Šiuo metu „Arkos“ galerijoje vyksta jauno japonų fotografo Hirohisa Koike paroda „Minimissing“, kuri tęsis iki birželio 19 dienos.
Parodoje eksponuojama apie trisdešimt didelio formato fotografijų, didžiąją dalį jų autorius sukūrė lankydamasis Lietuvoje 2009 m. Tai jo pažįstamų ir draugų portretai, fragmentiški „lietuviško gyvenimo“ vaizdai ir nuotrupos, užfiksuoti japono menininko akimis. Kaip papildymą „lietuviškai“ parodos daliai, autorius dar eksponuoja fotografijų ciklą iš Japonijos.
Trumpas pokalbis su parodos autoriumi Hirohisa.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
Prieš porą metų iš Rygos oro uosto skridau į Vokietiją. Lėktuve šalia manęs sėdėjo mergina iš Lietuvos. Kelionės metu pasišnekėjom, išlipęs iš lėktuvo pažadėjau atvykti į Lietuvą jos aplankyti. Tuo metu dirbau Tartu menų mokykloje Estijoje. Jau po kelių mėnesių sėdėjau autobuse Tartu – Kaunas. Tada Lietuvoje pabuvau vos kelias dienas, bet atmosfera man paliko gerą įspūdį, todėl prieš išvykdamas sau pasakiau, kad čia dar sugrįšiu.
Praėjusią vasarą mėnesį gyvenau Vilniuje, pieš pat išvykimą susipažinau su dar viena mergina. Turėjau labai nedaug laiko pabendrauti ir pafotografuoti. Kovo menesį buvo mano fotografijos paroda Prancūzijos mieste Nantes, prieš tai savaitei užsukau į Lietuvą, tada turėjau pakankamai laiko ir pabendrauti, ir pafotografuoti savo naują pažįstamą ir ją supančią aplinką. Dabar vėl esu čia ir noriu visus pakviesti į savo parodą „Arkos“ galerijoje.
– Sprendžiant iš tavo trumpo paskojimo, susidaro įspūdis, jog čia esate tik tam, kad galėtumėt fotografuoti savo naujas pažįstamas…
Tame yra tiesos skirtumas tik tas, jog dabartinėse fotografijose nebeapsiriboju tik portretinėmis nuotraukomis. Šiuo metu mano tikslas kaip įmanoma iš arčiau parodyti paprastų žmonių gyvenimą.
Tai, ką fotografuoju, dabar man atrodo tikra, gyva, o svarbiausia – pats fotografavimo procesas nėra nuobodus nei man, nei žmonėms, kuriuos fotografuoju. Pastarieji dažnai net nepastebi, jog juos fotografuoju. Noriu, kad mano nuotraukose būtų kuo daugiau natūralumo ir kuo mažiau pozavimo.
– Minėjai jog nebeapsirboji tik portretinėmis nuotraukomis, o buvo metas, kai apsiribodavai?
Buvo metas, kai apsiribojau žmonių portretais, buvo metas, kai fotografuodavau tik peizažus. Tačiau daryti tokias fotografijas man anksčiau ar vėliau pabosdavo. Tai, ką fotografuoju dabar man pačiam patinka ir manęs neriboja.
– Gal gali plačiau papasakoti, kodėl sugalvojai fotografuoti tai, ką fotografuoji dabar?
Pabaigęs menų mokyklą Tokijuje išvykau studijuoti į Prancūziją. Pradėjus gyventi Prancūzijoje, išgyvenau labai daug dalykų. Pirmiausia, kultūrų skirtumai: netgi iki šiol gyvenimas Japonijoje, lyginant su Prancūzija, man atrodo nuobodus. Tačiau, kad ir kaip man patiko ar nepatiko gyvenimas Prancūzijoje, negalėjau jaustis pilnavertis, nes nemokėjau kalbos. Tad iš pradžių tikrojo gyvenimo nelabai galėjau patirti.
Į viską, kas vyko aplink mane, žvelgiau tarsi per stiklą. Manau, tada ir buvo pirmas žingsnis link to, ką fotografuoju dabar: pradėjau fotografuoti tiesiog savo gyvenimą, tai ką matau aplinkui, savo maistą daiktus, kuriais naudojausi ir panašiai.
Po studijų grįžus į Japoniją, nebenorėjau fotografuoti to, kas mane supo, nes gyvenimas Japonijoje man atrodė neįdomus. Ėmiausi fotografuoti peizažus, pramoninius rajonus. Tačiau darant tokias fotografijas yra viena problema – dažniausiai ten nebūna jokių pokyčių. Kartais važiuodavau šimtą kilometrų vien tam, kad galėčiau nufotografuoti rūką, kartais tiesiog laukdavau, kol galėsiu nufotografuoti lietų.
2007 metais Japonijoje pamilau vieną merginą nuo tada mano fotografijose atsirado žmogus. Tuo metu norėjau parodyti kaip jaučiuosi, bet tai padaryti man pasirodė gana sunku, nes jeigu man gera apkabinus žmogų, tai norėdamas jį nufotografuoti turiu atsitrauki, kas reiškia, jog atsiranda atstumas tarp manęs ir mylimo žmogaus. Galiausiai visiškai pasimečiau ir kurį laiką nefotografavau.
2008 metų lapkričio mėnesį padariau parodą Japonijoje iš savo senų fotografijų. Po parodos išvykau dirbti į Tartu menų mokyklą konsultantu studentams, rašantiems baigiamuosius darbus. Kai Lietuvą aplankiau antrą kartą, supratau – savęs neverta riboti ir spausti į rėmus. Pradėjau fotografuoti tai, kaip žmonės bendrauja, kaip leidžia laisvalaikį, kokie daiktai juos supa. Kartais tiesiog užkalbindavau žmones gatvėje.
Kai esi užsienietis, dažnai ne tik lengviau bendrauti ir susirasti naujų pažįstamų, bet ir pamatyti dalykus, kuriuos sunku pastebėti, kai esi savo gimtąjame krašte. Viso to bendravimo rezultatas – paroda „Minimising”.
– Kodėl paroda vadinasi „Minimising”?
Fotografuodami mes visada ką nors prarandame. Nuotraukoje nėra judesio, nuotraukoje nėra garso, plius, nuotraukoje dažnai prarandama akimirka, kurios reikia, norint pasiruošti fotografuoti. „Minimising” yra daina, kurią sukūrę gruzinų atlikėjas Erast, nežinau, apie ką šita daina iš tikro, tačiau man ši ji asocijuojasi su mažais praradimais.
– Visos tavo fotografijos darytos juosteliniu paprastu fotoaparatu („muiline“), kodėl?
Man patinka paprasti fotoaparatai, nes su jais nereikia gaišti laiko, nustatinėjant parametrus, jie yra maži ir neblaško žmonių dėmesio. Fotografuoju pigiausiomis juostelėmis, nes tada man nuotraukos atrodo artimiausios tam, ką mato žmogaus akis.
Žinoma, sutinku skaitmenės technologijos turi savo žavesio, tačiau jos turi ir minusų, pavyzdžiui, atsiradus skaitmeninei televizijai, dirbantys joje turėjo pradėti naudoti daugiau grimo, nes skaitmeninė televizija viską ne tik išryškina, bet ir pabrėžia, tarkime, veido odos defektus. Todėl man daug mielesni paprasti fotoaparatai.