Search Results for: "Indrė Valantinaitė"
„Po festivalio „Žiemos ekranai“ tikiuosi įsiminti keletą naujų kino kūrėjų vardų ir jų juostų. Mano akį patraukė „Poros ekonomika“, „Solanž ir gyvieji“, „Aktorių puota“, „Ponas Kleinas“, „Van Gogas“, – savo filmus favoritus vardija ištikima prancūziško kino gerbėja, poetė, kultūros žurnalistė Indrė Valantinaitė, šių metų festivalyje Žiemos ekranai pristatysianti diskusiją apie nepriklausomą kino gamybą „Išgyventi kaip kine“.
Kaip ir dera pirmai pavasario dienai – šiandien kalba moterys. Su pavasariu! Ta proga šios dienos „Penktadienio DJ“ grojaraščio rubrikoje moteriškas dvelksmas. Už „pultelio“ stoja kartais dainuojanti poetė, melomanė, žurnalistė, šiuo metu kurianti ir vedanti laidą „Kultūra“ internetinėje televizijoje „Penki TV“ – Indrė Valantinaitė. Muzika – Indrės gyvenimo dalis, tad semiamės saujelę iš gausios jos kolekcijos puodynės.
Pasakų kraičiu nešina poetė, dainininkė ir žurnalistė Indrė Valantinatė kaskart sugrįžta į kasdienybę pasakoti naujų istorijų. Ką tik išleidusi naują poezijos knygą „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ jauna moteris dalinasi savo įspūdžiais apie realybės nestokojantį pasakų pasaulį, intelektualią muziką ir poeziją.
Šiauliuose 2006 metais susikūrusi indie roko grupė „Colours of Bubbles“ gana sėkmingai pučia spalvotus muzikinius burbulus ir jais skraidina ne tik Lietuvos publiką, bet ir šalių esančių už Tėvynės ribų klausytojus. Ne veltui yra sakoma, kad „tobulėjimui nėra ribų“, būtent ši grupė po truputi, lyg nokindama brandžius ir sultingus vaisius augo iki to, kokie yra šiandien, o kas žino, kas bus rytoj…
Kasdien vis labiau kvepiant pavasariu, šį savaitgalį muzikinį foną kloja moteriškos rankos. Šiandien ant „Penktadienio DJ“ pakylos, savo mėgstama muzika pasidalinti, kviečiame dainų kūrėją ir atlikėją iš Kauno Alice Way.
Šio savaitgalio muzikinį toną užduoda savo parinktų kūrinių siuntą iš Kauno atsiuntęs Dj PAKAS – funk, breakbeat muzikinių stilių atlikėjas, įvairių vakarėlių ir festivalių organizatorius, kartu su „K.U.B. Collective“ aktyviai judinantis Kauno muzikinį, pramoginį gyvenimą. Diskotekų metu PAKAS ginkluotas išjudinančiais funk’o, breakbeat’o ritmais, tad tarp susirinkusiųjų, tikriausiai, nelieka tokių, kuriems nekruta bent mažasis kojos pirštelis.
Penktadienio DJ: Veidrodžių karalystėje skambantys Alisos favoritai Penktadienio DJ: Piterio diskonautai „D-Pulse“ dalijasi mintimis ir garsais (interviu, video) Penktadienio DJ:…
Prekybos centruose spąstai paspęsti visur – nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki kasos. Rinkodarininkai nesnaudžia: remdamiesi pirkėjų įpročių analize, jie atakuoja mūsų protų „antivirusinę“, kad nenustotume pirkti.
Dažnas atvejis: po darbo užsukame nusipirkti pieno, o grįžtame nešini kibiru ledų, gardžiai kvepiančiomis bandelėmis ir blizgančiu skaitalu. Kokiais gi būdais prekybos centrai priverčia mus ištuštinti pinigines?
Prekių vežimėlis
Atrodytų, jis sukurtas pirkėjų patogumui, tačiau iš tiesų padeda tik sukrauti ir pravežti pro kasą įvairias nereikalingas smulkmenas.
