis dėl to tai įgimta savybė?
Aš manau, kad tai yra visiškai įgimta savybė. Tu gali išmokti kokybiškai padaryti patiekalą, bet kad jį sukurti nežiūrint į receptą, ar tiesiog improvizuoti – tai turi būti įgimta. Tačiau gal tik man taip atrodo, nes aš kilęs iš virėjų šeimos – mano mama buvo virėja, o močiutė – konditerė.
Kas yra svarbiausia gaminant maistą?
Svarbiausia, skonį jausti galvoje. Aš, dar neįdėjęs būsimo prieskonio ar ingrediento, jaučiu, kaip pasikeis skonis. Labai keistas ir nepaaiškinamas dalykas. Nes jei paprastam žmogui gali išvardinti 5 daržoves, jis jas tiesiog įsivaizduos, o mano galvoje pradeda dėliotis skoniai, kas bus jas visas sumaišius, pakepus, o jei dar įpilsi vyno ir įdėsi žolelių…
Kaip vyksta Jūsų maisto gaminimo procesas – improvizuojate, ar naudojate receptus?
Niekada nenaudoju jokių receptų – nematau prasmės. Mūsų pagrindinis žodis – improvizacija. Kai turi jausmą ir gamini iš širdies, receptų tikrai nereikia. Esu bandęs rašyti receptų, tačiau tada man daug sunkiau gaminti, reikia viską pasverti, pamatuoti.
Kokiu savo patiekalu labiausiai didžiuojatės?
Na, tikriausiai tai būtų putpelės. Kol kas sau nieko skanesnio nesu pagaminęs. Be to, visada labai didžiuojuosi savo ledais ir salotų padažu.
Jūsų manymu, koks yra skaniausias lietuviškas patiekalas? Ar tiesa, kad mūsų virtuvė labai primityvi, be galo riebi ir dažniausiai nukopijuota nuo kitų šalių patiekalų?
Tikriausiai tai būtų šakotis. Aišku dabar jau sunku gauti tikro ir skanaus. Atsimenu, kai pats vaikystėje su močiute juos kepdavau. Su tikromis malkomis ir tikroje krosnyje. Nepalyginsi su tuo, ką dabar parduoda. Mūsų virtuvė, kurią žinome ir praktikuojame, tikrai riebi, bet ji kilusi iš Lietuvos kaimo, kuriame reikėdavo tokio maisto, nes žmonės dirbdavo fizinį darbą. Dabar, kai dauguma sėdi ofisuose, nebereikia valgyti tokio maisto. Reiktų labiau pasigilinti, ką valgydavo mūsų dvarininkai ir bajorai.
Kokios kitos šalies virtuvė yra pati skaniausia?
Aš visada buvau už europietišką virtuvę, ne tik todėl, kad ji mums labiausiai tinka skoniu. Jei reikėtų pasirinkti kitą šalį, tikriausiai rinkčiausi Italiją arba Prancūziją. Tačiau mes esame Lietuvoje ir, galima sakyti, gaminame lietuviškai, tik kai kuriuos elementus pritaikydami iš kitų šalių virtuvės.
Ar valgote greito maisto restoranuose?
Nelabai valgome, bet neslėpsiu – tikrai tenka. Ypatingai naktį. Juk jau po 23 val. nelabai kur kitur gali pavalgyti. Nors apskritai nelabai valgome kitur. Paprasčiausiai nematau prasmės – dažniausiai tenka nusivilti. Lietuvoje trūksta gerų virėjų ir vietų, kur galima skaniai ir už priimtiną kainą pavalgyti.
Ar turite mėgstamiausią prieskonį? Girdėjau, kad daugiausiai virėjų pasiglemžia česnakas…
Vienas mėgstamiausiu prieskonių yra rozmarinas. Dabar jį pritaikau ir desertuose. Nors paskutinis mano tortų topas yra bazilikų ir čiobrelių tortas. Česnakas labiau „kaimietiškas“ prieskonis. Jis yra atėjęs iš tų laikų, kai žmonės nelabai turėdavo prieskonių pasirinkimo.
