Search Results for: "gatvės mada"
Spalvų ir medžiagų įvairovė, skirtingų stilių eklektika, iš animacinių personažų ar profesijų „pasisklolintos“ drabužių detalės, įmantrios šukuosenos bei makiažas – tokia japonų gatvės mada kai kam gali atrodyti pernelyg keista, ekstravagantiška ir drąsi. Broliai lietuviai ir lietuvaitės, ar išdrįstumėte taip apsirengę pasirodyti gatvėje? Net jei atsakymas neigiamas, vis tiek siūlome paganyti akis į drąsiuosius Japonijos stileivas.
Neseniai savo kolekcijas „Mados infekcijoje“ pristačiusios dizainerės Lilija Larionova, Ugnė Martinaitytė ir Lina Gudanavičiūtė vienu balsu sutaria, kad pagrindinės naujojo sezono mados tendencijos – laisvė, patogumas ir minimalizmas.
Jau aštuntą kartą prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ vyko vieša festivalio „Mados infekcija“ modelių atranka „Infekcijos kastingas“. Šiais metais kastingas susilaukė ypač didelio merginų ir vaikinų susidomėjimo – modelių sau žvalgėsi ne tik festivalio metu savo kolekcijas pristatysiantys dizaineriai, bet ir modelių agentūros bei kino ir reklamos aktorių atrankos studija. Renginio metu taip pat buvo pristatytas specialiai „Mados infekcijai“ sukurtas šio pavasario makiažas, pabrėžiantis natūralų moters grožį.
Japonija tikrai verta madų sosotinės vardo – čia prasiaučia tai viena, tai kita visuotinė manija. Tiesa, jos atkeliauja visai ne nuo aukštosios mados podiumo…
Viena opiausių bute gyvenančių asmenų problemų yra kaimynų keliamas triukšmas, kuomet kiekvienam iš mūsų kyla klausimas, ar mes turėtume tai toleruoti, ar imtis tam tikrų aktyvių veiksmų gyvenimo kokybei užtikrinti. Nepaisant gerų santykių su kaimynais, vis dėlto būtina žinoti, kaip valstybė mūsų atžvilgiu vykdo triukšmo prevenciją bei kokiu paros metu turime teisę reikalauti valstybės garantuojamos apsaugos nuo triukšmo. Pabrėžtina, kad net ir būnant kitoje „barikadų“ pusėje, t. y. triukšmadariu kaimynu, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokia ir kokiu atveju gali grėsti atsakomybė už viešosios tvarkos trikdymą.
45 metų Iris Schieferstein prie naujausios savo batų kolekcijos dirbo daugybę mėnesių. Pasauliui ji pristatė tiesiog neįtikimų batų: aukštakulnių iš arklių kanopų, sandalų, išskaptuotų iš balandžių, ir batų, išmuštų gyvačių oda. Tokie batai kainuoja iki 4,5 tūkst. eurų.
Silvija Kuprionytė
Laikas.lt žurnalistė Silvija pakalbino fotografijos emigrantę, gyvenančią Londone – Domantę, apie jos kūrybą, ateitį ir emigraciją.
Kas? Domantė Kaminskaitė – jauna bei perspektyvi fotografė iš Vilniaus, šiuo metu gyvenanti ir kremtanti fotografijos mokslus Londone.
Kur galima pamatyti nuotraukas? Facebooke Domantė Kaminskaitė Photography ir čia.
—————————————————-
Ką šiuo metu veiki gyvenime?
Šiuo metu studijuoju fotografiją Londone ir kuriu planus, kurie padėtų „prasimušti“ fotografijos pasaulyje. Londone susiradau vieną modelių agentūrą, su kuria bendradarbiaujame. Neseniai teko fotografuoti vieno video klipo „backstage‘‘, tikiuosi, jog ir toliau turėsiu darbų su „A.D. models” agentūra. Rudens pradžioje buvo kilusi idėja pradėti fotografuoti Londono gatvės madą. Pradėjau, bet mokslai šiek tiek pakišo koją šiam „reikaliukui‘‘, tačiau greitu metu planuoju atnaujinti tinklaraštį kelių stileivų nuotraukomis.
Domantė Kaminskaitė
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Koks tavo fotografijos kelias?
