Nors dabar prisimename kone tik krepšinį, tačiau 3-ame dešimtmetyje sporto karaliumi Lietuvoje tituluotas futbolas. Žaidė jį dauguma lietuvių, tačiau visiems jiems trūko sėkmės ir pergalių tarptautinėse ir tarpvalstybinėse varžybose. Tautiečiai taip pat žaidė stalo ir lauko tenisą, sportavo lengvąją atletiką.
Lengvoji atletika
„Seniausi Lietuvos sporto muziejaus eksponatai – iš lengvosios atletikos varžybų. Šiemet šiai sporto šakai liepos 21-ąją sukako 90 metų. Lietuvos lengvosios atletikos čempionatai vyksta nuo 1921 m.“, –priminė šio muziejaus skyriaus vedėjas Arvydas Jakštas.
Anksčiau lengvojoje atletikoje visoms rungtims naudoti vieni bateliai – „startukai“. Tuomet jų padus dengė šipai – beveik kaip vinys, o dabar jų net nesimato. Stadiono takai tada buvo cevaluojami anglies antracito atliekomis. Kad sukibimas su tokia danga ir atsispyrimas būtų geresnis, pasitarnaudavo vinelės.
„Dabar su tokiais neleistų net startuoti, vien dėl saugumo. Tačiau iki 1970 m. jie naudoti. Dabar atskiros rungtys turi savo avalynę“, – pasakojo A. Jakštas.
Futbolas – visų karalius
Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune kultūros renginių organizatorės-koordinatorės, parodos „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“ kuratorės dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės teigimu, futbolo tarpukariu mes mokėmės iš estų, vėliau prisijungė ir latviai, o tada jau ėmėme žaisti ir su kitomis valstybėmis.
Pirmosios futbolo varžybos pradėtos žaisti Kauno Ąžuolyne buvusiose ganyklose, kurios vėliau buvo nusavintos valstybės.
„1924 m. Vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje mūsų futbolininkai žaidė prieš Šveicarijos komandą, bet skaudžiai pralaimėjo net 9:0. Tik 4-ame dešimtmetyje krepšinio aikštelėse pasiektos pergalės nurungė futbolo lyderystę. Tarp populiaresnių tvirtai stovėjo ir lengvoji atletika“, – teigė ILRP muziejininkė Justina Minelgaitė.
„Amerikoniškas“ krepšiasvydis
Visą pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį žaisti krepšinį sportininkams sekėsi ne kaip, nors ir buvo daug jį žaidžiančių klubų.
„Krepšinio žaidimą sugalvojo kanadietis daktaras Jamesas Naismithas dar 1891 metais. Naujosios sporto šakos paskirtis buvo užimti studentus sportu žiemos metu, kai nebuvo sąlygų žaisti beisbolą ar amerikietiškąjį futbolą. Pradžioje žaidime buvo naudojamas futbolo kamuolys ir krepšiai su dugnu, taigi po kiekvieno pataikyto metimo kamuolį reikėdavo ištraukti iš krepšio“, – prisiminė A. Jakštas.
J. Minelgaitės teigimu, krepšiniui išpopuliarėti padėjo 1935 m. rugpjūtį Kaune vykęs Pasaulio lietuvių kongresas, į kurį atvyko dalis užjūrio sportininkų. 1937 m. į JAV jau važiavo lietuviai, o kongresas buvo lyg priemonė apsikeitimui žiniomis.
Vandens sportas
Pačiu seniausiu sportu Lietuvoje galime vadinti irklavimą. Dar 1885 m. įkurtas Klaipėdos irklavimo klubas „Neptūnas“. Lietuvos tautinės olimpiados varžybos – buriavimas ir akademinis irklavimas – vyko tuomet atgautame tarpukario uoste.
Iškart po nepriklausomybės, 1919 – 1921 m. Kaune kūrėsi jachtklubas – vandens sporto šakas vienijusi organizacija. Pasak ILRP muziejininkės J. Minelgaitės, to meto spauda skelbė, kad pirmaisiais metais jos nariai dar nesportavo, tik turėjo uniformas, vaikščiodavo pasipuošę ir vadindavo save jachtklubo nariais.
„Vandens sporto šakoms tarpukariu buvo labai sunku. Ir plaukimo, ir irklavimo rungtys vykdavo atvirame vandenyje – Nemune, nes baseinų tuo metu nebuvo, – aiškino ILRP muziejininkė, prisimindama ir vieną istoriją. – Kartą iš JAV buvo atvykę plaukikai ir sudalyvavo mūsų krašte surengtose varžybose. Atsitiko taip, kad išeivė mergina aplenkė ne tik savo varžoves, bet ir vyrus bei pagerino Lietuvos rekordą. JAV sąlygos buvo geresnės, tuo tarpu pas mus plaukikai treniruodavosi ir rungdavosi tik tekančiame vandenyje, ir tik vasarą“.
Tik 1949 m. buvo pastatytas medinis 12,5 metro ilgio baseinas priešais Kūno kultūros rūmus.
Žirgų lenktynės
Ne tik irklavimą, bet ir varžybas ant užšalusių ežerų, galima vadinti seniausiomis sporto šakomis Lietuvoje.
