Search Results for: "Lemon Joy"
Su nauju albumu „Willkommen“ praėjusią savaitę sugrįžusi grupė „Lemon Joy“ šiandien pristato pirmą po pusšeštų metų pertraukos vaizdo klipą, kurį nufilmavo naujausiam savo radijo singlui „Be atšvaitų“. „Jame yra daugiausia scenarijaus iš visų mūsų vaizdo klipų“, — teigė „Lemon Joy“ lyderis Igoris Kofas.
Likus mažiau nei mėnesiui iki jubiliejinių koncertų „Lemon Joy dvidešimt“, grupė pristato naują dainą „Ylang Ylang“.
Didžioji dauguma melomanų Igorį Kofą žino kaip „lemoną“, tiksliau, grupės „Lemon Joy“ vokalistą, dainų kūrėją. Tačiau jis buvo ir gitarinio roko grupės „Etaž 3“ (Этаж Три) narys. Šios grupės, išleidusios vienintelį albumą „Г – 4 – Зима“ (1993, MC, Azbi), įrašai jau nuėjo užmarštin, tačiau jie atskleidžia Igorį kaip dvilypę asmenybę: mylinčią in synthpop, ir roko muziką.
Ką tik pasirodęs albumas „Stebuklas“, kurtas 2006-2010 metais, ir pagrindinis jo singlas „Kažkada“, priminęs disko klestėjimo laikus, atskleidžia unikalų muzikanto talentą persikūnyti.
Igoris Kofas sutiko atsakyti į klausimus.
Teko girdėti, kad „Etaž 3“ nuo 1991 iki 1996 metų buvo laikoma bene stipriausia indie grupe Vilniuje, dainavo rusiškai, kažkiek panašiai į „Kino“ (tačiau buvo savitas skambesys). Kada ir kiek laiko gyvavo „Etaž 3“?
Pirmosios mano grupės, kaip ir daugeliui muzikantų, atsirasdavo dar mokykloje, ir jų pavadinimai arba neturėjo reikšmės, arba jų nebuvo išvis. O mūsų veikla pavadinimu „Etaž 3“, kuris šovė į galvą vien dėl trečio aukšto, kur mes repetavom, vis dar toj pačioj mokykloj, jau turėjo rimtesnį lygį, pradėjom kurti savo dainas, ieškoti savo skambesio, ne vien tik perdainuoti rusiško roko šedevrus ir atlikti juos mokyklos diskotekose (bet nesėlpsiu, tie pirmieji aplodismentai man visada išliks svarbiausi).
Grupė „Etaž 3“ gyvavo pačioje 10 dešimtmečio pradžioje, spėjom sudalyvauti keliuose alternatyvinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir Rusijoje, įrašėm ir net išleidom kasetę profesionalioj studijoj ir pavadinimo gyvavimas linksmai pasibaigė vienos „ilgos“ kelionės į Kauną metu, kur mus pakvietė mūsų draugai, jau tada labai žinomas kolekyivas „Airija“. Taip paprastai, be revoliucijų ir be vieno šūvio, mūsų būgnininkas pirmas išėjo į sceną ir paskelbė, kad nuo šiol grupė vadinsis „Lemon Joy“. Tai įvyko 1996 metais.
„Lemon‘s Joy“, vėliau „Lemon Joy“ kūryba vėliau vietoje indie roko įgavo labiau synthpop/electronic atspalvį. Kas Tave paskatino pakeisti grupės stilistiką? Pasikeitė skonis?
Elektroninės romantikos skambesys visada mane žavėjo, visada buvo arti manęs. O mūsų stilistika nepasikeitė, tiesą sakant, jos ir nebuvo, mes blaškėmės tarp to ir to, ir, matyt, vieną gražią dieną mums pasirodė, kad gražiau skambėtu taip, o ne kitaip.
Ar sunku kurti synthpop/electronic muziką, netampant „Depeche Mode“, „Erasure“, „Camouflage“ ir begalės kitų grupių klonu? Pats sukūrei ypatingą skambesį, kurio svarbus akcentas – Tavo balsas. Ar daug dirbi prie muzikos skambesio?
Stilistiškai įspaustai grupei visada buvo ir bus sunku atrasti savo tikrą veidą, bet aš sau niekada nestačiau jokių ribų, noriu, kad skambėtų kažkoks kitoks, ne toks įprastas, ne elektoninis instrumentas, randu žmogų, jis tuoj pat ir skamba, noriu kažką dar pakeist, keičiu. Klausimas, ar tai tinka stilistiškai, man atsiranda vėliausiai, ir dažniausiai, kai jis jau nieko nebegali pakeist. Patinka, ir viskas. O balsas koks yra, toks ir yra, galbūt su metais jis kažkiek keičiasi, vyriškėja, natūralu. Man labai juokinga klausyt savo paauglystės dainų.
Minėjai, kad neseniai pasirodžiusio naujojo albumo „Stebuklas“ prekyba sekasi puikiai. Kaip paaiškintumei tokią sėkmę? Gal žmonės pasiilgo nuoširdžios muzikos? O gal „kaltas“ puikus singlas „Kažkada“, kuriame pavyko išlaviruoti tarp banalybių ir geros muzikos į geros muzikos pusę?
Singlas „Kažkada“ nustebino labiausiai. Visų pirma šita daina atsirado vėliausiai, netyčia, po visų jau pabaigtų studijos darbų.Ir visai palengva, skambant paauglystės, mokyklos diskotekų laikų muzikai, nutarėm padaryt savotišką pokštą ir stilizuoti pagal anų laiku skambesį. Ir mums tai pavyko. O būtų man užteke vieno „gal“, kad ir ši daina atsirastų stalčiuje, tarp daugelio kitų.
Ar daug dainų, kurias sukuri, lieka „stalčiuje“, nepasiekia klausytojų?
Na, kai kurių dainų negirdėjo net mano artimi draugai, tai reiškia kad jos turėjo kitą tikslą: suteikti man ramybės, šviesos, tylos, be to, daugelis jų taip ir lieka eksperimentais, ir galiu sau leisti tokią prabangą, kaip grižti kartas nuo karto prie jų, žinodamas, kad tai tik mano.
Pats mėgsti šen bei ten įrašyti ir paleisti į laisvę koverius – „Prekrasnoje dalioko“, dainą tribute Viktorui Cojui ir kt. Ar nekyla minčių išleisti antrą „Restart“ tipo albumą, kuriame būtų vien koveriai?
Albumas „Restart“ buvo brandintas ne mėnesį ir ne metus, galėčiau teigti, jau nuo laikų, kai pradėjau domėtis muzika, vėliau ir lietuviška popmuzika, tai vis vieną kitą primetinėdavau sau pasirepetuot, ir nors man patinka daug daugiau lietuviškų dainų, reikia jausti skirtumą tarp „patinka“ ir „tinka“ . Dirbti prie mylimų dainų, kažką su jomis daryti savaip, – negaliu praleisti šito malonumo. Ateityje visai įmanomas dar vienas tokio tipo darbas.
Kokias grupes/muzikantus vertini labiausiai – pasaulyje ir Lietuvoje?
Tuos, kas dainuoja nuoširdžiai. Abejoju, kad nors ir mažytė dalelytė jų tilptų į šį straipsnį. Aš labai atviras visiems stiliams ir stiliukams, instrumentams, nuotaikoms, bet būtinas vienas dalykas: tai turi buti tikra.
