Search Results for: "dainora remeza"

Konkurso „Noriu rašyti apie filmus“ 2 turo rezultatai

Konkurso „Noriu rašyti apie filmus“ 2 turo rezultatai

Gavome 5 Xaviero Dolano filmo „Įsivaizduojamos meilės“ recenzijas. Jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, tinklaraščio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas. Sudėjus visų balus, atrinkome 3 dalyvius, kurie pateko į trečiajį konkurso etapą ir žiūrės filmą .

Konkurso „Noriu rašyti apie filmus“ 1 turo rezultatai

Konkurso „Noriu rašyti apie filmus“ 1 turo rezultatai

Baigėsi Laikas.lt kartu su kino teatru SKALVIJA paskelbto konkurso „Noriu rašyti apie filmus“ pirmas etapas. Gavome 7 Pierre’o Thorettono filmo Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė recenzijas. Jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, tinklaraščio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas. Sudėjus visų balus, atrinkome 5 dalyvius, kurie pateko į antrąjį konkurso etapą ir žiūrės filmą „Įsivaizduojamos meilės“.

Recenzijų konkursas. „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagal Joną

Recenzijų konkursas. „Miegančių drugelių tvirtovė“ pagal Joną

Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?

„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, kuriuos kino centras Skalvija pakvietė pažiūrėti filmo Pierre’o Thorettono filmo Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė, po kurio visi dalyviai atsiuntė savo recenzijas. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, internetinio puslapio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas.

Kino pusryčiai. Laimingaačiūdarprašau

Kino pusryčiai. Laimingaačiūdarprašau

Rudeniniams kino pusryčiams siūlo pasižiūrėti romantišką filmą apie meilę. Tema skamba šimtą kartų matyta kino ekranuose, tačiau niekada neišsemiama. Jūsų dėmesiui – „Laimingaačiūdarprašau” (Happythankyoumoreplease).

Filme persipynusios kelios familiarios istorijos, kuriose dalyvauja šeši jaunuoliai ir veiksmas sukasi apie susitikimus, meilės paieškas, atradimus ir Niujorką. Šiek tiek primena Woody Alleną? Taip, galbūt. Kaip pasakoja režisierius, kuris taip pat yra ir scenaristas, filmas sudarytas iš atskirų istorijų, kurias jis nuolat laisvu metu rašydavosi savo užrašinėja.

Filmo personažai – jauni, ieškantys, sprendžiantys rimtus klausimus, planuojantys, natūralūs, juos įkūnija jaunos kino žvaigždės, kaip pastaruoju metu dėmesio sulaukianti Zoe Kazan, Malin Akerman, Kate Mara. Kaip teigė filmo režisierius, visi veikėjai puikiai atitiko jo pradinius lūkesčius dar rašant scenarijų, o bene sunkiausiai sekėsi su pačiu savimi – aktoriumi ir režisieriumi, vadovaujančiam filmo montažo darbuose viename. Tarp asmeninių besiliejančių jausmų filme atskiras vaidmuo tenka ir Niujorkui. Filmas – tarsi meilės laiškas šiam miestui, kuriam jų niekada nebus per mažai.
Dainora Remeza

Nuo dainų iki nuotraukų per kiną – Rūta Jankauskaitė (Foto)

Nuo dainų iki nuotraukų per kiną – Rūta Jankauskaitė (Foto)

Retas kuris gali džiaugtis radęs pašaukimą anksčiau nei leidosi jo ieškoti. Rūtai Jankauskaitei (22) pasisekė: dar mokykloje buvo grupės „Sheezanova“ vokaliste, o šiandien jau „prie profesionalų“ save laikanti fotografė. Ar ne per daug vienam žmogui? „Dviejų kėdžių vienu užpakaliu neapsėsi“ šypsosi jaukioje kavinukėje kavą gurkšnojanti raudonplaukė, o pokalbio eigoje prasitaria, kad nuo mažumės ji daug piešia.

Tačiau nebuvo viskas taip paprasta, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti: grupės ji nepaliko dėl fotografijos, nes svajojo tapti režisiere, o šia negali būti dėl, kaip ji pati sako, išsiblaškymo ir kantrybės stokos: nuotrauką gali padaryti per kelias valandas, o filmui prireikia ir kelių metų.

