Search Results for: "dainuojamoji poezija"
Jis rašo dainas, kartais eilėraščius. Kartais padainuoja, o kartais paskaito. Sako, kad būna ir su kosmosu pabendrauja. Jis Sauliaus Mykolaičio vardo prizo bei premijos laureatas – Gytis Ambrazevičius. Kalbamės su juo apie kūrybą.
Jau šį sekmadienį 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks jaukus ir šiltas vakaras dainuojamosios poezijos glėbyje. Aktorius, bardas Gediminas Storpirštis kartu su būriu profesionalių muzikantų belsis į klausytojų širdis, skambant Lietuvos nacionalinės premijos laureatų – poetų – eilėms.
Klausydami savo mėgstamos muzikos, dažnai nesusimąstome apie jos dainų tekstus, o apie muzikantų gyvenimą taip pat dažnai nežinome įvairių subtilybių. Ir nors dažnai muzikos kūrimas daugeliui atrodo pramoga, nereikalaujanti labai aukšto IQ (visgi, tai ne tikslieji mokslai), labai intelektualių muzikantų yra tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Mūsų muzikos apžvalgininkas Mindaugas Peleckis pradeda paieškas…
Intelektualiausieji… kaip atsirinkti?
Kandidatų į protingiausio muzikanto sostą – išties daug. Todėl pavardinsiu bent kelis variantus (galbūt skaitytojai su manimi nesutiks, gal turės kitų favoritų).
Užsieniečiai muzikos mėgėjų tinklaraščiuose yra balsavę, kas intelektualiausias. Daugiausia pagyrų sulaukė: Jimas Morrisonas („The Doors“), Janis Joplin, Jimis Hendrixas, Davidas Bowie, Brianas May‘us („Queen“), Marilyn Mansonas, Rory‘s Gallagheris, Nickas Drake‘as, Nickas Cave‘as, Blixa Bargeldas („Einsturzende Neubauten“), Z‘EV (Stefanas Weisseris), Davidas Tibetas („Current 93“), Tony‘s Wakefordas („Sol Invictus“), Kurtas Cobainas, Frankas Zappa, Robertas Frippas („King Crimson“), Alice Cooperis, Gene‘as Simmonsas („Kiss“), Johnas Lennonas, George‘as Harrisonas (abu – „The Beatles“), Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Bono („U2“), Stevenas Wilsonas („Porcupine Tree“), Jordanas Rudessas („Dream Theatre“), Borisas Grebenščikovas, Viktoras Cojus…
Tiesą sakant, šį sąrašą galima tęsti dar ilgai. Intelektualusis art rokas, prog (progresyvusis) rokas ir metalas, dainuojamoji poezija (bardai, singer-songwriter), įvairių atmainų eksperimentinė muzika – tai intelektualiausieji muzikos stiliai. Vienas jų net vadinasi IDM (intelligent dance music) – intelektualioji šokių muzika (Lietuvoje tai būtų „Pieno Lazeriai“, „BrassBastardz“, „Happyendless“, IJO, Leonas Somovas ir Jazzu, Mario Basanovas ir kt.). Tarp Lietuvos eksperimentininkų taip pat daug intelektualų: pradėkime nuo Maestro Giedriaus Kuprevičiaus, unikalaus kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, genialaus kūrėjo Viačeslavo Ganelino bei jo kolegų trio „GTČ“ – Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino. Tai intelektualiausias Lietuvos džiazas, pripažintas visame pasaulyje. Be abejo, yra daug džiazo kūrėjų, kurie nenusileidžia intelektualumu ir dabar: tai Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Vytautas Labutis, Vytis Nivinskas, Dainius Pulauskas ir begalė kitų. Turime itin intelektualių klasikos atlikėjų: prestižinį Julliardą baigęs pianistas ir muzikos mokslų daktaras Edvinas Minkštimas, Petras ir Lukas Geniušai, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika ir begalė kitų. Liaudies ir kantri muzikos žinovas Algirdas Klova, kantri legenda Virgis Stakėnas, šviesaus atminimo bardas ir rokeris Vytautas Kernagis… Taip pat negalime pamiršti Veronikos Povilionienės, Aistės Smilgevičiūtės („Skylė“), Alinos Orlovos, Algirdo Kaušpėdo („Antis“), Sauliaus Urbonavičiaus („Bix“) ir, be abejo, Andriaus Mamontovo. O jei dar negana – Igorio Kofo („Lemon Joy“), „Spički“, Makso Melmano ir „Biplan“, grupių „Siela“, „Avaspo“, „Donis“, „Liberte“, „The Earth Confession“ kuriama muzika taip pat yra intelektuali.
