Search Results for: "Rūta Dzin"
Įsilijusį rudenį pasirodžiusi knyga „Peliūnės vasara“ yra šviesus ir jaukus dailininkės Rūtos Dzin literatūrinis debiutas. Autorė ne tik sukūrė vienuolika trumpų istorijų, bet ir papuošė jas savo iliustracijomis. Tad įsibėgėjus rudeniui kalbamės su Rūta Dzin apie knygos gimimą, pašaukimą menui ir ilgesį.
Trys talentingos, žavios ir kartu labai skirtingos aktorės Eglė Jackaitė, Karina Stungytė ir Aušra Štukytė suvienijo jėgas, kad sukurtų nuotaikingą, išpardavimų besivaikančių moterų portretą. Prekybos ir laisvalaikio centro „Mega“ reklamoje nusifilmavusios moterys sakė, kad ir realiame gyvenime puikiai jaučiasi prekybos centruose, o Aušra Štukytė sutiktų čia net gyventi.
Š. m. gegužės 19 d., eidamas 75-uosius metus, mirė teatro ir kino aktorius Antanas Šurna. Žymus Lietuvos aktorius sukūrė daugiau kaip 50 įsimintinų teatro ir kino vaidmenų.
Ar kelionė nusimato ilga, ar trumpesnė, niekur nedingsim – susiruošti lagaminą vis tiek reikės. O iš pirmo karto paprastai ne visiems pavyksta tai padaryti – daiktų tai per daug, tai per mažai, lagaminas tai per sunkus, tai įtartinai lengvas… Kaip protingai susiruošti į kelionę ir kartu nieko nepamiršti? Pateiksime jums keletą patarimų ir dar klausime gydytojos, kuo pasirūpinti, kad kelionėje išvengtume sveikatos sutrikimų.
Olė, nakties maisto gurmanai. Sveikinu sulaukus dar vieno Kebblogo komandos recenzijų paketėlio. Nemirkite, sulaukite ir kito, o tuo metu pradedame burnoti. Kadangi sexy žurnalo „Laikas.lt“ komanda nusprendė nubraukti nuo „apsimuzojusių“ veidų grimą, kebblogininkai pasikapstys po nakties maisto slaptuosius protokolus. Kad pamatytume ką nors naujo ir netikėto, šiandien Jus pamaloniname kebabinės bulvinių blynų ir išmėsinėto plauzer-kebab recenzija.
Kaip rengiamės eidami į darbą? Į šį klausimą vieno atsakymo nebus, nes viskas priklauso nuo darbo vietos, jos taisyklių ir paties žmogaus asmenybės. „Laikas.lt“ kartu su „Goodlife photography“ įsiprašė į keletą Vilniaus biurų ir paklausė: „Kaip rengiatės eidami į darbą ir kaip niekada nesirengtumėte?“
Kaip ir kiekvienais metais, knygų mylėtojai vėl renkasi į Vilniaus knygų mugę, kuri startuoja jau šiandien ir visiems žada daug gerų renginių. O mes siūlome pasižvalgyti po mugės programą ir išsirinkti sau tinkamus renginius.
Nauja Juozo Statkevičiaus kolekcija buvo pradėta toli nuo čia. Jos idėja gimė po devyniais užraktais – tikrąja šių žodžių reikšme.
Paryžiuje vaikščiodamas po tarsi seifai rakinamas Centre Georges Pompidou saugyklas kartu su šio centro specialiste Nicole Richy, Juozas Statkevičius išvydo Pieto Mondriano, vieno pirmųjų abstrakcionistų ir de Stijl meninio judėjimo pradininko, darbus.
„Laimė slypi ne piniguose, bet pirkiniuose,“ – taip kadaise pasakė garsioji Marilyn Monroe. Galbūt ne vienas bandys prieštarauti šiems žodžiams, tačiau sutikite, viliojančiai bei spindinčiai neapgalvoto vartojimo manijai nepasiduoti labai sunku. Tačiau kas iš tikro slypi už vitrinų spindesio, garsių etikečių bei mados vilionių?
Greitoji mada prieš lėtąją madą. Kas laimės?