„Lemon Joy“ koncertuose, festivaliuose nevengia gitarų. Ar įmanomas tam tikras sugrįžimas (kitame albume?) prie „Etaž 3“ laikų, indie roko?
Kodėl tai turi vadintis sugrižimu? Jei kažkuriai dainai aš noriu gitara pagroti dviem akordais daugiau, argi čia jau sugrižimas? Viskam savas laikas ir sava vieta. Jei aš jaučiu, kad dabar man būtina padaryti taip, o ne kitaip, aš taip ir darau. O priversti kažką keisti vardan kažko mane bando jau keliolika metų, kol kas aš laimiu.
Sostinės grupė „Lemon Joy“ po penkerių metų kūrybinės pauzės gegužės pradžioje išleidžia naują albumą „Stebuklas“, kurį pirmiausia pristatys Vilniuje, menų fabrike „Loftas“, o vėliau ir kitų Lietuvos miestų koncertinėse erdvėse. Koncertas Vilniuje neatsitiktinai rengiamas gegužės 7-ąją – „Lemon Joy“ albumo „Stebuklas“ pristatymas taps paskutiniu ir pačiu garsiausiu Gatvės muzikos dienos akordu, o visi šio festivalio dalyviai į koncertą galės patekti už simbolinį mokestį.
Spalio 12-osios vakarą Kaune, „Žalgirio“ arenoje, koncertavo vieni pastebimiausių pastarųjų metų britų muzikos naujokų, synthpop duetas „Hurts“.
Sprendžiant pagal „Hurts“ grojamą stilių, nenuostabu, kad juos apšildė analogiškai krypčiai priskiriami „Lemon Joy“. Vieną išskirtiniausių vyriškų vokalų Lietuvos populiariosios muzikos scenoje turinčiam Igoriui Kofui išjudinti publiką pakako pirmųjų akordų, palaikymas nemažėjo visas 40 minučių. Ne toks ir dažnas reiškinys, žinant, kaip kartais sunku organizatoriams rasti apšildančią grupę ir, savo ruožtu, kaip prailgsta jos klausyti susirinkusiesiems.
Šįkart buvo priešingas atvejis, „Lemon Joy“ atrodė vietoje ir laiku, nors jų pačių muzika yra užstrigusi kažkur 90-uosiuose, nesvarbu ar grotų kultinę „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“, ar šviežiausius „Vasaros laiškus“. Kita vertus, juk būtent į šio laikmečio skambesį orientuojasi ir naujai interpretuoti bando „Hurts“. Nenuostabu, kad Kofas viešai išreiškė simpatiją apšildomai kompanijai, pasakydamas, kad „Hurts“ laiko metų debiutantais, ir jų muzika jam tiesiog labai patinka.
Theo Hutchcraftas ir Adamas Andersonas („Hurts“ duetas) jau tarsi išaugę iš debiutantų statuso – visgi, beveik du metus aktyviai koncertuoja. Kita vertus, koncerto metu ypač išryškėjo, kad už savo sėkmę jie turėtų būti dėkingi talkinančiai grupei: be būgnininko, sintezatorininko, gitaristo ir styginių kvarteto, jie galėtų atlikti viso labo akustinius pasirodymus su Adamo gitara arba pianinu ir Theo vokalu. Tą, beje, jie ir darė per kelias dainas, skambėjo puikiai. Tačiau pasaulis „Hurts“ pamilo ne už akustinius kūrinius.
Verta paminėti ir šokėjas vien dėl to, kad reta grupė jas turi, absoliučiai daugumai ir nereikia. „Hurts“ atveju – tikrai reikia, kaip ir kitų vizualių detalių, pradedant gerbėjams į sceną skriejusiomis rožėmis ir baigiant kaip ir kaskart preciziška Theo šukuosena – kitokio jo niekas tarsi ir nėra matęs. Vizualumo grupė suteikė ir patiems klausytojams: prieš nuskambant „Illuminated“ jie buvo paprašyti įjungti mobiliųjų telefonų šviesas. „Žalgirio“ arena tapo vienu dideliu žvaigždėtu dangumi. XXI a. sprendimas, galbūt ne pačių „Hurts“ sugalvotas ir pirmą kartą panaudotas, tačiau neabejotinai pasiteisinęs.
Būtent šis, didžiulis estetikos, teatrališkumo, elegancijos, galbūt ir glamūriškumo užtaisas yra tai, kas „Hurts“ išskyrė iš daugybės konkurentų Jungtinėje Karalystėje ir, neabejotinai, kas traukė klausytojus į „Žalgirio“ areną.
O kaip dėl muzikos? Ji pakankamai monotoniška, tačiau rafinuota, ypač violončelės ir trijų smuikų dėka. Atrodo, tai supranta ir patys grupės vaikinai, leidę poroje vietoje styginių kvartetui soluoti. Žinoma, publika laukė hitų, vaikinai juos dovanojo iš karto, pradėdami koncertą sulig „Silver Lightning“ ir „Wonderful Life“. Dar vieną saldainiuką – „Stay“ paliko atsisveikinimui, na, ir bisą užbaigė su „Better Than Love“. Skambant pastarajai, Theo rankose atsidūrė Lietuvos trispalvė, kuri ant jo pečių prabuvo iki pat dainos pabaigos, vėliau, sulaukusi bučinio, nuskrido į pirmąsias žiūrovų eiles. Paradoksalu, bet rėkiančių spalvų Lietuvos vėliava buvo mažiausiai estetiškas ir niekaip į bendrą vizualinį kontekstą neįsipaišęs scenos objektas.
Didesnį įspūdį už koncertą daro pats faktas, kad „Hurts“ apskritai atvyko į Lietuvą. Atvyko būtent dabar, kai vis dar yra kylanti ir įvairių šalių koncertų organizatorių medžiojama grupė. Šių metų (!) vasarį vienas kertinių britų muzikos žurnalų NME pripažino juos metų grupe, o spalį mes jau einame į jų koncertą Lietuvoje. Maža to, sprendžiant iš beveik pilnutėlės „Žalgirio“ arenos (sakoma, kad ji talpina iki 17 tūkst. žmonių. Tiek tikrai nebuvo, juolab kad koncertui buvo skirtas ne visas arenos plotas. Tačiau vertinant iš akies žmonių buvo ne mažiau, nei per, pavyzdžiui, „A-ha“ atsisveikinimą Vilniuje), koncertas turėjo pasiteisinti ir finansiškai.
Galbūt tai viso labo yra naujo šiuolaikinės muzikos industrijos bruožo apraiška: atlikėjai, kad ir kokio masto ar šviežumo būtų, privalo koncertuoti daugiau ir įvairesnėse vietose nei anksčiau, nes koncertai (o ne įrašų pardavimai) tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Tačiau jei ir taip, Lietuva egzaminą išlaikė: koncertas įvyko sėkmingai, žmonių buvo pakankamai, o jų palaikymas – pavydėtinas. Jei „Hurts“ vadybininkai nepasididžiuos apie tai papasakoti kolegoms, o Lietuvoje atsiras pakankamai drąsių koncertų organizatorių (nebijančių vežti šviežius vardus, kaip kad šio koncerto organizatorius, „Medusa Concert“), galime sulaukti ir daugiau šios, o ne vakar dienos muzikos herojų.
Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Erikos Vyšniauskaitės
Klausydami savo mėgstamos muzikos, dažnai nesusimąstome apie jos dainų tekstus, o apie muzikantų gyvenimą taip pat dažnai nežinome įvairių subtilybių. Ir nors dažnai muzikos kūrimas daugeliui atrodo pramoga, nereikalaujanti labai aukšto IQ (visgi, tai ne tikslieji mokslai), labai intelektualių muzikantų yra tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Mūsų muzikos apžvalgininkas Mindaugas Peleckis pradeda paieškas…
Intelektualiausieji… kaip atsirinkti?
Kandidatų į protingiausio muzikanto sostą – išties daug. Todėl pavardinsiu bent kelis variantus (galbūt skaitytojai su manimi nesutiks, gal turės kitų favoritų).
Užsieniečiai muzikos mėgėjų tinklaraščiuose yra balsavę, kas intelektualiausias. Daugiausia pagyrų sulaukė: Jimas Morrisonas („The Doors“), Janis Joplin, Jimis Hendrixas, Davidas Bowie, Brianas May‘us („Queen“), Marilyn Mansonas, Rory‘s Gallagheris, Nickas Drake‘as, Nickas Cave‘as, Blixa Bargeldas („Einsturzende Neubauten“), Z‘EV (Stefanas Weisseris), Davidas Tibetas („Current 93“), Tony‘s Wakefordas („Sol Invictus“), Kurtas Cobainas, Frankas Zappa, Robertas Frippas („King Crimson“), Alice Cooperis, Gene‘as Simmonsas („Kiss“), Johnas Lennonas, George‘as Harrisonas (abu – „The Beatles“), Bobas Dylanas, Leonardas Cohenas, Bono („U2“), Stevenas Wilsonas („Porcupine Tree“), Jordanas Rudessas („Dream Theatre“), Borisas Grebenščikovas, Viktoras Cojus…
Tiesą sakant, šį sąrašą galima tęsti dar ilgai. Intelektualusis art rokas, prog (progresyvusis) rokas ir metalas, dainuojamoji poezija (bardai, singer-songwriter), įvairių atmainų eksperimentinė muzika – tai intelektualiausieji muzikos stiliai. Vienas jų net vadinasi IDM (intelligent dance music) – intelektualioji šokių muzika (Lietuvoje tai būtų „Pieno Lazeriai“, „BrassBastardz“, „Happyendless“, IJO, Leonas Somovas ir Jazzu, Mario Basanovas ir kt.). Tarp Lietuvos eksperimentininkų taip pat daug intelektualų: pradėkime nuo Maestro Giedriaus Kuprevičiaus, unikalaus kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, genialaus kūrėjo Viačeslavo Ganelino bei jo kolegų trio „GTČ“ – Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino. Tai intelektualiausias Lietuvos džiazas, pripažintas visame pasaulyje. Be abejo, yra daug džiazo kūrėjų, kurie nenusileidžia intelektualumu ir dabar: tai Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Vytautas Labutis, Vytis Nivinskas, Dainius Pulauskas ir begalė kitų. Turime itin intelektualių klasikos atlikėjų: prestižinį Julliardą baigęs pianistas ir muzikos mokslų daktaras Edvinas Minkštimas, Petras ir Lukas Geniušai, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika ir begalė kitų. Liaudies ir kantri muzikos žinovas Algirdas Klova, kantri legenda Virgis Stakėnas, šviesaus atminimo bardas ir rokeris Vytautas Kernagis… Taip pat negalime pamiršti Veronikos Povilionienės, Aistės Smilgevičiūtės („Skylė“), Alinos Orlovos, Algirdo Kaušpėdo („Antis“), Sauliaus Urbonavičiaus („Bix“) ir, be abejo, Andriaus Mamontovo. O jei dar negana – Igorio Kofo („Lemon Joy“), „Spički“, Makso Melmano ir „Biplan“, grupių „Siela“, „Avaspo“, „Donis“, „Liberte“, „The Earth Confession“ kuriama muzika taip pat yra intelektuali.
Žmonės-mįslės
Šie žmonės ir dar daug, kurių visų čia nesuminėsiu dėl vietos stokos, kuria ir kūrė itin kokybišką muziką, kuri ne tik pripildyta gyvybinės energijos, bet ir „maitina“ smegenis. Ar kam nors galėtų šauti į galvą, kad genialiojo Freddy Mercury „kolega“ – „Queen“ gitaristas“ Brianas May‘us – yra astrofizikas, mokslų daktaras, garsios mėnesinės dokumentinės BBC televizijos programos „The Sky at Night“ bendraautoris. Tai ilgiausiai transliuojama televizijos laida (nuo 1957 m. balandžio 24 d. į eterį išėjo jau 700 laidų!) pasaulyje. B. May‘us garsėja ir tuo, kad, kaip ir mūsų pirmieji bigbito ansambliai, pats susikonstravo gitarą (ji iki šiol veikia). Šis muzikantas, skirtingai nei daugelis, kuriuos įtraukė priklausomybių liūnas, niekada nerūkė, negėrė ir nevartojo narkotikų (skirtingai nei kiti „Queen“ nariai). Sudėtingą jo sukurtą „Queen“ dainą „The Prophet‘s Song“ jis susapnavo. Tai ilgiausia „Queen“ daina (trunka aštuonias minutes). B. May‘aus sapne buvo Didysis Tvanas, Biblija ir Nojaus arka. B. May‘aus vardu pavadintas asteroidas, kurį 1998 m. atrado čekų astronomai. Tai – „52665 Brianmay“.
Ne mažiau paslaptingas – ir Davidas Bowie, pramintas roko chameleonu. Tarp keliasdešimties jo albumų – ir svajinga hipiška dainuojamoji poezija, ir glam rokas, ir roko eksperimentai, ir popmuzika ir elektroninė muzika, ir dar daug visko D. Bowie apibūdinti galėtų jo paties dainos pavadinimas: „Hello, spaceboy…“
„Tje Doors“ lyderis Jimas Morrisonas rašė puikią poeziją, deja, jo gyvenimas nutrūko 27-erių. Lietuviškai išleista jo poezijos knygelė, tačiau vertimas – gana prastas… Menininkas save vadino Karaliumi Driežu (The Lizard King), Mr. Mojo Risin‘ (tai „Jim Morrison“ vardo anagrama). Štai vienas iš J. Morrisono poezijos šedevrų:
Vidinės laisvės akimirka
Kai protas atsivėręs ir
Atsiskleidusi vidinė visata
O siela klajonėms palikta
Sumišusi, be vietos, ieškanti
Draugų ir mokytojų – ir ten, ir čia
Vienas nesuprantamiausių muzikantų ir poetų yra Borisas Grebenščikovas. Tai eruditas, besidomintis daug kuo, tačiau tuo pačiu kyla įtarimas, kad jis tik žaidžia žodžiais ir prasmėmis, tarsi įvaro klausytoją į labirintą (panašų į D.Bowie, kurį kažkada jis mėgdžiojo) ir liepia paklusti psichodelinės poezijos taisyklėms. Iš daugybės B. Grebenščikovo (arba tiesiog BG) tekstų pasirinkau šmaikštų „Pasakėčia nr. 2“, kur rašoma Ezopo stiliumi:
Viena lapė beržely gyveno
Atėjo meška ir pradėjo į ją spoksot
Tada atėjo šalčiai
Viskas užšalo
Lapė nuėjo į kreditą
Meška prišalo prie medžio
Ir vis dar spokso
Pamoka čia paprasta:
Nebūk kaip ta meška –
Atėjai, ir nėra čia ko žiūrėt
Šia linksma nata ir norėčiau baigti trumpus patyrinėjimus apie intelektualius muzikantus. Išties tai didžiulio straipsnio tema, tačiau išvadą galima padaryti ir iš šio, nediduko: protingų muzikantų yra daug, o ir intelekto sąvoka ne taip paprastai apibrėši. Vieniems tai IQ skaičiukai, kitiems – gilesnė nei paprastai muzika ir dainų žodžiai, kuriuos kuria neeiliniai žmonės.