Žmonės-mįslės
Šie žmonės ir dar daug, kurių visų čia nesuminėsiu dėl vietos stokos, kuria ir kūrė itin kokybišką muziką, kuri ne tik pripildyta gyvybinės energijos, bet ir „maitina“ smegenis. Ar kam nors galėtų šauti į galvą, kad genialiojo Freddy Mercury „kolega“ – „Queen“ gitaristas“ Brianas May‘us – yra astrofizikas, mokslų daktaras, garsios mėnesinės dokumentinės BBC televizijos programos „The Sky at Night“ bendraautoris. Tai ilgiausiai transliuojama televizijos laida (nuo 1957 m. balandžio 24 d. į eterį išėjo jau 700 laidų!) pasaulyje. B. May‘us garsėja ir tuo, kad, kaip ir mūsų pirmieji bigbito ansambliai, pats susikonstravo gitarą (ji iki šiol veikia). Šis muzikantas, skirtingai nei daugelis, kuriuos įtraukė priklausomybių liūnas, niekada nerūkė, negėrė ir nevartojo narkotikų (skirtingai nei kiti „Queen“ nariai). Sudėtingą jo sukurtą „Queen“ dainą „The Prophet‘s Song“ jis susapnavo. Tai ilgiausia „Queen“ daina (trunka aštuonias minutes). B. May‘aus sapne buvo Didysis Tvanas, Biblija ir Nojaus arka. B. May‘aus vardu pavadintas asteroidas, kurį 1998 m. atrado čekų astronomai. Tai – „52665 Brianmay“.
Ne mažiau paslaptingas – ir Davidas Bowie, pramintas roko chameleonu. Tarp keliasdešimties jo albumų – ir svajinga hipiška dainuojamoji poezija, ir glam rokas, ir roko eksperimentai, ir popmuzika ir elektroninė muzika, ir dar daug visko D. Bowie apibūdinti galėtų jo paties dainos pavadinimas: „Hello, spaceboy…“
„Tje Doors“ lyderis Jimas Morrisonas rašė puikią poeziją, deja, jo gyvenimas nutrūko 27-erių. Lietuviškai išleista jo poezijos knygelė, tačiau vertimas – gana prastas… Menininkas save vadino Karaliumi Driežu (The Lizard King), Mr. Mojo Risin‘ (tai „Jim Morrison“ vardo anagrama). Štai vienas iš J. Morrisono poezijos šedevrų:
Vidinės laisvės akimirka
Kai protas atsivėręs ir
Atsiskleidusi vidinė visata
O siela klajonėms palikta
Sumišusi, be vietos, ieškanti
Draugų ir mokytojų – ir ten, ir čia
Vienas nesuprantamiausių muzikantų ir poetų yra Borisas Grebenščikovas. Tai eruditas, besidomintis daug kuo, tačiau tuo pačiu kyla įtarimas, kad jis tik žaidžia žodžiais ir prasmėmis, tarsi įvaro klausytoją į labirintą (panašų į D.Bowie, kurį kažkada jis mėgdžiojo) ir liepia paklusti psichodelinės poezijos taisyklėms. Iš daugybės B. Grebenščikovo (arba tiesiog BG) tekstų pasirinkau šmaikštų „Pasakėčia nr. 2“, kur rašoma Ezopo stiliumi:
Viena lapė beržely gyveno
Atėjo meška ir pradėjo į ją spoksot
Tada atėjo šalčiai
Viskas užšalo
Lapė nuėjo į kreditą
Meška prišalo prie medžio
Ir vis dar spokso
Pamoka čia paprasta:
Nebūk kaip ta meška –
Atėjai, ir nėra čia ko žiūrėt
Šia linksma nata ir norėčiau baigti trumpus patyrinėjimus apie intelektualius muzikantus. Išties tai didžiulio straipsnio tema, tačiau išvadą galima padaryti ir iš šio, nediduko: protingų muzikantų yra daug, o ir intelekto sąvoka ne taip paprastai apibrėši. Vieniems tai IQ skaičiukai, kitiems – gilesnė nei paprastai muzika ir dainų žodžiai, kuriuos kuria neeiliniai žmonės.
