Search Results for: "Karjeros kūrimas"
Karštligiškos darbo paieškos gali nemenkai išvarginti. Ypač, jei trūksta žinių bei įgūdžių patraukliam gyvenimo aprašymui (CV) parengti ar darbo pokalbiui pasiruošti. Surasti savo tikrąjį kelią, įgyti reikiamų kompetencijų ir sėkmingai pretenduoti į svajonių darbo vietą, o gal ją pačiam susikurti – uždavinys ne iš lengvųjų. Kaip tai padaryti? Nuo šiol visus atsakymus galima surasti vienoje knygoje.
„Kol pilnaties tolima šviesa lies mano kaklą“ – romantiškais žodžiais ir švelniu vokalu prasideda naujoji Justės Starinskaitės daina „Be vardų“. Po metų pertraukos nuostabaus balso savininkė savo gerbėjams pristato vasarišku ritmu persmelktą kūrinį, kuris ženklina naują atlikėjos etapą.
„Kaip hobį paversti verslu arba darbu?“, – atsakymą į šį mūsų laikais itin aktualų klausimą žino kulinarijos studijos „ČIOP ČIOP“ vadovė, tinklaraščio www.dervynas.lt autorė Urtė Mikelevičiūtė, kuri, kaip pati sako, yra apsėsta savo pomėgių. Ši garsi vyno ir maisto žinovė, kadaise palikusi šiltą banko darbuotojos kėdę, mielai sutiko savo patirtimi pasidalyti su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Karjeros dienų dalyviais ir jiems atskleidė savo 4 ingredientų sėkmės receptą.
Visai neseniai plačiai nuskambėjo žinia apie Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentės Editos Verbickaitės sukurtą analogų Lietuvoje neturinčią technologiją, leidžiančią ortopedinius įdėklus bei įtvarus spausdinti 3D spausdintuvu. Besimokantieji šioje aukštojo mokslo įstaigoje stebina toliau – trijų mechatronikos ir robotikos studentų komanda, ruošdama bakalauro studijų baigiamąjį darbą, sukūrė realiai funkcionuojantį robotą humanoidą. Kaip ir daugelis puikių idėjų, ši kilo netikėtai, dalimi – dėl studentiško polinkio vėluoti bei Indijos studentams duoto pažado.
Dažnai jaunuoliai susimąsto, kas geriau: karjera ar nuosavas verslas? Ypač, kai vis dažniau girdime apie sėkmingus lietuviškus startuolius.
„Gahlas Edenas Sassonas yra ne tik profesionalus visatos gidas, bet ir puikus paslapčių saugotojas“ – maždaug taip paslaptingai nuskambėtų bet kurios Holivudo įžymybės sakinys apie vyrą, kurio darbus pripažino ir Jo Šventenybė Dalai Lama XIV. Astrologas Iš Los Andželo, kuris niekuomet nekalba apie savo klientų, kaip jis pats sako, asmeninius dvasios žemėlapius Lietuvoje lankysis liepos pradžioje. Kursų metu jis išsklaidys keletą mitų ir papasakos, kaip kiekvienas iš mūsų galime kurti stebuklus savo gyvenime.
Jį Lietuvos žiniasklaida jau spėjo pakrikštyti laimės kūdikiu, o jo gyvenimo istoriją – primenančia pasaką. Iš Utenos kilęs 22-ejų metų Ernestas Kaušylas, elektroninės muzikos gerbėjams žinomas Brokenchord pseudonimu, neseniai apšildė žymiojo Bonobo koncertą, jo muziką jau spėjo įvertinti „Radiohead“, kūrybą transliavo populiari britų radijo stotis „BBC Radio 1“ ir … Ir kalbėti apie visa tai žvaigždžių ligos nepaliestam jaunam kūrėjui jau labai atsibodo. Hagoje (Olandija) akademinę elektroninę muziką studijuojantis vaikinas dabar nėrė į naujus vandenis – jau šį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro žiūrovai išvys neeilinį spektaklį visai šeimai „Kosmosas+”, kurio garso takelį Ernestas kuria kartu su bendramoksliu Miša Skalskiu. „Nesu aš toks kietas, kad galėčiau ilgai pasakoti apie savo muziką. Labiau bandantis“, – kuklumu suspindi E. Kaušylas. Na, o mes visgi galvojame, jog nepaklausti būtų neatleistina…
Turiu problemą. Nepasitikiu savimi ir man tai labai trukdo moksluose, bendravime su kitais, įvairiose situacijose. Sau atrodau negraži, matau vien išsipūtūsį pilvą, juodus paakius, spuogus ir kitus aplinkiniams mažai pastebimus dalykus. Šiaip stora savęs nelaikau, sveriu 53kg, esu 175cm ugio. Tačiau kitos man atrodo dešimt kartų plonesnės, gražesnės, rodos, kad jų veido oda gražesnė ir jos mokosi geriau. Viduje trokštu tokia būti, esu idealiste. Taip pat trokštu turėti gražių rūbų kaip jos, būti modeliu (išbandžiau daugelį agenturų, bet nei viena neatrinko ir tai dar labiau sumažino pasitikejimą savimi).
