Besilankantieji teatre veikiausiai bus matę Jaunimo teatro spektaklį-filmą „Katinas Temzėje“ ir dar tik šių metų pradžioje pristatytą „Bestiją žydrom akim“ (rež. G. Makarevičius). Abu jie pastatyti pagal jaunos dramaturgės Anetos Anros pjeses. Su ja ir kalbamės apie teatrą, kūrybinius procesus, šiandieninę meno situaciją Lietuvoje ir įvairius kitus dalykus.
Regis, teatru susidomėjai jau ankstyvoje jaunystėje. Esi minėjusi, kad besimokydama mokykloje per spektaklių pertraukas įsimaišydavai į rūkančiųjų būrį ir įsmukdavai vidun. Kuo Tave taip sužavėjo teatras?
Teatras žavėjo savo efemeriškumu, transformacijos, kito pasaulio stebuklu, aktorių magija. Vaikystėje mama beveik kiekvieną sekmadienį mane vesdavosi į Operos ir Baleto teatrą žiūrėti vaikiškų spektaklių. Svarbus ritualas buvo – karšto šokolado skanavimas, tas kvapas man lig šiol asocijuojasi su teatru.
Daugelis tvirtina, kad jų šokoladas iki šiol pats geriausias visam Vilniuj. Pakalbėkim apie kūrybos procesą. Ar rašydama pjesę mąstai apie žiūrovus? Ar bandai analizuoti, kurios temos jiems gali pasirodyti aktualios ir įdomios, o kurios visiškai svetimos?
Tiesą sakant, ne. Daugiau galvoju apie tai, ką pati noriu pasakyti, apie aktorius, apie tai, kokį režisūrinį sprendimą bus galima pritaikyti. Ir man nesvarbu, kad kas nors ko nors nesupras. Juk yra spektaklių, kuriuos žiūrint reikia turėti platesnį akiratį, intelektą, meninį išsilavimą bei imlumą.
Reikia sugebėti suvokti metaforas, užuominas, parafrazes. Todėl man labai patinka Castelucci teatro koncepcija. Buvau tiesiog sužavėta praeitą rudenį Vilniuje parodytu K. Lupos spektakliu „Persona. Merilyn“ – išėjau sukrėsta, nors šalia manęs sėdėję žiūrovai pirmoje dalyje bambėjo, jog „nieko nevyksta“, o iš antros dalies išėjo.
Man nereikia šou ir „fejerverkų“. Aš mėgstu meną teatre, mėgstu žiūrėti spektaklius kaip meno kūrinius. Gintaras Makarevičius, režisavęs abu mano spektaklius, yra menininkas, tapytojas, dokumentinių filmų režisierius, todėl aš žinau, jog jis nekurs tradicinio spektaklio, ir man tai patinka. Žiūrovai turėtų labiau domėtis, kur eina. Juk tiems, kam patinka „Striptizo ereliai“, ko gero, nepatiks „Bestija“.
O ar vertindama savo pjeses iš laiko perspektyvos esi jomis patenkinta? Ar daug ką keistum, darytum kitaip?
Apie „Bestiją žydrom akim“ sunku kalbėti, nes premjera įvyko vos prieš mėnesį. „Katinas Temzėje“, žinoma, man kelia įvairių minčių „iš laiko perspektyvos“, kadangi pati esu ekrane. Vis atrodo, kad Andriaus („gyvai“ vaidinančio aktoriaus) galėtų būti daugiau. Po pirmos premjeros pati trumpinau filmą kiek galėdama ir išmečiau daug scenų, prikurdama monologų Andriui. Džiaugiuosi, kad spektaklį mėgsta jaunimas, nes būtent to ir norėjau labiausiai.
Neretai pasigirsta kalbų, kad lietuviška dramaturgija išgyvena sąstingį. Ką pati apie tai manai?
Nesu kompetentinga vertinti tokius procesus, tačiau, mano nuomone, nėra kultūros politikos ir nėra sąlygų dramaturgams kurti. Dauguma spektaklių yra „muilo operos“, reikalingos žiūrovams juokinti, linksminti – nes tai apsimoka, pritraukia žiūrovus bei užtikrintai papildo teatro kasą.
Yra tų dramaturgų, tačiau ar jų kam nors reikia? Lietuvoje apskritai vyrauja tendencija viską peikti, neigti, trukdyti kažką daryti, o kai padarai – visomis išgalėmis sukritikuoti. Juk jaunas žmogus, pirmą kartą kažką parašęs ir sudalyvavęs „Versmės“ (Nacionalinės dramaturgijos) konkurse, negali iškart tapti Čechovu ar Ibsenu. Tas pats su kinu, literatūra. O kritikos peiliai aštrūs. Nepastebiu jokio paskatinimo.
Sakoma, kad ir meno kritikos nėra. O kas rašys analitinius straipsnius į tuos kultūros savaitraščius už 30 litų honorarą? Tad atsiranda mergelių, neaišku iš kur, rašinėjančių savo insinuacijas bei nesuvokiančių, apie ką rašo. Ačiū dievui, yra tokių žmonių kaip R. Oginskaitė, Ž. Pipinytė, buvo a.a. S.Macaitis. Kritika – profesija, kuriai reikia išsilavinimo. Pati turiu menotyrininkės diplomą, todėl suprantu tuos rašinius ir jų prasmę. „Man nepatinka“ ar „nesupratau“ negali būti kritinio nagrinėjimo atspirties taškai. Kartais skaitant tiesiog ima juokas. Meną reikia mylėti ir jį suvokti, o ne rašyti tam, kad užpildytum žiojėjančias savaitraščių skyles ar tarnautum tam tikroms institucijoms.