Mindaugas Peleckis
Markas Palubenka galėtų būti prirašomas prie karščiausių šių metų Lietuvos muzikinių naujienų.
Scenoje ne naujokas, tačiau šviežiausią solinį projektą vos prieš kelis mėnesius pristatęs muzikantas jau spėjo išleisti mini albumą, nufilmuoti klipą ir savo vardą įrašyti geriausiuose vasaros festivaliuose.
Energingas ir nuolatos besišypsantis Markas Laikas.lt skaitytojams duoda nuoširdų interviu, kuris, beje, yra tik antrasis jo solinėje karjeroje. Pasigaunu Marką parkelyje šviečiant saulei ir prašau papasakoti ne tik apie savo muziką.
Anksčiau melomanams buvai geriau žinomas ne kaip solo atlikėjas, o kaip gana gerai alternatyvios muzikos pasaulyje žinomo projekto „Grim City“ narys. Kodėl nusprendei pasukti solo keliu?
Tu esi 153-ioji, kuri to klausia (juokiasi). Nežinau, negaliu pasakyti konkrečiai, nes nebuvo jokio lūžio ar įvykio, kuris mane tam pastūmėtų. Išties, susidėjo labai daug dalykų: pradedant pačiais mažiausiais, tokiais kaip kad nusipirkau kompiuterį, pradėjau jame kažką maigyti, įsirašiau programą… Ir baigiant dalykais, kurie nuo manęs nepriklausė. „Grim city“ nariai buvo ketvirtakursiai, jiems reikėjo baigti mokslus, o aš negalėjau sėdėti vietoje.
Apskritai, muzikoje kreivė turi kilti į viršų. Nesvarbu, ar tai koncertai, ar apskritai kitokia veikla. Kuo toliau, tuo labiau supratau, jog kreivė eina ne kokybiškai. Pavyzdžiui, neįmanoma turėti gerą koncertą, gerą publiką ir gerą garsą gerėjančia progresija. Įmanoma tobulėti tik darbais. Ta prasme, tu nuolatos turi kažką daryti, negalima pagroti tris kartus per savaitę ir sustoti: „Aš žiauriai daug padariau, tai dabar pusę metų pailsėsiu“. Aišku, kažkiek prisidėjo ir mūsų muzikos stilius. Mes visą laiką deklaravome, kad grojame psichodelinį roką. Norint nenorint, buvo gana sunku iš jo „išlipti“.
O ar ne sunkiau scenoje stovėti vienam? Groti, junginėti efektus ir visą koncerto atsakomybę priisimti tik sau. Juk kartais atrodo, kad kai scenoje stovi vienas, esi tarsi nuogas – neturi už ko pasislėpti…
Visiškai teisingai. Bet kas man patinka visame šitame reikale – kiekvieną kartą nežinau, kas bus, kaip aš elgsiuosi, kokie bus žmonės, garsas. Iš dalies, būtų gerai visa tai žinoti, bet kita vertus – improvizacija „veža“. Ir dar tai, kad negroji roko, kuris verčia kratytis, o subtilią muziką, tačiau koncerto metu esi taip užsivedęs, kad nereaguoji į aplinką. Tiesiog visiškai atsijungi. Tada nėra svarbu, kad esi vienas. Pilnatvę galima sukurti ir tik su gitara ir balsu.