Žinoma, vežimėlio išradėjas Silvanas Goldmanas, parduotuvių tinklo savininkas iš Oklahomos, piktų ketinimų neturėjo kaip įmanydamas stengėsi, kad jo pirkėjams būtų patogu. Po Didžiosios depresijos amerikiečiai ėmė leisti daugiau pinigų, tad prie kasos priartėdavo glėbiu prekių. 1938 m. S. Goldmanui atėjo į galvą pritaisyti ratukus pirkinių krepšeliams. Drauge su parduotuvės dailide Fredu Jangu prekybininkas šį išradimą tobulino ištisus metus, kol vieną dieną pristatė parduotuvėje. Nepaisant to, kad kitos Amerikos parduotuvės taip pat troško padidinti apyvartas, vežimėliai plačiajam naudojimui buvo pritaikyti tik po dešimtmečio.
Evoliucionavę, jie tarnauja mums ir šiandien, tačiau, padėję ranką ant širdies, negalite sakyti, kad jie patogūs, užtat abi rankos laisvos krauti niekučius nuo lentynų.
Parduotuvės išplanavimas
Taigi, jūs atėjote pieno. Būkite tikri, kad pieno produktai nugrūsti į parduotuvės galą, o kad juos pasiektumėte, teks įveikti masinančių kliūčių ruožą. Prekybos centruose sukuriama iliuzija, kad judate link išsvajotojo pieno jūsų pasirinktu maršrutu, tačiau iš tiesų jis iš anksto suplanuotas.
Didžioji dalis parduotuvių organizuota taip, kad pirkėjai judėtų iš dešinės į kairę. Rinkodarininkai naudojasi tuo, kad esame įpratę eidami ar vairuodami laikytis dešinės. Taigi dešinėje išdėliotos prekės turi daugiau šansų atsidurti mūsų vežimėliuose.
Skyriai, esantys arčiau įėjimo, nepaisant asortimento, yra itin pelningi. Kas pasitinka jus prekybos centre? Gėlės, žurnalai, išpardavimai – prekės, kurių jums nereikia, bet, matydami tuščią vežimą ir dar būdami pakilios nuotaikos, neatsispiriate pagundai.
Beje, gėlės, o taip pat ir šviežia duona bei bandelės tyčia atsiduria prie parduotuvių įėjimo: malonus kvapas skatina impulsyviai krauti į krepšį spurgas ar hiacintus.
Dar vienas būdas priversti jus pirkti – sukeisti skyrius vietomis. Taigi, jūs vėl einate pieno, tačiau ten, kur įprastai rikiuodavosi pakeliai, dabar stovi šampūnai. Susirūpinę, jūs vis dėlto pagriebiate šampūną – namie juk beveik baigėsi.
Perkamiausios ir toli gražu ne pačios pigiausios prekės (tiksliau sakant, tos, kurių siekiama parduoti daugiausia) lentynose išdėliotos akių lygyje ar kiek žemiau, o štai pigios – apačioje. Akivaizdu, kad gražios pakuotės garsiais pavadinimais neliks nepastebėtos.
Rinkodarininkai vaikų taip pat nepamiršo: jų akių lygyje – visas skanėstų asortimentas. Juk įsikibusios sausainių pakelį atžalos „noriu“ veikia geriau nei bet kokia reklama.
Net jei praėjote visą parduotuvę nenukrypę nuo pirkinių sąrašo, prie kasos jūsų laukia išbandymas: čia apdairiai išdėlioti saldumynai, kramtomosios gumos bei žurnalai. Toli gražu ne kiekvienam eilėje pavyksta atsispirti nebūtinos prekės pagundai.
Net jei nesergate klaustrofobija, vis vien turėjote pastebėti, kad apsiperkant mažose parduotuvėse nuotaika ne tokia pakili. Išvyka į didelį prekybos centrą – it šventė: praleidi pusę dienos, pasipuoši, gal pažįstamą sutiksi… Perpildytose parduotuvėse žmonės agresyvesni, stengiasi kuo greičiau supirkti reikiamus produktus. O kur dar eilės prie kasų? Didelės prekyvietės ir šįkart išvilioja daugiau pinigų.