Fotografuoti pradėjau dar būdama maža, maždaug trylikos metų. Taip jau išėjo, jog dar vaikystėje aplinka, kurioje augau, padarė man didelę įtaką. Maždaug iki ketverių gyvenau su tėvais bendrabutyje, kuriame dauguma buvo fotografiją bestudijuojantys, jauni žmonės. Puikiai pamenu tą jausmą, kai atsiduri prieš „juostinuko” objektyvą. Jau tada fotografija man pasirodė labai įdomi, tačiau tuo metu dar nenutuokiau, kad pati sieksiu fotografės karjeros, bet po keletos metų tėčio padovanotas „Zenit-11” leido suprasti, jog viskas, kas prasideda „foto”, man – labai įdomu. Turbūt taip ir prasidėjo mano žingsniavimas fotografijos link.
Kodėl pasirinkai fotografijos studijas užsienyje, o ne Lietuvoje?
Pradėkime nuo to, kad jei nebūčiau gavusi valstybės finansuojamos vietos Lietuvoje – būtų tekę mokėti tikrai nemažus pinigus, kurių, manau, tos studijos nebūtų šimtu procentų vertos. Kalbant apie studijas Londone, jas pasirinkau ne veltui. Visų pirma – lengvai gavau studijų paskolą, kurios grąžinimo sąlygos yra itin palankios, antra – buvau įsitikinusi, jog ten galimybės žymiai didesnės. Neklydau (šypsosi). Turime „nerealius” dėstytojus, daugybę studijų, gerą įrangą, biblioteką, grūste prigrūstą žymiausių fotografijos knygų. Ko dar gali reikėti? Galiu pasakyti tik tiek, kad esu velniškai patenkinta, jog turiu galimybę mokytis būtent ten.
D.Kaminskaitė
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Tavo nuotraukoms klijuojama mados fotografijos etiketė, ar ir pati savo nuotraukas priskirtum šiam stiliui?
Toks „klijavimas” man visai patinka, nes mados fotografija – pati artimiausia. Myliu gražius žmones, o kai jie atsiduria mano nuotraukose – patikėk, labai geras jausmas (juokiasi).
Kodėl būtent mados fotografija, kodėl ne kažkas kito?
Nežinau, niekada negalėčiau fotografuoti pastatų, gamtos… Fotografai, kurie sugeba tai daryti – ypač talentingi, o jų darbai dažnai labai žavūs, tačiau nemanau, kad galėčiau būti viena iš jų. Ko gero, ne vienas žmogus yra pastebėjęs, jog mano fotografijose – tik žmonės. Būtent jie man atrodo patys įdomiausi, o jei dar labai gražūs, negaliu atsispirti – iš karto planuoju „fotošiūtą”. Be to gyvenant Londone turbūt neįmanoma nesidomėti mada, kuri ten – visur. Kaip ir kiekviena mergina mėgstu gražius daikčiukus, kurių ne vienas įkvėpia ir fotosesijoms.
Nuotraukos iš Londono gatvės mados.
Kokių fotografų nuotraukos yra artimiausios tau? Ar turi mėgstamiausią fotografą?
Turiu daug mėgstamiausiųjų, bet patys pačiausi yra šie:
Sally Mann
Terry Richardsonas
Richardas Avedonas
Diane Arbus
Ar jūsų fotografijos panašios, ar stengiesi išgauti kažką panašaus?
Ne, nes didžioji dalis mano mėgstamiausių fotografų neužsiima mados fotografija. Be to, manau, kad kiekvienam, pasirinkusiam fotografo kelią, labai svarbu turėti savo skiriamąjį bruožą, savitą stilių, kurį išvydę žmonės iš karto galėtų suprasti kas yra nuotraukos autorius.
Fotosesijas, kurias darai dažniausiai, būna teminės. Kaip gimsta idėjos?
Net sunku atsakyti, nes nežinau, iš kur ir kaip jos gimsta. Tiesiog sėdi ir staiga į galvą šauna idėja. Tada ją išplėtoju, apmąstau, koks makiažas, modelis tiktų. Nors atvirai kalbant, dažnai nutinka ir taip, kad begurkšnojant arbatą su drauge sumąstome, jog reikia ką nors „pafotkinti”. Išverčiame spintą, greitai padarome šiokį tokį makiažą ir „vuolia” – belieka laukti rezultato!
Kas tave įkvėpia?
Žavūs žmonės, mada, spalvos, Simas. Beveik viskas…
Ar fotografuojant tau svarbus modelis?
