Ina Peseckienė
Iliustr. Kotrynos Žukauskaitės
Suaugusįjį galima atpažinti pagal tai, ar informacija jam svarbesnė už pateikimą: vaikystėje atsisakydavome skaityti knygą be paveikslėlių, šiandien gi iliustracijų mums gali ir nebūti. Kita vertus, jos veikia mus net mums nežinant: žvelgia į mus iš plakatų, žurnalų puslapių, knygų viršelių, sukeldamos estetinę euforiją, o kartais net prašydamos priglausti už simbolinę sumą. Iškalbingomis iliustracijos tampa profesionalų dėka, o šie, transliuodami idėjas per darbus dažniau pasako daigiau, nei pokalbio metu. Štai ir iliustratorės Kotrynos Žukauskaitės darbai kalba patys – už save ir už autorę.
Nuo ko prasidėjo domėjimasis iliustracija? Kaip supratai, kad tai bus tavo duona?
Netyčia patekau ten, kur esu. Neplanavau būti iliustruotoja (VDA buvau įstojusi į daiktų dizainą), bet taip susiklostė, jog studijoms įsibegėjus supratau, kad esu ne ten, kur turėčiau būti, ir išvažiavau laimės ieškoti kitur, o iš ten – dar kitur. Taip pagyvenau ne tik Vilniuje, bet ir Londone, Maskvoje, keičiau universitetus kasmet. Sutikau daugybę skirtingų ir labai įdomių žmonių, praplėčiau akiratį keliais tūkstančiais laipsnių, bet neatsimenu jokio konkretaus nušvitimo momento, kai būčiau sąmoningai ir ramiai apsvarsčiusi, priėmusi sprendimus. Viskas vyko savaime nuo tos minutės, kai supratau, jog veikiu ne tai, ką turėčiau veikti, ir laikas keisti kryptį.
Studijavai Vilniuje, Maskvoje ir Londone. Į interviu klausimus atsakai iš Maskvos…
Ateitį sieju su Vilniumi, Maskvoje tik dažnai reziduoju. Prieš kelerius metus studijavau pagal mainų programą čia esančioje British Higher School of Arts and Design (BHSAD). Manau, tie metai ir konkrečių dėstytojų pastangos perlaužti mano akademizmo persmelktas ir užsiblokavusias smegenis padarė didžiausią įtaką mano darbų stilistikai ir apskritai suvokimui, kas aš esu ir ką darau. Dabar atvykstu į Maskvą tik dėl asmeninių priežasčių, ir kol kas nesieju savo ateities su šiuo dideliu ir skubančiu miestu ir pačia Maskvos iliustracijos rinka – manau, klasikinės bei šiuolaikinės iliustracijos talentų ir tų, kas peržengia iliustracijos ribas, čia tikrai pakanka ir be manęs. Pvz., Dmitry Litvin, Irina Troitskaya, Protey Temen, Dima Kavko, Oleg Dou – tai tik šią sekundę į galvą šovusios iliustratorių ir galerinio meno atstovų pavardės.
„Cut down on coffee” iš „Budget cuts” serijos apie tai, ko atsisakyti sumažėjus asmeniniam biudžetui
Kas tave įkvepia darbui?
Kasdienybė ir konkretus tekstas / žodžiais išreikta mintis, kurią interpretuoju. Manau, esu labai daiktiška, materiali ir fiziška asmenybė ir tokia pati kūrėja – mano portfolio beveik nerasite portretų, žmogaus figūrų, nes mane labiau domina ne pats žmogus, o tai, kas jį supa ir apibrėžia. Retesniais atvejais motyvuoja tiesiog konkretus daiktas, kurį tą dieną labai norisi nupaišyti dėl įdomios jo formos, dažniausiai iš to gaunasi labai greitas, lengvas ir momentiškas darbas. Pastarąjį kartą taip užsidegusi labai norėjau paišyti itališkus kavinukus.
Paklausus priešingai – kas manęs nė kiek neįkvepia, atsakyčiau: akademizmas ir minimalizmas. Visuomet maniau, jog po vidutinišku minimalizmu ir nedrąsiais pasteliniais atspalviais (ne visados, bet dažnai) slepiasi tiesiog neturėjimas, ką pasakyti. Jau girdžiu pasibaisėjusius mano žodžiais balsus, bet į minimalistų šūkį „mažiau yra daugiau“ atsakau: „daugiau yra daugiau“. Kioskas, išorėje apklijuotas fototapetu, vitrinas išpuošus porcelianiniais rausvaskruosčiais šunyčiais mane įkvepia daug labiau nei baltas sterilus interjeras.
„Diary of a box” serijos darbas, kur emocijos išreiškiamos per dėžės metaforą. Popieriaus koliažas
Kaip pavyksta pasisemti įkvėpimo iš tokių dalykų, kaip niūrūs blokiniai namai?
