Search Results for: "astronomija"
Virtuvėse įsivyravo nauja mada. Dabar vyriausiasis virėjas savo klientams gali pasiūlyti, pvz., netikrų ikrų, pagamintų iš natrio alginato ir kalcio; makaronų, pagamintų iš daržovių arba ledų iš… skysto azoto.
Informatika ir merginos, IT specialistai ir aktyvus gyvenimo būdas – šiuos retai šalia linksniuojamus dalykus pavyko suderinti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentei Julijai Semenenko. Trečius metus inžinerinę informatiką studijuojanti mergina jau kraunasi lagaminus kelionei per Atlantą – čia kartu su dar viena lietuvaite bei trisdešimt atrinktų studentų iš viso pasaulio 10 savaičių stažuosis JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) Ameso mokslinių tyrimų centre. Artėjant kelionės dienai, su Julija kalbamės apie lūkesčius, aistrą kosmosui ir laužomus stereotipus.
Geras maistas ir netradicinės pramogos vis labiau užvaldo Lietuvą ir tenkina kulinarinių įdomybių mėgėjų poreikius. Jau keleri metai kaip viena geidžiamiausių pramogų – vieno vakaro restoranai ir netradicinės vakarienės. Juos vienijantis tikslas – gražūs ir pasipuošę svečiai, įdomūs pokalbiai, gyva muzika, nuostabus maistas ir nepamirštami įspūdžiai.
Liepos 30-31 d. Lietuvoje viešės ryški Brazilijos world muzikos žvaigždė – Makely Ka, kuris tituluojamas vienu geriausiu savo kartos kompozitoriumi ir atlikėju. Jo kūryba – tai išskirtinė šiuolaikinės braziliškos muzikos jėga: gilūs ir ironiški dainų tekstai, netikėtos kūrinių formos bei neįprasta, sunkiai pamirštama dainavimo maniera.
Kulinarijos burtininkas Hestonas Blumentalis, kuris it stebuklingąja lazdele pamojęs, kuria tokius virtuvės šedevrus kaip gyvačių košė ar kiaušinių bei kiaulienos ledus, pasakoja apie savo ilgą ir sunkumų kupiną kelią į patį kulinarijos olimpą.
Esi kilęs iš atrodytų nelabai su profesionaliu maisto ruošimu susijusios aplinkos. Tiesa, kad tavo aistros šaltiniu galima laikyti kelionę į Prancūziją kuomet tau tebuvo 15 metų?
H. B.: Absoliučiai teisingai. Esu įsitikinęs, kad man didelę įtaką padarė mano turimas menkas gastronominių žinių bagažas. Mano mama yra puiki virėja, bet esu aštuntojo dešimtmečio vaikis, kuris augo laikais kuomet prabangos viršūnė buvo avokado salotos, o vienintėlė parduotuvėse esanti makaronų rūšis – mėlynuose paketuose pardavinėjami spagečiai, alyvų aliejus nebuvo naudojamas maisto gamyboje, žmonės lašindavosi jį į ausis ir įsigyti jo buvo galima tik iš vaistininko. Ne tik, kad nebuvau ragavęs austrės – nesu tikras, ar žinojau, kaip ji atrodo. Taigi, vakarieniavimas puikiame Prancūzų restorane išties buvo sukrečiantis įvykis.
Ką pameni iš tos tavo gyvenimą pakeitusios vakarienės, kas tau padarė didžiausią įspūdį?
H. B.: Pažvelgus atgalios – tai buvo vienodai susiję tiek su pačiu maistu, tiek su aplinka, kurioje jis buvo patiektas. Sedėjome Baumanière restorano laukinėje terasoje visiškai greta boksitų klifo, ant stalo degė žvakės. Pamenu nuostabų aptarnaujantį personalą – ausyse skamba jų batų traiškomo žvyro garsas, dydžiu karietą primenantis sūrio vežimėlis atrodė lyg išnyręs iš filmo. Padavėjai pylė padažus ant mūsų suflė bei prieš mūsų akis pjaustė ėrieną. Someljė turėjo į viršų raitytus ūsus. Girdėjosi svirplių keliama „muzika“, o oru sklido levandų kvapas. Netruko nieko – jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje.
Kaip reikiant įkvėptas nusprendei norįs tapti virtuvės šefu, tačiau į tai nėjai tradiciniu, mokinio ir mokytojo santykiais grįstu keliu. Kodėl?
