Search Results for: "autosportas"
Armandas Sakalauskis – automobilių sporte sukasi jau beveik 4 metus, tačiau žiedinėse lenktynėse dalyvauja dar visai neseniai, vos pusę metų. Sportininkas tvirtai tiki, kad autosportas jį išmokė nepasiduoti siekiant tikslų ir susikoncentruoti net į pačias mažiausias detales. Armandas sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos supažindinti visuomenę su jaunaisiais sportininkais, ir pasidalino savo nuomone.
Kristijonas Pelanis – aštuoniolikmetis žiedinių lenktynių atstovas. Praėjusį sezoną puikiai pasirodęs „Autoplius Fast Lap“ lenktynėse ir užėmęs prizines vietas, sportininkas sunkiai dirba, kad pagerintų paties savo užsikeltą kartelę. Kristijonas sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama supažindinti visuomenę su jaunaisiais sportininkais ir papasakojo apie savo pasiruošimą varžyboms bei automobilių sporto svarbą gyvenime.
Paulius Kiudys – 21-erių metų kroso lenktynininkas. Pasak Pauliaus, automobilių sportas yra sunkus ir pastangų reikalaujantis užsiėmimas, tačiau tai ir yra žaviausia – po atkaklaus darbo galima džiaugtis pasiektais rezultatais. Vaikinas dalyvauja Lietuvos autokroso regioninėse varžybose, Lietuvos automobilių kroso čempionate ir panašiuose renginiuose. Paulius sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria norima paskatinti domėtis automobilių sportu ir pristatyti jaunąją lenktynininkų kartą, ir papasakojo savo istoriją.
Marius Vėgėlė – 22-ejų metų ralio lenktynininkas. Vaikinas neslepia, kad automobilių sportas jam jau tapo nepagydoma liga, o ralis sudomino taip, kad galimybės pasitraukti tiesiog nėra. Dėl šių priežasčių jaunasis sportininkas stengiasi dalyvauti visose varžybose, kuriose tik gali ir tiki, kad atkakliai siekdamas savo svajonių parodys puikius rezultatus. Marius sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria norima paskatinti domėtis automobilių sportu bei pristatyti jaunąją sportininkų kartą, ir papasakojo savo istoriją.
Neseniai savo 20-ąjį gimtadienį atšventęs lenktynininkas Kasparas Navickas jau dabar galėtų pasigirti dideliais pasiekimais ralio-kroso trasose. Šį sezoną lietuvis FIA Europos automobilių ralio-kroso čempionate iškovojo bronzos medalį. Kasparas sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama paskatinti domėtis automobilių sportu, ir papasakojo savo istoriją. Kaip pats teigia, automobilių sportas padeda ugdyti geriausias žmogiškas savybes ir augti kaip asmenybei.
Matas Valiulis – 22-ejų metų ralio lenktynininko Giedriaus Firanto šturmanas. Vaikinas anksčiau buvo žinomas kaip įvairių sportinių renginių fotografas. Tačiau nusprendęs, kad nori siekti aukštumų automobilių sporte, jis padėjo fotoaparatą į stalčių ir sėdo į lenktyninio ralio automobilio šturmano kėdę. Matas sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama paskatinti domėtis automobilių sportu, ir papasakojo savo istoriją.
Aisvydas Paliukėnas – 21-erių metų ralio ir žiedinių lenktynių atstovas. Aisvydas yra dalyvavęs įvairiausiuose Lietuvos ralio sprinto čempionatuose. Taip pat jam jau yra tekę išbandyti ir šturmano kėdę. Šį sezoną kartu su Tomu Kaminsku jis dalyvavo „Kurzeme Rally“ bei „Rally Žemaitija“, taip pat pasirodė ir „300 Lakes Rally“ etape. Aisvydas sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama paskatinti domėtis automobilių sportu, ir papasakojo savo istoriją. Kaip pats tikina, jis nežinantis geresnio būdo nusiraminti, nei sėdint už lenktyninio automobilio vairo ir tikisi, kad jo istorija paskatins žmones pasidomėti šia galimybe.
Tauras Tunyla – 23-jų metų sportininkas, kuris kartingo trasose jau nuo penkerių metų. Pirmą kartą ant nugalėtojo pakylos jis užlipo būdamas vos septynerių. Šio sportininko sąskaitoje – daugybė laimėjimų: ne vieną kartą jis yra tapęs „50cc“ , „M-125 Junior“ kartingo čempionu, turi tris „Autoplius Fast Lap“ varžybų nugalėtojo metinius titulus ir daugelį kitų pergalių. Tauras sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama paskatinti domėtis automobilių sportu, ir papasakojo savo istoriją. Kaip pats pats teigia, vienas jo tikslų – užkrėsti žmones meile šiam sportui.