Skaičiau vieną interviu, kuriame deklaruoji, jog nori sulaužyti stereotipą „gitara + vokalas = dainuojamoji poezija”. Ar tai yra tavo siekiamybė?
Visi yra įpratę prie to, kad jeigu žmogus pasivadina vardu ir pavarde, tai yra nuoroda į bardiškumą. Aš nenoriu šios nuomonės keisti, noriu praplėsti tiek savo galimybes ir pajėgumus, tiek žmonių suvokimą, kad galima girdėti ne tik vokalą ir balsą. Juk visi muzikantai, kurie dirba, palaipsniui išgauna kažką savito.
Ar nebijai, kad bėgdamas nuo vieno stereotipo, „apsivilksi“ kitu? Dabar tave vis dažniau vadina indie atlikėju. Per muzikos dieną debiutavai po indie muzikos vakarėlius organizuojančiu vardu, grojai koncerte „Indie Kirtimuose“. O jeigu tapsi TIK indie atlikėju, kas pasunkins judėjimą į priekį?
Visų pirma, dabar aš nelaužau jokio stereotipo. Vadinkime tai praplėtimu. O dėl tų klišių, nenorėčiau pats kalbėti stereotipais, kad „va, Lietuvoje taip daro“… Bet kiekvienas naujas veidas, naujas vardas negali būti su kažkuo nepalygintas ir man, iš tikrųjų, dėl to nebaisu. Dabar kaip niekada jaučiuosi tvirtai darydamas tai, ką darau. Aš savęs neriboju. Pavyzdžiiu, visuomet stengiuosi nepadaryti dviejų vienodų dainų.
Markas Palubenka vis dažniau ir dažniau girdimas internete, spaudoje ir panašiai. Ar pats seki, kaip į tave reaguoja visuomenė? Kitaip tariant, ar „gūglini“ savo vardą?
Hm… Tikrai nemeluosiu – būna, kad paieškau. Bet dažniau iš tos perspektyvos, kad esu vienas ir man svarbu žinoti, ką apie mane mano kritikai. Labai gaila, bet Lietuvoje muzikos kritikų beveik nėra. Ieškau konstruktyvios kritikos. Vis viliuosi, kad kur atsiras kokia pastraipėlė ar straipsnelis. Nors kažką…
Neseniai išleidai mini albumą „love, jazz and the devil“, ar planuoji išleisti ir pilną albumą?
Taip, planuoju. Aš mėgstu prisigalvoti visokių nesąmonių, susikurti savo vagą ir ja eiti (juokiasi). Taip buvo ir su klipu dainai „Jazz“ ir mini albumu. Viskas gimė greitai ir tarsi iš nieko: gegužės viduryje prasidėjo pirmieji įrašai, o biržely jau buvo ir klipas, ir albumas, ir koncertai, ir festivaliai. Manau, kad kaip alternatyviam muzikantui, tai yra visai greitai. Visa tai vyksta todėl, kad daug dirbu. Rudenį su Snorre (grupės „Rasabasa“ narys) rimtai sėsime ir darysime mano albumą.
Grįžkime prie tavo muzikos. Kaip pats ją apibūdintum? Nebūtinai stiliais. Tiesiog kaip tu pats asmeniškai ją jauti ir supranti.
Baisus klausimas (šypsosi). „Facebook‘e“ esu užsirašęs „Making something out of nothing and giving it to the people“ . Čia perfrazuota žymioji F. Zappa citata, kad menas yra iš nieko padaryti kažką ir tai pardavinėti… Mano atveju, dainos, žodžiai atsiranda tiesiog iš niekur. Gyveni, stebi aplinką, stebi save, stebi besikeičiančias nuotaikas… Drąsiai galime pradėti filosofuoti. Čia yra kažkas tokio… Nepaaiškinamo. Atrodo, galiu sėdėti čia, kalbėti, gerti vandenį, grįžti namo ir kažką parašyti. Tai, kas sutelpa į mano „stalčius“, yra, oi… Nepaaiškinama.