Muzikinis fonas
Smagios melodijos prekybos centre skirtos visai ne nuotaikai pakelti – būdami bjaurios nuotaikos išleisite daugiau. Tiesa ta, kad muzika turi stulbinamą poveikį piniginei: rinkodarininkų tyrimų duomenimis, rami foninė muzika priverčia apsipirkinėti neskubant ir, žinoma, išleisti daugiau. O štai energingi ritmai skatina paspartinti žingsnį. Akivaizdu, kad parduotuvėms reikalingi apsnūdę pirkėjai, kurie pastebėtų kiekvieną akcijos ženklą. Beje, apie akcijas…
Išpardavimai
Ne naujiena, kad akcijos – būdas praretinti dėžes sandėliuose ar atsikratyti besibaigiančio galiojimo prekių. Tačiau už išpardavimų slypi dar šis tas: tai būdas nuolaidomis būtiniausioms prekėms privilioti jus į parduotuvę, kur nenorom paliksite šiek tiek pinigų kitiems pirkiniams ‒ be nuolaidų.
Liūdna pripažinti, bet šią taisyklę prekybos centrai taiko ir lojalumo kortelės turėtojams: atrodytų, tai padeda ženkliai sutaupyti, bet pagrindinė tokių kortelių paskirtis – priversti jus kaskart grįžti į tą patį parduotuvių tinklą. Tad visi sukaupti kortelėje bonusai – lašas jūroje palyginus su tuo, kiek atseikėjate „gimtajai“ parduotuvei kas savaitę.
Jei jaučiatės apgauti, nemeskite į šiukšlių dėžę lojalumo kortelių ir nepulkite auginti pomidorų ant palangės. Laikas.lt pataria, kaip apsipirkinėti protingai:
1. Sudarykite sąrašą.
Jei grįžę nuolat skundžiatės, kad išleidote trečdalį algos, bet nieko gero nenusipirkote, pradėkite nuo prekių sąrašo. Jis padės nenukrypti nuo kurso, be to, nieko nepamiršite.
2. Sudarykite valgiaraštį.
Susiplanavę savaitės ar bent kelių dienų valgiaraštį sudarysite tikslesnį produktų sąrašą, be to, neteks kasdien keliauti į parduotuvę.
3. Į parduotuvę – kartą per savaitę.
Sumažinę apsilankymų prekybos centre skaičių išvengsite spontaniškų pirkinių ir rinkodarininkų pinklių. Pagaliau, tokiu atveju pirkinių sąrašą pildysite visą savaitę, tad nieko nepamiršite ir nekils pagundos paskutinę minutę įrašyti ką nors draustino.
4. Nustatykite, kiek išleisite.
Sudarę sąrašą nesunkiai apskaičiuosite apytikslę sumą, kurią skirsite pirkiniams. Norint jos neviršyti teks atsispirti nereikalingoms smulkmenoms.
5. Sotus pirkėjas – protingas.
Alkio jausmas, pakurstomas gardžių aromatų, verčia pirkti daugiau nei iš tiesų pajėgtume suvalgyti. Prekių vežimėlyje dažniausiai atsiduria pusfabrikačiai ar greito maisto produktai – kirtis ne tik piniginei, bet ir sveikatai.
6. Atkreipkite dėmesį į svorį.
Taip pat į tūrį ar bet kokį kitą mato vienetą. Pakuotės būna apgaulingos, laimei, prekybininkai privalo nurodyti ne tik konkretaus produkto, bet ir jo kilogramo ar litro kainą – renkantis derėtų lyginti būtent jas.
7. Parduotuvė – ne antidepresantas.
Pirkinių terapija – prasčiausias būdas išleisti pinigus. Slogios nuotaikos vertiname ne praktinę prekės pusę, bet remdamiesi „šį kartą galiu sau leisti“ arba „aš gi to nusipelniau“. Deja, vėliau tokie daiktai dažnai sukelia tik graužatį.
