Search Results for: "žirgų sportas"

Kaip jau buvo minėta, pirmaisiais nepriklausomybės metais sportu rūpinosi tik entuziastai išeiviai ir mecenatai. Valstybė turėjo daug kitų rūpesčių ir problemų.

Prezidento institucija pirmąjį valstybės penkmetį buvo labai silpta. Tačiau galiausiai sportininkai sulaukė ir prezidentų dėmesio, ir prizų.
Pirmasis – Kazys Grinius

„Keisčiausia tai, kad iš visų tarpukario prezidentų tik Aleksandras Stulginskis niekaip neatsišaukė į sporto entuziastų prašymus. Tai galėjo lemti ir netinkamas sportui jo valstybės valdymo laikas, tačiau didžiąja dalimi tai nulėmė paties prezidento asmeninės savybės. Yra užuominų, kad prezidento žmona Ona globojusi moterų sporto organizacijas“, – pasakojo Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, primindama, kad prezidento užtarimo ieškoję Lietuvos Sporto Lygos vadovai 1926 m. pradžioje iš paties A. Stulginskio gavo pasižadėjimą remti Lietuvos sportą.

„Apie sportą rašiusi spauda 1926 m. viduryje pirmąkart su džiugesiu aprašo oficialų prezidento apsilankymą varžybose. Tai Kazys Grinius, savo apsilankymu pagerbęs 1926 m. liepos 3 d. Kaune vykusias futbolo varžybas „Koperacijos taurei“ laimėti. Nuo jo inauguracijos buvo praėjęs vos mėnuo. Pagal profesiją gydytojas, jis pirmasis įsteigia prezidento prizus dviračių, šaudymo medžiokliniais šautuvais, bėgimo varžybose“, – teigė parodos kuratorė.
Vadas A. Smetona ir jo kariauna

„K. Grinius valdė trumpai – pusmetį, o daugiausiai prizų įvairių sporto rungčių nugalėtojams įsteigė jo įpėdinis Antanas Smetona, didelis sporto aistruolis. Vienas jo vaikų Julius aktyviai lošė tenisą. Prezidentą taip pat galima vadinti geru viešųjų ryšių specialistu. Jis suprato, kad vienas iš daugiausiai populiarumo suteikiančių vizitų yra apsilankyti sporto renginiuose arba tapti jų rėmėju“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

A. Smetona buvo geras raitelis ir pats buvo įsteigęs pereinamąją taurę „Kariuomenės pulkui konkūrų nugalėtojui“. Apie jo rungtyniavimą sporto varžybose duomenų nėra. Prezidentas taip pat nepraleisdavo progos žiemą savaitgaliais pamedžioti miške, buvo nuoširdus medžioklės fanas. Prezidento sūnus Julius Smetona buvo vienas geriausių tenisininkų Lietuvoje.

ILRP muziejininkės Justinos Minelgaitės teigimu, 1926 – 1939 m. Prezidentas buvo įsteigęs 9 prizus šioms varžyboms – šaudymas medžiokliniais šautuvais, dviračių lenktynės, bėgimas estafetėje 4×400 metrų, ralis „Aplink Lietuvą“, futbolo rungtynės tarp Karo mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto, kariuomenės konkūrai, tarptautinis teniso turnyras, tarptautinė jachtų regata. Taip pat jau minėtas III Europos krepšinio čempionatui prezidento įsteigta sidabrinė, gintaru inkrustuota dėžutė – vienintelis A. Smetonos teiktas prizas 1939 m.

Pastarasis prizas, kaip ir pagrindinis prizas Tarptautinės jachtų regatos nugalėtojui, rodo, kad sportas A. Smetonos valdymo laikotarpiu tapo ne tik valstybės reikalu, bet ir pilnaverčiu diplomatijos objektu.

Parodos kuratorės V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, prezidento steigti prizai dažniausiai atitekdavo komandiniam sporto šakos nugalėtojui. Esą dėl Prezidento pereinamosios dovanos šaudymo medžiokliniais šautuvais rungtyje galėjo varžytis tik Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos skyriai, dėl pereinamosios Prezidento dovanos dviratininkams – Lietuvos dviratininkų sąjungos skyriai, o dėl pereinamosios Prezidento taurės konkūrų varžybose – Lietuvos kariuomenės pulkai.

