Search Results for: "ginekologinės ligos"
Šaltalankio (lot. Hippophae rhamnoides) sveikatinančios savybės minimos jau senovės graikų mokslininkų ir rašytojų darbuose. Graikų mitologijoje rašoma, kad Pegaso kailis labai žvilgėjo, nes jis buvo šeriamas šaltalankių lapais. Klasikinėje Tibeto medicinos knygoje “Sibus Yidian”, parašytoje 8-ajame mūsų eros amžiuje, šaltalankių sveikatinančioms savybėms apibūdinti skirta 30 skyrių
Vartojimas
Iš šaltalankių uogų gaminami gėrimai ir produktai kūdikių maitinimui, verdami kisieliai, uogienės, daromi padažai, džemai, gaminami gėrimai. Šviežios šaltalankių sultys yra kosmonautų racione, siekiant palaikyti jų stiprumą ir atsparumą stresams.
Šaltalankių uogos yra labai maistingos, nors ir labai rūgščios ir sutraukiančios. Kadangi jos labai koncentruotos, reikia atskiesti virintu vandeniu ir pridėti medaus. Jas galima skiesti obuolių ar vynuogių sultimis. Šviežių šaltalankių vaisių negalima valgyti sergant opalige ir šlapimo pūslės akmenlige.
Švieži šaltalankių vaisiai gali būti valgomi su medumi ištisus metus.
Aromatingos sultys su cukrumi didina apetitą ir labai gerai stiprina imunitetą.
Džiovintų šaltalankių vaisių milteliai gali būti naudojami sumaišyti su kitomis vaistažolėmis.
Šaltalankius geriausiai laikyti šaldyklėje apie 6 mėnesius arba trintas su cukrumi santykiu 1:1.
Sveikatinančios savybės
Šaltalankis – polivitaminų kupinas augalas, pagal biologiškai aktyvių medžiagų kiekį ir kokybę lenkia beveik visus vaisius ir uogas.
Vaisiuose yra 4-9 proc. riebalinio aliejaus, 2-7 proc. cukrų, 3,2 proc. organinių rūgščių (obuolių, citrinos, vyno rūgštys), daug vitamino C, B grupės vitaminų (B1, B2, B6), vitaminų E, K, P, folio rūgšties, provitamino A ir karotinoidų, cholino, stearinų, fosfolipidų, rauginių medžiagų, saponinų. Juose esantis vitaminas P gerina skrandžio, žarnyno, kraujo kapiliarų darbą, stiprina antitoksinę kepenų veiklą, stabdo aterosklerozės vystymąsi, mažina cholesterolio kiekį kraujuje, normalizuoja padidėjusios skydliaukės hiperfunkciją.
Šaltalankių produktai labai silpnina barbitūratų, antibiotikų ir kitų vaistų, rentgeno spindulių toksinį poveikį. Todėl juos patariama vartoti cheminės ir radiacinės terapijos metu ir po gydymo, po antibiotikų kurso, taip pat diabetikams, pagyvenusiems žmonėms, profesionaliems sportininkams, intensyvios veiklos žmonėms.
Šaltalankiai – gera priemonė sustiprinti širdies raumenį, profilaktinė priemonė prieš insultą, infarktą, atkuria organizmą po ligų ir psichinių bei fizinių pervargimų, didina vyrų lytinį aktyvumą (prostatos veiklą).
Šaltalankių sultimis gydoma avitaminozė, mažakraujystė, silpnas imunitetas, karščiavimas, bendras peršalimas.
Klinikiniai tyrimai įrodė, kad šaltalankių ekstraktas padeda normalizuoti kepenų fermentų veiklą, tulžies rūgšties serumą ir imuninę sistemą.
Geriausias mišinys nuo anemijos ir imunitetui stiprinti yra džiovinti erškėčių vaisiai, šaltalankių vaisiai ir džiovintos dilgėlės, sumaišytos su medumi. 3 šaukšteliai per dieną tokio mišinio padės sėkmingai išvengti įprastų peršalimų .
Džiovinti šaltalankiai su džiovintomis gudobelėmis – kepenų tonikas ir puikiai padeda gydyti širdies ir kraujagyslių ligas.
Šaltalankių aliejus
Eksperimentiniais tyrimais patvirtintos šaltalankių aliejui būdingos antioksidacinės savybės, kurios saugo nuo laisvųjų radikalų neigiamo poveikio. Šaltalankių aliejus sustiprina gleivinių membranų atsinaujinimą, o tai naudinga moterimis menopauzės laikotarpiu.