Ina Karablikova
Nuo pirmojo klausimėlio uždavimo jau praėjo beveik 20 metų. Ko gero gatvėje nesutiksime nei vieno lietuvio, kuris nėra matęs originalių ir netikėtų tautiečių pasisakymų.
Tad nutarėme pakalbinti „Klausimėlio“ vedėją ir televizijos senbuvį Jurą Jankevičių. Ką jis mano apie šią laidą ir miestelių gatvėse bei skersgatviuose sutiktus pašnekovus.
Kiek „Klausimėlių“ jau matėme per televiziją?
Jau sukurta daugiau kaip 430 „Klausimėlio“ laidų. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad iki tol „Klausimėlis“ buvo laidos „Laisvės alėja“ rubrika, atsiradusi dar 1992 metais. Nuo 2000 m. balandžio „Klausimėlis“ tapo atskira laida.
Kokį klausimą „Klausimėliui“ buvo sunkiausia užduoti?
Užduoti galima visus klausimus. Tikrai nėra sunku ištarti klausimą. Kur kas sunkiau girdėti kai kuriuos atsakymus. Pavyzdžiui, vienoje iš būsimųjų laidų kalbėsim apie himną. Viena moteris iš Pakruojo teigė: „Taip, žinau. Lietuva Tėvyne mūsų, šalis kur miega kapuos didvyriai.“ Ir dar pridūrė, kad mokėti himno žodžius – privaloma. Kartais teisingas atsakymas slepiasi pačiame klausimėlyje. Pavyzdžiui: „Kas vadovavo Lietuvai prie Smetonos?” – „Nežinau…”
Kaip atsirenkate ko miestų gatvėse paklausti praeivių?
Tema turi būti paprasta. Jeigu užduosime klausimą iš aukštosios matematikos arba apie neutronus – nors ir tai reikėtų žinoti – laida nebus nei įdomi, nei aktuali. Taigi, kuo tema paprastesnė, tuo ir laida smagesnė. Kita vertus, mūsų misija yra paaiškinti tai, kas neaišku. Tad ir pradedame aiškinti nuo paprastesnių dalykų. Juk su sudėtingesniais visada suspėsim.
Kaip atsirenkate praeivius?
Labai didelio pasirinkimo, tiesą sakant, ir nėra. Juk kuo mažesnis miestas ar miestelis, tuo praeivių gatvėse yra mažiau. Yra keli miesteliai, kurie neturi rajono centro statuso ir kuriuose dar galima sutikti daugiau žmonių. Pavyzdžiui, Kauno priemiestis Garliava. Jei nuvyktume į Vabalninką ar Svėdasus, gatvėse būtų sunku sutikti nors kelis praeivius.
Kiek laidų filmuojate vienu metu?
Tris keturias. Važinėdami po Lietuvą, ruošiame vis naują laidą, užduodame vis naują klausimą, o kitą laidą tuo metu montuojame. Tai normalu. Per 4 savaites nufilmuojame laidą. Per savaitę nuvykstame į du tris miestelius. Padauginkite iš 4 ir bus aišku, ką matote kiekvienoje „Klausimėlio” laidoje. Fiziškai nebūtų įmanoma filmuojant vieną laidą ir užduodant vieną klausimą nuvykti ir į Zarasus, ir į Druskininkus, ir į Klaipėdą.
Ar „Klausimėlis“ yra šviečiamoji laida?
Taip. Neteisingi atsakymai yra tik viena laidos dalis. Kitą pusę sudaro eksperto pasakojimas apie temą, kuri dažniausiai yra įdomi ir svarbi. Nebūtinai tai bus Kristijonas Donelaitis ar Jonas Mačiulis – Maironis. Tai gali būti ir laida apie gintarą ar medų. Labai įdomiai apie vabzdžius papasakojo VU Ekologijos instituto vadovas profesorius Sigitas Podėnas.
Ekspertams, kurie atlieka šį darbą, reikia labai greitai ir tiksliai, o svarbiausia – lakoniškai, atsakyti į praeivių pasvarstymus. Taip pat labai svarbu neįžeisti ne visai tiksliai atsakiusio praeivio. Ekspertai stengiasi įžvelgti tiesą arba šiek tiek pataisyti, arba tiesiog šį tą įdomaus papasakoti rengiamos laidos tema.