Mindaugas Peleckis
Galbūt kažkur jau matėte naują ir storą knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida” ir jei taip – turbūt kilo klausimas, kas tas Mindaugas Peleckis, sugebėjęs surinkti į vieną vietą visą Lietuvos roko istoriją?
Enciklopediniame, tačiau gyvai parašytame leidinyje – apžvalginiai straipsniai, interviu su žymiais muzikantais, esė, pamąstymai, prisiminimai, daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai. Knyga parašyta kartu su kitais autoriais: Luku Devita, Gediminu Kajėnu, Šarūnu Naku ir Vaclovu Augustinu. O Laikas.lt labai džiaugiasi, kad M.Peleckis mūsų portalui ir žurnalui parašė ne vieną straipsnį, o keletas publikacijų iš minėtos knygos randamos ir mūsų žurnale bei portale (Grupė „Sportas“: Ūdra ir Latvijoje Ūdra, Hipių judėjimas Lietuvoje: nuo „Gėlių vaikų“ iki kiperhipių, Kas bendro tarp A. Makejevo, Moralinių valkatų, LSD ir N-14?, I. Kofas: „Lemon Joy“ atsirado be revoliucijų ir be šūvių“, Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?, „BIX“ fenomenas: Žiurkių miestas, 1980-ieji. Interviu su S.Urbonavičiumi ir kt.). Tad susitikome su Mindaugu ir paklausėme – ar sunku buvo išleisti šią knygą.
Pirmiausia, sveikinu pagaliau padarius didžiulį darbą ir išleidus knygą „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“. Kiek laiko rašei šią knygą? Kiek naktų praleidai nemiegodamas?
Ačiū. Knygą rašiau apie pusę metų. Maždaug tiek naktų, kiek jų yra pusėje metų, ir praleidau be miego. Išties, „režimas“ buvo griežtas, kasnakt darbas iki keturių penkių ryto, paskui kažkiek miego, ir vėl – pirmyn. Turėjau suvaldyti begalę informacijos, atrinkti ją, bendrauti su žmonėmis, naršyti internete, skaityti knygas.
Išleistoje knygoje – daugiau kaip 1500 grupių ir muzikos kūrėjų aprašymai bei paminėjimai. Lietuvoje išties tiek daug roko kūrėjų? Tad gal išties, be reikalo skundžiamės, kad neturime roko muzikantų?
Taip, išties Lietuvoje labai daug muzikantų, dėl to skųstis neturėtume. Pridėčiau dar bent kelis šimtus (apie kuriuos bus rašoma antrojoje knygoje dalyje) – tai eksperimentininkai, neofolko, gotikos, kantri, bliugraso, liaudies muzikos ir kitų stilių kūrėjai. Sakysite, tai – ne rokas? Rokas – itin plati sąvoka. Atsakykite man, ar Modestas Pitrėnas, pasipuošęs odinėmis kelnėmis ir diriguodamas simfoniniam orkestrui, atliekančiam roko muzikantų kūrinius, yra roko muzikantas, ar ne? Teoriškai lyg ir ne, tačiau realiai tai – rokas.
Vienas knygos tikslų ir yra praplėsti žmonių suvokimą, kas yra rokas. Daugelis mano, kad tai kažkoks pabrazdinimas gitara. Nieko panašaus. Rokas, kaip sako Stasys Daugirdas, atsirado iš liaudies (turint galvoje bliuzą), vadinasi, kiekvienoje šalyje liaudies muzika taip pat yra rokas.
Būtent todėl tarp minėto 1500 – ir vadinamieji estradiniai ansambliai (plačiai jų nenagrinėjau, tačiau pagrindinius aprašiau), ir sunkusis metalas, ir bardai, ir dar labai daug kas. Džiaugiuosi, kad Lietuvos gyventojų muzikinis skonis – platus. Iš esmės pakeičiau savo požiūrį į Lietuvos roko muziką, – anksčiau maniau, kad tai yra tik brazdinimas gitara.
Baras su Atsuktuvu. Vidmanto Kliuko nuotr.
Ar sunku buvo rinkti informaciją? Ar geranoriški buvo muzikantai, pasakodami apie savo muzikinę karjerą?
Visko buvo. Iš pradžių turėjau stipriai atsispirti nuo tramplino, tačiau kadangi turiu sukaupęs nemažai įrašų ir informacijos, tai nebuvo sunku. Apie kai kuriuos stilius teko pasidomėti plačiau, prisiminti senas ir susirasti naujas pažintis. Muzikantai – ačiū jiems visiems – buvo labai geranoriški. Sužinoję apie mano iniciatyvą, jie ėmė noriai siųsti kompaktines plokšteles, padėjo prikelti iš užmaršties žmones, kurių dėl savo amžiaus jau nežinojau. Man pačiam teko patirti nemažai „nušvitimų“, kai sužinodavau apie iki tol negirdėta grupę, kuri grojo tiesiog puikiai. Kai kurių grupių išvis nebuvo tekę girdėti. Tiesa, kai kurių interviu atsakymų teko laukti gana ilgą laiką, tačiau tikrai vertėjo. Manau, knygos skaitytojai tai įvertins.
Linksmiausias atsitikimas, rengiant knygą?
Buvo linksma sužinoti, kad egzistavo grupė „Katinai“. Tokio pavadinimo nesitikėjau. Vis dėlto tai nebuvo humoristinė grupė.
Knygoje taip pat rasime muzikanto ir publicisto Luko Devitos tekstų, Gedimino Kajėno pokalbių su mus jau palikusiais roko scenos grandais, kompozitorių Šarūno Nako ir Vaclovo Augustino įvertintą Lietuvos kultūros situaciją, taip pat Šiaurio Narbuto publikacija apie senąjį roką bei Vituolio Joneliūno interviu su unikaliuoju „Kardiofonu”. Specialų įvadą leidiniui parašė vienas pasaulio eksperimentinės muzikos tėvų Z‘EV (Stefanas Weisseris). Kaip pasidalinote, kas apie ką rašo? Ar skiriasi jūsų rašymo stilius?
Šią šaunią kompaniją subūriau aš. Su Z‘EV esame pažįstami jau kelerius metus, šis legendinis žmogus sutiko parašyti išsamų, taiklų šiuolaikinės muzikos įvadą. Labai norėjau išspausdinti šviesaus atminimo Šiaurio Narbuto tekstą. Nepelnytai visų užmirštas žmogus, ačiū Dievui, nors šioje knygoje buvo prikeltas iš mirusiųjų. G.Kajėnas – profesionalas ir muzikos, ir rašymo apie ją srityje, todėl paprašiau jo interviu su žmonėmis, kurių nebeprikelsime – Vytautu Kernagiu ir Sauliumi Mykolaičiu. Gediminas mielai sutiko. Maloni staigmena buvo ir tai, kad du Nacionalinės premijos laureatai – Šarūnas Nakas ir Vaclovas Augustinas – nepasididžiavo papasakoti apie kultūrinę, muzikinę Lietuvos situaciją. Taip pat iš pelenų prikeltas ir „Kardiofonas“. Nereikėtų pamiršti, kad šioje knygoje – daug interviu, iš kurių išskirčiau mano pokalbį su maestro Viačeslavu Ganelinu. Ši asmenybė – nepaprastai daugialypė. Be abejo, brangus kiekvienas interviu – man buvo be galo įdomu pasišnekučiuoti su Andriumi Mamontovu, virtualiai pasikalbėti su Igoriu Kofu, Algirdu Kaušpėdu, Sauliumi Urbonavičiumi, Nėriumi Pečiūra ir daugybe kitų muzikantų.