Iš šaltalankio uogų kauliukų pagamintas aliejus padeda regeneruotis audiniams, greitina epitelizaciją, granuliacinio audinio augimą pažeistose odos ir gleivinės vietose. Šaltalankių uogų kauliukų aliejumi gydomi nudegimai, nušalimai, gerklės ligos, pragulos, spinduliniai odos pažeidimai. Jis taip pat vartojamas gydant ginekologines ligas. Kaip vidinis vaistas – sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, stemplės vėžiu.
Atlikti tyrimai rodo, jog šaltalankio aliejus trukdo išsivystyti aterosklerozei, mažina cholesterino kiekį kraujuje. Pastebėta, jog vartojant šaltalankio aliejų dingsta stenokardijos priepuoliai, normalizuojasi arterinis spaudimas.
Šaltalankio aliejumi gydomi odos nudegimai, sunkiai gyjančios žaizdos ir nušalimai, pragulos. Jeigu jie atviri, pirmiausiai apiplaunami antiseptinėmis priemonėmis, truputį nusausinami, patepami aliejumi ir užrišami marle.
Šaltalankių aliejaus nepatariama gerti viduriuojant, sergant kepenų ir kasos ligomis.
Sergantiesiems chroniška sloga patariama šaltalankių aliejumi 2 kartus per dieną tepti nosies gleivinę.
Šaltalankių aliejumi galima tepti užpakalinės angos įtrūkimus, tiesiosios žarnos opą, uždegimo pažeistas dantenas.
Šaltalankių aliejaus gaminimas
1 stiklinę maltų šaltalankio kauliukų 2 – 3 min. pakepiname keptuvėje. Emaliuotame inde iki 60 – 70 laipsnių įkaitiname 0,5 l nerafinuoto saulėgrąžų ar alyvuogių aliejaus.
Pasiruošiame sausą litrinį butelį ir supilame į jį karštą aliejų ir kepintas šaltalankių sėklas. Suplakame ir laikome 10 dienų tamsioje vietoe.
11-ąją dieną perkošiame aliejų pro tankų audinį. Nuosėdas išmetame.
Vėl pakaitiname aliejų ir sudedame maltas, kepintas šaltalankių sėklas ir 10 dienų laikome vėsiai ir tamsiai.
Tokia pat procedūda atliekama trečią kartą.
Po 30 dienų aliejų gerai perkošiame, supilame į keraminį indą ir sandariai uždarome.
Taip paruoštas šaltalankių aliejus savo savybes išsaugo kelerius metus.
Kitas būdas:
Šaltalankių išspaudas išdžiovinti, sumalti kavamale ir termose užpilti iki 60 laipsnių įkaitintu nerafinuotu aliejumi santykiu 1:2/ Laikyti parą. Perkošti.
Naudojame kosmetinėms kaukėms, masažui arba salotoms.
Jei kankina nenumaldomas noras valgyti saldumynus ar, priešingai, labai sūrų, kartų maistą, jei nuotaika bloga, viskas erzina, o pamatę mažą vaikelį apsiverkiate iš susijaudinimo, o dar skauda galvą ir pučia pilvą, nereta moteris susimąsto ir savęs paklausia: „Kada turėtų prasidėti mėnesinės?“. Jeigu iki jų pradžios liko apie 5–14 dienų, greičiausiai jus vargina priešmenstruacinis sindromas (PMS). PMS simptomų yra apie 200, ir manoma, kad bent vieną iš jų patiria net apie 80 proc. moterų.
Kodėl vienoms PMS praeina beveik nepastebimai, kitas jis kankina nesunkiai, o trečioms šis periodas tiesiog būna išbrauktas iš gyvenimo? Komentuoja medicinos centro „MaxMeda“ gydytoja akušerė-ginekologė Daiva Keršulytė.
Norma ar patologija?
PMS žinomas nuo seno. Dar Hipokratas jį aprašė kaip priešmenstruacinę būseną, kai moteriai gali kilti minčių apie savižudybę ir kitų sunkių emocinių ir fiziologinių simptomų. Tiesa, anksčiau PMS nebuvo skiriama daug dėmesio, veikiausia dėl to, kad šis sindromas susijęs su mėnesinėmis, t.y. normaliais natūraliais fiziologiniais pokyčiais moters organizme. Todėl ir PMS keliami negalavimai buvo laikomi norma, o ne patologija, ir juos reikėjo tiesiog iškentėti. Tik 1931 m. Robert Frank įvedė terminą „priešmenstruacinė įtampa“. Dar maždaug po dvidešimties metų Katarina Dalton apibendrino duomenis ir pavadino problemą „priešmenstruaciniu sindromu“.
