„Rasabasa“: Lietuvoje jauti, kaip muzika auga (I dalis)

Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Sandra Masevičiūtė

Lietuvos populiariosios muzikos scenos jaunumas yra didžiausias jos pliusas. Tai reiškia, kad apstu erdvės sceną praturtinti. Tuo neabejoja „Rasabasa“ nariai, puikiai pažįstantys muzikinę situaciją tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Norvegijoje, tačiau savo karjerą susieję su Vilniumi ir šiuo metu esantys viena solidžiausių grupių šalyje.

 

Norvegija galėjo būti svarstytina kaip variantas – juk keturi iš penkių grupės narių yra norvegai. Jungtinės Karalystės pasirinkimas taip pat būtų atrodęs logiškai, nes grupės pradžia sietina su Liverpulio scenos menų institutu (LIPA – Liverpool Institute for Performing Arts), kur susipažino vokalistė Rasa ir gitaristas-prodiuseris Snorre. 

 

Jiedu pradėjo eksperimentuoti dream pop ir roko žanrų tematikose. Pamatę, jog keturių rankų nebeužtenka, į pagalbą pasikvietė taip pat LIPA studijavusius draugus: būgnininką Sindre Skeie ir bosistą Nilsą Bogeną. Galiausiai į Liverpulį atskrido ir ilgametis Snorre scenos bičiulis, taip pat gitaristas Bjørnas Holmeslandas. Grupė gimė tokia, kokią ją dabar žinome.

 

„Rasabasa“ nariai, iš kairės į dešinę: Snorre Bergerud, Sindre Skeie, Bjørn Holmesland, Rasa Bubulytė, Nils Bogen (Grupės archyvo nuotr.)

 

Bet Jungtinė Karalystė jų netraukė. „Juk tos šalies scena muzikantams – svajonė“, – stebėdamasis tariu Snorre, besisukinėjančiam kėdėje prie lėktuvo piloto konsolę primenančio masyvaus garso pulto – centrinio didžiulės (dvi erdvės, 130 kvadratinių metrų) „Rasabasa“ studijos Vilniuje objekto.

 

„Jungtinės Karalystės scena išties yra svajonė tiems, kurie į ją patekę. Tačiau kiek sėkmingų užsienio muzikantų ten žinai? Jų praktiškai nėra. Ta scena yra didžiulė, bet kartu labai uždara. Išveskime analogiją su inžinieriais: jiems svajonė turbūt būtų nuvykti į Japoniją ir gaminti elektroniką ten. Tačiau jei inžinierius sėdi savo namuose kur nors Suomijoje, gamina prietaisus ir viliasi, kad vėliau tuos prietaisus parduos Japonijos rinkoje, deja, vargu ar jam pavyks. Nes toje rinkoje apstu pačių japonų sukurtos technikos. Egiptiečiams smėlio juk taip pat nesiūlai“, – neskubėdamas, apsvarstydamas kiekvieną sakinį, mintį rutulioja Snorre. 

 

Grupė koncertavo Liverpulyje ir Edinburge, tačiau tolesnės muzikinės veiklos britų salyne netęsė. „Jungtinėje Karalystėje populiarūs tam tikri muzikos stiliai, ir, mano nuomone, tai, ką grojame mes, nebūtų taip populiaru. Aš nenorėčiau leisti laiko ir eikvoti energijos tam, kas neatneš norimo rezultato.“ –  argumentuoja Snorre. 

 

Grįžti į puikiai pažįstamą Norvegiją jie taip pat nenorėjo, nors muzikinė kultūra ir čia turi gilias tradicijas. Šioje šalyje išaugę tokie vardai kaip „Röyksopp“, „Kings of Convenience“, „a-ha“, ką jau kalbėti apie visai Skandinavijai būdingą stiprią sunkiosios muzikos sceną. Tatuiruotės ant Snorre rankų kalba pačios už save: karjerą jis pradėjo kaip hardcoreris, o vėliau pjaustė stygas death metalo grupėse. Lyriškus „Rasabasa“ rifus grojančio Bjørno patirtis tokia pati, Sindre būgnais pradėjo groti pankroko grupėje. Tai – neabejotina Norvegijos muzikos scenos įtaka, tačiau muzikantai norėjo pabandyti ką nors naujo.

