Search Results for: "Legionella"

Nors spalio mėnesį legionelioze susirgusios 38-erių metų kaunietės buto vonioje visuomenės sveikatos specialistai vėliau aptiko legionelų, negalima tvirtinti, jog būtent savo namuose ši moteris ir gavo užkrato. Jos ligą sukėlė kitos grupės legionelos bakterijos, nei rastos atlikus susirgusios moters buto vandens tyrimus.

Kaip naujienų agentūrai ELTA ketvirtadienį pranešė šios moters sesuo Vaida Marcinkevičiūtė, kur iš tikrųjų galėjo moteris gauti ligos, vos nepasibaigusios jos mirtimi, užkratą, epidemiologai taip ir nenustatė. Bet po vandens tyrimo jie akcentavo, kad moters butui (jis yra gyvenamojo namo 12-ajame aukšte) tiekiamas netinkamos, žemesnės, temperatūros vanduo.

Tad į klausimą, kas kaltas, kad kaunietė susirgo, jos artimųjų teigimu, labai siaubinga liga, iki šiol neatsakyta. Ir prielaidų naujiems ligos židiniams atsirasti ne tik šios moters, bet ir tūkstančių kitų žmonių butuose, kuriems centralizuotai tiekiamas karštas vanduo, išlieka labai daug.

Kad vadinamoji legionierių liga negrėstų, karštas vanduo sistemoje turi cirkuliuoti, ir jo temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 51 laipsnis C. Bet atėjus šaltajam metų sezonui stengiamasi taupyti pinigus, mažinant centralizuotai tiekiamo karšto vandens ar patalpų temperatūrą. Sumažėjęs ir vandens naudojimas. Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai įspėja, kad toks taupymas kelia pavojų sveikatai.

Kai centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens kokybė neatitinka higieninių reikalavimų. didėja rizika susirgti legionelioze – ūmine infekcine liga, pasireiškiančia karščiavimu ir plaučių uždegimu. Ligą sukelia Legionella genties bakterijos – L. pneumophila, skirstomos į 16 serologinių grupių, iš kurių pirmoji nulemia 70-90 proc. laboratoriškai patvirtintų legioneliozės atvejų.

Kaip teigia Kauno visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja Orina Ivanauskienė, svarbiausia, kad centralizuotai tiekiamas geriamasis karštas vanduo sistemoje ir bėgantis iš čiaupų bei dušų būtų ne mažiau kaip 51 laipsnis C, o šaltas – ne aukštesnės nei 20 laipsnių temperatūros.

Iš susirgusios kaunietės buto paimti karšto vandens mėginiai parodė, kad karšto vandens temperatūra vonios čiaupe ir sistemoje neatitinka kokybės reikalavimų, vanduo – per šaltas, nes aptikta L.pneumophila. Bet vertinant galimą užsikrėtimo legionelioze riziką, priežastinio ryšio tarp šio atvejo, kai nustatyta legioneliozė, ir paimtuose dviejuose karšto vandens mėginiuose nėra, nes aptiktos skirtingos legionelių serogrupės. Bet problema yra didelė, nes aptikta L.pneumophila, kuri, pagal teisės aktais nustatytą tvarką, neturi cirkuliuoti daugiabučio namo karšto vandens sistemoje.

Legionelės plačiai paplitusios vandens telkiniuose (upėse, ežeruose), dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens sistemose. Šių sukėlėjų dauginimuisi reikalingos maistinės medžiagos gaunamos iš vandenyje aptinkamų organizmų (dumbliai; amebos ir kt.) ir dažniausiai vandens sistemose susikaupusių nuosėdų, nuovirų, rūdžių.

Vienintelis legionelių dauginimosi šaltinis yra vanduo, o palankiausia vandens temperatūra joms daugintis yra 20-45 laipsniai C. Žemesnėje nei 20 laipsnių C ir aukštesnėje nei 60 laipsniųC temperatūroje jos nesidaugina, nors ir išlieka gyvybingos. Esant aukštesnei nei 66 laipsnių C temperatūrai legionelės žūva, tačiau tokia temperatūra turi būti išlaikyta ne mažiau kaip 25-30 min. Jeigu santykinė oro drėgmė padidėja nuo 30 iki 80 proc., ligos sukėlėjo išlikimo trukmė ilgėja nuo 3 iki 15 minučių.

Be to, specialistė primygtinai rekomenduoja rečiau naudojamus dušus ir čiaupus vieną kartą per savaitę atsukti kelioms minutėms ir paleisti vandenį; prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos. Būtina kartą per metus valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus. Po jų remonto ir prieš šildymo sezoną reikia karšto vandens sistemas 2-4 val. dezinfekuoti 50 mg/1 aktyviojo chloro doze ar kitais autorizuotais biocidais; visus vandens filtrus valyti ir dezinfekuoti kas 1 – 3 mėnesius.

Būtina žinoti, jog legionelioze užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio, kuris susidaro dušuose, čiaupuose, mineralinio vandens ir sūkurinėse voniose, saunose, turkiškose pirtyse bei patalpose, kuriose yra oro kondicionavimo sistemos. Neužsikrečiama geriant vandenį, valgant bei gaminant maistą. Negalima užsikrėsti ir nuo legionelioze sergančio žmogaus.

Legionierių ligos inkubacinis laikotarpis – 2-10 dienų. Liga prasideda aukšta temperatūra, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmais. Būdingas sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos.

Legioneliozė gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų. Tai gali būti kvėpavimo nepakankamumas, kai plaučiai nebegali organizmui suteikti užtektinai deguonies. Kartais ligonį ištinka septinis šokas, kai nukritus kraujospūdžiui, nebepatenka užtektinai kraujo į gyvybiškai svarbius organus, ypač, – inkstus ir smegenis. Taip pat legioneliozė gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Tuomet inkstai staiga praranda gebėjimą atlikti savo pagrindinę funkciją – pašalinti skysčio perteklių ir nereikalingas medžiagas iš kraujo.

Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkantiems ir vyresnio amžiaus žmonėms, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes. Profesiniai rizikai priklausytų statybos, žemės ir santechnikos darbus bei darbą su įvairiomis aušinimo ir oro kondicionavimo sistemomis ar pramonės įmonės, naudojančios terminį vandenį, dirbantys asmenys.

Skubiai ir veiksmingai nesigydant, legioneliozė gali baigtis mirtimi, ypač jei silpna žmogaus imuninė sistema.

Kauno visuomenės sveikatos centro direktorius Gintautas Kligys Eltai sakė, kad pastarąjį kartą Kauno apskrities savivaldybių teritorijoje legioneliozė buvo pasireiškusi 2008 metais, Jonavoje. Tuomet šia liga sirgęs žmogus mirė.