Taip, jis labai svarbus. Pirmoje vietoje – idėja, o gimus jai, bandau įsivaizduoti, koks modelis padėtų pilnai perteikti idėją nuotraukoje. Tarkime, tam tikrai fotosesijų temai netinka bet koks modelis. Viena draugių, dažniausiai matoma mano fotografijose, mano nuomone, yra puikus modelis: turi išskirtinius bruožus, plaukų spalvą, tai daro nuotraukas subtilesnes .Tą merginą vadinu lietuviškąja Kate Moss (juokiasi).
Skonio reikalas, bet tavo fotografijose tik gražūs žmonės. Ar nemanai, kad gražius žmones fotografuoti yra kur kas lengviau?
Be abejo! Juk užsiimu mados fotografija, o ten, mano manymu, privalo būti daug grožio. Aišku, visi skirtingai tą „grožį” suprantame. O dėl legvumo, sunku pasakyti, galbūt taip, tačiau mano fotografijose svarbią vietą užiima ir estetika. Man ilgakasės, įdomių bruožų mergiotės visada bus mėgstamiausi modeliai. Jei išgarsėčiau – jau žinau kas būtų mano reklamos veidas (šypsosi).
Tavo nuotraukos puikuosis ,,Big and dirty new year‘‘ Gorky bare, vizualinio formato Jaunųjų Fotografų parodoje. Kaip išsirinkai nuotraukas, kurias galėsime išvysti parodoje? Tai buvo tavo iniciatyva ar organizatorių?
Organizatoriai patys mane surado. Labai nudžiugau, gavusi tokį jų pasiūlymą. Nuotraukos jau išrinktos. Stengiausi atrinkti kuo skirtingesnes, kokybiškas ir mano „stiliuko” fotografijas. Manau, kad pavyko. Visi norintys pamatyti privalo apsilankyti Gorky’je Naujųjų išvakarėse!
Kokie ateities planai fotografijos srityje?
Sunku pasakyti, bet abejoju, ar norėčiau likti Londone. Gyvendama ten įsitikinau, kad tai ne mano miestas. Atvirai kalbant, norėčiau grįžti į Lietuvą ir bandyti „prasisukti” čia.
Kaip manai, ar fotografija gali būti pragyvenimo šaltinis?
Jei negalėtų – vargu ar ją studijuočiau. Aišku fotografiją paversti pinigais yra sunkus dalykas ir neretai šios srities atstovai dirba ne pagal baigtas studijas, bet pasižadėjau sau, kad nebūsiu viena iš jų. Užsibrėžiau tikslą dar bestudijuodama „prasimušti” mados fotografijos industrijoje. Pradžia jau yra ir visai nebloga.
Ačiū už pokalbį!
Ari Seth Cohen – tinklaraščio „Advanced Style“ įkūrėjas „Advanced Style“. Virtualio erdvėje minėtas vyriškis talpina gatvėje sutiktų savo stiliumi išsiskiriančių senyvo amžiaus damų ir džentelmenų nuotraukas.
„Laimė slypi ne piniguose, bet pirkiniuose,“ – taip kadaise pasakė garsioji Marilyn Monroe. Galbūt ne vienas bandys prieštarauti šiems žodžiams, tačiau sutikite, viliojančiai bei spindinčiai neapgalvoto vartojimo manijai nepasiduoti labai sunku. Tačiau kas iš tikro slypi už vitrinų spindesio, garsių etikečių bei mados vilionių?
Greitoji mada prieš lėtąją madą. Kas laimės?
Gyvenę Sovietiniais laikais puikiai prisimena, kiek tada kainavo suknelė, batai ar visų taip trokštami džinsai. Už pastaruosius iš piniginės tekdavo iškratyti visą mėnesio algą. Tie, kurių vaikystė bėgo pirmaisiais Nepriklausomybės metais, taip pat dar puikiai atsimins iki skylių sudilusias megztinio rankovės ar sulopytus mylimiausius džinsus.
Dabar mada diktuoja visai kitas taisykles. Svarbiausia iš jų – laikinumas. Galima teigti, jog įžengėme į vienkartinių drabužių erą. Pasak „Blusų festivalio“ rengėjos Rūtos Palšauskaitės, per paskutinį dvidešimtmetį gatvės mada išties labai pasikeitė. „Rinkoje atsiradus pigiems prekiniams ženklams kaip Primark, H&M, Zara ir kt. mada tarsi tapo įkalinta laikinumo rate. Kritus kainoms, iškart šoktelėjo vartojimas. Per pastaruosius 10 metų madingų drabužių pirkimo mastai išaugo trigubai. Be to, seniau kolekcijos būdavo keičiamos kas pusmetį, o dabar parduotuvių lentynų asortimentas pasikeičia net 15 kartų per metus! Jūs net neįsivaizduojate, kokiu žaibišku greičiu viskas vyksta! Drabužiui sumodeliuoti, pagaminti bei pristatyti į parduotuvę kitame pasaulio krašte tetrunka 15 dienų“, – pasakojo mergina.