Kariuomenėje žirgų lenktinės buvo populiarios. Ši institucija ir sportas tarpukariu buvo labai susiję. Didžioji išlikusios fotomedžiagos dalis yra su kariuomene. Parodos kuratorės teigimu, gali būti, kad jų nuotraukos tiesiog geriau išsilaikė arba kariuomenė turėjo gerą fotografą.
Lietuvoje ir svetur

1937 m. II Europos pirmenybėse steigtas Latvijos prezidento prizas, o 1939 m. – Lietuvos prezidento prizas. Prezidentai kartu tapdavo ir šių varžybų globėjais. Medalių ar kitokių asmeninių prizų kiekvienam tuo metu nebuvo, tik prizas visai komandai.

„Latvijoje visi tarpukario prezidentai buvo prisidėję prie sporto. Net kadenciją baigusių prezidentų taurės kaimyninėje šalyje vadinamos jų vardais ir yra toliau teikiamos net atėjus naujam vadovui. Tuo tarpu Lietuvoje kitaip – visos prezidento taurės nevardinės“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė.

Parodos kuratorės teigimu, europinėje praktikoje būdavo įprasta, kad prezidentai,valstybių galvos ir vyriausybių vadovai sportą remdavo pagal savo pomėgius. Pavyzdžiui, Suomijos prezidentas buvo įvairiausių šaudymo čempionatų globėjas, pats buvo puikus šaulys ir dalyvaudavo varžybose.
Anksčiau ir dabar

Kaip vertinti dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės santykį su sportu?

„Prezidentė apdovanoja visus nusipelniusius sportininkus ordinais ir kitais apdovanojimais, tačiau prizų, kuriuos prezidento institucija teikia, yra gerokai mažiau – keturios Prezidento taurės. Pirmosios dvi – Tradicinio ralio „Aplink Lietuvą“ ir Tarptautinio vyrų teniso turnyro – tarpukario laikų tradicijų tąsa. Taip pat prezidentė teikia prizus fizinės sveikatos vertinimo konkurso „Lietuvos sveikuolis“ bei konkurso „Sportas ir aplinka“ nugalėtojams“, – teigė J. Minelgaitė.

Anuomet nebuvo tradicijos sportininkus už jų pasiekimus apdovanoti valstybės apdovanojimais – ordinais.

„Užfiksuota vienintelė išimtis – 1937 m. A. Smetona apdovanojo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narius po pergalės II Europos vyrų krepšinio čempionate Rygoje. Europos čempionai buvo apdovanoti Vytauto Didžiojo IV ir V laipsnio ordinais, bei Vytauto Didžiojo I ir III laipsnio medaliais“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

Prezidento Antano Smetonos laikais ypač vertintas tautiškumas, meilė tėvynei, sveikas kūnas ir sveika gyvensena. Mokyklose vykdavo grupinės gimnastikos mankštos.

Visi skatinti sportuoti, tad ir šio laikotarpio sportininkų prizuose dažnai būdavo vaizduojami Senovės Romos laikų atletai. Sportininkai turėjo būti „guvūs“ ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų – būti „ambasadoriais“.
Sportininko idealas

1937 m. lietuvių krepšininkų, tenisininkų ir politikos atstovų delegacijai lankantis pas išeivius JAV, vietinių jie buvo sutikinėjami, dalyvavo renginiuose ir kelete varžybų. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkės Justinos Minelgaitės, į tokias delegacijas būdavo atrenkami tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys asmenys. Esą visi į JAV vykstantys sportininkai privalėdavo mokėti šokti ir dainuoti. Tai buvo dalis jų misijos už sporto aikščių – pristatyti Lietuvą. Visi „užslėptieji“ sportininkų talentai paaiškėdavo rengiamų specialių atrankų metu.

„Vienas tokių atvejų „sumirgėjo“ ir spaudoje. Čikagoje Amerikos lietuviai suruošė atvykėliams priėmimą. Krepšininkams buvo „supiršliautos“ 12 gražių merginų, kurios vakarėlio metu atvykėlius turėjo linksminti ir pamokinti šokti. Tada ir paaiškėjo, kad lietuviai sportininkai ir patys gerai moka šokti, ir ne tik tautinius, bet ir amerikietiškus šokius“, – teigė pašnekovė.
Išeiviai „legionieriai“ – savi

Lietuvai Nacionalinėje krepšinio rinktinėje 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionatuose atstovavo iš JAV pakviesti išeiviai. Daliai kaimyninių šalių tai nepatiko, tačiau ne Prezidentui.

Pasak Lietuvos sporto muziejaus skyriaus vadovo Arvydo Jakšto, tarpukario Lietuvos krepšinio rinktinėje buvo net šeši JAV gimę išeiviai – Juozas Jurgėla, Vytautas Budriūnas, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Talzūnas, Mykolas Ruzgys ir Pranas Lubinas. Jis taip pat pažymėjo, kad dėl išeivių dalyvavimo rinktinėje buvo kilę protestai dar 1937 m., kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą.

