Search Results for: "Donata"
Mokytojo profesija yra ir bus prestižiška. Nors šiuo metu mokytojai finansiškai galbūt ir negyvena labai gerai, visuomenė turi suprasti, kad valstybės pamatas yra jauni žmonės, švietimas, kurio sistemoje pats svarbiausias asmuo – mokytojas, kuriantis Lietuvos ateitį. „Finansiniai dalykai anksčiau ar vėliau bus išspręsti“, – įsitikinęs šiemet Metų mokytojo premija įvertintas jaunas pedagogas iš Alytaus Donatas Vasiliauskas.
Šį penktadienį tamsesniais garsais įprasmina „Mondayjazz“ augintinis Donatas Chipak. Iš uostamiesčio kilęs didžėjus kartu su panašiai mąstančiais kolegomis šįvakar „Studio 9“ pristatys naują renginių seriją „Corpus“. Šalto, tačiau rafinuoto skambesio naktų architektas į eterį meta kelias užuominas ir kviečia sutemus šiek tiek pajudėti.
„Eurovizijos” dainų konkurse Azerbaidžano sostinėje Baku šių metų gegužę Lietuvai atstovaus Donatas Montvydas su daina „Love is blind“.
Vėlų šeštadienio vakarą atlikėjas laimėjo nacionalinės atrankos superfinalą, pelnęs daugiausia vertinimo komisijos ir žiūrovų balų ir aplenkęs grupę „DAR” bei Moniką Linkytę.
Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?
„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, vėliau po antro etapo liko tik 5, ir po trečio – 3 geriausi, kuriems teko išties sunki užduotis parašyti Algimanto Puipos filmo „Nuodėmių užkalbėjimas“ recenziją. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda bei kino režisierius Romas Zabarauskas.
Su Lietuvos teatro ir kino šviesuoliu – aktoriumi Donatu Banioniu – susitinku jo jaukiuose namuose Šnipiškėse.
Kadangi pastaruoju metu aktorius nelinkęs bendrauti su žiniasklaida ir apskritai jau kurį laiką kur kas dažniau renkasi ramybę nei susitikimus, šis vizitas jau vien dėl to neeilinis. Eidama susitikti neturėjau jokių išankstinių nuostatų, neskaičiau nieko, kas apie jį parašyta per pastaruosius keletą metų, neklausiau kitų žmonių nuomonės. Tiesiog norėjosi tą susitikimo valandą skaityti gyvą legendą kaip knygą, klausyti ir pajausti, kas dedasi širdyje to, kuris visą savo gyvenimą pašventė teatrui ir žmogiškosios esmės paieškoms.
Gerbiamas Donatai, regis, dabar jus supa tokia ramybė – absoliutus įsiklausymas į save ir aplinką. Ar taip ir jaučiatės?
Mane daug kur kviečia – į Baltarusiją, Rusiją, bet aš atsisakau. Dabar nieko neveikiu. Anądien sudariau žmonių, su kuriais teko dirbti teatre, sąrašą – beveik visi mirę. Esu vienintelis iš savo teatro, sulaukęs 87 metų.
Kas Jums padėjo taip ilgai išlikti jaunam? Optimizmas?
Jokio optimizmo, gyvenu vienas, visko atsisakau, nes man daug geriau būti vienam. Išgyvenu tokią tikrovę, kokia ji yra, nesistengdamas jos keisti, juk Nojaus amžiaus nesulauksiu.
Grįžkime į praeitį ir pakalbėkime apie didelius darbus…
O ką čia kalbėti, tegul šneka tie, kurie visa tai matė iš šalies. Aš visą gyvenimą dirbau, turėjau pasiūlymą – ėjau. Teatre buvau nuo 1941 metų. Ką paskirdavo, tą vaidindavau. Tiesa, apie buvusius laikus negalvoju.
Anuomet vyravo kitoks supratimas: ką duodavo, tą vaidindavai, nebuvo taip, kad ateini ir prašai vaidmenų, taip, kaip dabar. Viskas priklausė nuo režisieriaus Juozo Miltinio valios. Kitoks buvo ir pats teatras – jį kūrė asmenybės, o ne teatro studijos ar kažkas. J. Miltinis nepriėmė į trupę nė vieno žmogaus iš kito teatro, kitos studijos ar konservatorijos. Priimdavo žmones iš gyvenimo: ką priėmė – tas vaidino.