Lukas Devita – senokai pažįstamas kaip kolega, rašantis puikius esė apie muziką. Buvo malonu su juo dirbti, šis žmogus palaikė mane ir esu už tai jam dėkingas.
Grupė KATASTROFA
Pakalbėkime apie Mindaugą Peleckį. Kada susidomėjai roko muzika? Kaip tas susidomėjimas išaugo į rimtą knygą? Studijavai kažką susijusio su muzika, o gal pats grojai kokioje muzikinėje grupėje?
Muzika domėjausi dar vaikystėje, tačiau rimčiau būdamas trylikos. Studijuodamas fortepijono klasėje muzikos mokykloje, „susidvejinau“ – viena vertus, patiko groti „kliapu“, kita vertus, atradau tokias grupes kaip „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Antis“, Yngwie Malmsteeną, „The Moody Blues“… Vėliau tapau metalistu, ir kurį laiką save priskyriau tik šiai subkultūrai. Laikui bėgant „persirgau“ bemaž visais roko muzikos stiliais. Teko ir būgnus bei būgnelį padaužyti, kurį laiką mokiausi šio meno pas vieną garsų multiinstrumentalistą. Tačiau supratau, kad muzikanto iš manęs nebus, todėl turbūt labiau pasinėriau į muzikos tyrinėjimus.
Kaip susidomėjimas muzika išaugo į rimtą knygą? Savaime. Kaupiau įrašus, klausiau, aiškinausi, kas neaišku, bendravau su bendraminčiais. Būdavo bemiegės naktys, beklausant „Akvariumo“, „Kino“, vėliau – „Current 93“, „Death In June“. Mokiausi muziką klausyti, o ne praleisti pro ausis kaip foną. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad muzika – svarbiausias dalykas mano gyvenime, nors pomėgių ir pasijų turiu ir daugiau.
Mėgstamiausia daina/dainos? Grupė?
„Šiaurės Kryptis“. Visa nuo pradžių iki pabaigos.
Gal turi mėgstamą dainos priedainį ar šiaip citatą iš dainos?
„All festivals end as festivals must“ („Death In June“). Iš lietuviškos muzikos, ko gero, tai būtų „Siela“ ir jos „Tavęs man reikėjo“. Meskit į mane akmenį, bet žaviuosi Alina Orlova. Esu romantikas.
Ar dažnai lankotės koncertuose? Koks paskutinis koncertas ir kur vykęs labiausiai įstrigo?
Pastaruoju metu labai retai. Neturėjau tam galimybių, todėl, deja, teko praleisti daug puikių koncertų. Labiausiai įstrigę koncertai – „Sonic Youth“ Nyderlanduose, „The Tiger Lillies“ ir Emiras Kusturica Vilniuje.
Lietuviška roko grupė, nepelnytai sulaukusi mažai dėmesio?
Ta pati jau mano minėta „Šiaurės Kryptis“, kuri, jei ne „Monaco“ perleista kompaktinė plokštelė, būtų likusi tik mano kartos melomanų galvose ir sutrintose kasetėse. A.Mamontovas „užrodė“ man puikų muzikantą Valdą Slabadą, kuris yra tikras perlas, deja, dėmesio beveik nesulaukiantis. Yra tokia paslaptinga grupė „Buterbrodinis Orkestras“, kurios grojimas mane pakerėjo. Tačiau nieko apie juos nežinau. Būtų smagu, jei ši grupė atsilieptų ir parašytų man.
Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas viename straipsnyje teigė, kad „Prieš du dešimtmečius<...> roko akordai skambėjo kaip bandymas įveikti surambėjusią sistemos plutą, kaip autentiško gyvenimo ilgesys. Apmaudu, jog roko laužas nuo to laiko gerokai išblėso“. Ar sutinkate su A.Navicko nuomone? Ar tikrai dabar muzikoje trūksta nuoširdumo?
Iš dalies sutinku, nes Roko maršo laikai, ypač 1988-ieji, buvo ypatingi. Tačiau aš dabartinėje Lietuvos roko scenoje sąstingio nematau. Priešingai – atsiranda daug labai gerų maištingų grupių, tokių kaip „DaLyVis“, kurių socialinis rokas gali išjudinti jei ne mases, tai bent jau paskiras smegenis. A. Navickas teisus tuo požiūriu, kad mūsų visuomenė išties persisotinusi (bent jau jos dalis). Jei anksčiau pamatyti roko grupę „Hiperbolė“ buvo šventė, tai dabar „senukų“ rokerių šventės sutraukia mažai publikos, nors muzika nesuprastėjo – priešingai, „veteranai“ rodo aukštą klasę. Tačiau yra tokių, kas matė šimtus pasaulinio garso grupių ir nebesugeba vertinti lietuviško roko. Tai – blogai. Mūsų rokas niekuo ne blogesnis už kitų šalių. Tai – tik išankstinis įsitikinimas. O groti mokančių ar nemokančių yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.
Dabar gali lengviau atsipūsti, kokie ateities planai?
Trumpos atostogos, be abejo, būtinos, tačiau dirbu toliau. Antrosios knygos nemaža dalis jau paruošta. Kviečiu visus būti aktyviais ir rašyti, „trukdyti“ mane įrašais, informacija, nes tik taip gimsta rokas. Rokas – ne tik muzika, bet pirmiausia tai yra minties judėjimas. Taigi artimos ateities planai būtų išleisti antrąją „Lietuvos roko“ dalį, kurią pavadinau „Tradicijos ir eksperimentai“, o toliau – matysime. Svarbiausia – improvizacija. Be jos ir rokas, ir bet kokia kūryba neprasminga.
Kalbino Rasa Barčaitė
Be „Guano Apes“ ir kitų Europos muzikos grandų, rugpjūčio 5-6 d. festivalyje „Galapagai / Roko naktys 2011“ žibės ir mažiau nugludinti Baltijos šalių roko deimančiukai.
Pasibaigus Lietuvoje ir Latvijoje vykusiai roko talentų atrankai, kelialapiai į Zaraso saloje vyksiantį festivalį išdalinti šešiems pretendentams į ateities roko Olimpą. Be šių jaunųjų grupių, „Galapagų / Roko naktų“ dalyvių sąrašą papildė dar trys anksčiau neskelbti kolektyvai.
Perspektyvių grupių atranka balandžio-gegužės mėnesiais vyko Vilniaus klube „Bermudai“ bei Rygos bare „Rock’N’Riga”. Finišo tiesiąją pasiekusios šešios grupės gros „Galapagų“ festivalio Kalno scenoje, kuri šiais metais bus įrengta Zaraso saloje įsikursiančio menų fabriko „Loftas“ erdvėje.