Vasario mėnesį kino teatre „Pasaka“ prasidėjo naujas praktinių bei teorinių paskaitų ciklas „Skaitmeninio piešimo kursai”. Pasak paskaitų vedėjo, skaitmeninio piešimo entuziasto bei profesionalaus skaitmeninių iliustracijų kūrėjo Vaido Bagono, vienintelis galimas saviraiškos apribojimas piešiant skaitmeniniu būdu – fantazijos trūkumas. Mintimis apie skaitmeninį piešimą dalinasi Vaidas Bagonas.
Kas yra skaitmeninė iliustracija? Kuo ji patraukli, ir kodėl reikėtų rinktis šį kūrybos būdą?
Skaitmeninė iliustracija yra meno sritis, kurioje kaip pagrindinis įrankis yra naudojamas kompiuteris ir planšetas (ang. tablet, intelligent digitizer). Viskas nuo pat pradžių kuriama skaitmeniniu būdu. Tiek eskizai, tiek išbaigtas tapybos darbas – viskas įgyvendinama kompiuterio pagalba. Yra menininkų, kurie puikiai derina šiuolaikinių dailės įrankių teikiamas galimybes su analogine media.
Ši sritis yra patraukli dėl savo galimybių. Visų pirma tai suteikia neįtikėtiną greitį. Ką galima pieštukais ir dažais padaryti per parą laiko, kompiuterio pagalba galima padaryti per valandą ar net trumpiau. Priklauso nuo situacijos, kokios technikos naudojamos ir koks yra tikslas. Mano nuomone yra labai „sveika” derinti abu dalykus. Kartais ranka ant popieriaus, skirtingai nei piešiant su planšetu, išgaunama daugiau subtilių niuansų. Manau, jaunimui ši kūrybos technika ypatingai patraukli dėl šiuolaikiškumo, prieinamumo ir plataus galimybių spektro. Dėl to daugelis tikrai susivilioja ir išbando skaitmeninį piešimą.
Ar būtina mokėti piešti tradiciniu būdu, kad galėtum kurti skaitmena?
Atskymas priklauso nuo to, koks yra tikslas to, ką darote. Jeigu norite tapti konkurencingais tokiose srityse kaip animacija, kinas, kompiuterinių žaidimų kūrimas, atsakymas būtų „taip”. Be jokios abejonės piešimo įgūdžiai yra būtini. Daugelis daro didelę klaidą manydami, jog prisipirkę kokybiškos, brangios technikos staiga pradės piešti taip, kaip tai daro profesionalai. Visada taip manantiems sakau, kad kompiuteris ir kiti jo komponentai yra tik įrankis ir nieko daugiau. Viskas priklauso nuo tavo įgūdžių ir vaizduotės. Tačiau, jei skaitmeninis piešimas yra tik malonus hobi, tradicinio piešimo technika nėra būtina. Galima tiesiog kurti ir mėgautis tuo, ką darai. Įgūdžiai ateina su laiku. Svarbiausia yra nebijoti suklysti ir iš klaidų pasimokyti. Tik taip mes tobulėjame. Taip kad atsakymas ir „taip” ir „ne”. Viena galiu pasakyti užtikrintai – skaitmeniniu piešimu gali užsiimti kiekvienas.
Kur Lietuvoje galima išmokti piešti skaitmeniniu būdu? Ar turime autoritetingų skaitmeninio piešimo mokytojų?
Šioje srityje Lietuvoje situacija yra sudėtinga. Dauguma dailininkų ir kūrėjų yra savamoksliai. Yra tikrai puikių šios srities profesionalų, bet tai pavieniai asmenys ir labai abejoju, ar jie užsiima edukacine veikla. Specializuotų mokyklų Lietuvoje kol kas nėra. Kita vertus, metus laiko gyvenau Danijoje ir drąsiai galiu pasakyti, kad turime labai talentingų žmonių, kurie ir užsienio šalyse yra puikiai vertinami dėl savo sugebėjimų. Ir tai mane labai džiugina ir skatina imtis priemonių situacijai pagerinti. Viena tokių priemonių – skaitmeninio piešimo kursai, kuriuos pradėjau organizuoti kino teatre „Pasaka”.