Kaip atrenki dainas, kurios pasiekia klausytojus, patenka į albumą. Ar, kaip sakant, paleidi į laisvę viską, ką sukuri?
Ne, tikrai ne. Snorre man kažkada pasakė auksinius žodžius, kad iš šimto dainų gerų bus daugiausiai trisdešimt. Kadangi jau planuoju albumą, tai jame bus daugiausiai dešimt dainų, o dabar jau turiu sukūręs dvidešimt. Manau, išsirinksiu dešimt dainų ir prie jų sėdėsiu. Nenoriu tiesiog mesti dainų į viešumą. Beleko ir belekaip: belekas yra kokybė, belekaip – koncepcijos ir idėjos prasme.
O kokia yra tavo idėja? Ne tik dainų, bet apskritai – kaip muzikanto
Jų yra daug. Tarkime, albumo „love, jazz and the devil“ idėja buvo tokia, kad tai yra mano pirmasis įrašas. O todėl, kad jis pirmasis, turėtų būti ir parodomasis. Kas tu toks? Kadangi aš viską darau kompiuteriu, gitara ir balsu, jame yra trys skirtingos dainos: viena visiškai elektroninė, viena visiškai akustinė ir viena pusiau akustinė, pusiau elektroninė. Tokia ir idėja. Bet čia tam debiutiniam laikotarpiui, kuris jau baigėsi.
Aš vis dar esu jaunas ir perspektyvus (juokiasi). Idėjos yra apjungimas to, ką tu darai. Tai yra, dainos, kocertai, nuotaika. Aš mėgstu turėti koncepciją. Noriu pasakyti daugiau, negu įdėti gabalų ir tegu žmonės jų klauso. Noriu, kad klausytų visų, iš eilės, savaip interpretuotų pagal pavadinimus, pagal tekstus. Noriu tikėti tuo, ką darau, noriu suprasti, todėl noriu, kad ir žmonės suprastų. Kam kažką kurti, jeigu niekas nesupranta? Jeigu jau įjungi kitus žmones (kuri ir rodai dainas, klipus), vadinasi tai turi būti daugiau ar mažiau visuomeniška.
Ką pavadintum savoguru? Su kokia grupe labiausiai norėtum pagroti?
Manau, kad geriausia grupė, kuri dabar egzistuoja, yra „Radiohead“. Jie yra unikalūs ir pagal tai, kaip viską daro, kokių idėjų prisigalvoja, ir pagal tai, koks yra jų marketingas (juk muzika vis vien turi turėti savo marketingą), jų darbai, jų įvaizdis. Kai šie muzikantai pradeda durnais tekstais ir baigia elektronika, ambient‘u ir visokiais nesuvokiamais garsais… Vien ta transformacija jau yra jų pačių revoliucija. Tai grupė, kuri sukėlė revoliuciją tiek pas save, tiek pasaulyje. Bet aš labai dažnai keičiuosi. Tiek ir pats, tiek ir muzikos prasme. Todėl ir mano favoritai labai dažnai keičiasi. Pastaruoju metu labai pamėgau jaunąjį britų atlikėją James’ą Blake’ą ir jau nebeegizstuojantį švedų džiazo trio „Esbjörn Svensson“.
O kaip lietuviška muzika? Daugelis mėgsta pasakyti, jog joje nėra nieko gero, pigi estrada ir tiek. Ką tu joje pastebi GERO?
Man patinka „Rasabasa“, folko muzikantai Kamilė ir Mantas, „InSearch“, „Garbanotas bosistas“ ir „Brokenchord“, „Deeper Upper”, „Avaspo”… Tai visiškai skirtingi muzikantai. Kadangi esu muzikinis kosmopolitas, man norisi girdėti kokybę. Nesvarbu, ar tai metalas, ar elektronika, ar folkas, ar postrokas, ar indie. Jei sugebėjau išvardinti tiek gerų grupių, tai galiu pasakyti, kad mes tikrai Lietuvoje šį bei tą gero turime.