Prieskonių mišinys „Vegeta“: kulinarinė avarija ar triumfas?
Sunku pasakyti, aš pats jos visai nenaudoju. Geriau visų ingredientų dėti atskirai ir tada tiesiog įdėti druskos. Bet aš visada sakiau, kad reikia gaminti taip, kaip tau skanu. Jei patinka ir gerai pavyksta pagaminti su „Vegeta“ – prašau, naudokite. Dabar jau yra nemažai rūšių natūralios „Vegetos“.
Pakalbėkime apie popsą. Kulinarijoje, kaip ir visur, yra televiziniai kulinarai. Tarkime, britas Jamie Oliveris. Ar žiūrite kulinarines laidas?
Kulinarinių laidų nežiūrime, neturime tam laiko. Tokios laidos ir knygos gerai žmonėms, kurie nori gaminti ir jiems tai patinka, bet nelabai žino kaip. Nors būdamas 14 metų žiūrėdavau kulinarines laidas. Tačiau pati geriausia mokykla buvo rūsyje pas močiutę, jos konditerijoje. Ten, galima sakyti, ir gavau pagrindus, kol nepradėjau po truputį kurti pats. Kai man buvo 15 metų, mano ir močiutės skoniai jau išsiskyrė, turėdavome savo metodų ir ingredientų.
Ką „Tasty life“ planuoja ateičiai?
Netolimoje ateityje, tai yra per porą mėnesių, planuojame persikelti į senamiestį. Iš tikrųjų, jau dabar pradėjome dairytis nedidukių ir jaukių patalpų centre. Be to, yra nemažai planų, susijusių su kokybiškų dalykų gamyba. Pavyzdžiui, natūralūs avižiniai dribsniai su medumi ar natūralus džemas. Dar planavau mokyti gaminti vaikučius, bet dabar tam tragiškai neužtektų laiko (šypsosi).
Koks yra beprotiškiausias patiekalas, kurį esi pagaminęs?
Gaminu viską, ką beprotiškiausio randu nusipirkti. Esu kepęs ir ryklį, ir karvelius. Kažkada, kol gyvenau bendrabutyje, ir atėjo fizikai su termosu skysto azoto, bandžiau visokius patiekalus ir su juo. Gimė skysto azoto šaldyti bananai, kuriuos pardavinėjo per FIDI dienas. Artimiausiu metu norėčiau išbandyti agarą ir pomidorus – pagaminti pomidorų ikrus.
Kalbėjosi Goda Raibytė
Nuotr. …
Laikas.lt pašnekovai – jauni mokytojai, kurie save pašventė išties nelengvai profesijai. Milda Stasaitytė šiuo metu dirba anglų kalbos mokytoja Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Mokytojų dienos proga Mildą pasirinkome ne veltui – ji ne tik mokytoja, bet ir svingo ansamblio „Rhythm Junkies“ vokalistė ir džiazo šokėja. Pasikalbėjome apie mokytojo darbą, vaikų motyvavimą, kanonus ir tolimesnį „Rhythm Junkies“ gyvenimą. Jau praėjo laikas, kai mokytojai vaikams liniuotėmis karšdavo kailį ar statydavo į kampą. Agresiją ir fizines bausmes pakeitė šiuolaikiški ir perspektyvūs mokytojai, kurie autoritetą įgauna entuziazmu, motyvacija ir nuoširdžiu noru išmokyti vaiką.
Prie šios savotiškos edukacinės revoliucijos prisideda ir jauni mokytojai, kurie žavi „šviežiomis“ galvomis ir idėjomis.
Šį kartą mano pašnekovė – Milda Stasaitytė, šiuo metu dirbanti anglų kalbos mokytoja Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Mildą pasirinkau ne veltui – ji ne tik mokytoja, bet ir svingo ansamblio „Rhythm Junkies“ vokalistė ir džiazo šokėja. Pasikalbėjome apie mokytojo darbą, vaikų motyvavimą, kanonus ir tolimesnį „Rhythm Junkies“ gyvenimą.