Taigi, kaip vis dėl to atėjai į fotografijos pasaulį?
Su fotografija niekad neturėjau santykio. Mano tėtis tuo intensyviai užsiimdavo, fotografuodavo daug, pats ryškindavo juostas. Ir mane nuo vaikystės bandė sudominti ja, bet aš kažkaip nesusidomėjau. Tik prieš kelis metus dėl mokslų ir vidinio poreikio save išreikšti pradėjau fotografuoti, vėliau pasisekė dirbti fotografo Gedmanto Kropio asistente. Kai nustojau asistuoti jam, pradėjau fotografuoti pati. Nusistačiau sau, kad per savaitę turiu padaryti tris fotosesijas. Tai taip ir dariau: kiekvieną savaitę vis kažką galvodavau ir darydavau, praktikuodavausi pati. Daug skaičiau, daug žiūrėjau kitų nuotraukų…

Vadinasi fotografuoti nepradėjai organiškai iš aistros pačiai fotografijai?
Aš visada jaučiau didelę aistrą madai. Kai pradėjau fotografuoti, pati buvau ir stilistė, ir grimuotoja… ir dabar kai pasižiūriu tai tos pirmos nuotraukos tikrai geros, aš jas ir dabar kai kur panaudoju ir aplinkiniai retai supranta, kad tai buvo vienos pirmųjų mano nuotraukų.

Man patiko mada ir norėjosi kažkaip tai išreikšti, ne tiek kuriant drabužius, kiek vaizdus, siužetus. Taip prisidedu prie jos, kurdama madai asociatyvius vaizdus.

Žvelgiant į tavo portfolio išryškėja pagrindiniai tavo stilistikos elementai: švelnūs tonai, subtilus siužetas… Ar nesinorėtų pereiti į kitą pusę ir, pavyzdžiui, šokiruoti žiūrovą?
Sąmoningai to nesiekiu. Aš pati nelabai moku į savo nuotraukas žiūrėti iš šalies, kartais man jos atrodo visiškai skirtingos, o kartais labai panašios. Dažniausiai vaizdas gimsta retušuojant – kai jau suspurda širdis, tai reiškia, kad nuotrauka artėja prie galutinio vaizdo. O savo nuotraukomis kažko šokiruoti aš visiškai neturiu nei noro, nei įkvėpimo. Manau, kad kiekvienas kadras privalo būti išdirbtas spalviškai ir idėjiškai. Šokiruojančios nuotraukos praranda savo estetiškumą tuo, kad nieko nebelieka kaip tik nuogumas ar šokiruojantis elementas.

Kokius uždavinius sau keli prieš fotosesiją?
Mano pagrindinė užduotis visada yra gerai kontroliuoti situaciją ir dar – paisyti savo nuomonės. Jei matau, kad modelis pozuoja ne taip, tai drąsiai jai tai ir pasakau, nes priešingu atveju kadras bus negeras ir niekas nebus patenkintas.

Bet būna kada nepasiseka?
Būna… Bet kartais tai gali būti tiesiog nuomonių skirtumas. Pavyzdžiui, jei darau fotosesiją pagal užsakymą, tai jo užsakovui gali atrodyti visai kitaip nei man. Kai fotosesija stringa, tenka ją ilgai daryti tol, kol matau, kad gausis bent vienas geras kadras.

Tenka priimti ir užsakymus. Ar būna sunku, kai reikalaujama visai kito, nei norisi pačiai?
Man patinka tokie iššūkiai, nes tai padeda profesionalėti. Jei gali daryti ir madą, ir reklamą, tai jau gali save laikyti profesionalu. Su tokiais projektais aš profesionalėju.