 

„Sunkiojoje muzikoje buvau pasiekęs tokį tašką, kai jaučiau, kad kai sukuriu kažką naujo, nebepadarau to geriau nei anksčiau. Tai vis dar skambėdavo gerai, bet ne geriau. Dėl to norėjau naujos pradžios. Persikėliau į Angliją, pradėjau studijas. Pardaviau visas savo pointy gitaras ir pradėjau kurti visiškai kitokią muziką. Tada sutikau Rasą“, – apie metamorfozes pasakoja Snorre. 

 

Gitarisas Bjørn Holmesland, kaip ir kiti grupės nariai, išskyrus Rasą, anksčiau grojo daug sunkenę muziką. (Sandros Masevičiūtės nuotr.)

 

Vienuolikos paėmęs į rankas gitarą šiuo metu 29-erių muzikantas per visą savo karjerą yra grojęs penkiolikoje grupių, dažnai keliose vienu metu. Norvegiją jis buvo išmaišęs nuo šiaurės į pietus, nuo vakarų į rytus. Tuo tarpu Lietuva tiek jam, tiek kitiems grupės vaikinams buvo egzotika. Bet tai nebuvo vienintelis pliusas.

 

„Tiesą sakant, Norvegija už Lietuvą ne tiek ir daug pranašesnė – gyventojų tik milijonu daugiau. Taip, ji didesnė geografiškai, bet tai reiškia, kad turi ilgiau važiuoti iš vienos koncerto vietos į kitą. Sugroji viename koncerte, į kitą miestą važiuoji 5-6 valandas. Kitas šalia esantis miestas – dar už tiek pat valandų. Jei nori groti dar kitur – jau reikia važiuoti visą dieną. Greitai tai pasidaro labai brangu, dėl to dažna grupė Norvegijoje groja daugiausia 3-4 miestuose – tiek pat, kiek ir Lietuvoje“, – patirtimi dalijasi Snorre ir priduria: 

 

„Jei tik nori, Lietuvoje gali sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į Lenkiją. Likusi Europa čia taip pat nesunkiai pasiekiama. Tuo tarpu Norvegijoje sėdi į automobilį, važiuoji ir randi jūrą. Jei nori išvykti toliau – vėl daugybė pinigų keltui ar lektuvui.“

 

Lietuvą Norvegijos muzikantai atrado pamažu, prisiliesdami po truputį. Pirmą kartą Rasos vedini jie čia atvyko 2009-ųjų vasaros pabaigoje, besivadindami „Basom“. Surengė koncertą neofolkloro festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, rugsėjo 1-osios proga grojo keliems tūkstančiams studentų Vingio parke, viešėjo Klaipėdoje ir čia pat išskrido atgal į Angliją. Sugrįžimo reikėjo laukti iki kitos vasaros. 

 

Antrojo vizito metu Snorre turėjo ir individualų tikslą: muzikos industrijos studijų magistro darbą jis ruošė būtent apie muzikos situaciją Lietuvoje. Čia kalbėjosi su vietiniais profesionalais, skaitė, analizavo ir priėjo išvadų, turėjusių įtakos tolesniam jo gyvenimo keliui.

 

„Muzikantas Lietuvoje prieš akis tarsi turi baltą popieriaus lapą – čia galima daug ką nuvekti. Ir tai yra nuostabu“, – vienu sakiniu tyrimą reziumuoja muzikantas. Kol kas nesigilindamas, kas gi tokio „nuostabaus“ tame, vėl bandau prieštarauti: o kaip 21 nepriklausomybės metai, su roko maršais, „Foje“ ir „Antimi“? Kaip septintas-devintas dešimtmečiai ir tada groję „vokaliniai instrumentiniai ansambliai“? 