Peržvelgus lenktynių dalyvių sąrašus, reklamas ar kino filmus, galima susidaryti vaizdinį, kad autosportas – vyriškas užsiėmimas. Tačiau šią nuostatą keičia „Moterų ralis“, kuris ekstremalaus sporto vėliavą atneša į moterų stovyklą.
Kiekvieno sėkmingo žmogaus istorija, kad ir kokia paslaptis ją gaubtų, laikoma trijų banginių: atkaklaus darbo, žiupsnelio sėkmės ir nesavanaudiškos artimųjų paramos. Šių metų Lietuvos kartingo vicečempionas Narvydas Janušis neslepia, kad iškovoti medaliai ir taurės yra šeimos nuopelnas.
Kartingų sportas Lietuvoje neminimas tarp populiariausių, tačiau vis daugiau tėvų, vaikystėje svajojusių apie Formulės 1 bolidą, atveda vaikus į kartodromą. Hobis dažnai virsta rimta aistra, mintimis apie kurią N. Janušis dalinasi su skaitytojais.
Koks tavo sėkmės receptas?
Manau, svarbiausia šiame sporte yra technika. Jei gokartas (kartingų automobilis – red.) gerai važiuoja, kartingistas gali išspausti rezultatų. Ne mažiau svarbu yra įdėtas darbas, treniruotėms skiriamas laikas ir, žinoma, finansai.
Ar šiam sportui būtinas talentas, ar viskas pasiekiama treniruotėmis?
Abu šie dalykai nulemia gerus rezultatus. Treniruotėmis galima daug ką pasiekti, bet, aišku, talento reikia. Talentu vadinu sugebėjimą jausti trasą, nujausti, kaip įeiti į posūkį, kokį greitį, padangas pasirinkti, kaip paskirstyti savo svorį pasukant.
Turi išspausti iš savęs viską, ką gali, domėtis sportu, gilintis. Jei tau neįdomu, tai bus tik važiavimas, nieko daugiau.
Kiek laiko skiri treniruotėms?
Palyginus su kitais lenktynininkais treniruojuos mažai. Dažniausiai treniruojuosi kelias dienas prieš varžybas toje trasoje, kur jos vyks.
Kaip atsidūrei kartingų sporte?
Į kartingų sportą atvedė sesuo. Visad domėjausi autosportu, tad kai po pasivažinėjimo nuomojamais gokartais pamačiau, kad neblogai sekasi, su sese nusprendėme, kad reikėtų daugiau treniruočių. Apie šią idėją pasakėme tėvams tik išsirinkę kartingų būrelį. Tada net nemaniau, kad visa šeima taip užsikrės. Kiekvienas prisideda kuo tik gali, kad galėčiau siekti gerų rezultatų. Labiausiai mane palaiko tėtis: laisvalaikį skiria varžyboms, yra mano komandos mechanikas. Pats jis niekad nėra važiavęs kartinge, mąstome, ar verta įsigyti jam tinkamą sėdynę – bijau, kad pabandęs nebesustos.
Po metų kartingų mokyklėlės varžybose užėmiau antrąją vietą, todėl karu su šeima nusprendėme, kad turėčiau kilti aukščiau, į profesionalų kartingų sportą.
Kaip skirstomos kartingų klasės?
Pagal amžių ir gokartų variklio galingumą. Norintys pereiti į kitą klasę turi rinktis gokartą su galingesniu varikliu, atsižvelgdami į amžiaus apribojimus ir, žinoma, finansines galimybes, mat kuo galingesnis kartas, tuo brangesnis. Klasėse taip pat apribojamas svoris, nesiekiantiems minimalaus leistino svorio sportininkams prie gokartų tvirtinamos švino plokštės.
Esi dalyvavęs kartingų varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ar pastebėjai skirtumų? Ar mūsų šalyse geros sąlygos kartingistams?
Lietuvoje kartingų lenktynininkų yra vienetai. Mažai kas išsilaiko sporte ilgai: ateina, užsibrėžia tikslą užimti prizinę vietą, pavažiuoja kelis metus ir palieka sportą, nes į kitą klasę pereiti per brangu, į autosportą – taip pat, o likti toje pačioje klasėje nebeįdomu. Kartingų sportas nėra išpopuliarintas, trūksta reklamos. O patys sportininkai tuo gyvena, yra tikri greičio fanatikai, nepaisydami to, kad kartingai tėra tik hobis. Daugelis kartingistų turi pagrindinį darbą, nesusijusį su kartingais, ir laisvalaikiu savo lėšomis dalyvauja varžybose. Yra Lietuvoje ir tokių, kurie iš to gyvena, turi stiprias komandas, bet jų – vienetai.