Taigi Jūs buvote tas J. Miltinio rastasis? Kur Jus rado?
Mokiausi Kauno amatų mokykloje, keramikos specialybės. Kai J. Miltinis grįžo iš Paryžiaus, negavo darbo teatre, jam skyrė organizuoti saviveiklos užsiėmimus Darbo rūmų teatre. Ten atėjo aktoriai Vaclovas Blėdis, Jonas Alekna.
Aš irgi labai norėjau ten patekti, bet buvau per jaunas. Kai užbaigiau Amatų mokyklą, tuomet V. Blėdis, kuris metais anksčiau už mane išėjo iš Amatų mokyklos ir buvo priimtas į Panevėžio teatrą, pristatė mane J. Miltiniui. Taigi iš Kauno nuvykau į Panevėžį ir ten likau. Nuolat buvau mokomas galvoti apie meną, o ne apie tai, kaip kur kavos išgerti.
Jūsų žodžiuose įžvelgiu nostalgijos. O kaip dėl dabartinio teatro – koks jūsų požiūris į jį?
Gal ir per drąsiai pasakysiu, bet jei rodo per televizorių, tuoj pat išjungiu, nes man baisu, ką jie ten daro. Dabartinis teatras – pasikraipymai. Cirke geriau parodo. Dabar neretai aktoriai ant scenos elgiasi kaip klounai.
Mes kurdavome žmogaus gyvenimą, o dabar – ką jie perteikia? Nuo pat graikų laikų patys taikliausi kūriniai parašyti žmogui, o ne išoriniam pasauliui.
Einate į teatrą?
Buvau keletą kartų nuėjęs, nepatiko. Dabar neva stato Šekspyrą, bet Šekspyro ten maža – tai miltais barstosi, tai vėl kuo, aplink stalą šoka.
Kaip suprantu, Jūsų dienos bėga be teatro…
Liko tik prisiminimai. Atsimenu tuos, kurie paliko didelį įspūdį, pavyzdžiui, rusų režisierių Andrejų Tarkovskį. Jis giliai mąstė, mokėjo atskleisti žmogiškąją esmę.
Ką laikote savo kūrybos viršūne?
Viena iš didžiųjų – „Solaris“. Bet čia vėlgi priklauso nuo mąstymo – po šio filmo buvau gavęs laišką, kuriame prašoma daugiau tokioje „chaltūroje“ (liet. menkavertis) kaip „Solaris“ nebesifilmuoti.
Taigi koks tas aktoriaus kelias?
Priklauso nuo to, su kokiu režisieriumi dirbi. Aš neturėjau galimybės dirbti be režisieriaus. Mano tikrasis mokytojas, pastatęs mane ant kojų, padėjęs man tapti D. Banioniu – J. Miltinis. Jis keldavo aukštus reikalavimus, sakydavo: „Donatai, tu čia nesikraipyk, tu atskleisk esmę. Mąstyk, kodėl žmogus žudysis, ką jis galvoja“.
Ar įmanoma taip giliai išgyventi kito likimą? Kaip pavykdavo taip giliai priimti kito likimą į savo sielą?
J. Miltinis mane smarkiai kritikuodavo, sakydavo, kad plaukiu paviršiumi. Jeigu rimtai, man brangūs yra gal penki vaidmenys, kuriais aš atskleidžiau žmogiškąją esmę, perteikiau, kodėl žmogus nesugeba prasmingai gyventi. Taigi vaidinau 70 filmų, o iš jų gal tik 5 geri.
Gal esate pernelyg savikritiškas?
Ne, aš suprantu, ką sakau. Suvokiu, ką norėjo pasakyti „Solaris“, „Niekas nenorėjo mirti“, gal dar vienas kitas, o ką kiti?
Kaip režisierius J. Miltinis sugebėdavo padaryti, kad aktorius atsiskleistų taip, kaip jis norėjo?
Ne su visais tai pavykdavo. Keletas žmonių spjovė į viską ir išėjo, nes tie reikalavimai nepatiko.