Būdamas 17-os iš Good Food Guide katalogo nusirašiau 20-imt ar 30-imt geriausių restoranų Londone bei jo apylinkėse ir į visus juos parašiau. Vienintėlis teigiamas atsakymas atėjo iš Le Manoir Aux Quat’Saisons vyriausiojo virėjo Raymond’o Blanc’o. Klasikinės Prancūzų virtuvės pagrindų jau buvau mokęsis savarankiškai, be to, suvokiau, kad sutikus eiti ten, man būtų tekę metų metus brautis per nesibaigiančius klasikinės Prancūzų virtuvės ešelonus iki mano išvajotų tikslų. Esi tik mažas didžiulio mechanizmo sraigtelis – taip yra ir taip turi būti. Mokydamasis savarankiškai supratau, jog šitaip judėsiu greičiau. Le Manoir būtų tekę kiekvieną mielą dieną po keturias valandas irtis per dėžių su pupelėmis jūras. Tai lyg kasdien gauti po vieną didžiulės dėlionės detalę. Išbuvau ten tik savaitę, nusprendžiau susirasti paprastą darbą, toliau mokytis ir, galbūt, vieną dieną sutaupyti savo restoranui.
Ir kaip užsidirbai pragyvenimui?
H. B.: Ko tik neteko dirbti: iš pradžių pardavinėjau biuro įrangą, vėliau važinėjau po įvairias kompanijas ir rinkau įrangą, kurios nuomos sutartis būdavo jau pasibaigusi. Mano tėvas turėjo lizingo kompaniją, išėjęs sąskaitybos pagrindų kursą, pradėjau tvarkyti jo buhalteriją. Niekada nenustojau mokytis gaminti ir skrupulingai taupiau savo tikslui. Visas devynių mėnesių santaupas kartu su žmona prašvilpėme kelionėje po Prancūziją: lankėme mėsininkus, žuvų pardavėjus, kepėjus, vyndarius, valgomų varlių augintojus, alyvų aliejaus gamyklas – viską, kas padėtų giliau suvokti sudedamąsias maisto dalis.
Galų gale sutaupei pakankamai savo išsvajotajam restoranui The Fat Duck, bet kodėl įsikūrei galimai geriausius visoje šalyje restoranus priglaudusiame Brėjaus (Berkšyro grafystė) kaimelyje?
H. B.: Brolius Roux laikau britų virtuvės The Beatles fenomeno atitikmeniu, jie labai stipriai pakeitė mūsų gastronomiją. Mintis atidaryti restoraną Waterside Inn kaiminystėje galėjo atrodyti kaip tikras akibrokštas. Tiesa ta, kad nesiekėme atidaryti restorano būtent Brėjuje: aš užaugau Marlau, žmona – Bekonfelde, sugaišome daug laiko ieškodami vietos, kuri būtu greta mūsų gimtinių. Po maždau poros metų radome patalpas Brėjuje, pardavėme savo namą užmiestyje, dar truputi pasiskolinau iš tėvo ir pradėjau kurtis. Nepajėgėme nuomotis būstą, todėl kartu su dviem vaikais apsigyvenome mano tėvų namuose. Dėl to restorano paaukojome viską, žmona labai mane palaikė. Atsidanginti į vietą, kurioje jau ketvirtį amžiaus dirba Michel Roux, iš šono žiūrint, galėjo atrodyti kaip begalo arogantiškas žingsnis.
(2005-ųjų metų žurnalo Restaurant rinkimuose The Fat Duck pripažintas geriausiu restoranu pasaulyje, Waterside Inn teko 19-a vieta,-A.R.)
Ar tikėjaisi, kad tavo restoranas taps tokia sėkminga vieta?
H. B.: Visiškai nesitikėjau to. Fat Duck buvo nedidelė užeiga. Turėjome tik vienerias duris, personalas, tiekėjai ir net klientai – visi vaikščiojo pro tas pačias duris. Pagrindinė mano idėja buvo paprastus, bet aukštos kokybės angliškai virtuvei adaptuotus prancūziškus patiekalus klientam tiekiantis bistro. Atėjęs galėjai kartu su austrėmis išlenkti pintą alaus arba užgerti mūsų siūlomą paštetą raudonu vynu. Mano didžiausia svajonė buvo vieną dieną gauti Michelin žvaigždę (viena žvaigždė – savo kategorijoje puiki virtuvė, dvi žvaigždės – išskirtinė virtuvė, verta nukrypti nuo maršruto, trys žvaigždės – viena geriausių virtuvių, verta atskiros kelionės,- A.R.). Jei būčiau turėjęs remėjų ir tikėjęsis daugiau nei vienos žvaigždės – nė už ką nebūčiau rinkęsis Fat Duck: mažas, prastokas pasiekiamumas, nėra nei stovėjimo aikštelės, nei tualeto restorano viduje. Sąrašą galima tęsti begalo: per žemos lubos, ankštos patalpos ir t.t.