„Paskelbus perspektyvių atlikėjų atranką, sulaukėme per 70 Lietuvos ir Latvijos grupių paraiškų. 24 grupės buvo pakviestos į atrankinius koncertus, juose geriausiuosius rinko ne tik roko gerbėjai, bet ir autoritetinga roko vilkų komisija. Jaunųjų grupių pasirodymai festivalyje ne vienam melomanui turėtų suteikti gaivių potyrių ir galbūt išryškins būsimų žvaigždžių kontūrus“, – sakė festivalio „Galapagai / Roko naktys 2011“ prodiuseris Algirdas Barniškis-Blėka.
Festivalio atrankos barjerą įveikusi ketveriukė „Multiks“, susibūrusi prieš dvejus metus, groja electropop stiliaus muziką, maišydama elektroninius ir akustinius garsus. Šiuo metu „Multiks“ įrašinėja pirmąjį albumą ir aktyviai koncertuoja. Neseniai grupė „apšildė“ naujojo „Lemon Joy“ albumo pristatymus.
Meno fabriko „Loftas“ scenoje skambės ir „Part Time Porn“ vyrukų atliekamas metalo bei repo derinys. „Nebuvo skelbimų, senų pažinčių, laiko brandintų idėjų. Visi atsidūrė reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje”, – apie grupės gimimą pasakoja patys muzikantai. Aštrią ir kaprizų neturinčią muziką atliekantys rokeriai save vadina internetinių subtilybių ieškovų keikiama grupe.
Dar viena rap-core stiliaus grupė, prasimušusi į lietuviškuosius „Galapagus“ – „XIII Fortas“. Maištingieji atlikėjai jau ragavo nemažai parako dalyvaudami galybėje įvairių renginių – nuo televizijos projekto „Talentų šou“ iki pogrindinių festivalių ir koncertų visoje Lietuvoje.
Švelnesnių garsų į „Lofto“ sceną įlies trijulė „The Deflux“. Vaikinai scenoje dar neseniai – kiek daugiau nei metus. Į eksperimentus linkę grupės nariai išbandė daugybę muzikos stilių – nuo punk iki industrial – ir apsistojo prie melodingojo indie, kurį jungia su electro, kitų stilių „deflux‘iškais“ elementais.
Atranką laimėjusi kita perspektyvi komanda „Roadkill“ susikūrė dar 2006 m., bet jos sudėtis iki pat šių metų nuolat keitėsi. Išliko tik energingas gitarinis rokenrolo skambesys, sunkiai telpantis į konkretaus stiliaus rėmus. „We have no f…ing idea what the hell we‘re playing“, pripažįsta ir patys atlikėjai.
Latvijoje vykusios atrankos metu iš 8 grupių atrinkta praėjusiais metais Rygoje susibūrusi grupė „Wildborn“. Ši ketveriukė jau pirmaisiais karjeros metais spėjo nustebinti Latvijos muzikos kritikus brandžiu sunkiojo roko skambesiu.
Tai, kad perspektyviems atlikėjams „Galapagų“ festivalis gali tapti keliu į didesnes aukštumas, liudija ir 2010 metų festivalio Kalno scenoje pasirodžiusių jaunųjų grupių sėkmė. Dvi pernai ten grojusios grupės „Timohi“ ir „Days of Eclipse“ šiemet festivalyje gros jau didesnėje Slėnio scenoje.
Tarptautinė komanda „Timohi“ gyvuoja nuo 2005 m., o labiausiai išgarsėjo po 2009 m. vykusio televizijos talentų šou ir po to sekusių viešnagių įvairiose roko fiestose. Eklektiško roko atlikėjai daugelyje gyvų koncertų žiūrovus pakeri nesuvaidintu nuoširdumu ir saviironija persunktais dainų tekstais.
„Days of Eclipse“ – trejus metus gyvuojanti industrinio ir eksperimentinio roko grupė, savo muzikoje apjungianti elektroninį skambesį ir maištingą rokenrolo energiją. Gyvų koncertų metu grupė dažnai naudoja vizualinius šou elementus, teikdama pirmenybę sunkesniam skambesiui nei albumuose.
Dar viena grupė, pasirodysianti „Galapagų“ Slėnio scenoje – „Sweetsalt“. Susibūrusi prieš penkerius metus, grupė meteoru įsiveržė į Lietuvos roko padangę 2008 m. laimėjusi prestižinį MTV muzikos koncertą, po kurio koncertavo Krokuvoje su tokiais grandais kaip „Prodigy“, „Timbaland“. Pernai „Sweetsalt“ sugrįžo su nauju trenksmu, nauju albumu ir nauju skambesiu, pagardintu senuoju „saldžios druskos“ atspalviu.
Rugpjūčio 5-6 d. Zaraso saloje vyksiančiame tarptautiniame festivalyje „Galapagai / Roko naktys 2011“ iš viso pasirodys per 30 grupių. Didžiausia šiemetinio renginio pažiba – žymiausia grupė festivalio istorijoje, Vokietijos rokerių ketveriukė „Guano Apes“.
Festivalyje pasirodys ir melodingojo metalo žvaigždės „Pain“ (Švedija), buvęs „Iron Maiden“ vokalistas Blaze Bayley (Didžioji Britanija), „Lacson“ (D. Britanija, Šveicarija), „Bedwetters“ (Estija), „Trendkill Method“, „Triana Park“, „Cacophonics“ (visos – Latvija), „Thundertale“, „Freaks on Floor“, „Soul stealer”, BIX, „Happyendless”, „Metal on Metal“, „No DJs“, „Rebelheart“, „AC/DC Tribute.lt“, IR, „Sportas“, „Arbata“ (visos – Lietuva), „Mirramaze“ (Norvegija). Bilietais į festivalį prekiaujama „Tiketoje“.
Šeštadienį Vilnių ir 50 Lietuvos miestų penktą kartą užvaldys šimtai gatvės muzikantų ir jų atliekama muzika. Vien Vilniuje visą dieną šturmuoti gatves ruošiasi apie 300 grupių.
„Gatvės muzikos dienos” iniciatorius ir idėjinis vadas Andrius Mamontovas, klausiamas, kas bus naujo „Gatvės muzikos dienoje”, atsako: Ar mes klausiame, kas bus naujo, tarkime, Kaziuko mugėje? Atsakymas paprastas: visos naujovės dalyvių pasirodymuose. Ateikite ir pamatykite, o dar geriau – sudalyvaukite.
„Grojimas gatvėje pradedančiam muzikantui yra laiptelis į sceną, o patyrusiam muzikantui – žingsnis išsilaisvinimo nuo jau susiformavusių scenos įpročių ar klišių link. Abiem atvejais – tai veda į asmeninį tobulėjimą, taigi GMD yra ne tik smagu, bet ir verta!”, – sako A. Mamontovas.
Pasak jo, gatvės muzikos šventėje, be jau užsiregistravusiųjų, lygiai taip pat laukiami ir spontaniškai prisijungsiantys muzikantai. Svarbiausia, jog visi galintys, mokantys, besimokantys, pradedantys ar baigiantys groti yra visateisiai „Gatvės muzikos dienos” dalyviai. Amžiaus cenzo nėra, išsilavinimo patikrinimo nėra, muzikos instrumentų įvairovė neribojama. Yra tik laiko ribos – baigti groti 22 val. ir prašoma geranoriškumo ir atidumo grojančiam ar dainuojančiam kolegai.
Šventės renginiai vyks 17 sostinės vietų – senamiesčio gatvėse, skveruose, aikštėse. Gatvės muzikantų bus galima klausytis ir „Menų spaustuvės” kieme, Tibeto skvere Užupyje, Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelėje. 20.30 val. „Gedimino 9” skvere prasidės baigiamasis būgnų koncertas. Tradiciškai šventė baigiama 22 val.