Vadinasi, trečiąja laidos dalimi galime vadinti teisingus atsakymus?
Laidoje visuomet pateikiamas ir tiksliausias praeivio atsakymas. Jį išrenkame. Patikėkite, ne taip jau paprasta rasti tą tikslų atsakymą miestelių gatvėse ir skersgatviuose. Juk reikia, kad praeivis ne į vieną klausimą atsakytų. Iš pokalbio su juo gali suprasti, kad pašnekovas neblogai orientuojasi ir tikrai žino, ką pasakoja.Lengviau rasti 6 originalius, kurie rodomi laidos pabaigoje, nei tą teisingąjį.
Ką įdomiausio, netikėčiausio esate girdėjęs apie savo laidą?
Daug įvairių dalykų teko išgirsti, bet vienas klausimas stebėtinai kartojasi. Kai tik susitinku žmogų, kuriam ši laida įdomi, nesvarbu ar tai meistras automobilių servise, ar pardavėja, ar padavėja valgykloje, visada paklaus: „Tai ar tikrai taip žmonės kalba?“ Mes juk negalime iškreipti žmonių minčių. Rodome jas tokias, kokios jos ir yra.
Taip pat klausia: „Ar nemokate žmonėms pinigų?“ Tikrai ne. Kaip atrodytų, jei Lietuvos televizija dalintų vokelius arba honorarus? Tai neįmanoma.
Žmonėms, teigiantiems, kad laida atspindi neteisingą visuomenės paveikslą ir kad taip Lietuvoje iš tiesų nėra, atsakyčiau labai paprastai: „Ne „Klausimėlis“ kaltas, kad karvės kilę iš briedžių.“ Tokį atsakymą apie karves kadaise išgirdome Utenoje.
Gerbiame praeivius, kurie su mumis kalbasi. Gal jų išsakytos mintys ne visada atitinka tikrovę. Tačiau jei ne visi galime pasigirti tiksliomis žiniomis, tai bent jau tikrai turime lakią fantaziją.
Kada pradėjote projektą „Sukurk ir įdėk „Klausimėlį“?
Praėjusią vasarą įkūrėme „Klausimėlio“ internetinę svetainę. Ten rasite ir pačių žmonių sukurtų „Klausimėlių“. Tarp kūrėjų – daugiausia jauni žmonės. Kartais pasitaiko ir kuriozų.
Štai kartą gavome laišką: „Mokykloje rengiame projektą apie Maironį. Gal galėtumėte nurodyti, kokią muziką naudojote laidoje, atsiųsti visą laidos grafinį apipavidalinimą, kad galėtume visa tai panaudoti.“
Paprastai į tokius prašymus atsakome vienareikšmiškai: „Sukurkite savo. Išeis tikrai geriau ir tinkamiau nei tik imti ir nukopijuoti.“
Ar kada projektą „Sukurk ir įdėk „Klausimėlį“ išvysime ne tik interneto svetainėje klausimėlis.lt, bet ir televizijos ekranuose?
Visų pirma, turėtume atkreipti dėmesį į kokybę – ir žurnalistinę, ir techninę. Tai, kas yra vaizdų svetainėje „YouTube“, techniniu požiūriu netinka televizijos ekranams. Antra, jų kūrybinė kokybė yra tinkama publikuoti internetinėje svetainėje – toje erdvėje, kur jie gimė ir kuriai yra skirti.
Kiek dar gyvuos „Klausimėlis“?
„Klausimėlis“ turėtų gyvuoti ilgai. Tai viena iš nedaugelio televizijos laidų, turinčių išliekamąją vertę. Tarkim, yra „Klausimėlių“, kurie sukurti prieš kelerius metus ir vis dar aktualūs. Argi nebūtų įdomu pasižiūrėti „Klausimėlį“ apie Kristijoną Donelaitį? Pasiklausyti, kaip įdomiai apie jį pasakoja literatūrologė, kritikė, eseistė, profesorė Vanda Zaborskaitė, kurios, deja, jau nebėra tarp mūsų. Taip pat pasiklausyti, ką apie Mozę pasakojo irgi jau Anapilin iškeliavęs Tėvas Stanislovas (Algirdas Mykolas Dobrovolskis).