Kodėl pasirinkai mokytojos darbą?
Mokytojos darbo nesirinkau – jis pasirinko mane. Baigiau mokyklą (tą pačią, kurioje dirbu) tarptautinio bakalaureato programą. Nepaisant to, kad ta programa labiau orientuota į studijas užsienyje, dėl tam tikrų priežasčių nusprendžiau pasilikti Lietuvoj ir Vilniaus Universitete baigiau anglų filologijos studijas. Studijuodama nebuvau patenkinta savo pasirinkimu, teko padirbėt vertėja ir tas darbas visiškai netraukė, veikiau atvirkščiai. Apie mokytojos darbą pagalvodavau gal tik „puse minties“ ir apskritai atrodė, kad studijų pabaiga reikš ir šitos srities „karjeros“ pabaigą , bet, va, tau ir niekada nesakyk niekada. Mano mokykla labai bendruomeniška, ja visada didžiavausi ir tik geru žodžiu minėjau, tad nenuostabu, kad su mokytojais ir pavaduotojais sutariau neblogai ir santykius daugiau ar mažiau palaikiau ir po baigimo. Būtent viena pavaduotojų, tarptautinio bakalaureato koordinatorė, ir „partempė” mane atgal į mokyklą. Sužinojusi, kad grįžau į Šiaulius – gimtąjį miestą, susisiekė su manim, kaip tik trūko anglų kalbos mokytojų, o ypač tai pačiai tarptautinei bakalaureato programai, taigi pasikalbėjom, padiskutavom ir neilgai trukus, buvau įkalbėta.
Kiek laiko jau dirbi – ar patinka? Kaip sekasi?
Dirbu neilgai – pirmieji mano metai. Jausmas keistas – nepaneigsi. Nors man sudėtingiau priprasti prie valstybinio darbo ypatumų (visos biurokratijos ir taisyklių) nei prie paties darbo. Keista, bet jau po savaitės jaučiausi pakankamai rami, nejaučiau baimės ar kompleksų, viskas kažkokiu būdu ir kažkodėl atrodė labai natūralu ir net įprasta. Kol kas visiems į šitą klausimą atsakau kad neskubu džiaugtis – išvadas daryti dar anksti, bet iš to, kiek jau patyriau – patinka, įdomu. Be to, keisčiau įsimaišyti į kolegų, kurie dar ne taip seniai buvo mano pačios mokytojai, būrį. Kaip kreiptis, kaip bendrauti… Manau, kad man sekasi neblogai ar bent šimtąkart geriau nei kada nors galėjau tikėtis.
Ar dirbdama skaitai knygas, liaujiesi knyginiais kanonais „koks turi būti mokytojas“ ir panašiai, ar turi savo sistemą? Jeigu taip – papasakok apie ją? Kokia mokytoja esi?
Konkrečiai knygų, aptarinėjančių mokytojo apibrėžimą skaityti (dar) neteko. Nelabai tikiu šitais apibrėžimais. Tikiu patirtimi ir asmeninių savybių pritaikymu. Kažkokios taisyklės, žinoma, yra ir turi būti, bet dažnai kai kurių iš jų sulaužymas duoda daugiau naudos nei besaikis paisymas. Be to, taisyklės gimsta iš gyvenimo, iš tam tikrų, konkrečių situacijų. Nemanau, kad pedagogikoje galioja universalios taisyklės.