Šventės rengėjai džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau bendruomeninių iniciatyvų, paspalvinančių „Gatvės muzikos dieną”. Šiais metais tokių daug: šventės metu vyks Lietuvoje dar neregėtas muzikinis flashmobas, vyks gongų garsų šou, prie GMD prisidės Jurgos Ivanauskaitės skverelio katinas iš Aguonų gatvės, grupė „Lemon Joy” parodys visiems „Stebuklą”, šventės savanoriai šiais metais ne tik paslaugiai savanoriaus, bet ir dainuos bei gros, radijo stotys pagerbdamos gatvės muzikantus transliuos „gyvą gatvės garsą” iš šventės vietų ir t. t.
Garsas apie GMD sklinda po kaimynines šalis – laukiamos savivaldybių delegacijos iš Rygos, Sankt Peterburgo, Minsko, Talino.
Kaune populiariausia tarp užsiregistravusiųjų – roko ir elektroninė muzika. Kasmet GMD renginio metu ten susiburia didelė hiphopo bendruomenė iš visos Lietuvos, jungianti repą, gatvės šokius, gatvės menus, ekstremalų sportą.
Penkerių metų GMD jubiliejaus proga – dvi geros naujienos internautams: prieiga: http://www.facebook.com/gatvesmuzikosdiena ir http://www.gatvesmuzika.blogspot.com/, kuris suvienys visos Lietuvos „Gatvės muzikos dienos” dalyvius – čia jie dalysis įspūdžiais, naujovėmis, fotografijomis, vaizdo įrašais.
Lapkričio 13-ąją, 19 val., Vilniaus klube „New York“ – neeilinis įvykis. Legendinė Lietuvos gotikinio roko grupė „Siela“ švęs dvidešimtmetį ir ta proga pristatys tribute albumą, kuriame „Sielos“ dainas atlieka didelis būrys žymių muzikantų: Andrius Mamontovas, IR, „Mano Juodoji Sesuo“, „Diktatūra“, „Requiem“, Alina Orlova, Hokshila, Lemon Joy, „Thundertale“, Nojus, „Flamingo“.
Per dvidešimt metų „Siela“ išleido dešimt albumų: „Vėjas, nešantis naktį“ (1990), „Prakeikimas“ (1991), „Juodo opiumo žemė“ (1993), „Už regėjimo lauko“ (1994), „Sielininkai“ (1995), „Tavęs man reikėjo“ (1997), „Tremtyje“ (1997), „Eldorado“ (2000), „Dali“ (2005), „Euforija“ (2008). 2001-2003 m. „Sielos“ lyderis Aurelijus Sirgedas buvo įkūręs kiek lengvesnės muzikos projektą „Ne Romeo“, kuris išleido vienintelį albumą „Princesė ir piemuo“ (2002). Po šio eksperimento A. Sirgedas grįžo prie tolesnių „Sielos“ dainų kūrybos.
„Siela“ yra koncertavusi Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Per savo karjerą grupė surengė apie 500 koncertų.
Apie „Sielą“, jos dvidešimt metų ir tai, kas svarbiausia šiai grupei, kalbinu grupės „sielą“ Aurelijų Sirgedą.
Artėja neabejotinai geriausios lietuviško gotikinio roko grupės „Siela“ dvidešimtmečio šventė. Kurią tiksliai dieną „gimė“ „Siela“? Gal galėtumėte prisiminti, koks buvo tas gimimas? Kas sugalvojo pavadinimą „Siela“, ir kodėl būtent tokį?
Data, kada tiksliai susikūrėme, nėra tiksliai žinoma.Pirmą kartą grupės įraša transliavo per radiją 1990 m. kovo 1 d. Tada nuskambejo dainos „Rudenio Dievas“, „Vėjas, nešantis naktį“ ir „O, mano žvaigžde“.
Buvome pradėję groti vos porą savaičių ir pasidarę šiokius tokius įrašus dalyvavome LRT rengiamane konkurse. Buvome euforijoje, girdėdami savo dainas per radiją. Tai atrodė neįmanomas dalykas, kuris tampa įmanomas tada, kada tu kuri dainas, groji, neši idėją ir darai tai kartu su grupe bendraminčių. Kai vežėme į radiją dainas, dar neturėjome pavadinimo, ir tik atiduodant dainas, kai reikėjo užrašyti grupės pavadinima, parašiau „Siela“. Tiesiog iš kažkur tai atsirado mano galvoje. Pamaniau: lengvai skanduoti galima per koncertus: „Sie-la, Sie-la“. Ko daugiau reikia?
Vėliau, 1990 m. liepos 14-ąją, surengėme grupės solinį koncertą Utenos apleistuose senuose kultūros namuose, kur susirinko nemažas būrys draugų ir būsimų gerbėjų. Vėliau, rugpjūčio pradžioje, pavyko sudalyvauti pirmajame Lietuvos hipių festivalyje. Jame grojo tokie grandai kaip „Veto Bank“ su Arina, „Odis“ iš Latvijos. Nežinau, ką mes ten veikėme su savo dainomis, bet mums leido pagroti vienas iš organizatorių Raimondas Nutautas, grojęs kartu su Arina.Viską nufilmavo Lietuvos televizija ir po mėnesio parodė per teliką dainą „O, mano žvaigžde“. Tada sekė dar viena euforijos banga ir apie „Sielą“ pradėjo kalbėti kaip apie grupę. Ėmėme įrašinėti pirmąjį albumą „Vėjas, nešantis naktį“ su mūsų legendiniu garso režisieriumi Edmondu Babensku [Albumas įrašytas vos per tris dienas, – M. P.]. Kurias šių datų laikyti „Sielos“ gimtadieniu, nežinau. Be to, tai ir nėra svarbu. Svarbiausia, kad tai buvo 1990 metais ir kad tai iš viso buvo. Dabar galime džiaugtis tuo.
Per 20 metų „Siela“ patyrė nemažai transformacijų: grojo gotikinį roką, kartais kiek panėšėjo į Viktoro Cojaus kūrybą, o kai kurios baladės buvo net vadinamos popmuzika gerąja to žodžio prasme. Kokia Jums yra „Siela“? Kokia jos šerdis? Gal tai visai ne gotikinio roko grupė?
Taip. Natūralu, kad per tiek metų įvyksta kažkokių transformacijų. Pradejome kaip lengvas „Kino“ šešėlis Lietuvoje, vėliau sekė gotikinis laikotarpis, prasidėjęs pažintimi su Andriumi Mamontovu, pokalbiai, ieškojimai…. Jis įrašė muzikos, kurios tuo metu klausė, ir tai mums dave naujų impulsų pradėti judėti link gotikos. Tai buvo „The Mision“, „The Sisters Of Mercy“, „Fields Of The Nephilim“ albumai, jie buvo klausomi ir po truputi tolome už regėjimo lauko. Veliau buvo grįžmas prie šaknų – daugiau roko. Po to – vėl gotika su lengvesne muzika. Aš negalėčiau pasakyti, kad „Siela“ yra gotikinė 100 procentų grupė. Taip nėr. Man tai pirmiausia yra dainos, kurias aš kuriu, kurios man patinka, kurios gimsta manyje, ir kokiu būdu jos bus išreikstos – ar su gotikine grupe, ar grojant tik akustine gitara, nėra taip svarbu. Dažniausiai kiti prilipdo tau etiketę, su kuria reikia žygiuoti į priekį. Taip dažniausiai pasistengia spauda, kuri kartais net neklausydama to, kas grojama, iš senu štampų paima frazes, ir taip mes tampame gotikine grupe, grodami dainas „Euphoria“ arba „Rudenio Dievas“.