Taigi šiuo metu požiūris į PMS visiškai kitoks. Be abejo, jeigu jo simptomai nedaro įtakos moters gyvenimo kokybei, į medikus kreiptis nereikia. Tačiau jeigu PMS trukdo dirbti ir gyventi, susitaikyti su tuo nereikėtų, juolab kad padėti galima.
Klasifikacija pagal simptomus
Anot gydytojos, specialios PMS simptomų klasifikacijos nėra, o dažniausi jų – pilvo, galvos skausmas, krūtų jautrumas ir pabrinkimas, padidėjęs kūno svoris, pykinimas, galūnių patinimas, nemiga, seksualiniai ir apetito pokyčiai, depresija, dirglumas, nuotaikų kaita, nerimas, padidėjęs jautrumas, vienišumo jausmas. Medikai išskiria PMS ir sunkų PMS. Manoma, kad sunkus PMS kamuoja apie 8 proc. moterų. Jo metu moterį kankina ne 1–2, o daugiau minėtų simptomų: ji išgyvena gilią depresiją, smarkų nuotaikų svyravimą, vargina labai skausmingos mėnesinės ir kt.
Priežastis – hormonai
Nuo ko priklauso PMS sunkumas? Anot gydytojos, tai lemia labai daug dalykų. Tačiau nustatyta, kad labiau PMS vargina tas moteris, kurių nervų sistema labilesnė, todėl jos į ciklinius hormoninius organizmo pokyčius reaguoja jautriau. Manoma, kad hormono progesterono, kiaušidžių gaminamo iš karto po ovuliacijos, aktyvumas gali daryti įtaką PMS atsiradimui ir simptomų sunkumui. Be to, didelę įtaką daro įtampa, stresai.
Tiesioginio ryšio tarp PMS ir paveldimumo nėra. Kita vertus, polinkį sirgti tam tikromis ligomis gauname iš tėvų. Tad jeigu mamą kamavo skausmingos mėnesinės, kurios, beje, yra vienas iš PMS simptomų, tikimybė, kad tos pačios bėdos vargins ir dukrą, išlieka.
Labiau vargina jaunesnes
Ar moters amžius turi ryšį su PMS: galbūt jaunesniems pasireiškia rečiau, o metams bėgant sindromo kamuojamų moterų skaičius didėja? Anot gydytojos, priešingai, labiau PMS skundžiasi jaunesnio amžiaus moterys (20–35 metų), beje, joms ir sulaukus menopauzės šie simptomai gali pasunkėti. Kita vertus, teigiamos įtakos PMS gali turėti nėštumas, gimdymas, žindymas, gyvenimo būdas. „Praktika rodo, kad daugeliui moterų po gimdymo PMS simptomai sušvelnėja arba net visiškai išnyksta. Tai aiškinama nėštumo metu moters organizme vyksiančiais hormoniniais pokyčiais“, – pažymi D.Keršulytė.
Ar metams bėgant PMS gali sunkėti? Anot gydytojos, kadangi metams bėgant keičiasi hormoninis fonas, o ir nervų sistema gali tapti labilesnė, tad ir PMS simptomai gali paaštrėti.
Dvi savaitės išbrauktos iš gyvenimo
Kiek laiko gali tęstis PMS sukeltos kančios? Vienos moterys teigia, kad prieš prasidedant mėnesinėms simptomai trunka 5–6 dienas, kitos – net 14 dienų.
Kaip jau minėjome, vienos moterys juos pakelia ramiai, kitos – labai audringai, tačiau visais atvejais šie simptomai prasideda 5–14 dieną iki mėnesinių ir baigiasi joms prasidėjus arba pasibaigus. Todėl PMS diagnozuoti nėra sunku, tai gali pastebėti ir pati moteris, tereikia keletą mėnesių vesti dienyną. Tuomet paaiškės, kad kūno svorio padidėjimas, krūtų jautrumas, nuotaikų svyravimai ir kiti simptomai kartojasi cikliškai.
„PMS diagnostika nėra sudėtinga – užtenka apklausti pacientę. Paprastai prasidėjus mėnesinėms simptomai susilpnėja, o joms pasibaigus visai išnyksta. Su kitomis ligomis PMS supainioti neįmanoma. Jeigu negalavimai kamuoja moterį ir po mėnesinių, vadinasi, tai nėra PMS. Tuomet reikėtų ieškoti kitų rimtų hormoninių sutrikimų priežasčių“, – aiškina gydytoja.