Įkvėpimas, mano manymu, apskritai yra toks mistiškai stebuklingas ir nieko nereiškiantis žodis. Tikrai jis iš niekur neatskrenda pats savaime ir nenusileidžia į galvą. Manau, svarbiausia yra beveik maniakiškai įnikti į tam tikrą temą ar tekstą, suvokti, ką ir kodėl iliustruoji, nesvarbu ar tai užsakymas, ar laisvą dieną eksperimento ir formos palaikymo vardan kuriami etiudai (beje, palaikyti formą laisvomis nuo užsakymų dienomis yra beprotiškai svarbu). Įkvėpimas čia tikrai niekuo dėtas, reikia tiesiog plačiai atmerkti akis, stebėti aplinką, apie ją mąstyti, skaityti, rašyti, apskritai, kažkuo gyvenime domėtis, daryti tai, ko nesi daręs, kol galų gale galvoje atsiranda tezė ar vizuali idėja.
Taip pat svarbu labai gerai išsinagrinėti, ką iliustruoji, nepatingėti pagooglinti tai, kas pasaulyje jau nuveikta, užsirašyti komentarus ir iš begalinio džiaugsmo nebaigti darbo, vos tik ima kažkas gautis: reikia prisiversti grįžti, taisyti detales, kritiškai save vertinti, nepabijoti išmesti to, kam sugaišai kelias valandas ar kelias dienas, ir iliustruoti iš naujo: kokybė slypi detalėse, net jei jos abstrahuotos ar geometrizuotos. Patikėkit, kartais ir iliustruotojai patenka į rutiną ir į galvą ima lįsti mintis „ai, bus ir taip gerai“. Bet tiems, kas nori profesionalia iliustracija užsiimti daugiau nei metus ar dvejus, rekomenduoju sparčiai tas mintis vyti lauk, nes dings meilė savo darbui – pradėjus atsainiai „štampuoti“, labai sunku grįžti prie kokybės; sakau iš patirties ir kelių gėdingų akimirkų pervertus vos prieš porą metų kurtus darbus.
liustracija straipsniui apie kraštutinę fantaziją apie „programmable matter” (programuojamą idealią materiją) populiariojo mokslo žurnalui „New Scientist” (UK)
Kai kurie tavo darbai kupini ironijos (pvz., „How to play statistics“, „Budget cuts“ serija). Kodėl?
Manau, tai britiškos tradicijos, paremtos konceptualia spaudos iliustracija, žymė mano darbuose – pirma mintis, tik tada iliustracija. Pasirinkusi temą ar gavusi konkretų tekstą, visų pirma, turiu žinoti, ką noriu pasakyti tuo darbu. Rekomenduočiau dažnu atveju į tokias iliustracijas žiūrėti kaip į vizualų komentarą konkrečia tema, kurią atspindi darbo pavadinimas arba šalia darbo esantis tekstas. Pati iliustracija, be žodžiais išreikštos minties, praranda savo prasmę (išskyrus tuos atvejus, kai ji skirta ornamentiniam paviršiaus apipavidalinimui, nors, tam tikra prasme, tai jau net nėra iliustracija, o labiau dekoras).
Statistikos kolekcija iš „How to play statistics” serijos apie tai, kaip manipuliuoti statistika
Kas formavo tavo skonį? Kieno darbais žaviesi?
Neįmanoma trumpai atsakyti į šį klausimą. Manau, labiausiai jį formavo Didžiosios Britanijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjai ir vakarų kultūrose išaugęs spaudos iliustracijos (angl. „editorial illustration“) žanras, kai iliustruotojas ne tiesiogiai atkartoja konkretų tekstą, bet paliekama vietos interpretacijai, ironijai, humorui, abstrakčių idėjų vizualizavimui per simbolius ir vizualias metaforas. Tai iliustracijos suaugusiems, brandiems žmonėms, gebantiems interpretuoti ir
„perskaityti“ kitų interpretacijas.
Formos prasme, mano stilistiką smarkiai paveikė Rytų Europos karo/pokario propagandiniai plakatai, lenkų plakato tradicija, lietuvių prieškario iliustracija, įvairūs ornamentai, kostiumo istorija, urbanistiniai archetipai, žaidimas „SimCity“, miesto ir daiktų mechanika (visą gyvenimą mano galvoje tūno vaikiškas balsas, klausiantis: „Kaip tai veikia? Norisi išardyti“) bei, žinoma, neišsemiami šiuolaikinės iliustracijos, ypač spaudos iliustracijos, klodai kataloguose ir internete. Be begalinės pagarbos ir žavėjimosi klasikų darbais, reikia nepamiršti laikmečio, kuriame gyveni, ir išmokti būti šiuolaikišku nesivaikant kiekvienos tendencijos. Ir, galų gale, būti nuoširdžiam, neapsimetinėti kažkuo kitu. Gerbiu tai sugebančius kūrėjus, bandau ir pati išmokti.
„Diary of a box” serijos darbas, kur emocijos išreiškiamos per dėžės metaforą. Popieriaus koliažas
Ar šiandien Lietuvoje iliustracijos žanras populiarus? Kodėl?