Na, ir pabaigai. Kokie tavo artimiausi ateities planai?
Sekmadienį groju festivalyje „Satta Outside“ – dedu į jį daug vilčių. Geras festivalis, norisi gerai ir pasirodyti. Noriu turėti žmonių, su kuriais galėčiau viešinti ir rodyti savo kūrybą. Aišku, eiti tolyn – Baltijos šalys, Lenkija, Europa, pasaulis. Įsivaizduoju, kad dabar yra mano kritiniai metai ir reikia rinktis. Nuo jų iš esmės priklausys mano trijų metų ateitis. Nenoriu groti tose pačiose vietose po penkis kartus, nenoriu prisigerti ir tūsintis iki ryto. Noriu kilti ne pavieniais fragmentais, įvykiais, o būtent darbu, noru, idėjomis ir bendraminčiais.
Kalbėjosi Goda Raibytė
Jau gražia vasaros tradicija tapęs dainuojamosios poezijos festivalis “Senamiesčio Žiogas” nesnaudžia ir kviečia visus kauniečius bei miesto svečius, visus mažučius ir didelius pasidžiaugti įsibėgėjusia vasara. O geriausia vasarą pajusti – patogiai įsitaisius po atviru dangumi, vakarėjančios saulės spinduliams kutenant veidus. Būtent todėl Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelis ir vėl atveria savo vartus visiems, kam mielas vasariškas dangus, besišypsantys veidai, jauki draugija ir svarbiausia – gera muzika. Tokiu vasarišku desertu bus galima pasivaišinti jau liepos 21 d.
Neužmiršti bus ir mažiausieji renginio dalyviai, kurie bus kviečiami į labirinto statymo dirbtuves. O kad renginys būtų dar spalvingesnis, ir taip besąlygiškai jaukų Ryšių istorijos muziejaus kiemelį dar jaukesniu padarys fotografijos darbų paroda.
Šį kartą dainuojamosios poezijos mylėtojus džiugins visų mylimas ir laukiamas, visada jaunas bei žavingas Keistuolių teatro aktorius, dainininkas, tekstų autorius, kompozitorius ir režisierius – ANDRIUS KANIAVA. Atlikėjas kartu su “Senamiesčio Žiogu” nuo pat pirmųjų žingsnių, todėl ir penktojo jubiliejinio sezono koncerte klausytojams žada puikią nuotaiką ir gerai pažįstamų dainų prikrautą lagaminą. Neveltui Kaniavos gerbėjai jau žino, kad išgirdus Andrių sakant „o dabar labai rimtai, be juokų“ netrukus teks kvatoti iš dar vieno aktoriaus sąmojo. Organizatoriai išduoda paslaptį – šį kartą atlikėjas scenoje pasirodys ne vienas.
Kitas festivalio dalyvis – ne mažiau visiems žinomas aktorius, televizijos laidų personažų kūrėjas, filmų garsintojas, renginių vedėjas GIEDRIUS ARBAČIAUSKAS. Nors dažniau visų pažįstamas kaip puikus aktorius, tačiau pastaraisiais metais aktorių sunku atskirti ir nuo dainuojamosios poezijos judėjimo Lietuvoje, juolab, kad dainuojamoji poezija yra viena brangiausių jo kūrybos išraiškų. Giedrius rengia savo autorinius koncertus, dalyvauja įvairiuose šio žanro projektuose ir festivaliuose. Aktorius ir dainininkas “Senamiesčio Žiogą” aplankys pirmą, bet tikėtina nepaskutinį kartą.
