Search Results for: "Mamų unija"
Baigus statyti 2018 m. greta Vilniaus planuojamą atidaryti Vaikų onkologijos pagalbos centrą, Lietuva taps kol kas vienintele šalimi Europoje, kurioje bus siūloma nauja šeimos ūkio modeliu paremta onkologinių ligonių priežiūros ir reabilitacijos praktika. Tiesa, kol kas, pasak projekto iniciatoriaus labdaros ir paramos fondo „Mamų unija“ vadovės Eglės Mėlinauskienės, onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimos yra priverstos kovoti tiek su finansinėmis, tiek su socialinėmis problemomis, kurioms vieningo sprendimo šalyje šiandien nėra.
Donata Marčiulionytė visai neseniai pradėjo krimsti mokslus Anglijoje, Royal Holloway universitete. Štai, jos pamąstymai apie Anglijos švietimo sistemą, kultūrų skirtumus ir studentišką gyvenimą. Donata Marčiulionytė visai neseniai pradėjo krimsti mokslus Anglijoje, Royal Holloway universitete. Štai jos pamąstymai apie Anglijos švietimo sistemą, kultūrų skirtumus ir studentišką gyvenimą.
Visi žino, kad baigti mokyklą ir įstoti į universitetą nėra taip lengva, kaip atrodo. Sunku priprasti prie visiškai kitokios mokymo sistemos, kai nebėra mamų ir tėčių vaidmenį įkūnijančių mokytojų, kurie visada primena (arba nurodo), ką tau reikia padaryti.
Niekas nebeverčia mokytis, viskas priklauso nuo tavęs. Dar sunkiau baigus mokyklą ir niekada negyvenus savarankiškai, išvažiuoti mokytis į užsienį.
Aš, kaip ir daugelis lietuvių, pasirinkau mokslą Anglijoje. Anksčiau, jei pasakydavai, kad mokaisi Londone, žmonės išpūsdavo akis ir galvodavo, jog esi kažkuo ypatingas, dabar tai tapo taip pat kasdieniška, kaip įstoti į bet kurį Lietuvos universitetą. Stojau į Angliją ne dėl to, kad manau, jog Lietuvoje nėra perspektyvų, bet dėl to, kad Anglija, deja, turėjo man daugiau ką pasiūlyti nei Lietuva. Universitetas, kurį pasirinkau – Royal Holloway, skamba labai prestižiškai, bet žinant, kad Anglijoje net ir paštas vadinasi karališkuoju paštu, to išskirti labai nereikėtų. Keista, kad mano universitete lietuvių populiacija bene mažiausia iš visų užsieniečių. Džiaugiuosi dėl to, nes tikrai galiu pajusti, ką reiškia mokytis užsienyje, o ne gyventi Londone ir visą laiką būti apsuptai lietuvių, o angliškai kalbėti tik tada, kai perki pieną.
Anglijos mokymo sistemai neturiu priekaištų – Lietuva daug ko galėtų pasimokyti. Studentai nėra labai spaudžiami, bet tuo pačiu ir neleidžiama pamiršti, kad tai mokymosi įstaiga, kai didžiąją dalį mokymosi turi atlikti savarankiškai, kas kartais sukelia problemų, pripratus prie mokyklos sistemos. Paskaitos, jų manymu, yra tik įrankiai, padedantys eiti teisingu keliu. Ir tai tiesa, per paskaitas Anglijoje nelabai ką išmoksi – tai dažniausiai būna tik apibendrinimas to, ką mokeisi namie ir įžanga į tai, ką mokysiesi toliau. Nežinau, ar tai gerai, ar ne, tik žinai, kad daugumai studentų tai veikia. Galbūt kai kurie gali piktintis, kam tada iš viso švaistyti laiką ir eiti į paskaitas, kurios nieko neišmoko, bet be jų nežinosi, kokios informacijos ieškoti.
Turbūt kiekviename Anglijos universitete apstu užsieniečių. Royal Holloway didžiausią dalį užsieniečių sudaro azijiečiai. Gal ir juokingas faktas yra tas, kad jie atvažiuoja į universitetą didžiulėmis grupėmis ir visuomet vaikšto kartu. Manau, kad net negirdėjau azijiečio kalbant angliškai, jie visą laiką bendrauja savo kalba ir net nesistengia susipažinti su kitos tautybės žmonėmis. Jų tiek daug, kad universitetas yra priverstas kiekvieną antradienį rengti kinietiškų, japoniškų ir korėjietiškų produktų turgų, kurių poreikis – milžiniškas. Smagu, kad universitetas labai rūpinasi tuo, kad studentai iš užsienio susirastų draugų ir nesijaustų vieniši. Vienas iš būdų – international student welcome party, kurio metu pastebėjau, kad toli gražu ne visi užsieniečiai nori susirasti draugų. Pavyzdžiui, studentai iš Jungtinių Amerikos Valstijų net nesivargina su kuo nors pažindintis, bet vis tiek eina į tokius vakarėlius, kurių tikslas ir yra susipažinti!
Viena studentė lenkė, kuri čia mokosi 3 metus. pasakė tokius žodžius: „Nesvarbu, kokie britai būtų paslaugūs ir draugiški, vis tiek mes, rytų europiečiai, jiems atrodom prastesni, dėl ko – nežinau, bet taip jau čia yra.“ Ir aš taip pat pradedu tai pastebėti. Rytų europiečiai dažniausiai ir bendrauja su to paties krašto žmonėmis, ne dėl to, kad jie atrodo jiems mielesni, bet dėl to, kad britai yra labai įtakoti stereotipų. Žinoma, ne visi jie tokie, bet tikrai labai sunku suprasti, kada britas kalba su tavimi nuoširdžiai, o kada, tiesiog mandagiai.
Kaip ir sakiau, lietuvių mano universitete nedaug, viso labo apie 30 studentų, todėl žmonės labai nustemba, kai pasakai, kad esi iš Lietuvos. Dažniausiai dėl to, kad nežino, kas ta Lietuva ir kur ji yra, bet kartais ir dėl to, kad tai jiems būna labai netikėta. Prie pagrindinio savo dalyko studijuoju dar ir italų kalbą ir italų dėstytoja net nežinojo, kaip itališkai pasakyti „lietuvė“, nes tiesiog niekada neturėjo lietuvių studentų ir jai to daryti niekada neteko.
Buvau labai nustebusi, kai sužinojau, jog universitetas turi 3 klubus ir porą barų. Norint pasilinksminti net nereikia išeiti iš universiteto – viskas vienoje vietoje. Organizuojami vakarėliai netgi labai geri ir kokybiški. Labai smagu tai, kad universitetas turi absoliučiai viską, ko gali prireikti studentui: parduotuves, knygyną, kavines, bibliotekas, barus ir klubus. Šiuo atžvilgiu Anglijos universitetai nustelbia lietuviškuosius.
Būti užsieniečiu Anglijoje tikrai labai įdomu. Kultūra visiškai skiriasi nuo to, prie ko esame pripratę, bet tai ir yra įdomiausia dalis. Turėti galimybę bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, klausytis paskaitų švaria britų kalba, pačiam kalbėti kita kalba yra vienas iš geriausių dalykų, kas gali nutikti gyvenime.
Donata Marčiulionytė