Dažnai jaunam sunku peržengti tą ribą, kada jau gali save „įrėminti“ į profesiją. O tu ar jau laikai save fotografe?
Aš tai suvokiau tik dabar, kai dalyvavau „Ievos“ fotografijos konkurse „Madamorfozės 2010”. Pernai registravausi kaip mėgėja, o šiemet paraiškoje jau užpildžiau, kad esu profesionalė. Pagalvojau – jei jau žurnalo viršelyje yra mano daryta nuotrauka, tai jau galiu save laikyti fotografe, nebe mėgėja. Tą akimirką aš supratau, kiek aš padariau, kiek nuėjau ir kur esu dabar… Žinoma, tobulumui ribų nėra ir man reikia dar labai tobulėti.
O ar prireikia atostogų nuo fotoaparato?
Būna… Būna. Kai tai nutiko pirmą kartą, tai net išsigandau – nejau jau atsibodo fotografija ir taip baigsiu? Bet dvi savaitės praėjo ir vėl sugrįžau. Ir kartojasi taip man tos atostogos. Dabar jau mėnuo kaip nieko nefotografavau dėl sesijos (studijuoja fotografiją), bet jau jaučiu, matau daiktus, gimsta idėjos ir net niežti rankas.

O kaip kinas?
Mėgstu žiūrėti filmus, ypač kai sergu. Labai stebiu filmų kadruotes, kompizicijas, vaizdus, spalvas… tai man padeda fotosesijose. Norėčiau kada pabandyti filmo dailininkės duoną.

Nors tai buvo pirmos pažinties susitikimas, nuoširdus pokalbis su Rūta mezgėsi ir sužinojau dar daugiau apie šią talentingąją personą:

Dar šiek tiek apie Rūtą:

Užsakymus priima atsakingai rimtai apsvarsčiusi.
Vestuvių fotografuoti nesikrato.
Gamtos, miesto, reportažų nefotografuoja.
Mėgsta fantastinę literatūrą, labai patinka Haris Poteris.
Mylimiausias fotografas – Tim Walker.
Beje,
…Rūtos tėtis dabar ja labai didžiuojasi!

Kalbino ir parengė Dainora Remeza

Recenzijų konkursas. „Įsivaizduojamos meilės“ pagal Ameliją

Recenzijų konkursas. „Įsivaizduojamos meilės“ pagal Ameliją

Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?

„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, kuriuos kino centras Skalvija pakvietė pažiūrėti Xaviero Dolano filmo „Įsivaizduojamos meilės“, po kurio visi dalyviai atsiuntė savo recenzijas. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, internetinio puslapio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas.

Recenzijų konkursas. „Įsivaizduojamos meilės“ pagal Donatą

Recenzijų konkursas. „Įsivaizduojamos meilės“ pagal Donatą

Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?

„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, kuriuos kino centras Skalvija pakvietė pažiūrėti Xaviero Dolano filmo „Įsivaizduojamos meilės“, po kurio visi dalyviai atsiuntė savo recenzijas. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, internetinio puslapio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas.

Jam kinas yra gyvenimo būdas. Interviu su Edvinu Pukšta

Jam kinas yra gyvenimo būdas. Interviu su Edvinu Pukšta

Viena savaitė ir kelios dešimtys filmų. Kino iliuzija paleidžia tik labai trumpam ir visiškai žemiškiems reikalams, tokiems kaip miegas ar žingsniams iki kitos kino salės. Būtent taip atrodo kinomano dienos festivaliuose, kuriuose laikas ne valandomis, bet filmo seansais skaičiuojamas. Edvinas Pukšta – daugelio kino festivalių pilietis, kino apžvalgininkas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojas, tačiau visų labiausiai tai tiesiog žmogus, kuris labai myli kiną.

Mylėti kiną, tai kaip mylėti žmogų. Kai norisi kuo daugiau su juo būti, jį pažinti, būti arti. „Man kinas yra gyvenimo džiaugsmas”, – pokalbio pradžioje atvirauja Edvinas ir pasidžiaugia, jog yra iš tų, kuris neturi darbo, tačiau turi mėgstamą veiklą, kuri aprūpina finansiškai. O viskas prasidėjo dar mokykloje nuo eilinės pažinties su Chucko Norriso, Van Damo ir Jackie Chano herojais. Kino manija tuomet masino daugelį ir Edvinas jai pasidavė – „klimpau rimtyn, rimtyn ir atradau save”. Gyventi šalia kino Edvinui tapo svajonė ir tikslas.
Atvežė Ameliją

Siekdamas didžiosios svajonės prieš dvidešimt metų Edvinas gavo akreditaciją į Kanų kino festivalį, į kurį išvyko automobiliu ant ratų („Niekuomet viešbučiuose ir negyvenu”) ir iš jo parvežėį Lietuvą „Ameliją iš Monmartro”.