 

„Taip, Lietuvoje yra daug talentingų muzikantų, tačiau jie nėra gerai žinomi užsienyje. Neminint Amerikos ir Jungtinės Karalystės, dauguma grupių iš mažesniųjų Europos valstybių siejamos su savo šalies įvaizdžiu: kai kalbame apie „Rammstein“, mums atrodo, kad tai yra vokiškai skambanti grupė, Björk asocijuojasi su Islandija ir kt. Lietuva neturi aiškaus tarptautinio įvaizdžio ir sunku identifikuoti, kas yra „Lithuanian sound“, lietuviškas garsas. Jis dar nėra susiformavęs.“

 

Na gerai, bet ar gi tuo reikia džiaugtis? „Taip! Būtent tai man ir patinka. Būdamas Lietuvoje jauti, kad jau tuoj tuoj čia kažkas prasidės, matai, kaip scena auga. Kitose šalyse to padaryti negali, nes viskas jau yra įvykę. Sakykime, Italijos pop muzika – ji yra tokia kokia yra, kitokia nebus. Norvegijos muzika taip pat nesikeis, niekas ten neateis ir nepasakys: „Ei, niekas anksčiau to nedarė Norvegijoje“. Negali, nes viskas jau yra padaryta. O Lietuvoje kažkas fantastiško gali atsitikti per ateinančius 5-10 metų. Nes tai dar nėra atsitikę. Ir aš noriu tai pamatyti.“

 

Studijuodamas muzikos industriją Liverpulyje Snorre Bergerud magistrinį darbą ruošė apie Lietuvos muzikos situaciją (Sandros Masevičiūtės nuotr.)

 

Grupė nusprendė muzikinę veiklą tęsti Lietuvoje. Rasai tai reiškė grįžimą namo ir galimybę čia pristatyti savo kūrybą. 

 

Šiuo metu taip pat 29-erių dainininkė yra sukaupusi didžiulę muzikinę patirtį: nuo aštuonerių gimtojoje Utenoje lankė muzikos mokyklą, chorinio dainavimo, dirigavimo ir fortepijono specialybę. Studijų metais persikėlė į Vilnių, kur mokėsi tarptautinio verslo vadybos, taip pat su įvairiais vietos muzikantais koncertuodavo kaip pritariančioji vokalistė. 

 

Vėliau Rasa dalyvavo televizijos muzikiniame realybės šou „Dangus“, kurį laimėjusi, su kitu šou dalyviu Jonu Čepuliu, išleido neo-electro-folkloro albumą. Galiausiai, kaip prizą už pergalę „Danguje“, ji gavo galimybę išvykti į Liverpulį, kur toliau lavino vokalą ir gilino žinias apie bendruosius populiariosios muzikos dalykus: kompoziciją, dainų rašymą, netgi muzikos ir garso technologijas, su kuriomis tvarkytis yra garso inžinieriaus, o ne vokalisto darbas. 

 

Iki „Rasabasa“ Rasa Bubulytė savo dainų scenoje neatlikdavo (Edvino Greičiaus nuotr.)

 

Nepaisant puikaus muzikos teorijos ir praktikos išmanymo, stipraus balso ir charizmos, ji niekada nebuvo rimtai bandžiusi kurti dainų pati. 

 

„Visada norėjau tai daryti, bet per daug kritikuodavau save dar prieš pradedant ką nors kurti. Tačiau kai pradėjome groti kartu su Snorre, supratau, kad dabar yra tas metas, kad dabar turi pavykti. Pirmasis mūsų albumas yra kartu ir pirmųjų mano bandymų kurti muziką ir žodžius rezultatas“, – kalba Rasa. 

 

Būtent su Snorre, Sindre, Nilsu ir Bjornu dainininkė realizavo ilgametę svajonę turėti savo grupę, kurioje atliktų savo muziką.
 

2010-ųjų vasaros pabaigoje „Rasabasa“ sugrįžo su debiutiniu albumu. Eklektiškas, bet Lietuvoje anksčiau menkai praktikuoto šiaurietiško skambesio įrašas sulaukė teigiamų vertinimų iš naujienų scenoje pasiilgusių klausytojų. Dėka ankstesnio Rasos populiarumo televizijoje, albumas buvo pastebėtas ir į alternatyvią muziką ne taip dažnai dėmesį atkreipiančios didžiosios žiniasklaidos. 

 

„Lietuvos ryto“ muzikos kritikas Ramūnas Zilnys parašė albumui 9 iš 10 ir recenziją užbaigė: „Šis albumas vertas tikrai daugiau nei dešimties litų, už kuriuos jis bus parduodamas grupės koncertuose. Sveika sugrįžusi, Rasa.“

 

Praėjusių metų rudenį grupė pristatė dar vieną albumą, „mažytį“, keturių dainų EP (angl. Extenden Play). Tačiau būtent tos keturios dainos geriausiai reprezentuoja „Rasabasa“ tokius, kokie jie yra šiandien. Jei debiutinio įrašo kūriniai buvo parašyti Rasos ir Snorre, o likusieji muzikantai sukūrė savo partijas jau egzistuojančioms dainoms, tai EP, ne veltui simboliškai pavadintam tiesiog „1“, dainos buvo kurtos nuo nulio visų kartu.