Tačiau likai čia.
H. B.: Taip. Kuomet gavome dvi Michelin žvaigždes, ilgą laiką mąsčiau apie verslo perkėlimą kitur. Norėjau rasti vietą, kurioje galėčiau iš naujo patirti tą kadaise prie Baumanière restorano išgyventą pajūtį. Neturėjau boksitų klifo, svirplių, žvyro, fontano, levandų bei lauko terasos. Staiga, tarsi iš giedro dangaus nukrito ir trečia Michelin žvaigždė. Buvau visiškai šokiruotas. Leidinio direktorius man davė patarimą: „Nieko nekeisk, tu jau pralaužei ledus. Šis sprendimas parodė, jog galima gauti tris žvaigždes ir be tokių blizgučių kaip didžiulis sietynas. Nors tavo restoranas neturi jokių ypatingų prabangos ženklų, vos įėjęs gali pajusti jo unikalią atmosferą“. Aplinkos keitimas būtų viską sugriovęs.
Tavo manymu, maisto kokybei teigiamą įtaką padarė apribojimai su kuriais susidūrei?
H. B.: Maisto ruošimui pasitelkiame beveik visus žmogiškuosius pojūčius: mums vienodai svarbūs tiek garsai, tiek vaizdai, kvapai ir, žinoma, skonis bei išskirtinis aromatas. Turbūt dėl to, kad šalia nėra jokio kalno, vandens telkinio ir laukinės terasos visą savo dėmesį sutelkiau į maistą. Nesant išskirtiniai aplinkai, maistas man tapo savotišku kadaise vaikystėje išgyventų emocijų nešėju. Kaip jau minėjau, jei būčiau turėjęs daugiau pinigų tikrai nebūčiau pasirinkęs šios vietos. Net ir pati maisto ruošimo filosofija visiškai netikėtai pakeitė savo kryptį. Kažkuria prasme, visi šie „tramdomieji marškiniai“ suteikė man didelį postūmį. Kartais žmonės tai veikia labai teigiamai. Suvaržymai skatina kūrybiškumą. Jei būčiau turėjęs remėjų ir didelį biudžetą, naturalu, kad būčiau stengęsis viską padaryti kiek įmanoma prašmatniau. Norėčiau sakyti, kad visa tai yra sudedamosios didžioji plano dalys, bet tiesa ta, kad dirbau pagal turimas galimybes.
Tavo vizitinė kortelė – nuolatiniai kulinariniai eksperimentavimai ir ieškojimai, esi patyręs didelių kulinarinių katastrofų?
H. B.: Daugybę dalykų yra pakrypę nekokia linkme, antra vertus, nesėkmių vis mažėja. Daugumos žmonių nuomone, laboratorijoje mes tik sprogdiname įvairius dalykus, ir kitaip linksmai leidžiame laiką. Ištiesų, maždaug 80 % viso laiko laboratorijose užima koreguojamosios operacijos. Galime paimti paprasčiausius valgomuosius ledus ir išbandyti 6-8 įvairius receptus, pakeisti kiaušinio trynio sudėtį arba bandyti atrasti skirtumą skonio prasme tarp gliukozės, fruktozės ir sacharozės. Taigi, tai labai teoriška ir praktiška maisto ruošimo pusė. Nors dabartinių savo klaidų katastrofomis nepavadinčiau, man dar yra kur tobulėti. Visų pirma, esu pernelyg užsispyręs: sugaišau net ketverius metus aštrios cukraus vatos išradinėjimui, nors pasiduoti reikėjo jau po pirmo pusmečio.
Labai daug laiko skiri šiems neeiliniams gastronominiams išradinėjimams, o ką mėgsti valgyti namie?
H. B.: Mano žmona mėgsta gana žiauriai su manim žaisti. Turiu polinkį į didžiuosiuose prekybos centruose pardavinėjamus krevečių kokteilius, prašau žmonos jų nebepirkti, bet grįžęs iš darbo visada randu jų šaldytuve. Taip pat dievinu pyragus su kiauliena. Gyvenu, kvėpuoju, miegu, fantazuoju dėl ir apie tai, kaip išgauti kuo daugiau naudos iš turimų ingredientų, todėl kartais toks maistas teikia ypatingą malonumą. Tereikia persijungti. Ai, kartą per savaitę mėgstu užsuktį į indiško maisto išsinešimui užkandines – tiesiog fantastika.
Ar draugai noriai ruošia tau valgį, o gal žmones į neviltį varo vien mintis, jog vertinsi jų paruoštus pietus?