PMS ir ligos
Ligos PMS įtakos praktiškai neturi, galbūt išskyrus skydliaukės patologijas. Pastebėta, kad sergančiąsias skydliaukės ligomis labiau vargina ir PMS, tačiau nebūtinai
PMS ir maistas
Prieš PMS rekomenduojamas lengvas neriebus maistas. Nemažai moterų skundžiasi, kad prieš mėnesines priauga kone porą kilogramų, o tokį svorio padidėjimą kaip tik ir lemia organizme susikaupę skysčiai. Tad valgydamos aštriai, sūriai, vartodamos daug prieskonių, druskos, gerdamos stiprią kavą ar labai koncentruotą arbatą, dar labiau skatinsime skysčių kaupimąsi, neišvengsime tinimo.
Kaip sau padėti?
Kaip palengvinti PMS? Ar visoms moterims tinka tie patys būdai? „Kai minėjau, didelę įtaką daro stresas, įtampa, nuovargis. Todėl PMS gali pasireikšti tam tikrais gyvenimo tarpsniais ir nebūtinai varginti nuolat. Būtent streso hormonai provokuoja hormono prolaktino, kuris, manoma, ir kelia PMS simptomus, išsiskyrimą. Neseniai teko dalyvauti pasauliniame ginekologinės endokrinologijos kongrese Florencijoje (Italija) ir klausyti garsaus profesoriaus Wolfgang Wuttke (Vokietija) paskaitos, kurioje jis pažymėjo, kad pirmaeiliu preparatu išlieka tikrasis skaistminys, nes įrodyta, kad šis augalas tiesiogiai mažina prolaktino kiekį ir taip padeda organizmui. Tačiau reikia nepamiršti, kad, norint pasiekti efektą, preparato reikia vartoti ne mažiau nei 6 mėnesius“, – teigia ginekologė. Esant sunkiam PMS, skiriama kontraceptikų, kai kartu diagnozuojama depresija, – antidepresantų.
Ar įmanoma PMS profilaktika – juk mėnesinės būna kiekvieną mėnesį? Anot gydytojos, simptomams palengvinti padės gyvenimo būdo pokyčiai: subalansuota mityba, sportas, psichologinės treniruotės.
„Jei PMS ne epizodinis ir ne susijęs su tam tikrais išgyvenimais, o vargina moterį nuolat, vien su piliule neapsieisime. Iš moters reikalaujame didelio darbo: sureguliuoti mitybą, atsisakyti alkoholio, būtinai sportuoti“, – pabrėžia D.Keršulytė.
Naujausi mokslo tyrimai
Naujausi mokslininkų tyrimai skelbia, kad PMS simptomus sukelia ir jų stiprumą lemia hormonas alopregnanolonas (praneša meddaily.ru). Šis hormonas išsiskiria po ovuliacijos, per nėštumą ir esant menstruacinio ciklo pokyčiams.
Dauguma moterų jautriau reaguoja į alopregnanoloną iš karto po menstruacijų, o iki jų – mažiau, todėl tokios moterys nesiskundžia ir dėl PMS. Užtat moterys, kurios jautriau reaguoja į šį hormoną prieš menstruacijas, labiau kenčia ir nuo PMS. Tai paaiškėjo po eksperimento, kurio dalyvėms leido hormono tokiomis dozėmis, kokios įprastai būna nėščiųjų kraujyje.
G reiškia tašką. Bet ar iš tikrųjų? Amerikiečių mokslininkas tik ką paskelbė atradęs G tašką (mįslingąją sritį moters genitalijose, kurio paskirtis – sustiprinti orgazmus) ir aprašęs jo anatomiją informuoja „Newscientist.com“. Tačiau daugeliui jo kolegų atrodo kitaip – jų manymu, nepanašu, jog G taškas būtų vienetinė struktūra. Greičiau – tai sudėtingas G kompleksas. Ar mokslininkams pagaliau pavyks sudėlioti visus taškus ant G?
Ginekologai atrado rimtą pretendentą į G tašką
©forgetthebox.net
„Tai yra tas pats, kas ir tvirtinti, jog „Empire State Building“ dangoraižis stovi Niujorke“, – tvirtina Ratdžerso universiteto Niuarke (Niudžersis, JAV) mokslininkas Baris Komisarukas.
Yra priimta manyti, jog G taškas – tai sritis priekinėje makšties sienelės dalyje, esanti už keleto centimetrų nuo makšties prieangio. Šios zonos stimuliavimas, kaip manoma, sukelia lytinį susijaudinimą ir orgazmą be klitorio stimuliacijos.