Priešprieša greitąjai madai galėtume pavadinti lėtąją madą (angl. slow clothing). Viena pirmųjų apie tai prieš penkerius metus prabilo amerikietė tinklaraštininkė Sharon Astyk. Ji pradėjo skatinti žmones mažiau pirkti ir daugiau galvoti, ką pirkti. Be to, ji drąsino šeimas sukurti namiškiams bent po vieną rankų darbo drabužį, o turimus rūbus taisyti, perdaryti, taip nukeliant naujo apdaro pirkimą. Lėtoji mada kaipmat išplito Amerikoje, entuziastų atsirado ir Europoje. Daugybė nedidelių salonų perėmė šūkį: „Kuo senesnis, tuo geriau.” JAV iš senų persiūti drabužiai tapo labai populiarūs ir nejučia vėl ėmė formuoti tam tikrą industriją. Užsakymų daugėja, pelnas auga, tad ne vienas kūrėjas prisipažįsta, jog turi lėtinti tempą. Tik taip įmanoma likti ištikimam pradinei lėtosios mados idėjai ir kurti tikrai vertingus dalykus, kurie būtų ne tik gražūs, bet ir ilgaamžiški.
Vaikų darbas – rimta problema
Jei šiuo metu vilkite kurio nors greitosios mados ženklo drabužius, nepatingėkite pažvelgti į etiketę. Kur šis drabužis buvo pagamintas? Kinijoje, Vietname, o gal Bangladeše? Ironiška, tačiau sakydami ispanų ar amerikiečių prekinis ženklas, galvoje turime prekes, atkeliaujančias iš vargingų pasaulio šalių.
Vartotojas nori kuo pigesnės prekės, prekybininkui rūpi kuo didesnis pelnas, tad visų pirma mažinami medžiagų bei darbo jėgos kaštai. Taigi, ar bent įsivaizduojate, kas ir kokiomis sąlygomis siuvo Jūsų dėvimus drabužius? „Dešimtmetis Amitosh siuvinėja palaidinę žėrinčiais žvyneliais bei karoliukais. Vaikas suprakaitavęs, jo plaukai pasidengę dulkėmis. Vėliau ant šio drabužio atsiras vieno didžiausio drabužių gamintojų JAV etiketė. Vos dešimties metų berniukas dirba baisiomis sąlygomis – dvokiančiose, prastai vėdinamose patalpose“, – rašo britų dienraštis „The Guardian“. Kitas berniukas, Jivaj, žurnalistams prisipažino, kad už neatidų ar nepakankamai spartų darbą vaikai mušami. Be to, pirmaisiais darbo metais jie negauna jokio atlygio. Vėliau už alinantį, 16 valandų per dieną darbą, vaikams mokama mažiau nei keturi svarai per savaitę. Tiesa, vaikų darbas – ne tik itin vargingų šalių problema. Šia tema kalbinta „Blusų festivalio” organizatorė Rūta prisipažino, jog apie vieną tokį atvejį jai teko girdėti net Didžiojoje Britanijoje.
Dėvėti drabužiai – išmintingas sprendimas, o ne gėda
Atsidarius pirmosioms dėvėtų rūbų parduotuvėms Lietuvoje, žmonės į jas žengė labai nedrąsiai, gėdijosi ir raudonavo ten sutikę pažįstamus, tačiau situacija gan sparčiai keičiasi. Dabar šios parduotuvės visada pilnos žmonių, tarp kurių galima išvysti net Lietuvoje puikiai žinomų veidų. Be to, žmonės čia užsuka ne vien dėl siekio sutaupyti, bet ir siekdami rasti išskirtinių, vienetinių drabužių. „Šių parduotuvių asortimentas tiesiog gali paįvairinti garderobą: kurgi rasi 1972 metų marškinius”, – viename savo interviu teigė dizaineris A. Pogrebnojus. Jis pridūrė, kad į tokias parduotuves eiti nereikėtų nei gėdytis, nei per daug sureikšminti: „Viskas juk priklauso nuo žmogaus skonio ir fantazijos”.