H. B.: Žmonės dažnai man sako, jog niekada man nieko neruoštu. Būti vaišinamam man didžiulis malonumas, draugo namai – tai ne darbas, nereikia visko analizuoti, tiesiog valgyti. Panašiai kaip ir su vyno degustavimu: jį reikia analizuoti, leisti jam „pakvėpuoti“, skalauti burnoje ir visaip gargaliuoti. Degustacijos esmė – trukūmų ir privalumų ieškojimas. Visai kita yra gerti vyną namie ar restorane – tai didžiulis malonumas.
Iš kitos pusės, prieš porą mėnesių supratau, kad pietauti į svečius geriau kviesti senus draugus, o ne naujus pažįstamus, kai jiems patiekiu tokius neįmantrius patiekalus kaip sumuštiniai su sūriu, jiems sunkiai sekasi nuslėpti savo nusivylimą.
Kokia muzikinė grupė ar atlikėjas Jums asocijuojasi su sporto tema? Lietuvaičiai turbūt kels rankas už Marijoną Mikutavičių, sukūrusį nemirtingą himną „Trys milijonai“. O mes manome, kad sportą geriausiai atspindi grupė… „Sportas“, su kuria mus supažindina muzikos apžvalgininkas Mindaugas Peleckis.
Vilniečių grupė „Sportas“, tik 2009 m. rugpjūtį išleidusi debiutinį albumą „Žemiau juostos“, tapo tikru atradimu. Nuo 1993 m. pavadinimu „Už tėvą“ (lengva ironija grupei „Už Tėvynę!”, su kurios lyderiu Nėriumi Pečiūra jie ne kartą yra koncertavę) grojantys vaikinai 2001 m. pasivadino „Sportu“ ir išgarsėjo tokiais hitais kaip „Policija“ arba „Odė Mamontovui“. Albumo pavadinimą, pasak muzikantų, sugalvojo „dėdulė, kuris sėdėjo prie garažų Fabijoniškėse“.
„Sportas“ per šešerius metus sugrojo daugiau kaip 60 koncertų. Grupė šešis kartus dalyvavo TV laidoje „Lietuviškų dainų dešimtukas“, o 2004 m. laimėjo pirmąją vietą LRT TOP 10 su daina „Policija“. „Sportininkai“ – bene linksmiausia Lietuvos grupė, sugebanti suderinti ironiją, juodąjį humorą ir smagią, net šokiams tinkamą, bet nekomercinę muziką.
Pagrindinis „sportininkas“ Marijus Bernotas-Marukas atsako į klausimus.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado grupė „Sportas“? Gal sporto klube? Jūs – sportininkai?
Tiesiog netoli repeticijų studijos buvo sporto prekių parduotuvė. Nuolat matydavome užrašą „Sportas“. Po dviejų savaičių „pjautynių“ tarp manęs, bosisto Gaudriaus ir gitaristo Pupų Dėdės nusprendėme pasivadinti būtent šitaip.
Kaip gimė hitais tapusios dainos „Kalėdos“, „Ūdra“, „Policija“ ir – ypač – „Odė Mamontovui“? Ar su Andriumi Mamontovu esate pažįstami? Tai meilės ar neapykantos jo muzikai išraiška? Ar buvo kokia nors jo reakcija į šią dainą? Jei taip, kokia?
Su Mamontovu kažkada grojome visą naktį kažkokioje vaikų stovykloje po atviru dangumi. Nejaučiu Mamontovui jokių ypatingų simpatijų ar antipatijų. Daina yra tokia, kokia yra. Deja, Andrius paskatino šimtus lietuvaičių dainuoti beprasmius kratinius iš žodžių dangus, lietus, skristi, kristi, jūra, diena ir t. t. Tema jau narpliota tūkstančius kartų. Man mielesnės undergroundo grupės su prasmingais ir tikslingais tekstais (kadaise tai buvo „Turbo Reanimacija“, dabar – „SC“).
Kas naujesnio nutiko paties ir „Sporto“ gyvenime per pastaruosius keletą metų (po albumo „Žemiau juostos“ išleidimo)? Ar „Sportas“ dar koncertuoja? Ar pasikeitė grupės sudėtis?
Grupės sudėtis 4 metus yra stabili. Puikiai susigrojome.
Teko pastebėti, kad be „Sporto“, egzistuoja ir side-project (o gal atskira asmeninė grupė, kaip geriau pavadinti?) „Marukqs“/“Marukas“. Kuo jis skiriasi nuo „Sporto“ stilistiškai ir tematiškai?