„Sartų lenktynės – sporto šaka, kurią mes, lietuviai, vieninteliai pasaulyje kultivuojame. Jos vyksta nuo 1905 m., tačiau žinoma, kad pirmosios jų buvo surengtos dar XIX amžiuje. Respublikinėmis varžybomis jos pripažintos vėliau, 1955 m.“, – aiškino A. Jukštas.
Esą ežero ledo storis turėdavo būti daugiau nei 35 cm., todėl esant prastoms meteorologinėms sąlygoms varžybos vykdavo ir šalia Sartų ežero esančiame 1,6 kilometrų ilgio hipodrome.
Dviračių sportas
Lietuvos dviratininkai spėjo sudalyvauti dvejose olimpinėse žaidynėse. Paryžiuje (1924 m.) dalyvavo 2 dviratininkai, Amsterdame (1928) – net 4 dviratininkai, nors laimėjimų ir nepasiekė.
„Olimpinėse žaidynėse Paryžiuje mūsų dviratininkai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas dėl techninių problemų nesugebėjo įveikti 188 km ilgio trasos“, – teigė J. Minelgaitė.
Amsterdame dviračių sportui atstovavę I. Anolikas ir Vladas Jankauskas 168 kilometrų laiko lenktynių nebaigė. Tarp 63 finišavusių buvo Tarchumas Murnikas (50) ir Jurgis Gedminas (55).
Dviratininkams jau tada buvo kur treniruotis. Laisvės alėjos pradžioje dar 1925 m. buvo įrengtas atviras medinis trekas.
.png)
„Dabar uždaras Panevėžio dviračių trekas („Cido“ arena) paruoštas Europos krepšinio čempionatui, tačiau kažin ar tai reikėjo daryti. Į varžybas netilps visi norėję ir galėję“, – juokėsi A. Jakštas.
Žiemos sportas
Ledo ritulys Lietuvoje pradėtas žaisti 1922 m. Į Paryžiaus žiemos olimpines žaidynes 1924 m. specialiai siųstas žurnalo „Karys“ atstovas Steponas Garbačiauskas, nors lietuviai šio sporto varžybose ir nedalyvavo. Kariuomenė buvo labai susidomėjusi žiemos sporto šakomis.
1932 m. Rygoje lietuviai sužaidė pirmąsias oficialias tarptautines rungtynes su Latvija, pralaimėta 0:3. 1938 m. Lietuva pirmą kartą dalyvavo Europos ir Pasaulio ledo ritulio čempionate Prahoje. Prieš Rumuniją laimėta 1:0, tačiau prieš kitus varžovus lietuviams nesisekė. Didžiuliais skirtumais tautiečius triuškino Lenkija (1:8), Vengrija (1:10) ir Šveicarija (0:15).
„Mūsų krašte nebuvo įmanoma gerai išpilti ledo, padaryti lygių aikštynų. Žiemos buvo pakankamai šaltos, tačiau vietų, kur būtų galima sportuoti, nebuvo“, – aiškino V. Akmenytė-Ruzgienė.
Tarp sportininkų ir čia būta žaidėjų universalų. Vienas tokių – Kęstutis Bulota, sportinio ėjimo, trišuolio, dviračių sporto pradininkas, ledo ritulio žaidėjas ir greitasis čiuožėjas, dalyvavęs 1928 m. olimpinėse žaidynėse Saint Morice, Šveicarijoje. Ignas Ignaitis (Ignatavičius) buvo žiemos sporto šakų studentų Pabaltijo dailiojo čiuožimo čempionas.
Tėvynėje neprigijo…
Nors atvykėliai iš JAV vietinius lietuvius pramokė daug sporto šakų, tačiau daliai jų nebuvo lemta „prigyti“ gimtajame krašte. 1919 m. vienas anksčiausiai pradėtų žaisti komandinių sportų buvo Stepono Dariaus propaguotas beisbolas.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje žaistas ir kroketas, tačiau jis taip ir neišpopuliarėjo.
Nerijus Drochneris
Nuotrauka: IstorinePrezidentura.lt ir kt.
Šis straipsnis – tai ciklo apie tarpukario sportą antroji dalis. Taip pat rašėme:
- Tarpukario sportas: pirmieji žingsniai aikštelėse (I dalis)
- Tarpukario sportas: sirgaliai tribūnose ir už jų (III dalis)
- Tarpukario sportas: iškovoti prizai ir dovanėlės (IV dalis)
- Tarpukario sportas: už idealus, už tautą, už universalumą (V dalis)
- Tarpukario sportas: su Prezidento „palaiminimu“ (VI dalis)
- Tarpukario sportas: slidūs reikalai (VII dalis)
- Tarpukario sportas: ir po karo gyvas… (VIII dalis)
Su tarpvalstybiniais tarpukario laikotarpiu iškovotais lietuvių sportininkų prizais lankytojai kviečiami susipažinti Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune eksponuojamoje parodoje „Ir stok už garbę Lietuvos! Lietuvos sportininkų pasiekimai 1918-1940 m.“, kuri užima visą pirmą aukštą – keturias sales. Paroda veikia 2011 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. gruodžio 31 d.
Paroda Lietuvos sporto muziejuje Kaune veikia nuolat.