Populiarėjantis ekologiškas gyvenimo būdas taip pat prisidėjo prie įsitikinimų kitimo apie dėvėtus drabužius. Žmonės stengiasi tuos pačius daiktus panaudoti dar kartą ir taip sumažinti išmetamų šiukšlių kiekį. Be to, viena po kitos senamiestyje dygsta nedidelės dėvėtų ir vintage drabužių parduotuvėlės, kuriose pasitinka ne tik tvarkingai sukabinti drabužiai, jaukus interjeras bei malonus aptarnavimas, tačiau net pasiūloma ir arbatos.
Šeštus metus Airijoje gyvenanti mūsų kalbinta R. Palšauskaitė pasakoja, jog šioje šalyje apsipirkinėjimas dėvėtų rūbų parduotuvėse bei blusų turgeliuose – dažno airio gyvenimo būdo dalis. „Airijoje daugelis stengiasi rengtis kuo įdomiau ir kitoniškiau. Jie nebijo rengtis to, kas gražu jiems, o ne kitiems, to, kas atspindi tave ar tavo požiūrį. Airijoje nemažai išparduotuvių, parduodančių senų kolekcijų drabužius, taip pat netrūksta tikrų vintage rūbų parduotuvėlių. Tiesa, dėl savo unikalumo bei visus apėmusios vintage manijos rūbai ten kainuoja ganėtinai brangiai. Vienaip ar kitaip, visi stengiasi rengtis praėjusių dešimtmečių arba bent to laikotarpio įkvėptais drabužiais. Ir pati, grįžusi į Lietuvą, neretai peržvelgiu močiutės spintą. Pakoreguoju drabužių dydį, pritaikau aksesuarus ir prikeliu naujam gyvenimui“, – pasakojo mergina.
Kaip interviu Laikas.lt teigė Londone gyvenanti dainininkė Jazzu, vintažinis stilius Londone – ne retenybė. Londoniečiams tai – ir mada, ir gyvenimo būdas, ir ekologiška gyvensena. „Ekologija Londone sparčiai populiarėja. Jaunimas išprotėjęs dėl mados: jei būti „žaliam“ yra madinga, tai jauni žmonės, norėdami priklausyti madingųjų kategorijai, irgi tampa žaliaisiais”, – teigė mergina.
O Jūs, kokio ženklo drabužius dažniausiai perkate? Greitosios ar lėtosios mados? Ar dažnai apsiperkate dėvėtų drabužių parduotuvėse?
Ieva Varkojytė
Elegantiškas moters siluetas, tamsoje ar šviesoje, lengvai suaudrina vaizduote, priverčia įsiminti ir pamilti. Moteris moteriai tampa labiausiai patraukli būtent tada, kai ji lieka beasmenė, silueto, skulptūros ar kamėjos pavidalu. Dažna, gražiosios lyties atstovė, pasikabinusi ant krūtinės nešioja kamėją, kurioje įšaldytas efemeriškos moters siluetas. Daugelyje jų galime atpažinti „Gibson Girl“.
Moterys, švelniosios lyties atstovės, visada norėjo būti pastebėtos ir pastebimos. Vėliau panoro būti laisvos ir tai viešai pareiškė. „Gibson Girl“ įvaizdis nėra tik senai atgyvenęs stilius, mada, tai XIX a. pab.–XX a. pr. moters emancipacijos ženklas, rodantis, kad moteris likdama moteriška, gali būti ir nepriklausoma. Šiame moters siluete buvo paslėpta laisvės ideologija. Štai dabar, gyvenant ant dvidešimt pirmojo amžiaus slenksčio, verčiant mados žurnalų puslapius galima vėl atpažinti sugrįžusias Gibsono mergeles. Fotosesijose, ant podiumų ir miestų gatvėse itin dažnai šmėžuoja merginos pūstomis šukuosenomis, kurios primena apie moterišką nerūpestingumą ir, tuo pačiu, eleganciją.
Iš kur atėjo „Gibson Girl“?