Greta šių stiprių ir visiems gerai pažįstamų bardų, scenoje pasirodys žavinga dainuojamosios poezijos atlikėja, tekstų ir muzikos autorė IEVA NARKUTĖ, kurią dėl nuoširdaus ir jautraus atlikimo pamilo daugelis klausytojų. Ievos kūrybą galima apibūdinti kaip ilgesingų jausenų perkėlimą į klausytojų mintis ir namus. Subtilumas, intymumas ar paprasčiausia skaidri ramybė autorės kūryboje užima ypatingą vietą. Žavus atlikėjos balsas buvo įvertintas išrenkant ją Sauliaus Mykolaičio vardo nominacijos „2007 metų sezono atradimo” laureate. Jau ne pirmą kartą džiuginanti „Senamiesčio Žiogo“ klausytojus, šį kartą I. Narkutė pristatys savo kūrybą kartu su altininku KĘSTUČIU PLEITA, kuris klausytojų yra mylimas ne tik dėl puikaus griežimo altu, bet ir dėl muzikinių stilių įvairovės.
Kaip ir kiekvieno renginio metu, ant scenos bus kviečiamas jaunasis, tačiau labai talentingas ir ryškus dainuojamosios poezijos atlikėjas. Šį kartą tai festivalio „Tai-aš“ laureatas žavintis publiką savo išskirtinai stipriu balsu – GYTIS AMBRAZEVIČIUS. Atlikėjas koncertuose atlieka savo kūrybos dainas, nes pasak jo, dainą, kaip ir eilėraštį, iki galo gali atskleisti tik ją parašęs žmogus.
Tokia ryškių, talentingų bei gerai žinomų dainuojamosios poezijos atlikėjų puokštė žada išties puikų vakarą, pripildytą vasariškos nuotaikos, senamiesčio jaukumo, geros muzikos bei širdžiai mielų dainų.
Bilietai platinami BILIETAI.LT
Šiuo metu scenoje tiesiog noriu būti toks, koks esu. Dalintis asmeniška ir nuoširdžia kūryba, kuri yra mano dienoraštis. Todėl slėpti tikrai neturiu ko. O dėl savęs atradimo: manau, mes keičiamės kas maždaug penkerius metus ir kai praeina tas laikas – tu tampi visai kitas asmuo, su kitomis pažiūromis, kitu kontekstu ir kita aplinka. Todėl tas savęs atradimas trunka tol, kol gyveni.
Zala ir Driukas – tai dviejų gerai žinomų atlikėjų duetas. Andrius Zalieska arba Zala – grupės „Arbata“ įkūrėjas ir lyderis – šypsosi nuolatos: tiek scenoje, tiek gyvenime. Aurimas Driukas – profesionalus gitaristas, kurio muzikinis horizontas itin platus. Jis grojo projektuose kartu su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir D. Katkaus vadovaujamu Vilniaus miesto Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, koncertuoja su įvairaus žanro atlikėjais: Alina Orlova, gotikinio roko grupe „Siela“, alternatyvaus roko grupe IR. Kviečiame paskaityti energijos ir pozityvumo persmelktą pokalbį su Andriumi Zalieska–Zala.
Menų spaustuvės programos „Atvira erdvė“ jauniesiems menininkams dešimtasis sezonas pirmąją premjerą pristatys jau šį savaitgalį. Spalio 19 ir 20 dienomis, į savo bendrą debiutinį darbą – koliažų spektaklį „59‘Online“ kviečia režisierė Loreta Vaskova ir kompozitorė Rita Mačiliūnaitė.
Spalio 18 dieną, 22 valandą Vilniaus mokytojų namų Svetainėje vyksiantys „Naktinėjimai“ – vienas iš tradicinių tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ renginių, kuris unikalus tuo, jog vyksta tamsiuoju paros metu. Jauni, bet jau išpopuliarėti spėję bardai – Violeta Bučiūtė ir Gytis Ambrazevičius – kažkada nedrąsiai lipo ant „Naktinėjimų“ scenos Vilniaus mokytojų namų svetainėje. Dabar jiems tai – juokų darbas.
Spalio 14–20 d. vyksiantis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai –aš“ kalbasi su Vytautas V. Landsbergiu, kuris besiruošiantiems atvykti į jo koncertą pataria geriau nieko apie jį iš anksto nežinoti… Koncertas vyks spalio 20 d. (sekmadienį), 12 val., Vilniaus mokytojų namų svetainėje. O darbas keletas klausimų bardui.