Nemanau, jog iliustracijos žanrą apskritai galima vertinti populiarumo parametrais. Man atrodo, svarbesnis klausimas, kokių iliustracijos atšakų Lietuvoje yra ar nėra. Mes tikrai turime labai stiprių vaikų knygų iliustruotojų ir, manau, atėjo laikas, kai bent didžiosios leidyklos suvokia, kas yra iliustracija, kiek ji kainuoja ir kodėl tiek kainuoja. Kitaip tariant, pradedama suvokti pridėtinė jos vertė, kuri, bent vaikų literatūroje, žinoma, sudaro labai didelę dalį bendrosios leidinio vertės. Už tai labai gerbiu kai kurias Lietuvos leidyklas, gerbiančias tiek skaitytoją, tiek autorius. Tikiuosi, ateityje ir pati turėsiu daugiau šansų iliustruoti grožinę vaikų literatūrą.
Deja, to negalėčiau pasakyti apie periodinės spaudos rinką: čia dominuoja arba vieno tipo linijiniai šaržai, arba norinčių „už ačiū“ sukurti šedevrai, arba grafikos dizainerių paskubomis sumestos labai grubios dekoratyvios formos. Stilistinė įvairovė apskritai neegzistuoja. Dažnai nesuvokiama, kad iliustracija nėra iliustruotojų hobis, kad yra skirtumas tarp konkrečiam tekstui kurtos iliustracijos ir to, ką galima pasiimti iš interneto ir „pritaikyti“ tekstui.
Nenoriu nieko peikti, tiesiog, matyt, taip susiklostė tradicija ir niekas, be pačių iliustruotojų, to trūkumo nejaučia. Be to, kai kurie projektų vadovai dar nemoka tinkamai užsakyti iliustracijas, matyt, tai nėra dėstoma lietuviškuose vadybos specialistų rengimo fabrikuose, o kūrybos direktoriaus etatai redakcijose dažnai net neegzistuoja. Šiuo klausimu mane ramina tik tai, jog Maskvoje pastaraisiais metais pastebiu atsirandant vis daugiau drąsios šiuolaikinės spaudos iliustracijos periodinių leidinių puslapiuose, tad, jei Lietuvos rinkai nepadės vėjai iš vakarų, gal padės iš rytų.
E. Hemingvėjaus apysakos „Senis ir jūra” viršelis, popieriaus koliažas/ montažas
Kas tavo klientai, kokie jie? Kur tavo darbai populiaresni: Lietuvoje, Rusijoje, Vakaruose?
Su Rusijos klientais nedirbu dėl daugybės priežasčių: kalbos barjero, kultūrinių/stilistinių skirtumų, kitokių žaidimo taisyklių, bet tikrai kol kas nesakau „niekada“, gal tam dar neatėjo laikas. Apie Rusijos iliustracijos rinką reiktų kalbėti atskirame interviu, nes tai labai ilga tema. Dauguma mano klientų yra Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuvoje dominuoja leidyklos, besiorientuojančios į edukacinę literatūrą, Jungtinėje Karalystėje – žurnalai (finansiniai, gyvenimo būdo, populiariojo mokslo, kt). Beatsakinėjant į interviu klausimus užsakymą pateikė leidykla iš Niujorko.
Be iliustracijų, dar kuri atvirutes ir printus. Tai duoklė vartotojui/paklausai?
Prieš metus pradėjau savo verslą ir didelį nuotykį „Kata Kiosk”, kurio asortimentą sudaro įvairi dekoratyvi iliustruota produkcija: lietuviški suvenyrai, šventiniai atvirukai ir kt. Tikrai nepavadinčiau to duokle paklausai, net atvirkščiai – Lietuvos mastu tai labiau primena tos paklausos budinimą ir savo pačios idėjų, kitaip tariant, užgaidų, realizavimą.
Kai kuriose iliustruotos produkcijos nišose mačiau, jog iliustruotojų pareigas atlieka ne profesionalai, o techniniai darbuotojai, įvaldę programinę įrangą, arba projektų vadovai, išmokę pirkti nuotraukas/iliustracijas iš vadinamojo „stocko“ po dešimt dolerių. Tokia vizualių / dekoratyvių prekių kokybė ir kai kurių gamintojų labai žemai nuleista kartelė bei nepagarbus požiūris, kad tik to reikia Lietuvos pirkėjui, labai liūdino.
Taigi leidau sau paeksperimentuoti ir pasiūlyti rinkai profesionalo ranka apipavidalintas prekes, kurtas su didele pagarba pirkėjui, nemanant, jog kažkas to nesupras. Dėl to, kad trūko patirties, pradėjusi verslą padariau daug kvailų vadybos ir planavimo klaidų, bet, nepaisant nieko, praėjus vos metams, galiu teigti, jog pats principas kurti lėtai, o ne kepti iliustruotą produkciją kaip bandeles pasitvirtino ir atsipirko: geriau mažiau, bet gerai, o vartotojai Lietuvoje tikrai sugeba atsirinkti.