Šios laidos ir dabar gali būti transliuojamos. Taip ir yra – kartais jos vis sugrįžta į eterį.
Kalbėjosi Nerijus Drochneris
Nuotrauka: LTV archyvo
Viena didžiausių mūsų pasaulio mįslių – milijardais neuronų apraizgytos žmogaus smegenys, leidžiančios jam vadinti save protingiausiu planetos gyvūnu. Jų veiklos principas ir nepaprastos galimybės masina iki šiol – mokslininkai nuolat bando sukurti žmogaus proto kopiją, protingą mašiną.
Dirbtinio intelekto mokslas skirtas būtent šiam tikslui, tai yra, protingų robotų, kompiuterių, visiškai ar iš dalies savarankiškai mąstančių mechanizmų kūrimui. Tokių mechanizmų pritaikymo galimybės neribotos: vairavimas, aptarnavimas, slaugymas, pavojingas arba juodas darbas ir t. t. Svarbu pastebėti, kad dirbtinis intelektas ne visuomet mėgdžioja žmogų – į šią sąvoką įeina ir tokie įvairiausių sričių moksliniai bei technologiniai pasiekimai, kaip automatinė pavarų dėžė ar orų prognozėms naudojami kompiuteriai.
Lietuvoje – robotų varžybos
Andrius Mikonis, VU Fizikos fakulteto Radiofizikos katedros doktorantas, sako, kad Lietuvoje dirbtinis intelektas dar nėra taip toli pažengęs, kaip pasaulyje: „Vieni labiausiai žinomų pasiekimų – pašnekovai (angl. chat bots), sumo robotai ir šiemet KTU surengtos Robotų intelekto varžybos.“ Jos siūlė įspūdingą reginį – robotai turėjo savarankiškai, be nuotolinio valdymo ar kitokio žmogaus įsikišimo, įveikti tam tikras kliūtis, paimti krovinį ir atgabenti iki nustatytos vietos.
Robotai-pašnekovai yra žinomi interneto pokalbių gerbėjams, pavyzdžiui, „mIRC“ programos vartotojams. Pokalbių kanaluose įvairias funkcijas neretai atlieka automatizuoti pašnekovai, galintys reaguoti į tekstines vartotojų užklausas. Ši technologija dar tobulinama, tačiau jau yra gan įspūdingų robotų-pašnekovų, sugebančių sukurti pokalbio su žmogumi iliuziją, pavyzdžiui – „Jabberwacky“.
Sumo-robotai (apie jų kūrėją klaipėdietį V.Rodnovą mes jau rašėme), tuo tarpu, dalyvauja savotiškose varžybose, primenančiose sumo imtynes: jie rungiasi stengdamiesi išstumti vienas kitą iš apskritimu apibrėžtos zonos. Šįmet Klaipėdoje surengtas „European Robot League and Baltic Robot Sumo 2011“ renginys pasiūlė įspūdingą šio sporto šventę, kurioje buvo pasakojama apie japoniškas sumo-robotų konstrukcijas ir kovos strategijas; sportines aistras malšino japoniško humanoido (žmogaus išvaizdos roboto) atliktas M. Jacksono Mėnulio eisenos (angl. moonwalk) šokis. Panašių renginių šalyje vyksta ir daugiau.
Robotas irgi žmogus?..