Gyvenę Sovietiniais laikais puikiai prisimena, kiek tada kainavo suknelė, batai ar visų taip trokštami džinsai. Už pastaruosius iš piniginės tekdavo iškratyti visą mėnesio algą. Tie, kurių vaikystė bėgo pirmaisiais Nepriklausomybės metais, taip pat dar puikiai atsimins iki skylių sudilusias megztinio rankovės ar sulopytus mylimiausius džinsus.
Dabar mada diktuoja visai kitas taisykles. Svarbiausia iš jų – laikinumas. Galima teigti, jog įžengėme į vienkartinių drabužių erą. Pasak „Blusų festivalio“ rengėjos Rūtos Palšauskaitės, per paskutinį dvidešimtmetį gatvės mada išties labai pasikeitė. „Rinkoje atsiradus pigiems prekiniams ženklams kaip Primark, H&M, Zara ir kt. mada tarsi tapo įkalinta laikinumo rate. Kritus kainoms, iškart šoktelėjo vartojimas. Per pastaruosius 10 metų madingų drabužių pirkimo mastai išaugo trigubai. Be to, seniau kolekcijos būdavo keičiamos kas pusmetį, o dabar parduotuvių lentynų asortimentas pasikeičia net 15 kartų per metus! Jūs net neįsivaizduojate, kokiu žaibišku greičiu viskas vyksta! Drabužiui sumodeliuoti, pagaminti bei pristatyti į parduotuvę kitame pasaulio krašte tetrunka 15 dienų“, – pasakojo mergina.
Priešprieša greitąjai madai galėtume pavadinti lėtąją madą (angl. slow clothing). Viena pirmųjų apie tai prieš penkerius metus prabilo amerikietė tinklaraštininkė Sharon Astyk. Ji pradėjo skatinti žmones mažiau pirkti ir daugiau galvoti, ką pirkti. Be to, ji drąsino šeimas sukurti namiškiams bent po vieną rankų darbo drabužį, o turimus rūbus taisyti, perdaryti, taip nukeliant naujo apdaro pirkimą. Lėtoji mada kaipmat išplito Amerikoje, entuziastų atsirado ir Europoje. Daugybė nedidelių salonų perėmė šūkį: „Kuo senesnis, tuo geriau.” JAV iš senų persiūti drabužiai tapo labai populiarūs ir nejučia vėl ėmė formuoti tam tikrą industriją. Užsakymų daugėja, pelnas auga, tad ne vienas kūrėjas prisipažįsta, jog turi lėtinti tempą. Tik taip įmanoma likti ištikimam pradinei lėtosios mados idėjai ir kurti tikrai vertingus dalykus, kurie būtų ne tik gražūs, bet ir ilgaamžiški.
Vaikų darbas – rimta problema
Jei šiuo metu vilkite kurio nors greitosios mados ženklo drabužius, nepatingėkite pažvelgti į etiketę. Kur šis drabužis buvo pagamintas? Kinijoje, Vietname, o gal Bangladeše? Ironiška, tačiau sakydami ispanų ar amerikiečių prekinis ženklas, galvoje turime prekes, atkeliaujančias iš vargingų pasaulio šalių.
Vartotojas nori kuo pigesnės prekės, prekybininkui rūpi kuo didesnis pelnas, tad visų pirma mažinami medžiagų bei darbo jėgos kaštai. Taigi, ar bent įsivaizduojate, kas ir kokiomis sąlygomis siuvo Jūsų dėvimus drabužius? „Dešimtmetis Amitosh siuvinėja palaidinę žėrinčiais žvyneliais bei karoliukais. Vaikas suprakaitavęs, jo plaukai pasidengę dulkėmis. Vėliau ant šio drabužio atsiras vieno didžiausio drabužių gamintojų JAV etiketė. Vos dešimties metų berniukas dirba baisiomis sąlygomis – dvokiančiose, prastai vėdinamose patalpose“, – rašo britų dienraštis „The Guardian“. Kitas berniukas, Jivaj, žurnalistams prisipažino, kad už neatidų ar nepakankamai spartų darbą vaikai mušami. Be to, pirmaisiais darbo metais jie negauna jokio atlygio. Vėliau už alinantį, 16 valandų per dieną darbą, vaikams mokama mažiau nei keturi svarai per savaitę. Tiesa, vaikų darbas – ne tik itin vargingų šalių problema. Šia tema kalbinta „Blusų festivalio” organizatorė Rūta prisipažino, jog apie vieną tokį atvejį jai teko girdėti net Didžiojoje Britanijoje.