„Legionierius“ Pranas Lubinas (Frank Lubin) Lietuvoje pakėlė krepšinio lygį, pats žaidė rinktinėje, dalyvavo Lietuvos tautinėje olimpiadoje 1938m.

„1936 m. jį Berlyno olimpinėse žaidynėse sutiko Lietuvos atstovas Jonas Vailokaitis ir pakvietė sudalyvauti Europos krepšinio čempionate lietuvių krepšinio komandos sudėtyje. Šis sutiko ir ėmė lankytis Lietuvoje. Komandą jis stiprino ne tik žaidimu, bet ir patarimais“, – pasakojo ILRP kultūros renginių organizatorė-koordinatorė, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad dvigubos pilietybės klausimai aktualūs tik šiandien, o anuomet atstovauti savo šaliai buvo natūralu. Esą išeivius emigrantus lietuviai noriai priimdavo, tad jiems nereikėdavo įrodinėti, ar yra dar ir kitos valstybės piliečiai.

„198 cm ūgio vidurio puolėjas ir JAV rinktinės kapitonas P. Lubinas turėjo turėti ir JAV pilietybę. Matyt tuomet į dvigubą pilietybę žiūrėta daug laisviau. Jei žaidė už Lietuvą, vadinasi turėjo ir Lietuvos pilietybę“, – teigė muziejininkė J. Minelgaitė, pridurdama, kad krepšinis Berlyno olimpinėse žaidynėse buvo pirmąkart patekęs į olimpinių sporto šakų sąrašą, o Lietuva į Berlyną nekviesta dėl nesutarimų dėl Klaipėdos krašto.

Dėl svetimšalių – kitos valstybės piliečių, nesvarbu kokios jie būtų tautybės, Lietuvos įstatymai numatė labai aiškias taisykles – ir įsidarbinimo, ir dėl gyvenimo šalyje.
Visi į tautinę olimpiadą

Praėjus beveik dviems nepriklausomybės dešimtmečiams, lietuviai sumanė dalyvauti ne tik tarptautinėse, bet ir jėgas išmėginti Tautinėje olimpiadoje.

1938 m. Pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada vyko liepos 17-31 dienomis dviejuose miestuose – laikinojoje sostinėje Kaune ir Klaipėdoje. Gausiausia buvo Latvijos delegacija – 65 sportininkai ir 57 turistai. JAV delegaciją sudarė 24 atletai, Vilniaus krašto – 24, Didžiosios Britanijos – 9, Brazilijos – 3. Iškilmingame Tautinės olimpiados atidaryme dalyvavo per 10 tūkst. žmonių.

Tautinėje olimpiadoje jėgas išmėgino lengvaatlečiai, boksininkai, sunkumų kilnotojai, futbolininkai, tinklininkai, plaukikai, lauko ir stalo tenisininkai, šauliai, žirgų sporto entuziastai, buriuotojai, irkluotojai, dviratininkai, lakūnai, sklandytojai, aviamodeliuotojai. Sporto šaka tuomet laikyti ir tautiniai šokiai.
„Dalis vandens sporto rungčių vyko Kaune, Nemuno saloje įrengtame baseine ir prie Vytauto bažnyčios. Irklavimo ir buriavimo varžybos vyko Klaipėdoje”, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.

„Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros sodelyje Kaune iki spalio pabaigos veiksiančioje Tautinės olimpiados ekspozicijoje viena iš nuotraukų vaizduoja iš Vilniaus Nerimi laikinąją sostinę pasiekusius irkluotojus. Tačiau yra ir kita nuotrauka, kurioje komanda pasitinkama Kauno geležinkelio stotyje su didžiausiu glėbiu gėlių ir gausybe sveikinančių lietuvių. Tad ar jie iš tiesų atplaukė baidarėmis, lieka neaišku. Bet kokiu atveju jie pasitikti nepaprastai džiugiai, o Vilniaus Lietuva dar neatgavusi“, – pasakojo muziejininkė J. Minelgaitė.

Pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, dalis vilniečių atvažiavo traukiniu, o kita dalis galėjo ir atplaukti. Jie pakartojo grafo Konstantino Tiškevičiaus kelionę iš Vilniaus į Kauną, vykusią XIX amžiaus pabaigoje.