Tai mano „soliniai“ muzikiniai kvailiojimai, kuriems didžiausią įtaką padarė ciniška avangardinė grupė „The Residents“. Juose daug tiesmukiškos satyros, gerokai aštresnės už „Sportą“. Bandau vaizduoti silpnąsias žmonių sielos puses.
Kiek teko girdėti, nevartojate svaigalų. Galbūt esate vegetaras ar net veganas (kaip sakė vienas mano pažįstamas, veganai – tai tie, kurie valgo tik akmenis)?
Geras žmogus visada atsako už savo veiksmus, gerbia savo tėvus ir mokytojus, nerizikuoja ir neskatina rizikuoti kitų nekaltų žmonių gyvybe bei sveikata, neskleidžia paskalų, neskriaudžia gyvūnų. Lai būna ir vegetarizmas, ir veganizmas – man jie netrukdo. Jei būtų daugiau domimasi mokslu, o ne statomos niekam nereikalingos verslo piramidės, būtų realu sukurti pakaitalus visam gyvuliniam maistui. Deja, produktų gamintojai prikuria nebūtų dalykų, neegzistuojančių tradicijų ir bando ironizuoti visai neblogas idėjas. Žmonės, kurie dėl geros minties plaukia prieš srovę (t. y. nepasiduoda bandos jausmui, o vadovaujasi humanizmu ir sveiku protu), verti pagarbos.
Kuo domitės laisvalaikiu, kokią muziką klausote? Ar tikrai mokate japonų kalbą?
Japonų kalba – tai tik vienas iš mano hobių (beje, grupėje „Sportas“ yra savo jėgas bandęs ir žymusis Lietuvos japonas Fumito Tomoi – grojo bosine gitara, – aut. pastaba).
Marijaus laisvalaikis: japonų kalba, motoroleriai, motociklai, astronomija, kompiuteriai. Marijaus muzika: „Sex Pistols“, „Ladytron“, „Freezepop“, „Depeche Mode“, „Dir En Grey“, „X-Japan“, „Merzbow“, „Aphex Twin“, „Iron Maiden“.
Seržo laisvalaikis: muzika, filmai, piešimas. Seržo muzika: Davidas Bowie, Nine Inch Nails, „Fantomas“, „Blue man group“, „Photek“.
Andriaus laisvalaikis: kinas, savaitgaliais – pool‘as, važinėjimasis dviračiu saulėtais vakarais ir krepšinis. Andriaus muzika: „Antis“, „Pink Floyd“, Ozzy Ozbourne, ELO, „Helloween“, Jimi Hendrix, „Sonata Arctica“, INXS, „Gravel“, „Gorillaz“, „Röyksopp“, Yngwie Malmsteen.
Ar dažnai sportuoji? Kaip? Ar lauki krepšinio festivalio?
Sportuoju saikingai – t.y. niekada! Užtenka pašokinėti su bosine gitara po porą valandų per dieną. Man nerūpi krepšinis – turiu savo „Sportą“, kuris man svarbiausias.
Grupę „Sportas“ dabar vadini neurowave. Kas tai – neurowave?
Tai tas pats, kas dance rock ar disco funk electro punk. Tiesiog marketingas.
Kuri publika geresnė – Lietuvos ar Latvijos, kurioje irgi esate koncertavę? Kuo jos skiriasi?
Latvijos publika kitokia – latvių oda baltesnė ir jų akys didesnės. Latviai panašūs į lietuvius, bet svečioje šalyje lietuvių kalbos praktiškai niekas nemoka. Manau, kad jie klausosi tik priedainių. Dainos „Ūdra“ sėkmė buvo labai netikėta.
Kuo pats dabar užsiimi? Neemigravai?
Darau tą patį – mano pagrindinis užsiėmimas muzika. Emigruoti neplanuoju — būtų sunku išmokti rašyti tekstus svetima kalba, įsijausti į svetimą kultūrą.
Artimiausi planai (nuobodus klausimas, bet būtinas).
Kurti klausomą lietuvišką muziką normaliems žmonėms. Permiegoti su Lady Gaga.
P.S. Galbūt kažkas galėtų apkaltinti „Sportą“ primityvizmu. Tačiau tokiems žmonėms patarčiau patyrinėti dailininkų Marco Shagallo arba Andy Warholo kūrybą. O tada paaiškės: „Viską matė tik au au au/ Aukso žvaigždė/O konspektavo me me me me/Medžiai“.
Mindaugas Peleckis
Kai Torunės pirklio sūnui Mikalojui Kopernikui buvo dešimt metų, Nyderlandų astrologas Paulas Van der Volderis išpranašavo jam šlovingą ateitį ir…