 

Pirmojo grupės albumo viršelis. Jo recenziją galite rasti čia.

 

Sąlygas repetuoti ir įrašinėti grupė turi puikias – Nacionalinio Lietuvos radijo ir televizijos pastato rūsyje įkurta studija, kurioje ir kalbamės su Rasa ir Snorre, įspūdinga ne tik savo dydžiu. Čia sovietmečiu grodavo Lietuvos radijo orkestras, būdavo repetuojami muzikiniai pasirodymai televizijoje. Dabar rūsyje yra dviženklis skaičius gitarų, apie 50 pedalų, penki sintezatoriai, du būgnų komplektai apie 30 mikrofonų. Viskas muzikantų sukaupta per ilgus metus, atkeliavę iš Norvegijos, vėliau transportuota iš Liverpulio, neseniai papildyta ir muzikos įranga iš Vokietijos. „Jiems technikos niekada nėra gana! Man pakanka mikrofono.“ – juokiasi Rasa. 

 

„Rūsiu“ šias patalpas galima vadinti tik dėl to, kad jos faktiškai yra pastato rūsyje. Pati studijos aplinka labiau primena didžiulį biurą: baltos sienos, visi daiktai savo vietose, nė vienos nuorūkos, nė vieno alaus butelio ar kitų dalykų, kurie yra atributai grupių studijose.

 

„Rasabasa“ studijoje mikrofonų – per 30. (Grupės archyvo nuotr.)

 

Viskas susiję su šia kompanija dvelkia profesionalumu. Sudėkime faktus greta: keturi iš penkių grupės narių yra diplomuoti muzikantai, o penktojo, 12 metų įvairiose grupėse gitara grojančio Bjørno pavadinti nepatyrusiu ar netechnišku neapsiverčia liežuvis. Taigi turime penkių profesionalų komandą, kuriuos prodiusuoja tas pats Snorre, Liverpulio Universiteto muzikos industrijos magistras, pokalbio metu neleidęs nė karto suabejoti savo kompetencija. 

 

Visi jie turi vieną geriausių Lietuvoje studijų, kurioje gali repetuoti ar miksuoti kad ir pernakt. Visi jie nebe naujokai, persirgę žvaigždžių ligos sindromais, draugiški vienas kitam ir nesiveržiantys soluoti. „Gitarų solo man apskritai nepatinka – sako Snorre. – Mes nesame susirūpinę konkrečiai kiekvienas savo instrumentų partijomis, rūpinamės pačia daina, ko jai reikia, kaip ji skambės galutiniame variante. Dėl to mums praktiškai nekyla konfliktų kuriant.“

 

Lietuvos mastu, tai yra neregėtas pamatas. Ar jo nepakanka, kad „Rasabasa“ būtų ta grupė, kuri pasiektų proveržį Lietuvos scenoje, eksportuotų šalies muziką į užsienio koncertų arenas? 

 

Snorre šypsosi. „Taip, džiaugčiausi jei mūsų grupė taptų didelio masto, bet nevaikštau iš kampo į kampą galvodamas: „Hm, kažin ką čia padarius, kad tokiais taptume?“ Daug realistiškesnis scenarijus yra toks: mes toliau kursime tokią muziką, kokią manome esant gera, ir vilsimės, kad kitiems žmonėms ji taip pat patiks. Taip pat mes daug koncertuosime, aš galbūt šioje studijoje užsiimsiu kitų grupių prodiusavimu. Taip, tai yra labiau realistiškas scenarijus“, – vėl racionaliai, be nepamatuoto ambicingumo kalba muzikantas. 

 

Laimei, subtilų humoro jausmą jis yra išlaikęs: „Na, o jei mes iš tikro taptume didele, tarptautine grupe, tuomet visi pradėtų sakyti, kad mes ne lietuviai. Jau įsivaizduoju „Delfi“ komentarų srautą“, – juokiasi Snorre.

Antrąją straipsnio dalį skaitykite čia.