Sporto populiarumas priklauso nuo finansavimo. Pavyzdžiui, Italijoje kartodromai – ant kiekvieno kampo. Be to, italai yra vieni geriausių gokartų gamintojų pasaulyje. Lietuvoje sovietmečiu kartingų būreliai buvo valstybiniai, vaikai galėjo juos lankyti nemokamai.
Be abejo, kartingų populiarumą lemia ir automobilių sporto lygis šalyje: kaimyninėje Latvijoje, jau minėtoje Italijoje ir kitose šalyse autosportas yra remiamas valstybės, todėl ten klesti ir kartingai.
Kalbant apie pasirengimą varžyboms, mūsų šalyje ir užsienyje labai skiriasi trasų danga, todėl net pasiekęs labai gerų rezultatų Lietuvoje nebūtinai gerai pasirodysi tarptautinėse varžybose.
Kokias varžybas pavadintum sudėtingiausiomis?
Sudėtingiausios užsienio varžybos, kai į sekundę „sutelpa” apie 60 sportininkų. T.y. trasoje vienas paskui kitą važiuoja 60 sportininkų, ir pirmojo rezultatai skiriasi nuo paskutiniojo vos tūkstantosiomis sekundės dalimis. Konkurencija tokia nuožmi, kad turi kovoti dėl kiekvieno milimetro, kad aplenktum priešininką.
Labai svarbi yra starto pozicija. Ją lemia kvalifikacija: į trasą išleidžiami visi varžybų dalyviai, jie tam tikrą laiką važiuoja ratu. Priklausomai nuo to, per kiek laiko jie įveikia trasą, jie išsirikiuoja prieš startą. Labai daug reiškia, iš kurios vietos startuosi: ar iš vidinės trasos pozicijos, ar iš išorinės, vidurinės – kaip pavyks aplenkti, išsibėgėti.
Kartingų sportas vadinamas pirmąja pakopa į automobilių sportą. Ar tu ir tavo kolegos turite tokių ambicijų?
Kol kas turiu ką veikti kartingų sporte, o apie tolesnius kelius galvoti dar anksti, nes reikia turėti didelį biudžetą. Ne paslaptis, kad Formulė 1 yra kiekvieno kartingisto svajonė, tačiau automobilių sportas Lietuvoje nėra populiarus. Dažniausiai kartingistai pasirenka žiedinės varžybas. Tai panašu į kartingus, tik, priešingai nei gokartas, žiedo automobilis turi kėbulą, t.y. yra uždaras. Manau, ateityje norėčiau dalyvauti tarptautinėse žiedinėse varžybose.
Nuo kelerių metų patartina pradėti važinėti kartingu, norint pasiekti gerų rezultatų?
Amžius kartinguose neturi didelės reikšmės: jei telpa į kartingą (o jie jau yra pritaikyti 5-6 metų vaikams), nekvailioja, nedaro klaidų trasoje ir suvokia saugumo taisykles, vaikas gali važiuoti kartingu. Lietuvoje profesionaliai leidžiama važiuoti vaikams nuo aštuonerių metų.
Kokie pavojai sveikatai tyko profesionalių kartingistų?
Profesinių ligų išskirti negalėčiau. Gal stebint iš šalies atrodo, kad tai labai pavojingas sportas, tačiau taip nėra – daugiau šansų turi susižeisti mieste nei važiuojant kartingu. Naudojame labai daug apsaugų nuo sužeidimų. Vis dėlto kai kurie kartingistai šiek tiek kūprinasi, nes nuolat palinkę prie vairo. Taip pat yra apkraunamas stuburas: nepaisant paminkštinimų ir apsaugos, dėl nuolatinės vibracijos slanksteliai daužosi į sėdynę.
Ką patartum norintiems dalyvauti kartingų sporte?
Yra vaikų, kurie ateina sportuoti, bet po metų kitų apleidžia kartingus, nes trūksta lėšų. Patarčiau tėvams ieškoti galimybių paremti vaiko pomėgį: dairytis rėmėjų. Patys esame įsteigę VšĮ „NB Racing line“, kuri vienija gabius automobilių, kartingų bei motociklų sporto lenktynininkus. Sulaukiame rėmėjų dėmesio, ypač dalyvaudami tarptautinėse varžybose, mums skiria 2 procentus pajamų mokesčio.
Kreipdamiesi į įmones dėl paramos kartais nustembame, kiek žmonių Lietuvoje nežino apie kartingų sportą. Kai pradedame teikti informaciją, sukeliame didelį susidomėjimą: darbuotojai noriai atvyksta į varžybas, rengia išvykas į kartodromus. Manau, kartingų populiarinimo srityje laukia dar daug darbo.
Kalbino Ina Peseckienė
Nuotr. www.nbracingline.lt