Diplomatiniai santykiai su Lenkija jau kelis mėnesius buvo užmegzti, tarp šalių priešiškumo neliko. Vilniečiai jau galėjo atvykti laisvai. Demarkacinę pasienio liniją jie kirto legaliai.

„Iki tol tarp šalių vykstantys diplomatai turėdavo pasienyje iš vieno vagono persėsti į kitą. Traukiniai pasienio nekirsdavo iki pat 1938 m. vidurio“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė, pridurdama, kad iki tol pasitaikydavę, kad eidami į šokius žmonės nelegaliai kirsdavo ir pasienį.

„1938 m. Tautinės olimpiados medaliai gaminti Šveicarijoje. Kiti dažniausiai būdavo vietinės gamybos arba estų“, – teigė A. Jakštas, pridurdamas, kad daug prizų tautinėje olimpiadoje buvo įsteigę ir Amerikos lietuviai.
Už mėgėjišką universalumą

Sportininko idealą formavo tautiškumas ir žaidimas ne dėl pinigų. Profesionalizmas buvo smerkiamas. J. Minelgaitės teigimu, gavęs bet kokį piniginį prizą sportininkas imtas vadinti profesionalu, kuriam jau ne vieta mėgėjų sporte ir kuriam grėstų diskvalifikacija už dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Esą prizas tarpukariu vertintas kaip dvasinis atlygis, paskatinimas tolimesnėms kovoms.

To meto sportininkai nebuvo tik vienos kurios nors sporto šakos atstovais. Jie puikiai „valdydavo“ net tris sporto šakas. Gabiausi universalai buvo futbolininkai.

Stasys Šačkus buvo lengvaatletis, krepšininkas, o vėliau ir teisėjas. Vladas Dzindziliauskas žaidė futbolą, krepšinį, stalo ir lauko tenisą, ledo ritulį. Steponas Darius užsiiminėjo krepšiniu, beisbolu, ledo rituliu, boksu, lengvąja atletika.
Tinkamo darbdavio ir miesto glėbyje

Geresnius sportininkus stengtasi įdarbinti Kaune, pavyzdžiui, fabrike, kad jie neišvažiuotų į mažesnius miestelius. Dėl to tarp klubų buvo didelė konkurencija. Šie stengdavosi pervilioti talentus ir jiems sudaryti geras gyvenimo sąlygas. A. Jakšto teigimu, po 5 litus sportininkams skirdavo Žydų bankas.

Parodos kuratorės teigimu, ankstyvuoju laikotarpiu visoje Lietuvoje veikusi Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga turėjo daug skyrių ir klubų ir konkuruodavo su kitomis sąjungomis. Pavyzdžiui, Joniškyje veikę du klubai tarpusavyje ir konkuruodavo dėl žaidėjų.

„Patys klubai iš ko mokėti neturėdavo, taigi skatinta žaisti iš idėjos, o ne už pinigus. Vadinasi, norėdamas žaisti turi ir kažkur dirbti, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė. – Ar tikrai jie dirbdavo? Čia kaip mūsų krepšininkai šiandien studijuoja. Sportininkus įdarbindavo tokiuose fabrikuose, kurių savininkai suvokia sporto reikšmę.

Didieji fabrikai patys turėdavo sporto klubus. Sportininkus vienijo Cemento fabrikas, „Kotono“ kojinių fabrikas, „Kauno audinių“ šilko fabrikas, „Silvos“ tekstilės fabrikas, tekstilės gamykla „Lima“ (vėliau – „Drobė“), „Maisto“ fabrikas, „Inkaro“ gumos fabrikas. Jų komandos žaisdavo tarpusavyje, o geresni žaidėjai vėliau patekdavo ir į geresnius klubus.

Kaip pavyzdį parodos kuratorė įvardino Stepono Garbačiausko „sugebėjimus“ – 1925–1930 m. dirbdamas Argentinos konsulato Kaune sekretoriumi šis spėdavo dar ir palošti.

Visų universalų sugebėjimai buvo panašūs. Tiesa? Deja, 1940 m. Lietuvai pakliuvus į sovietų glėbį, sportininkų keliai išsiskyrė – vieni pabėgo į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus.

Nors dabar prisimename kone tik krepšinį, tačiau 3-ame dešimtmetyje sporto karaliumi Lietuvoje tituluotas futbolas. Žaidė jį dauguma lietuvių, tačiau visiems jiems trūko sėkmės ir pergalių tarptautinėse ir tarpvalstybinėse varžybose. Tautiečiai taip pat žaidė stalo ir lauko tenisą, sportavo lengvąją atletiką.