Mįslingoji seksualinio malonumo zona moters genitalijose minima dar XI a. senovės indų tekstuose. 2008 m. Emanuelis Džaninis (Emmanuele Jannini) iš Lakilos universiteto (University of L’Aquila) Italijoje atrado tam tikrų anatominių audinio storio skirtumų moterų, kurios patiria vaginalinį orgazmą, genitalijų zonoje tarp makšties ir šlaplės. Vis dėlto naujausio nuo 1950 m. G taško tyrimo rezultatai bylojo, jog objektyvus matavimai „nepatvirtino stiprių ir nuolatinių požymių, jog egzistuotų G taško anatominė sritis.“
Ginekologijos instituto (St. Petersburgas, Florida, JAV) direktorius Adamas Oštrenskis (Adam Ostrzenski) dabar skelbia atradęs aiškią anatominę struktūrą, kuri kol kas nėra aprašyta literatūroje – ją galima identifikuoti kaip G tašką.
Ginekologinės kosmetikos procedūras atliekantis A. Oštrenskis tvirtina struktūrą yra matęs keletą sykių. Jo pacientės patvirtindavo, jog anatominio darinio vieta yra G taško zonoje. Kad išsiaiškintų, kaip yra iš tiesų, ginekologas atliko 83 m. mirusios moters makšties sienelių autopsiją.
„Tyrimams pasirinkau senyvo amžiaus kūną, nes norėjau įsitikinti, ar ši struktūra išlieka viso gyvenimo metu, ar būdinga tik jaunesnio amžiaus moterims“, – aiškino tyrimo autorius.
Zonoje tarp vaginos ir šlaplės ginekologas aptiko aiškiai išsiskiriantį cistos formos anatominį darinį. Jis plytėjo už maždaug 16 mm nuo šlaplės, buvo mažiau nei centimetro skersmens ir su šlaple sudarė maždaug 35 laipsnių kampą. Darinio viduje A. Oštrenskis aptiko „kirmėlišką“ struktūrą su trimis ryškiomis zonomis, kurios iš principo „yra labai panašios į erektilumu pasižyminti audinį – tokio paprastai aptinkama klitoryje“.
Mokslininkas įsitikinęs, jog iki tol niekam nepavyko rasti šio anatominio darinio todėl, kad jis yra labai mažas ir pasislėpęs makšties audinių gilumoje.
„Jį rasti nėra lengva, – tvirtina Ginekologijos instituto Floridoje direktorius. – Darinio nereikėtų painioti su Skeno liaukomis (angl. – „Skene glands“) – kitu pretendentu į G tašką. Šios liaukos yra mažos, subliuškusio baliono formos struktūros, esančios abiejose šlaplės pusėse. Jos yra analogiškos vyriškai prostatos liaukai, kuri susijusi su seksualiniu susijaudinimu.“
Jeilio-Niuheiveno ligoninės Konektikute (JAV) medikas Amišajus Kilčevskis (Amichai Kilchevsky), vadovavęs naujausios G taškui skirtos literatūros turinio analizei, tvirtina, jog neatlikus išsamių atrasto anatominio darinio funkcionalumo tyrimų (kaip jis funkcionuoja gyvos moters organizme), daryti tokias išvadas yra kiek per anksti.
Tuo tarpu A. Oštrenskis atskleidė ketinąs artimiausiomis savaitėmis atlikti dar keletą autopsijų ir išsamių atrasto anatominio darinio histologinių analizių.
E. Džaninis iškelia kitą prielaidą: galbūt atrastoji struktūra yra kokios nors ligos simptomas – verta atsižvelgti ir į garbingą autopsijos subjekto amžių. Jei paaiškėtų, jog tai nėra ligos simptomas, tuomet gali būti, jog anatominis darinys iš tiesų pasižymi seksualine funkcija – tokioje vietoje esančios struktūros paprastai tuo ir pasižymi. Anot italo, ten yra tokia tanki nervų ir liaukų sankaupa, jog gali egzistuoti ne vienas G taškas, o ištisas G kompleksas, į kurį galbūt derėtų įtraukti ir klitorį.
Su kolegomis terminą „G taškas“ 1981-aisiais sugalvojusi Beverlė Vipl (Beverly Whipple) yra linkusi sutikti su italų mokslininko prielaida.
„Labai džiaugiuosi, jog žmonės domisi šia struktūra, tačiau, man regis, ten visko yra gerokai daugiau nei vienas anatominis darinys, – teigia B. Vipl. – Mes niekad nesakėme, jog G taškas – vienetinė struktūra.“
„Be kita ko, nereikėtų pamiršti ir hormoninės kontrolės, – primena E. Džaninis. – Hormonai taip pat gali turėti įtakos atrastam audiniui. Anatomija yra nuostabu, tačiau toli gražu ne viskas.“