Ne paslaptis, kad J. Miltinį daug kas vadino netgi tironu. Iš kur ta Jūsų kantrybė…
Man viduje buvo labiau priimtina, matyt, negu kitiems. Bet, aišku, kartais tikėdavausi geresnio atlikimo, išeidavo blogiau…Tironu vadino nevykėliai, tie, kurie kažką nuveikė – nevadina, o tie, kurie išėjo iš teatro, taip sako.
Esate apkeliavęs visą pasaulį. Kas paliko didžiausią įspūdį?
Europoje nėra valstybės, kurioje nebuvau. Daug teko svečiuotis Italijoje, kuri paliko neeilinį įspūdį. Net popiežiaus Povilo VI esu palaimintas. Tuo metu buvo uždrauta artėti Dievo link, bet aš, pamelavęs, kad einu į parduotuvę, pasiėmiau Romos miesto žemėlapį ir nuėjau į Vatikaną.
Ar aktoriaus kelią buvo sunku suderinti su asmeniniu gyvenimu?
Iš pradžių keletas poras, kurios norėjo kurti šeimas, J. Miltinio nurodymu turėjo išeiti iš teatro. Kai aš tuokiausi, 1948 metais, tai jau buvo Tarybų valdžia, manęs iš teatro neišvarė, nes buvau iki vedybų jau 7 metus praleidęs teatre. Tais laikais niekas nenorėjo, kad teatre būtų šeimų, nes teatras turėjo būti asmenybių sambūris, o ne taip, kad vyras su žmona pradėtų diktuoti sąlygas.
J. Miltinis – tarsi centrinė Jūsų gyvenimo figūra, ar žmona nepavydėdavo?
Ne, ji pati buvo aktorė. Dirbo su J. Miltiniu. Atėjo amžius meilei ir susituokėme. Viskas, kas gyvenime padaryta gražiausio, padaryta iš meilės, juk visas pasaulis kūrėsi dėl meilės.
Kas buvo sunkiausia karjeros metu?
Režisieriaus reikalavimai. Tie žodžiai: Donatai, tu neperteikei herojaus mąstymo, tu tik kraipaisi. Dabar mene tam tikras nuosmukis. Pasakysiu linksmai: miltų pabarstė, kelnes numovė – ir teatras. Bet, žinoma, priklauso nuo to, kas kaip žiūri: tiesiog jauti – prie širdies ar ne, jei nesuprantu, tai nesuprantu. Kiti giria giria, o aš tik ranka numoju.
Jaunimogidas.lt
Šiandien Talentų bankas pasipildė mediniais ir ekologiškais, tad labai draugiškais tiek gamtai, tiek žmogui žaislais. Šiuos mielus žaisliukus kuria iš Vilniaus į Ukmergės rajoną su dar dvejų metukų neturinčia dukryte Saule persikėlę gyventi Sigita ir Donatas. Jų pasakojimas apie savo gražią idėja:
Savąjį Donatą myliu už tai, kad jis žino, kuo mane susirgus reikia gydyti t.y., tulpėmis. Jo glėbyje esu laimingiausia ir jaučiuosi saugi, nes aš jam esu Stebuklėlis – taip mane jis vadina nuo pirmų draugystės dienų, nes mums tiesiog gera tylėti kartu.
Daugiau nei porą metų buvimo kartu išmokė, jog galima nugalėti visus sunkumus, juos darant kartu, o tuo labiau kai vienas kitą mylime ir tikimės buvimą kartu pratęsti ir iki altoriaus, bei dar toliau 🙂
Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?
„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, kuriuos kino centras Skalvija pakvietė pažiūrėti Xaviero Dolano filmo „Įsivaizduojamos meilės“, po kurio visi dalyviai atsiuntė savo recenzijas. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda, internetinio puslapio Kinomaistas.lt kūrėja Dainora Remeza bei kino režisierius Romas Zabarauskas.
Vien Lietuvoje kasmet krūtinę susimažina šimtai moterų. Dažniausiai tai vyresnės, apie 40 metų, jau gimdžiusios moterys, kurios dėl didelių krūtų jaučia vis didesnį nepasitenkinimą.