„Kai pamačiau Ameliją, man iškart nušvietė, kad šitą filmą būtina parodyti Lietuvai”, – pasakoja Edvinas. Sugebėjo tuo įtikinti kartu buvusius filmų platintojus iš Lietuvos ir ką gi, „Amelija iš Monmartro” mušė žiūrimumo rekordus! Tuomet ir platintojai, ir pats Edvinas suprato, kad publiką jis supranta, jog gali parinkti filmus. Tai suteikė didelį pasitenkinimo jausmą, kuris neapleidžia ir šiandien, rengiant didžiausio kino festivalio Lietuvoje programą.

Filmai gali keisti gyvenimus. Ir jie keičia. Štai, Edvinas po pasiektos Kanų svajonės „sutikęs” Ameliją Monmartre šiuo susitikimu gyvena iki šiol. „Šitą filmą mačiau turbūt penkiolika kartų. Tai mano sielos filmas. Aš kaip Amelija, kuri nori atrasti pasaulį, padaryti kitus žmones laimingus“, – teigia Edvinas. Pats puikiausias instrumentas, anot jo, festivalis „Kino pavasaris”, nuo kuris Edvinas nepasitraukia ištisus metus. „Kinas yra žmonėms”, – šypsosi Edvinas ir džiaugiasi jo širdis kaskart matant salę pilną žiūrovų.
Žiaurių filmų teorija

Taip, Amelija jam tinka. Šiltas, ramus, niekur neskubantis tonas, atviras žvilgsnis ir nuo veido nedingstanti maloni šypsena. Vis dėlto nustebina Edvino prisipažinimas apie pomėgį žiūrėti žiaurius filmus. Kaip jis pats sako, jų būna gerų ir blogų. Pavyzdžiui, blogas yra „Pjūklas”. Anot jo, tokie filmai yra it smurto atrakcionas, skirtas sukelti tam tikram laikui nejaukumo įspūdį ir parduoti filmą. Tai laikinas įspūdis, kurio tikslas surinkti kuo daugiau pinigų.

Edvinas teigia, kad kaip ir visuose filmuose, reikalingas originalumas, sugebėjimas per pirmas penkiolika minučių „užkabinti”. Pavyzdys būtų filmas „Aš regėjau šėtoną”. „Kai Sebastiano festivalyje jį žiūrėjau, salėje buvo juntama ypatinga atmosfera, o žmonės nuo pamatyto vaizdo iš nejaukumo kikeno. Tokio tipo filmai paprastai būna ne apie smurtą, jis pasirenkamas kaip instrumentas parodyti herojaus burtualumą, kuris taipogi būna suformuotas aplinkybių. Bet svarbiausia nepamiršti, kad filmai yra iliuzija”, – priduria Edvinas.
Filmams reikalingi skaičiai

Gyvenimas kino ritmu tai ne festivalių atmosfera, tačiau toks yra Edvino gyvenimas ištisus metus: domėjimasis būsimomis premjeromis, kitomis tarptautinio kino industrijos naujienomis, stebint lietuvių kino filmų lankomumą ir visą patirtį panaudojant „Kino pavasariui”.