Savo sistemos dar ieškau. Žinoma, kad seku ir paisau kurso programas, man svarbu jas išpildyti, tačiau tuo pat metu stengiuosi panaudoti vertingą savo, kaip šviežios mokinės ir studentės patirtį, o tai yra, stengiuosi galvoti apie mokinį, įlipti į jo kailį: kiek jam tai naudinga? Ką jam tai duoda? Kaip tą patį dalyką išdėstyti kuo gyviau, įdomiau? Stengiuosi paliesti mokiniams aktualias temas ir problemas ir dalyką dėstyti per jas. Daug diskutuojam, plepam ir iš to stengiamės išpešt kuo daugiau naudos. Kitaip tariant, man labai svarbu mokinio motyvacija. Be jos šis darbas gali būti labai bjaurus.
Ir savęs kaip mokytojos apibūdinti dar negaliu. Stengiuosi būt žmogiška, natūrali. Nenoriu jaustis aukščiau už savo mokinius, tačiau puikiai žinau, kaip lengva užsileisti juos ant galvos. Kol kas autoritetą jaučiuosi turinti, bet nepasididžiuoju ir pasišaipyt pati iš savęs, su mokiniais pasijuokt, pasidalint įspūdžiais. Kol kas to užtenka.
Kaip mokytojas turėtų bendrauti su vaikais?
Prieš rugsėjo pradžią daug svarsčiau, koks turi būti mokytojo ir mokinio bendravimas. Rėmiausi savo, kaip mokinės ir studentės patirtim: ką darė tie mokytojai, kuriuos mėgau? Ką jie darė kitaip negu tie, kurių nemėgau? Kokių mokytojų pamokose/paskaitose man buvo lengviau stengtis, kurios mane labiau sudomindavo ir panašiai? Kol kas šis principas pasitvirtino. Kita vertus, čia labai svarbu asmeninės savybės. Jei iš prigimties esi kuklus tylus padarėlis, nepakeliantis dėmesio, streso ir panašiai, neatsistosi priešais klasę ir staiga netapsi autoritetu trisdešimčiai paauglių. Manau, kad labai svarbu išlaikyt natūralumą, kad mokiniai jaustų, jog prieš juos stovi žmogus – ne robotas ir ne mašina. Iš savo asmeninės patirties žinau, kad jaunam žmogui svarbu ir tai, kad prie mokytojo galėtų jaustis pakankamai laisvai, nesukaustytai. Tačiau svarbu ir išlaikyti tą plonytę ribą tarp tavęs, kaip tiesiog jauno žmogaus, besistengiančio su mokiniais susidraugauti, ir to žmogaus, kuris visgi toje klasėje daro pagrindinius sprendimus. Čia gal ir yra svarbiausia formulė: būti draugu, turinčiu teisę kilstelėti balso toną, kai to reikia, ir be visa to, tuo balso kilstelėjimu kažką pakeisti. Ko gero, tai visgi vadinama autoritetu, kuris slypi genuose ir, žinoma, patirty.
Tavo nuomone, kiek nuo mokytojo priklauso paauglio vystymasis?
Mokytojas – labai svarbu paauglio vystimuisi, tačiau nereikia pamiršti, kad be tavęs yra dar keliolika mokytojų vien jau mokykloje, yra tėvai ir jų auklėjimas, jau sukaupta patirtis, televizija, internetas… Tuo noriu pasakyti, kad, mano manymu, nereikia įsijausti ir sureikšminti savęs kaip auklėtojo. Į mano klasę mokiniai ateina su jau suformuota ir gan stipria nuomone. Gali su jais diskutuoti, prašyti pagrįsti tą nuomonę, tuo būdu leisdamas jiems permąstyti, pasidalinti su draugais ir išgirsti draugų nuomonę, galbūt kažkiek ją pašlifuoti, pakeisti… Tačiau dideliems perauklėjimams nesijaučiu pajėgi. Pavyzdžiui, diskutuodamas apie Oskarą Vaildą, mokinys man pareiškia, kad jis jam bjaurus, nes buvo homoseksualistas, o homoseksualizmas, jo manymu, – liga. Ir viskas, ką galiu padaryti, tai klausti, prašyti pagrįsti tokią nuomonę, ir pritrūkus argumentų, parodyti, kad ji – pernelyg kategoriška. Tačiau tokie nusistatymai ateina iš šeimos, aplinkos, todėl nemanau, kad esu pajėgi juos kardinaliai keisti.