Ir vis dėlto, ar jaunam autoriui yra galimybių realizuoti savo idėjas?
Manau, kad taip. Juk man pavyko! Reikia nebijoti ir nešti savo kūrinius į teatrą, siūlyti režisieriams. Reikia drąsos. Negalima nuleisti rankų ir „rašyti į stalčių“. Juk tokioje mažoje šalyje tikrai nėra sunku susirasti režisierių ar aktorių bei įteikti jam savo pasiūlymą – net jei nieko nepažįsti teatrinėje aplinkoje, visada galima palaukti prie teatro tarnybinio įėjimo ir „pagauti“ išeinantį po spektaklio (šypsosi).
Dar organizuojami įvairūs nacionalinės dramaturgijos festivaliai, tai yra nebloga galimybė „pranešti apie save“. Mano „Katinas Temzėje“ gimė tokiu būdu – nusiunčiau pjesę į konkursą (tada ji vadinosi „Karjera“) ir laimėjau, turėjau galimybę pristatyti kūrinio eskizą.
Kai kurie dramaturgai atiduoda pjesę ir pasitraukia į nuošalę, suteikdami laisvę režisieriui ir aktoriams. Pati elgiesi visiškai kitaip: intensyviai dalyvauji kūrybiniame procese, statant „Katiną Temzėje“ netgi tapai aktore. Ar manai, kad dramaturgo ir kūrybinės grupės bendradarbiavimas praturtina patį sumanymą?
Žinoma. Juk taip smagu „įkišti savo trigrašį“ repeticijų metu. Dar smagiau, kai į tai įsiklausoma (šypsosi). Apskritai dalyvavimasas repeticijose – patirtis, būtinai reikalinga kiekvienam rašančiajam.
Su režisierium G. Makarevičium esat ne tik kūrybinis, bet ir šeimyninis duetas. Ar tai padeda ieškant meninių sprendimų? O gal priešingai – viską tik dar labiau apsunkina?
Padeda tuo, jog žinau, kad Gintaras geriausiai realizuos tai, ką parašiau, kad supras, „išvers“ į konceptualią kalbą. Sunku todėl, nes, kuriant spektaklį, ištisomis dienomis kalbos sukasi vien apie teatrą. Negali atitrūkti nuo kūrybinio proceso, ypač kai matai, kaip tavo vyras naktimis nemiega piešdamas, rašydamas ir gerdamas raminamąsias arbatas (šypsosi).
Kurios Lietuvos teatro figūros pačiai yra artimiausios?
Man labai patinka O.Koršunovo, E.Nekrošiaus teatras. Buvau sužavėta J.Paulėkaitės ir D.Gavenonio kūrybiniu duetu – jų „Uždaras vakaras“ buvo lyg gaivus vėjo gūsis kitokio teatro Lietuvoje. Labai gerbiu „aktorius – menininkus“ – tuos, kurie negalvoja, jog didžiausias pasiekimas – prajuokinti publiką, o siekia daug aukštesnių kūrybinių tikslų.
Kas Tau suteikia daugiausia įkvėpimo? Žmonės, aplankytos vietos, meno pasaulis, vienatvė, momentiniai įspūdžiai?
Viskas, ką išvardinote (šypsosi). Meno pasaulis – tai ir šiuolaikinio meno parodos, filmai, muzika, poezija… Bendravimas su meno pasaulio žmonėmis. Labai įkvepia operos, net nežinau, kodėl – klausantis jų kyla įvairiausių kūrybinių sumanymų. Kiekvienais metais labai laukiu „Kino pavasario“, kadangi filmai – puikiausias įkvėpimas. Taip pat – išvažiavus kažkur iš Lietuvos bent kelioms dienoms iškart viską pamatai kitomis akimis. Šita mūsų šalies aplinka kažkodėl labai slegia…
Viename interviu esi minėjusi, kad norėtum gyventi Paryžiuje. Gal turi minčių ten kibti, pavyzdžiui, į teatro meno studijas?
Šiuo metu studijuoju Vilniaus dailės akademijos magistrantūroje. Įstojau ten vien dėl kinotyrininkės Ž.Pipinytės, kompozitoriaus M.Urbaičio paskaitų, norėjau praplėsti savo akiratį. Apskritai neturiu „moksliukės“ gyslelės, nemėgstu tos akademinės prievartos, todėl išvažiuoti studijuoti į užsienį minčių nekildavo. Vienintelė mano „akademinė“ svajonių vieta – tai scenarijinis fakultetas VGIK’e Maskvoje, tačiau neturiu galimybių ten studijuoti. Paryžiuje esu praleidusi du mėnesius, per tą neilgą laiką jis man tapo tokiu savu ir artimu, jog būdama ten jaučiuosi geriau nei Vilniuje.
Pabaigai labai smalsu sužinoti, ar mintyse jau sukasi nauji kūrybiniai sumanymai.
Oi, sumanymų turiu begalę…
Po „Bestijos žydrom akim“ premjeros teatre vyko vakarėlis. Aš nuėjau į grimo kambarį, atsisėdau viena, užsimerkiau ir mane apėmė toks keistas jausmas, jog esu „ne prie ko“, kad viskas įvyko, ir kas dabar bus? Nieko? Nebereikės eiti į repeticijas, galvoti apie visa tai… ir išsigandau. Tas kūrybinis procesas yra be galo įdomus, o kai jis baigiasi… atsiranda kažkokia tuštuma. Tada reikia griebtis kažko naujo. Matyt, viskas įvyksta savaime.
Dėkojam už pokalbį ir linkim turiningų valandų mūzų draugijoj.
Parengė Lina Žukauskaitė
Fot. M. Ežerskio ir D. Matvejevo