XIX a. pab. moteriškumą įkūnijančiu įvaizdžiu tapo moteris skruzdėles liemeniu (dažniausiai suspaustu korsetu), ilgus, vešlius plaukus sukėlusi aukštyn ir suformavusi pūstą sraigę savo viršugalyje. Gibsono mergina – aukšta, liekna, bet su iškilia krūtine bei apvalainais klubais, ryškus lieknas liemuo, suveržtas korsetu. Prieštaraujant kelis dešimtmečius vyraujančiai liesų moterų, pusiau mergaičių, tendencijai, ši moteris turi gitaros formos figūrą ir būtent toks seksualumo įvaizdis yra išlikęs iki šių dienų. Ne viena šiuolaikinė gražuolė byloja apie tokios figūros privalumus. Šiek tiek Leatitios Casta, žiupsnelis Ditos Von Teese, šlakelis Beyonces ir prieš akis išnyra naujosios „Gibson Girl“ siluetas.
Šios ikonos atsiradimo istorijoje labai bene svarbiausią vaidmenį turi XIX ir XX amžių sankirtoje gyvenęs amerikiečių iliustratorius Charles Dana Gibsonas, pirmasis nupiešęs moteriškąją Gibson. Paprasto ieštuko ir rašalinės plunksnos pagalba Menininkas, pieštuko ir rašalinės plunksnos padedamas, sukūrė fikciją, tapusia itin populiaria ir reikšminga XX a. pradžioje. Sakoma, kad jis šios moters portretą nupiešė įkvėptas savo žmonos, kiti mano, kad tokia moteris realiame gyvenime iš viso neegzistavo.
Tada tai nebuvo vien tik ikonizuotas atvaizdas, įkūnijantis nežemiško grožio simbolį, Gibsono mergine dar turėjo ir ideologinę įkrovą – tai moteriška moteris savo laisve ir nepriklausomybe prilygstanti vyriškajai giminei. Tokia moteris netampa feministiška kovotoja, ji išlaiko savo orumą, yra madinga, švelni ir savimi pasitikinti.
Nūdienos kasdieniniame gyvenime „Gibson Girl“ tapo savotišku prekiniu ženklu, kuris puikavosi ant daugelio namų apyvokos daiktų: tapetų, pagalvių, patalynės, suvenyrų, indų, baldų apmušalų ir t.t. Vis tik, nieko nėra amžino, todėl ir anuometinei Gibson Girl karaliavimo erai atėjo pabaiga. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, amerikietiškos svajonių moters įvaizdis po truputį išbluko ir teko persiorientuoti į pragmatiškesnę ir kuklesnę madą.
Kaip bebūtų, šiais laikais, Gibsono mergaitės vėl nesikuklina papuošti šiandienos žmonių aplinką. Retro stiliaus kavinėse galime išvysti „Gibson Girl“ atvaizdu puoštus tapetus, pagalvėles, paveikslėlius.
Apie Ją kalbėjo ir rašė
Kaip visais laikais, taip ir prieš šimtą metų, žmones veikia aplinka, kurioje jie gyveno. Tada moterys, taip pat lygiavosi į kuriamus standartus, patrauklius įvaizdžius, kas tai bebūtų, maištas ar konformizmas. Gibsono moters tipas buvo labai tinkamas to meto gražiosios lyties atstovėms, į kurį norėjo lygiuotis daugelis. Kuriama laisvė ir elegancija vyliojo tuometines Virginijas Woolf, kurio ten matė savo neišsipildžiusių svajonių realumą.
Moterims apie „Gibson Girl“ pasakojo ne tik grafikos piešiniai, bet ir spausdintinis žodis. Ji buvo aprašomas literatūroje ir anuometinėje spaudoje. „Gibson Girl“ atvaizdą pradėjo piešti ir kiti dailininkai, tokie kaip Howard Chandler Christy, Harry G. Peter.
„Gibson Girl“ transformacija
Buvusi elegancijos ir moters laisvės simboliu, šiandien „Gibson Girl“ sugrįžta šiek tiek pasikeitusi.
Atrodo visai neseniai mados pasaulį buvo užkariavusi liaunutės Twiggy karštinė, iki šiol neapleidžianti mados šou podiumų. Kaip bebūtų, po truputį galima stebėti vykstančius pokyčius, beveik metus laiko mados žurnalų puslapiuose galima grožėtis vyraujančiu „gibsoniškuoju“ įvaizdžiu. Šukuosena šiek tiek netvarkinga, pūsta, plaukai susukti į kriauklę, lengvi, nėriniais puošti apdarai. Na, o gitaros figūros modelių, dar tenka akyliau paieškoti. Apkarpius šimtmečio senumo ideologinius siūlelius, kurie bylojo apie moters emancipacijos užuomazgas, šiems laikams lieka tik įvaizdis, estetika ir romantikos prieskonis.
Lina Sabaitytė