Ar nuo mokytojo priklauso vaiko susidomėjimas konkrečiu dalyku ir geresni pažymiai, ar čia tik – vaiko reikalas ir pastangos?
O ar nuo mokytojo priklauso mokinio susidomėjimas konkrečiu dalyku, manau, yra net nediskutuotinas klausimas. Žinoma, kad taip! Tai, be abejo, nėra vien tik mokytojo atsakomybė, pavyzdžiui, kad ir kokius nuostabius matematikos mokytojus kada nors turėjau, man šis dalykas kaip buvo didžiausia pasaulio nuobodybė ir gyvenimo trauma, taip ir liko Tačiau mokytojo darbas ir yra tą dalyką peteikti taip, kad jis mokiniui būtų kuo priimtinesnis, įdomesnis. Juk per dieną jie į galvą prisigrūda tiek naudingos ir ne itin informacijos, jog negali tikėtis, kad jie išliks dėmesingi ir atidūs. Taikaisi prie situacijos: kartais jie ateina pikti, pavargę, suirzę, o kartais linksmi ir pasikrovę geros energijos. Pagal tai kiek tik įmanoma derini pamokos ar informacijos pateikimo tipą, būdą. Neteigiu, kad man tai visada pavyksta, čia veikiau tikslas – man dar oi, kiek patirties įgauti. Be to, ne visada gali taikytis prie jų, nereikia persistengti, nes labai lengva juos išlepinti, tačiau šitaip aš suvokiu sistemą ir mokytojo darbo esmę.
Kaip sekasi suderinti darbą su „Rythm Junkies“ veikla? Ar mokiniai jau žino apie tavo „popamokinę veiklą“?
Kol kas mokiniams apie „popamokinę veiklą“ nepasakoju, dar labai nedaug laiko praėjo, nenoriu, kad jie mane vertintų pagal kažkokius pašalinius kriterijus. Bet tikrai nesiruošiu slėpti. Kažkada prisiruošiu ir kažką suorganizuosiu, o kol kas tegu teka viskas sava vaga
Repeticijas ir koncertus suderinti nėra lengva, bet ne dėl mokytojos darbo, o dėl atstumo. Mano grupė Vilniuje, o aš kuriam laikui įstrigau Šiauliuose. Bet nieko nėra neįmanomo. Apsiprasim, susistyguosim ir repetuosim ir koncertuosim! Be to, ir be „Rhythm Junkies“ turiu papildomos muzikinės veiklos čia, Šiauliuose. Stengiuos lipdyti tam tikrus projektėlius, va, ir šukuoseną vieną kitą padarau, vis žadu prisiruošti pasidalinti džiazo šokio patirtimi – pravesti pamokų ar panašiai, nes čia žmogiukai, atrodo, domisi. Žodžiu, sukamės, nemiegam.