Beje, Edvinas yra pirmasis, pradėjęs reitinguoti lietuvių lankomiausius kino filmus. „Aš puikiai sutariu su skaičiais. Mano lietuvių kalbos mokytoja turbūt nustebtų pamačiusi, kiek daug aš dabar rašau”,- šyspsosi Edvinas. Ne literatūra, tačiau tikslieji mokslai buvo stiprioji kino mylėtojo pusė. O ir išsilavinimas – inžinerinė informatika, menkai besisiejanti su menų jauniausiuoju. Tačiau šiandien būtent dėka konkrečios lankomumo analizės, Edvinas gali nuspėti vieno ar kito filmo likimą. Deja, lankomumo statistika patį Edviną nudžiugina retai: „Man gaila žmonių, kai jie pažiūri vieną romantinę komediją, pažiūri kitą… kas iš esmės yra tas pats filmas. Keičiasi veidai, keičiasi aktoriai. Nieko naujo absoliučiai. Įdomu. Žiūriu žiūri. Baigiasi filmas ir išgaruoja iš galvos.” O tokie kino unikumai kaip W. Andersonas, D. Lynchas ar Cohenai nesulaukia deramo dėmesio.
Festivalių respublika

Kino festivaliai, anot Edvino, tai atskira respublika. Paprastai festivaliuose, kuriuose kasmet jis apsilanko (Kanų, Venecijos, Toronto, Sundanso, Berlyno, San Sebastiano ir kiti) renkasi tie patys kinu ar (ir) iš kino gyvenantys žmonės. Veidai pažįstami labiau nei vardai. Bendravimas tarpusavyje gana dalykiškas. Atvykstama čia dėl filmų dėl atmosferos. O atmosfera čia pulsuoja pačiomis įvairiausiomis emocijomis.

Ore sklando taip pat ir didžiulė įtampa, kurią tenka atlaikyti režisieriams, ypatingai debiutuojantiems, mat tuomet sprendžiasi jų filmo (o kartu ir tolimesnės ateities) likimas: patiks filmas publikai ar ne. Pasak Edvino, ne kartą teko jam pačiam palikti kino salę po kelių filmo epizodų, nes paprasčiausia gaila laiko, kai žinai, kad tuo metu kitoje salėje rodomas kur kas geresnis kino filmas.

Tikrųjų kino mylėtojų žurnalo puslapiuose ar ant raudono kilimo ištaigingai pasipuošusius žingsniuojant nepamatysi. Kaip teigia Edvinas, norint pagal protokolą tinkamai pasiruošti, praeiti raudonu kilimu tektų praleisti porą kino seansų, kas jau yra sunkiai suvokiama.

Paprašytas įvardinti paskutinį išskirtinį kino patyrimą, Edvinas prisimena San Sebastiane pamatytą „Kraują”: „Pradžioje buvau pasimetęs ir galvojau, ar tikrai noriu sėdėti ir žiūrėti. Bet iškentėjau, kol įvyko persilaužimas ir džiaugiausi, kad neišėjau, ir dabar tas filmas man stovi galvoje tarsi naujas. Nors po to aš pamačiau dar begalės filmų. Mintys sugrįžta”. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai filmas dėmesį užkariauja iš antro karto, mat festivalio tempas ne retai trukdo deramai įvertinti kūrinį.

Kinomanai nėra kažkuo išskirtiniai žmonės, tačiau be savito santykio su kinu jie turi ir savotiško pakvaišimo, teigia Edvinas, dažniausiai sulaukiantis klausimo, kaip sugeba prisiminti kelis iš eilės matytus filmus nesupainiojant jų siužeto. „Būti kinomanu – tai savotiškas gyvenimo būdas. Pasirinkau taip. Dėl to turbūt ir neturiu šeimos. Neturiu tam laiko. Ir nenorėčiau pavartoti žodžio vienišumas. Nelaikau savęs vienišu. Kiekvienas turi savo istoriją”, – užbaigia Edvina Pukšta.

Skelbiamas konkursas „Noriu rašyti apie filmus“

Skelbiamas konkursas „Noriu rašyti apie filmus“

Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?

Kino kritika profesionalų ir mėgėjų rankose

Kino kritika profesionalų ir mėgėjų rankose

Kino kritika kaip meno kritikos žanras šių dienų žiūrovams bei skaitytojams pateikiama labai įvairiai – nuo profesionalų iki mėgėjų. Savo nuomonę apie bet kokį reiškinį ar meno sritį šiais laikais gali išreikšti kiekvienas norintis virtualioje erdvėje, todėl skaitytojai taip pat turi galimybę rinktis.