O iš autoritetų, padariusių man didžiausią įtaką, galėčiau išskirti kompaniją „Steambot studios”. Vienas geriausių pavyzdžių, kaip penkių talentingų žmonių grupė susivienijo ir sukurė solidžią, profesionalią komandą, ir dirba su tokiais klientais kaip „Electronic Arts”, „Disney”, „Ubisoft”, „Dreamworks” ir kiti. „Mes kuriame pasaulius” – toks jų kredo. Ir jie tai daro labai sėkmingai. Talentingų kūrėjų labai daug, tačiau norėčiau paminėti tokius meistrus ir inovatorius kaip Andrew Jones (internetinis vardas – Android Jones), Pascal Blanche, Feng Zhu ir kitus, kurie visą laiką stebina savo kūryba. Tikrai verta domėtis ir žiūrėti, ką kuria kiti, būti įkvėptam kitų kūrybos, tačiau jokiu būdu negalima nuvertinti savęs ir galvoti, kad pats taip niekada nesugebėsi. Viskas yra įmanoma.
Kokia situacija užsienio šalyse su skaitmeninio piešimo mokymu?
Užsienyje skaitmeninis piešimas yra labiau vertinamas ir jo mokymui skiriama daugiau dėmesio. Pagrindiniai skaitmeninio meno lopšiai yra JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija, Rusija, Lenkija ir kitos šalys. Ten yra investuojama į skaitmeninio piešimo mokymą, kuriasi bendruomenės, kurios aktyviai rengia ne tik konkursus internete, bet ir skaitmeninio meno muges bei didelius šou renginius. Šiuose renginiuose menininkams yra puikios galimybės parodyti savo darbus, susipažinti su įdomiais žmonėmis, galbūt net pasirašyti svajonių darbo kontraktą.
Kita vertus, Lietuvos rinka labai maža, todėl į užsienį išvažiuoja labai daug talentingo jaunimo. Ir ne veltui. Ne visus vilioja tik pinigai ir karjeros galimybės. Aš pats buvau išvykęs ir mano pagrindiniai klientai dabar yra tik užseniečiai. Mums tikrai yra ko pasimokytis iš jų. Pagarba, bendravimas, atlygis ir ne tik materialus, bet ir emocinis. Man svarbu šia patirtimi pasidalinti, nes tikiu, kad Lietuvoje darbo kultūra taip pat pasikeis.
Nuo ko prasidėjo tavo domėjimasis šia sritimi? Kas tavo įkvėpėjai, mokytojai?
Piešimu domėjausi nuo mažų dienų. Skaitmeninis piešimas į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai – atsirado galimybė išbandyti planšetą. Paėmiau jį į rankas ir nebegalėjau atsitraukti. Tada dar nesupratau, kokias galimybes man kaip dailininkui suteikia šis įrankis. Pradėjau metodiškai ir rimtai studijuoti bei mokytis. Niekas tuo metu nepadėjo, neturėjau tokių palankų sąlygų, kokias šiandien turi jaunimas. Nebuvo „YouTube”, nebuvo tokios gausybės socialinių portalų ir t.t. Tačiau buvo didelis noras domėtis, taigi taip ir pradėjau. Domėjausi kitais dailininkais, lankiausi tūkstančiuose interneto svetainių, galerijų, ieškojau bendraminčių Lietuvoje, dalyvavau įvairiuose konkursuose. Tokia buvo mano pradžia.
Kaip manai, kokia ateitis laukia tradicinių piešimo technikų? Ar grafitinis pieštukas XXI amžiuje išnyks?
Nemanau. Vien dėl tos priežasties, jog visada yra malonu paimti į rankas pieštuką, jausti popieriaus tekstūrą, užuosti dažų kvapą. Viso to mes atsisakome imdami į rankas skaitmeninį įrankį. Pats visada stengiuosi šiuos du dalykus derinti, kiek tai leidžia laikas ir sąlygos. Mano kuprinėje visada rasite eskizų blonknotą su pieštukais. Svarbu, kad žmonės kurtų ir mėgautųsi tuo, ką daro. Taip kad pieškime, kur tik galime ir kiek galime. Visos priemonės tam yra tinkamos.
Prieš penkerius metus Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto darbuotojas doc. dr. Mikas Vengris, apgynęs daktaro disertaciją Olandijoje, sugrįžo dirbti į Vilniaus universitetą. Į Lietuvą jaunąjį mokslininką atginė patriotizmas – nesumeluota, nesuvaidinta meilė Lietuvai ir universitetui.