Man taip pat buvo įdomu sužinoti ir kitų jaunų mokytojų nuomonę:
Loreta Jeromina (Salininkų vidurinė mokykla) taip kalba apie tai, koks turėtų būti mokytojas: „Kas rašoma knygose, dažnai kertasi su realybe, mokytojas visada turi mokėti prisitaikyti, mokėti improvizuoti, kartais netgi tenka šiek tiek koreguoti numatytus pamokos planus. Mokytojas turi būti lankstus, atsižvelgti į mokinių norus ir poreikius, tačiau tuo pačiu ir griežtas. Stengiuosi mokinius motyvuoti darbui pamokoje: kadangi etikos dalykas nevertinamas pažymiu, o tik įskaita/nesįkaita, esu įvedusi pliusų/minusų sistemą. Net jei vaikai būna nedrausmingi, visuomet kartoju, kad jie geri. Jei mokiniai aktyviai dalyvauja pamokoje ir spėja atlikti pavestas užduotis, likusią pamokos dalį žaidžiame žaidimus.“
Loreta Jeromina su mokiniais
Ksenija Suvorova (Vaiko raidos centras, Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyrius, Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, „Tele Bim-Bam” darželis) pasakoja apie savo ryšį su vaikais: „Esu jiems ir draugė, ir mokytoja. Galiu ne tik papasakoti, parodyti, pamokyti, bet ir kartu pasijuokti, paišdykauti. Pažinimo procesą stengiuosi paversti natūralia gyvenimo dalimi, kuri kyla iš bendravimo ir teikia teigiamas emocijas.“
Ksenija Suvorova su vaikais
Parengė Goda Raibytė
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Video: „Rythm Junkies“ ir „The Carling Family Band“
Pirmiausia, nebūsime kuklūs ir pasveiksime Laikas.lt žurnalą su vienerių metų gimtadieniu. Beveik prieš metus, spalio 13 dieną, išėjo pirmasis numeris. Ta proga skaitytojams dovanojame skanias vaišes – numerį apie maistą. Ir ne tik todėl, kad gimtadienis, bet ir dėl spalio, kuris daugeliui asocijuojasi su neseniai į rūsius nuneštomis uogienėmis, raugintais agurkais, su džiovintais baravykais ar gurmaniška vakariene, kuriai, trumpėjant ir šalant dienoms, lieka vis daugiau laiko.
Tikimės, kad ir Jus įkvėps mūsų kalbinti ir dėl maisto pamišę „Tasty life“ vaikinai. Pagrindinis šefas Reinaldas pripažįsta, kad gaminti jį išmokė močiutė ir teigia, kad skonis yra įgimtas dalykas. Jie nesivadovauja receptais, o pagrindinis kūrybos moto – improvizacija. Tad nesitikėkite, kad atėję pietų į „Tasty life“ rasite valgiaraštį.
Kitas netradinis maisto kultūros atstovas – Aidas Mačiulis, atstovaujantis vegetarizmu pagrįstai Vedų virtuvei. Daugumai žodis krišnos asocijuojasi su gatvėse dažnai matomais šokančiais ir dainuojančiais šio tikėjimo atstovais, tačiau jų maisto kultūra – išties sveika, o mėsos nevalgymas traktuojamas paprastai: mūsų organizme neužsilaiko pūvanti nesuvirškinta mėsa, kuri nuodija organizmą.
Tačiau gurmaniškos pamokos ir virtuvės slepia tamsiąsias puses: vis daugiau maisto gauname iš šalių, kuriose ir taip jaučiamas didžiulis vandens stygius. Tai reiškia, kad maisto išmetimas lauk daro milžinišką, tačiau užslėptą žalą visame pasaulyje esantiems geriamojo vandens išteklių klodams. Žinome, negąsdiname Jūsų vandens stygiumi, tačiau susimąstyti tikrai verta.
Taip pat pakalbinome kulinarines knygas išleidusias garsias asmenybes ir paklausėme: maisto gaminimas ir knygų leidimas – iš mados kilęs asmeninis pomėgis? Kodėl žmonės perka tokias knygas? Kad būtų kur akis paganyti – daugumos mėgstami stiliaus perliukai iš rudeniško Vilniaus gatvių. Sutikti stilingi praeiviai papasakojo, kur jie pietauja ir už kiek. O spalio muzikinis fonas – iš daržovių padarytais instrumentais grojantys „The Vegetable Orchestra“.
Vyr. redaktorė: Rasa Barčaitė
Redaktorė: Dovilė Raustytė
Numerį ruošė: Goda Raibytė, Nerijus Drochneris, Dovilė Raustytė, Lina Sabaitytė, Mindaugas Peleckis, Ieva Varkojytė
Kalbos redaktorė: Aušra Trasauskaitė
Dizaineris: Vykintas Characiejus
Viršelio nuotrauka:
Idėja – Laikas.lt,
Fotografas: M.Janušaitis
Modeliai: Rugilė ir Markas