Tačiau šios pramogos ir technologijų entuziastus žavintys renginiai yra tik ledkalnio viršūnė. Dirbtinis intelektas, kaip minėta anksčiau, jau įsiveržęs į bene visas mūsų gyvenimo sritis, pradedant lėktuvų autopilotais ir baigiant sekimo sistemomis. „Pasaulyje sukurti robotai gali patys orientuotis mieste, klausti žmonių krypties, patarimų. Japonijoje jau taikomi robotai slaugytojai. Verta paminėti ir „DARPA Challenge“ – kuriamos programos, kurios valdytų autonominį automobilį. Pirmieji bandymai vyko dykumoje, naujesnės užduotys – sukurti automobilį, galintį vairuoti mieste“, – pasakojo A. Mikonis. Antai jau ir „Google“ sukurė automobilį be vairuotojo („Google Driverless Car“), kuris naudoja „Street View“ ir dirbtinio intelekto programas įvertinti situacijai kelyje vairuojant be žmogaus pagalbos.
Vienas įdomesnių aspektų – dirbtinio intelekto gebėjimas „pamėgdžioti“ žmogaus protą. Dar 1950 m. Alanas Turingas sukūrė testą, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar mašina gali apgauti žmogų ir priversti pagalvoti, kad jis bendrauja su kitu žmogumi. „Sutikite, kad ne kiekvienas žmogus savo „intelektu“ įtikintų kitą žmogų, kad jis tikrai žmogus“, juokavo A. Mikonis, teigdamas, jog jau dabar yra pakankamai pažengusių dirbtinio intelekto pavyzdžių, gebančių apgauti savo „žmogiškumu“. Kol kas tai dažnai apsiriboja tekstine aplinka – pavyzdžiui, minėti robotai-pašnekovai – tačiau žvelgiant į progresą tokiose šalyse kaip Japonija, nesunku patikėti, kad netruksime sulaukti įspūdingesnių, testą įveiksiančių, robotų.
Kita vertus, Japonija nebūtų Japonija, jei šioje šalyje dirbtinis intelektas nebūtų naudojamas ir vakariečius gluminantiems tikslams. Kam dar šautų į galvą sukurti nykštukę robotę „EMA“, kuri vienišiems verslininkams atstotų merginą – bučiuotų, bendrautų, dainuotų, dalintų vizitines korteles ir užsičiauptų vos paprašyta? Tai nėra pats radikaliausias pavyzdys – dar 9-ajame dešimtmetyje japonai pagamino žaisliuką „God Jesus Robot“ (Dievas Jėzus-robotas), kuris lyg visažinis galėjo mįslingai atsakyti į visus klausimus, panašiai kaip amerikietiškasis atitikmuo, biliardo kamuoliukas „8-ball“. Galima būtų vardinti ir toliau…
Mašina prieš žmogų: karas, kurį pralaimėtume
O kaip dėl kino filmuose pranašaujamo robotų sukilimo prieš žmoniją? „Terminatorius“, „Matrica“ ir legendinis S. Kubriko „2001 m. kosminė odisėja“ yra tik keletas pavyzdžių, rodančių kraupias dirbtinio intelekto naudojimo pasekmes. A.Mikonis, pats turintis patirties robotų kūrime, sako, jog tokio scenarijaus galimybė egzistuoja: „Šis reiškinys vadinamas „singularity“ – kuomet dirbtinis intelektas pranoksta tikrąjį. Deja, nėra sugalvota, kaip tai sustabdyti. Tai būtų galima nagrinėti kaip natūralų silpnesnės rasės užkariavimą. Kita vertus, niekas nežino, ar protingam dirbtiniui intelektui apskritai rūpės žmonės – gal jų interesai bus visiškai kitokie ir net nesikirs su žmonių“, – samprotavo A. Mikonis.
Šiandien technologijos tobulėja kaip niekad sparčiai, stebina moksliniai atradimai. Tačiau robotai ar dirbtinis intelektas ne visuomet pribloškia žmogaus mėgdžiojimu – kartais jis įspūdingas tiesiog tuo, kad gelbsti mums atlikti sudėtingas ar pavojingas užduotis; pavyzdžiui, japonai pasigamino robotus, talkinusius jiems ieškant nukentėjusiųjų nuo cunamio ir gelbstint juos iš griuvėsių. Na, o keistenybės ir netobuli išradimai mus lydės ir toliau – nepamirškime, kad ir koks geras būtų dirbtinis intelektas, jį kuria žmonės, o mes, deja, esame ydingos būtybės.
Martynas Gedvila