Dėvėti drabužiai – išmintingas sprendimas, o ne gėda
Atsidarius pirmosioms dėvėtų rūbų parduotuvėms Lietuvoje, žmonės į jas žengė labai nedrąsiai, gėdijosi ir raudonavo ten sutikę pažįstamus, tačiau situacija gan sparčiai keičiasi. Dabar šios parduotuvės visada pilnos žmonių, tarp kurių galima išvysti net Lietuvoje puikiai žinomų veidų. Be to, žmonės čia užsuka ne vien dėl siekio sutaupyti, bet ir siekdami rasti išskirtinių, vienetinių drabužių. „Šių parduotuvių asortimentas tiesiog gali paįvairinti garderobą: kurgi rasi 1972 metų marškinius”, – viename savo interviu teigė dizaineris A. Pogrebnojus. Jis pridūrė, kad į tokias parduotuves eiti nereikėtų nei gėdytis, nei per daug sureikšminti: „Viskas juk priklauso nuo žmogaus skonio ir fantazijos”.
Populiarėjantis ekologiškas gyvenimo būdas taip pat prisidėjo prie įsitikinimų kitimo apie dėvėtus drabužius. Žmonės stengiasi tuos pačius daiktus panaudoti dar kartą ir taip sumažinti išmetamų šiukšlių kiekį. Be to, viena po kitos senamiestyje dygsta nedidelės dėvėtų ir vintage drabužių parduotuvėlės, kuriose pasitinka ne tik tvarkingai sukabinti drabužiai, jaukus interjeras bei malonus aptarnavimas, tačiau net pasiūloma ir arbatos.
Šeštus metus Airijoje gyvenanti mūsų kalbinta R. Palšauskaitė pasakoja, jog šioje šalyje apsipirkinėjimas dėvėtų rūbų parduotuvėse bei blusų turgeliuose – dažno airio gyvenimo būdo dalis. „Airijoje daugelis stengiasi rengtis kuo įdomiau ir kitoniškiau. Jie nebijo rengtis to, kas gražu jiems, o ne kitiems, to, kas atspindi tave ar tavo požiūrį. Airijoje nemažai išparduotuvių, parduodančių senų kolekcijų drabužius, taip pat netrūksta tikrų vintage rūbų parduotuvėlių. Tiesa, dėl savo unikalumo bei visus apėmusios vintage manijos rūbai ten kainuoja ganėtinai brangiai. Vienaip ar kitaip, visi stengiasi rengtis praėjusių dešimtmečių arba bent to laikotarpio įkvėptais drabužiais. Ir pati, grįžusi į Lietuvą, neretai peržvelgiu močiutės spintą. Pakoreguoju drabužių dydį, pritaikau aksesuarus ir prikeliu naujam gyvenimui“, – pasakojo mergina.
Kaip interviu Laikas.lt teigė Londone gyvenanti dainininkė Jazzu, vintažinis stilius Londone – ne retenybė. Londoniečiams tai – ir mada, ir gyvenimo būdas, ir ekologiška gyvensena. „Ekologija Londone sparčiai populiarėja. Jaunimas išprotėjęs dėl mados: jei būti „žaliam“ yra madinga, tai jauni žmonės, norėdami priklausyti madingųjų kategorijai, irgi tampa žaliaisiais”, – teigė mergina.
O Jūs, kokio ženklo drabužius dažniausiai perkate? Greitosios ar lėtosios mados? Ar dažnai apsiperkate dėvėtų drabužių parduotuvėse?
Ieva Varkojytė
Ką pasaulyje aplankyti šiemet? Vilioja visi žemynai, bet laiko ir pinigų klausimas verčia susimąstyti. „National Geographic Traveler“ pristato 20 nepaprastų kelionių idėjų eiliniam keliautojui. Siūlome susipažinti su pirmuoju dešimtuku.