Netrukus jubiliejaus proga pasirodys naujas „Sielos“ leidinys. Gal galima būtų apie jį sužinoti kiek plačiau?
Pasirodys albumas lapkričio 13 dien` ir bus pristatytas tą pačia dieną per „Sielos“ jubiliejinį koncertą Vilniuje klube „New York“. Albumas vadinsis „Siela XX“ – tai bus tribiutinis albumas, kai grupės dainas atlieka kiti atlikejai. Džiaugiuosi ir esu dėkingas visiems, kurie sutiko dalyvauti šiame projekte. Tai – Andrius Mamontovas, Hokshila, „Flamingo“, IR, Alina Orlova, „Lemon Joy“, „Mano Juodoji Sesuo“, „Requiem“, „Diktatūra“, „Thundertale“, Nojus.
Visi dainas įrašė nemokamai ir padarė dovaną jubiliejų švenčiančiai „Sielai“. Albume taip pat skambės mūsų grupės naujai perrašytas vienas iš „Sielos“ hitų „Rudenio Dievas“. Pats albumas gavosi labai spalvingas ir tikiuosi, kad žmones pamėgs sias dainas, kurios skamba kiek kitaip nei originalas.
Kurį savo albumą laikote brandžiausiu? Kodėl?
Man brandžiausias albumas yra „Už regėjimo lauko“. Nuo jo apsivertė viskas, ka darėme iki tol, gavome pripažinimą Europoje, o tai grupei, išlindusiai iš rūsio, buvo didelis pasiekimas. Mus ėmė kviesti į didelius festivalius ir koncertinius turus Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje. Atrodo, jog subrendome su tuo albumu.Vėliau sekė taip pat puikūs albumai, bet „Už regėjimo lauko“ yra man iki šiol kertinis ir brangus bendras grupės darbas.
Kokias pagrindines įtakas „Sielos“ muzikai galėtumėte išvardyti? Ar yra grupių, muzikantų, kurių muzika ir po 20 metų Pačiam išlieka iki šiol svarbi?
Muzikos iki šiol klausausi kuo ivairiausios, visada ieškau kažko naujo… Neužsisėdžiu su senomis grupėmis ir dainomis, bet esminės grupės, kurios darė įtaką – tai „Kino“, „Nautilus Pompilius“, „Akvarium“, „Alisa“. Jos pastatė pamatą mano kūrybai ir vėliau tik stilistiškai įtakojo grupės „The Cure“, „The Sisters Of Mercy“, „New Model Army“, U2, „Midnight Oil“ ir kt. Esme buvo pradėti kurti.
Kai 1988 metais, tarnaudamas sovietų armijoje, išgirdau „Kino“, buvo taip keista, kad V.Ccojus dainuoja, kaip jis negali užmigti ir koks vanduo is čiaupo kartus ir nakties elektrinė šviesa akina… Visa tai yra viena busena, apie kurią tu pasakoji dainoje. As supratau, kad dainuoti galima apie bet ką: apie stalą, vamzdį, jei tik surandi raktą, kad daina įgytų sielą, pradėtų gyventi. Tai buvo esminis atradimas, nuo kurio aš pradėjau kurti ir, mokėdamas vos kelis akordus, su gitara rašyti dainas.
Kas, be muzikos, dar daro didžiausią įtaką? Kokie meno kūriniai svarbiausi (filmai, knygos ir kt.)?
Viskas, kas mane supa, be abejonės daro didžiulę įtaką. Pradedant žmonėmis aplink mane, gatvėm, namais, miestais, šalim ir muzikiniais atradimais. Nežinau kaip ateina knygos pas mane, filmai, muzika, spektakliai, paveikslai… Viskas atrodo atsitiktinai, bet sunku patikėti, kad tai būtent taip. Tikiu, kad yra kažkas aukščiau, kuris atveda tave iki vieno ar kito dalyko, kuri pradedi studijuoti nuo autoriaus asmenybės iki jo darbų. Ar verta vardinti, kokią įtaką daro Franzas Kafka, Salvadoras Dali, Borisas Pasternakas ir daugelis kitų, kuriais domėjausi ir domiuosi. Visi mes turime savo favoritus, mokytojus.
Kokia dabar „Sielos“ sudėtis? Ar smarkiai ji pakito per 20 metų?
Dabar: Aurelijus Sirgedas – vokalas, gitara, Aurimas Driukas – gitara, Kostas Kriaučiūnas – gitara, Darius Juodka – mušamieji, Bernardas Prušinskas – bosinė gitara.
Grupė sudėtis keitėsi visus dvidešimt metų. Dabar jau penkeri metai, kai sudėtis yra pastovi. Iš senosios, pirmos „Sielos“ sudėties likau tik aš. Visi kiti nariai, su kurias sukūrėme grupę, šiuo metu gyvena Utenoje. Tai – kartu su manimi įkūręs grupę bosininkas Aidas Blažys-Kalava ir vėliau prie mūsų prisijungęs Aivaras Švilpa. Norėčiau padėkoti visiems, kažkada prisidėjusiems prie „Sielos“ kelionės, nors visų surinkti į jubiliejinį koncertą lapkričio 13 dieną turbūt nepavyks, bet vis dėlto norėčiau kuo daugiau pamatyti savo bendražygių per 20 metu veidų.
Jei reikėtų savo ir „Sielos“ filosofiją išreikšti vienu ar keliais sakiniais, koks (kokie) jis būtų?
Konfucijus yra pasakęs: kur beeitum, eik visa širdimi.
Pats esate žinomas ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip prodiuseris, talentų atradėjas. Ką iš savo sutiktų talentų vertinate labiausiai?
Daugiausia dirbu su Alina Orlova, tai jai ir yra didžiausi mano vertinimai. Tai, ką mums kartu pavyksta nuveikti, yra nuostabu. Įdomu dirbti ir darbo rezultatais esu patenkintas prodiusuojant Migloko, Juozo Erlicko, Hokshilos, Golden Parazyth, grupių „Pievos“, „Arbata“. Visų neišvardinsi, bet jei supranti ir mėgsti savo darba tai kiekvienas yra brangus ir artimas kuri darai su visu atsidavimu taip kaip tik gali geriausiai.
Ar Lietuvos muzika kokybiškėja, nepaisant to, kad televizijoje matome visišką nekokybę?
Dabar, kai visi muziką gauna už dyką, t.y. siunčiasi iš interneto, vagia ar keičiasi įrašais, – nežinia. kaip tai pavadinti, – muzika tikrai nekokybiškėja. Atlikėjų albumų beveik nebeleidžia leidybinės kompanijos – joms nebeapsimoka, nes niekas albumų neperka.
Atlikėjai nebegali sau leisti įsirašyti kokybiškai geroje profesionalioje studijoje. Daug kas bando įsirašinėti namuose, savo studijėlėse, taip, kaip moka ir supranta.O toks rezultatas dažniausiai būna apgailėtinas.
Manau, kad ne televizija kalta dėl nekokybės, o patys žmonės, kurie kiekvienas atsk irai nesupranta, kad atsisiųsdami nemokamai grupės įrašų, varo jai peilį ir kad grupė negalės įsirašyti ir išleisti gero kokybiško albumo, jei jo niekas nepirks. Tiesiog neturės už ką tai padaryti.